Lygiai po savaitės Prancūzijoje prasidės 15-asis Europos futbolo čempionatas. Apie populiariausią pasaulyje sporto šaką leidžiame pasisakyti jungtinei šeimininkų prancūzų ir šiuolaikinio futbolo „išradėjų“ britų rašytojų komandai.

Sir Walter Scott (1771–1832)

Istorinių romanų pradininkas futbolu romantiškai žavėjosi dar tais laikais, kai žaidimo taisyklės nebuvo nusistovėjusios ir priešininkus buvo galima griauti ne tik kojomis, bet ir kitais koviniais veiksmais. Per vienas dviejų škotų komandų rungtynes sėdėdamas ant suoliuko futbolo sukeltą įspūdį Scottas sueiliavo šitaip: „Vyrukai pusnuogiai, ir dar bet kokiu oru! / Ir jei netyčia ant šiurkštokos žemės parkritai, / Atmink, gyvenimas nepaiso tavo norų, / Gyvenimas – tai futbolas, ir ne kitaip.“

Oscar Wilde (1854–1900)

Anglų literatūros „blogiukas“ anaiptol nebuvo laukinis futbolo gerbėjas, tačiau net ir likdamas nuošalėje sugebėjo pasižymėti keliomis šmaikščiomis sentencijomis. Pavyzdžiui: „Futbolas puikiai tinka šiurkščioms merginoms, bet visai nedera subtiliems vaikinams“; „Regbis – tai barbariškas žaidimas, kurį žaidžia džentelmenai; futbolas – džentelmenų sportas, kurį kultivuoja barbarai.“

Pasaulio pabaigos atvirukai (1910­-ųjų versija)

J. B. Priestley (1894–1984)

Šiam anglų romanistui ir dramaturgui priskiriami tokie žodžiai: „Sakyti, jog žiūrovai paklojo savo pinigus tik tam, kad paspoksotų į dvidešimt du kamuolį spardančius parsidavėlius, tai tas pats, kas teigti, jog smuikas yra tik medžio gabalas su išdžiovintais žarnokais, o „Hamletas“ – popierių šūsnis ir rašalas.“

George Orwell (1903–1950)

Negailestingasis totalitarizmo peikėjas į futbolą žiūrėjo ne mažiau kritišku žvilgsniu, nepasiduodamas šį sportą gaubiančiai masinei nacionalinei psichozei. Štai kelios Ispanijos pilietinio karo dalyvio įžvalgos: „Jeigu norėtumėte sustiprinti jau ir taip didžiulį susipriešinimą pasaulyje, nebūtų geresnio būdo, kaip surengti futbolo rungtynes tarp žydų ir arabų, vokiečių ir čekų, indų ir britų, rusų ir lenkų, italų ir jugoslavų, kurias stebėtų šimtatūkstantinė žiūrovų minia… Futbolas su garbingu žaidimu neturi nieko bendra. Futbolas neatsiejamas nuo neapykantos, pavydo, pagyrūniškumo, taisyklių nepaisymo ir sadistinio pasitenkinimo smurto akivaizdoje; kitaip tariant, tai karas, tiktai be šūvių“; „Futbolas – tai toks sportas, kuriame nukenčia visi, o kiekviena tauta turi savitą žaidimo stilių, kuris kitataučiams atrodo nesąžiningas.“

Jean-Paul Sartre (1905–1980)

Kairuoliškųjų idėjų gynėjas savo raštuose nevengė ir futbolo terminijos. Štai filosofiniame prancūzų egzistencialisto veikale „Dialektinio proto kritika“ esama tokio palyginimo: „Futbolo rungtynėse viską komplikuoja priešininkų komanda.“

Albert Camus (1913–1960)

Prancūzų egzistencialistas kartais pavadinamas vieninteliu Nobelio literatūros premijos laureatu, profesionaliai žaidusiu futbolą. Iki 17 metų, kai buvo diagnozuota džiova, būsimasis rašytojas ir filosofas saugojo Alžyro universiteto jaunimo komandų vartus. Būtent „Svetimo“ ir „Kryčio“ autoriui priklauso patetiškieji, visame pasaulyje dažnai cituojami pagiriamieji žodžiai futbolui: „Dėl visko, ką tvirtai žinau apie dorovę ir pareigą, esu dėkingas futbolui.“

Anthony Burgess (1917–1993)

„Prisukamo apelsino“ antiherojai spardytis mėgo galbūt ir dėl to, kad jų kūrėjas buvo aistringas futbolo gerbėjas. Apie šią sporto šaką Burgessas rašė net ir senatvėje, o jo plunksnai priklauso ir tokie žodžiai: „Penkios dienos, kaip sakoma Biblijoje, turi būti skirtos darbui. Septintoji – Viešpačiui Dievui. Šeštadienis – futbolo diena.“

Germaine Greer (g. 1939)

Britanijos dominijoje Australijoje gimusi viena žymiausių šiuolaikinių feminisčių spaudoje yra paskelbusi ne vieną futbolui skirtą rašinį. Sparnuotų frazių žodynuose yra atsidūrusi ir tokia jos ištara: „Futbolas yra menas, ir mūsų kultūroje jis yra daug svarbesnis, nei menų tarybos teikiasi pripažinti.“

Julian Barnes (g. 1946)

Ilgametis „Leicester“ futbolo klubo, šiemet sensacingai nuskynusio „Premier“ lygos laurus, gerbėjas – apie savo obsesiją: „Ne vieną dešimtį metų mano galvoje sukosi mintis parašyti apie šoninį futbolo rungtynių teisėją: apie vyruką (šiais laikais kartais ir moterį), be kurio neišsiversi, bet kuris visada nuošalyje ir neįvertintas.“

Martin Amis (g. 1949)

Kelis kartus Bookerio premijai nominuotas britų romanistas apie futbolą yra rašęs: „Intelektualius futbolo gerbėjus bado pirštais ir niekina tiek intelektualai, tiek futbolo aistruoliai; mūsų potraukyje jie įžvelgia veidmainystę, tariamą proletariškumą, gal net homoseksualumo atspalvių.“ 2010 m. iš Londono į Brukliną persikėlęs rašytojas viename interviu prisipažino kiekvieną rytą pradedąs futbolo naujienų skaitymu, o labiausiai naujoje vietoje iš Anglijos laikų pasiilgstąs futbolo. „Man rodos, aš žinau, kur slypi futbolo žavesys, – rašo Amisas. – Tai vienintelis sportas, kuriame viską nulemia vienas įvartis, todėl akimirkos įtampa yra didesnė nei bet kurioje kitoje sporto šakoje.“

Nick Hornby (g. 1957)

Šis britų autorius išgarsėjo autobiografine knyga „Žaliosios vejos karštinė“ (Fever Pitch), kurioje išsamiai aprašė savo, kaip Londono „Arsenal“ futbolo klubo gerbėjo, „karjerą“. Knyga gimtinėje tapo milijoniniu bestseleriu, buvo ekranizuota. Nuoširdi ir sąžininga Hornby savianalizė ne vieną futbolo fanatiką veikiausiai nustebins: „Natūrali futbolo sirgaliaus būsena yra kartus nusivylimas, – nesvarbu, koks rezultatas“; „Įsimylėjau futbolą taip, kaip vėliau įsimylėdavau moteris: ūmai, nepaaiškinamai, nekritiškai, negalvodamas apie skausmą ar pakrikimą, kuriuos ta meilė atneš.“

 Parengė Andrius Patiomkinas

Metamodernizmas – pastaraisiais metais išpopuliarėjęs terminas, skirtas apibūdinti šiuolaikinės kultūros, kuri, kaip manoma (o mūsų karta, atrodo, tai intuityviai pripažįsta), XX amžiaus pabaigoje pajudėjo iš postmodernaus būvio, tendencijas. Dėl pastaruosius du dešimtmečius nesibaigiančių krizių – klimato kaitos, finansų kracho ir globalinių konfliktų paaštrėjimo – tapome liudininkais kylančio akivaizdaus kolektyvinio permainų troškimo, troškimo peržengti per anksti paskelbtą „istorijos pabaigą“.

Mūsų karta, maitinta „Simpsonais“ ir „Pietų parku“, augo praėjusio amžiaus devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose, mums postmoderni ironija ir cinizmas yra tarsi įgimta nuostata, tai, kas įaugę į kraują. Tačiau nepaisant, o tiksliau, būtent dėl to prasmės – nuoširdaus ir konstruktyvaus progreso ir išraiškos – ilgesys pradėjo formuoti dominuojančias šiandienos kultūros nuotaikas.

Postmodernizmui buvo būdinga dekonstrukcija, ironija, pastišas, reliatyvizmas, nihilizmas ir didžiųjų naratyvų atmetimas (šiek tiek jį parodijuojant), o diskursas, supantis metamodernizmą, patraukia nuoširdumo, vilties, romantizmo, afekto ir didžiųjų naratyvų bei universalių tiesų galimybe atgimti, nors ir neatsisakant viso to, ko išmokome iš postmodernizmo.

Tačiau metamodernizmas ne tiek žymi naivių modernistinių ideologinių pozicijų sugrįžimą, kiek rodo, kad mūsų laikotarpis apibrėžiamas svyravimu tarp modernizmo ir postmodernizmo. Tai matome pasireiškiant kaip sąmoningą naivumą, pragmatišką idealizmą, nuosaikų fanatizmą, svyruojantį tarp nuoširdumo ir ironijos, dekonstrukcijos ir konstrukcijos, apatijos ir afekto, mėginantį pasiekti tam tikrą transcendentinę poziciją, tarsi tai būtų mūsų valioje. Metamodernioji generacija supranta, kad galime būti vienu metu ironiški ir nuoširdūs; kad viena nebūtinai susilpnina kita.

Čia vartojamas priešdėlis meta- ateina iš Platono metaxis, apibrėžiant svyravimą ir vienalaikiškumą tarp ir už priešingų polių. Šis terminas pirmą kartą buvo pavartotas kultūros teoretikų olandų Timotheuso Vermeuleno ir Robino van den Akkerio 2010 metų straipsnyje „Pastabos apie metamodernizmą“ (Notes on Metamodernism), iš jo gimė tyrimų projektas ir tokio paties pavadinimo internetinis puslapis, taip pat gausybė simpoziumų ir parodų, kur pasisako įvairių sričių akademikai, rašytojai ir menininkai iš viso pasaulio.

Kaip teigia Vermeulenas ir van den Akkeris, metamodernizmo svyravimas neturėtų būti laikomas pusiausvyra: „Greičiau tai yra švytuoklė, siūbuojanti tarp 2, 3, 5, 10, nesuskaičiuojamų polių. Kiekvienąkart, kai metamoderno entuziazmas pasvyra į fanatizmą, traukos jėga grąžina jį į ironiją; kai tik ironija nusvyra į apatiją, traukos jėga sugrąžina ją į entuziazmą.“

Toks metamodernus jautrumas gali būti įžiūrimas, pavyzdžiui, Weso Andersono, Mirandos July ir Spike’o Jonze’o filmuose, „Arcade Fire“, Billo Callahano ir „Future Islands“ muzikoje; televizijos serialuose nuo „Parkai ir pramogos“ iki „Bręstančio blogio“; Davido Fosterio Wallace’o, Zadie Smith ir Roberto Bolaño romanuose; Jasmine Dreame Wagner, Sophie Collins poezijoje ir Melissos Broder kvazi-mistinėje multimedijoje „NewHive offerings“. Vizualiuosiuose menuose matome, kaip tolstama nuo silpno konceptualaus vienos eilutės YBA (Jaunųjų britų menininkų – vert.) sąmojo ar Jeffo Koonso beprasmio pripūsto ironiško žaisliuko ir grįžtama prie daiktiškumo, afekto ir taurumo, randamo tokių menininkų kaip Olafuras Eliassonas, Peteris Doigas ir Guido van der Werve darbuose.

Mūsų amžiuje taip pat vis labiau tarpsta spekuliatyvūs mąstymo būdai su spekuliatyviojo realizmo ir į objektą orientuotos ontologijos filosofija, taip pat ir tokie judėjimai kaip „Occupy“, Arbatėlės partija (The Tea Party), kyla ekstremistinės politinės frakcijos (varge ir džiaugsme), įgalintos tinklų kultūros. Tačiau pats metamodernizmas nėra skirtas būti filosofija ar meno judėjimu, nes jis neapibrėžia ir neaprašo uždaros mąstymo sistemos ir nediktuoja kokio nors konkretaus estetinių verčių ar metodologijų rinkinio. Tai nėra manifestas, nors, pats būdamas menininkas, negaliu atsispirti pagundai įsivaizduoti, kad tai yra manifestas, ypač po savo paties 2011 metų manifesto (www.metamodernism.org – vert.) – bandymo vienu metu apibrėžti ir įgyvendinti metamoderno dvasią, kartu rišlią ir absurdišką, nuoširdžią ir iš dalies kovojančią prieš save pačią, tačiau galiausiai viltingą ir optimistinę.

Taigi metamodernizmas nesiūlo jokios utopinės vizijos, nors jis ir nusako klimatą, kuriame iškyla utopijų, nepaisant jų bergždžios prigimties, ilgesys. Tad metamodernizmo diskursas yra deskriptyvus, o ne preskriptyvus; tai būdas išsamiai artikuliuoti vyksmą, susijusį su jausmo sandara, kuriai postmodernios kritikos žodynas nebėra pakankamas, bet kurios ateities keliai dar tik tiesiami.

Kiekvieną kartą atėjusi čia Lala pasijunta tarsi kitame pasaulyje, laikas ir erdvė tarsi prasiplečia, deginanti dangaus šviesa, įsiskverbusi į plaučius, tarsi juos išpučia, ir visas kūnas pasidaro lyg milžino ir, regis, gyvens ilgai ilgai, tykiai tykiai.

J.-M. G. Le Clézio, „Dykuma“*

Žmonės keliauja po pasaulį, kopia į kalnus užmegzti ryšio su kažkuo didesniu už save arba kad vėliau turėtų kuo pasigirti. Sakoma, kad puikybė – didžiausia nuodėmė arba kad išpuikęs žmogus nepasižymi dorumu. Dorumas jam vertas pajuokos arba ir jos nevertas, nes, sakytų, jis neegzistuoja. Nerealios tokiam ir dykumos – pranašų ir atsiskyrėlių buveinės. Tarytum Grahamo Greene’o, talentingo žmogaus moralumo tyrinėtojo, romano „Galybė ir garbė“ leitenantui, kuris medžioja kunigą, nes laiko tai garbės reikalu, nepripažindamas, nematydamas katalikų galybės. Arba Trevorui iš apsakymo „Naikintojai“ („Š. A.“, V.20), kuris metodiškai suplanuoja ir sunaikina vieno vyro namus. Abu – tiek leitenantas, tiek jaunuolis – pripažįsta, kad nejaučia jokio pykčio ar neapykantos savo aukai, veikia grynai iš asmeninių idėjinių paskatų. Tokie žmonės, įgyvendindami savo ambicijas ir įsitikinimus, nepaiso kitų asmenų turto, sveikatos ar gyvybės. Tiek laukinių prerijų, tiek miesto džiunglių įstatymai negailestingi: vok arba pavogs iš tavęs, mušk arba gausi pats. Tik tai tegali pasiūlyti žmogus, nes daugiau nieko neturi, visas žmogaus turtas – dykos rankos. Kad pasiūlytų daugiau, žmogus turėtų atsigręžti į kažką didesnio, kam galėtų paaukoti asmeninius poreikius. Jam tektų iškęsti nemigą, jausti nuo karšto rūpesčio tvoskiantį viršugalvį, padus svilinančias abejones, netikėtai nusilpusius kojų raumenis ir tuo pat metu padėti prakaito išpiltam draugui.

Sužalotas ryšys su kiltimi. „Dykuma“ ir „Dykynė“ – taip pavadinčiau dvi Jeano-Marie Gustave’o Le Clézio romano „Dykuma“ pasakojimo gijas. Viena jų apie Nurą – berniuką, kuris keliauja per dykumą su savo gentimi tikėdamasis rasti žemę apsigyventi. Antroji gija pasakoja apie merginą Lalą. Ji nesijaučia priklausanti vietovei ir bendruomenei, kurioje gyvena, ją kamuoja ilgesys giminės, kuriai ji priklauso ir nuo kurios gyvenimas ją atskyrė. Matome, kad ją traukia eiti į dykumą, nes tik ten ji sutinka paslaptingą savo protėvio dvasią. Kai galiausiai Lalai tai pavyksta, likimo užgaida paradoksaliai ją atveda į vieną didžiausių Prancūzijos miestų Marselį. Abi gijos susiveja į vieną pynę apie gentį, bendruomenę, kuri, viena vertus, egzistuoja fiziškai – kaip parama, rūpinimasis, buvimas šalia, kita vertus, dvasiškai – kaip ilgesys ar noras priklausyti savo kilmės vietai.

Martin Martinček. Senose kapinėse. 1965–1967

Manau, logiška, kad Lalai knygoje skiriama daugiau dėmesio. Taip tarsi pasakoma, kad kreipiamasi į mus, vakariečius, pirmiausia – į Europos gyventojus. Europa ištikta vertybinės krizės, kurios esmė ta, kad atsisakome tikėti tuo, kuo tikėjo ankstesnės kartos. Paradoksalu, kad turėtume užjausti musulmonę merginą, dėl krikščionių žygių į Afriką praradusią ryšį su savo kiltimi. Tiesa, ji gyvena su teta, kuri ją ir sieja su praeitimi (papasakodama apie motiną, sudainuodama jos dainą), ir atskiria, nes bando „pritaikyti“ civilizuotam gyvenimui (darbas fabrike, pasiturintis vyras). Tą patį galima pasakyti ir apie vienintelį draugą Hartanį – Lala jaučia jam trauką, nori su juo būti, tačiau susikalbėti negali. Visa byloja apie egzistuojantį, tačiau sužalotą Lalos ryšį su kiltimi.

Le Clézio romanas pasirodė aktualus, nes susijęs su mano paties, Y kartos atstovo, patirtimi. Tiek sovietmetis, tiek Vakarų kapitalizmas veikiau atitolino, o ne priartino mane prie geresnio, nuodugnesnio savo šaknų supratimo, savęs pažinimo. Ar tai būtų krikščioniška, ar pagoniška tapatybę ir pasaulėjautą formuojanti kilmė, didelę gyvenimo dalį ji buvo palikta šešėlyje, užgožta besigalynėjančių milžinų: išsiplėtojusio ir viltis žlugdančio „Tik per pažįstamus“ tinklo ir reklamų bei prekybcentrių smegenų plovimo mašinų. Tiesa, užmiršau trečiąjį iš Tolimųjų Rytų atklydusį milžiną – tai rytietiška filosofija ir sveikatingumo praktikų persmelkta gyvenimo būdo sistema. Su ja gal viskas ir ne taip rimta, jei nepaisytume to, kad ji atėjo iš visiškai kitos kultūros, ir man vieną dieną kilo mintis, jog galbūt – tik galbūt – kvaila gilintis į kitas kultūrines terpes, kai esu taip atitolęs nuo savosios.

Grūdinančios dykumos pamokos. Suvokimas, kad gyvenu dykynėje, kurios gyventojui būdingas vidinės tuštumos jausmas, paskatino žingsnis po žingsnio gilintis į tai, kas man ne vien įdomu, bet ir nors kiek artima. Apibūdinant Le Clézio romaną, žodis „artimas“ nėra tas, kuris pirmas ateina į galvą, – vis dėlto jo personažai yra musulmonai, – tačiau tai, ką jame vertinu, yra gylis: tai keturmatis kūrinys, kuriame svarbiausia ne realistiškumas, o ketvirtoji – dvasinė dimensija. Artimumo jausmas tampa galimas per supratimą, ką tenka išgyventi kitokiems negu aš pats: „Jie nešėsi su savimi alkį, troškulį, nuo kurio ima kraujuoti lūpos, slogią tylą, nužertą saulės, šaltas naktis, mėnesieną, Paukščių Tako švytėjimą…“ (p. 6)

Kokį esminį skirtumą matau tarp dykumos ir dykynės? Pasakyčiau taip: dykuma – tai dalis žmoniją formavusio grūdinančio patyrimo, dykynė – tai žmogaus tuščiagarbiškumo ir baimių sukurta erdvė. Todėl dykyne galima pavadinti tiek miestą, tiek kaimą, tiek tuščią lauką, jei tik jame svarbų „įdirbį“ paliko dykinėjantis, apsileidęs žmogus. Dykuma, į kurią kviečiu pažvelgti, yra keliaujančios ir ieškančios žmonijos patyrimo archetipas. Dykuma nelaukia mūsų, ji nėra nei svetinga, nei švelni keliautojams, tačiau ji atspindi tokius mūsų bruožus kaip išmintis, ištvermė, tvirtumas.

Taigi dykuma mūsų sąmonėje peržengė geografinio objekto sampratą ir atspindi bendražmogiškas vertybes. Galbūt iš dalies rašytojas tai norėjo parodyti pirmuoju ir paskutiniu knygos sakiniu: „Jie pasirodė tarsi sapne kopos viršūnėje, iki juosmens panirę į smėlio debesį, kuris kilo jiems iš po kojų“ (p. 5); „Atsigręžę į dykumą, melsdavosi be žodžių. Paskui iškeliaudavo, dingdavo it sapne“ (p. 277). Aptinkame pasikartojantį sapno – bene paslaptingiausios sąmonės būsenos – motyvą. Sapnuodami mes matome psichikos kuriamus vaizdinius. Tad skaitytojui tarsi sakoma, kad šis dykumoje pasirodantis karavanas yra kartu ir jo pasąmonėje glūdintis vaizdinys, išreiškiantis jau minėto tvirtumo ir ištvermės siekiamybes. Dažnai sapnas emociniu lygmeniu siejasi su tam tikromis realiame gyvenime svarbiomis situacijomis, įvykiais. Tad norėdami suprasti gyvenimą turime jį pamatyti kaip paradoksą, kaip kvailą vaizdinių seką. Paprastai tai nėra malonu, sapnai būna keisti. Tačiau šis keistumo jausmas greičiau yra mūsų dvasinio bukumo, neišlavėjusio simbolinio mąstymo ir paviršutiniško žvilgsnio į gyvenimą pasekmė arba jau anksčiau minėtų dviejų milžinų kovos dėl mūsų sąmonės padarinys.

Argi mūsų visuomenė pajėgi išgyventi dykumoje? Ar ji tvirta ir ištverminga? Toliau matome, kad ir Lala galiausiai išėjusi į dykumą ten ilgai neišbūna, žmonės ją išgelbėja ir kartu su kitais vaikais nuplukdo į Marselį: „Pasirėmusi į laivo virves, Lala žiūri į siaurą žemės kaspiną, lyg salą ryškėjantį horizonte“ (p. 161). Jos atvykimą galime palyginti su pirmuoju knygos sakiniu. Abiejuose vaizdas neaiškus, sunkiai įžiūrimas. Tačiau šįkart stebėtojas nebe skaitytojas, o personažas. Be to, pasakotojui kuriant dykumos vaizdinį mes galėjome justi paslapties šydą, o dabar tai tik fizinio atstumo tarp Lalos ir kranto pojūtis. Mergina susipažįsta su miestu (nėra taip, kad jis pasitiktų ją vien priešiškai), ji randa ir tokių dalykų, kurie jai patinka, ir tokių, kurie kelia nerimą, liūdesį. Vis dėlto, palyginusi savo ankstesnį gyvenimą su šiuo, ji taip apibūdina savo įspūdį apie miestą ir jo gyventojus:

Siauros gatvelės tarp senų apsilupusių sienų, tamsūs butai, drėgni ir šalti kambariai, kur oras slegia krūtinę, tvankios ateljė, kur merginos sėdi prie mašinų ir siuva sukneles ir kelnes, ligonių palatos, statybų aikštelės, pneumatinių kūjų kaukšėjimas remontuojant kelius – visa tai juos laiko grandinėse, pančiuose, kalėjime, ir jie negali išsivaduoti.

(p. 182)

Tai didmiesčio dykynės aprašymas.

Dykynės sėjamos baimės ir patiklumo sėklos. Ar mūsų visuomenės dvasinė ir vertybinė dykynė plečiasi? Kiekvienas atsakysime sau, atsižvelgdami į asmeninę patirtį ir nuostatas. Aš esu linkęs matyti daugiau teigiamų, viltį teikiančių požymių. Tačiau dauguma sutariame, kad ši dykynė egzistuoja: bendruomenės, tautos reikšmė nublanksta prieš mūsų individualius poreikius, menką atsparumą svetimos valios spaudimui ar bandymams manipuliuoti. Todėl bijome iš vienos pusės reiškiamos atviros agresijos ir susiviliojame kitos pusės trumparegiškais utopiniais pažadais. Neatkreipiame dėmesio, kad kova pirmiausia vyksta ne dėl turtų ar moterų, o dėl mūsų vidinės Jeruzalės – kiekvieno mūsų širdyje glūdinčios išpirktos šventumo galimybės, iš aukštai žiūrint tokios pat nepastebimos kaip ir realus Artimųjų Rytų miestas, turintis šį pavadinimą. Ši Jeruzalė gali virsti klestinčiu miestu arba dykyne, priklausomai nuo to, kaip su ja elgsimės.

Deja, nei agresyvus, nei trumparegiškas protas neatskiria dykynės nuo dykumos. Mums vėl padeda Lalos įspūdžiai:

…vis tos pačios raupsais apėjusios sienos, aukšti namai, įsirėmę į šaltą švytintį dangų, apačioje mirkstantys žaliame vandeny, kur pūva šiukšlių krūvos. Čia nėra nei vapsvų, nei musių, kurios laisvai šoka ore tarp sūkuriuojančių dulkių. Čia tik žmonės, tarakonai, žiurkės – visi tie, kas glaudžiasi skylėse be šviesos, be oro, be dangaus.

(p. 192)

Dykynė – tai mirtis, tai tuštuma, tai kalėjimas. Tai buvo galima pajusti ir iš ankstesnės citatos, o ši mums pasako dar kai ką apie dykumą: tai erdvė, kurioje gali laisvai judėti, šokti. Šokis toks galingas, kad netgi tada, kai Lala apsilanko diskotekoje ir pasiryžta žengti į šokių aikštelę, dykumos energija pasklinda aplinkui:

Didelėje salėje neliko visų šių sienų, veidrodžių, šviesų. Jie dingo sunaikinti, išvaryti šokio sūkurio. [...] Dabar Lalą Havą supa bekraštė dulkių ir baltų akmenų plynė, gyva smėlio, druskos ir vilnijančių kopų erdvė.

(p. 230)

Tačiau Lala dykynės gyventojų greičiausiai lieka nesuprasta, nors ir padaro jiems stiprų įspūdį. Dykynėje klestinčiais baimės ir patiklumo įstatymais ir toliau vadovaujasi Lalos draugas Radičius – jaunas vaikinas, kurį paliko tėvai ir kuriuo dabar naudojasi apsukrus gaujos vadeiva. Lala taip pat susižavi fotografas. Jis tarsi sukuria merginos alter ego – modelį Havą, kuri atsiduria plakatuose, žurnalų viršeliuose. Nors fotografas jaučiasi pakylėtas ir tariasi praregėjęs Lalos dėka, mergina fotografijose savęs neatpažįsta – tai ne ji, pinigai jai nereikalingi, jos vieta ne čia. O dykuma keliaujantis Nuras išties sugeba padėti sutiktam neregiui, vaikinas tampa tarsi jo akimis: leidžia jam įsitverti į pečius ir toliau keliauti su karavanu, kol galiausiai vyrui stebuklingai grįžta regėjimas.

Kelias iš dykynės veda per dykumą. Le Clézio romanas „Dykuma“ mums leidžia kalbėti apie žmonijos dvasią tvirtinusią patirtį ir tai, kad ši pagrįsta konkrečiomis kultūrinėmis erdvėmis. Dykuma kaip archetipas ar simbolis pajėgi paskatinti bendruomenės ar tautos, iš kurios mes kilome, tapatybės tyrinėjimus. Tačiau pradžioje turėtume įsivardinti erdvę, kurioje save aptinkame. Čia aš ją įvardinu kaip dykynę – vietą, tinkamą veistis žmogaus tuščiagarbiškumui ir dykinėjimui. Laikydamiesi savojo pašaukimo, neturime kito kelio, kaip palikti dykynę su visomis jos iliuzijomis, patogumais, pseudovertybėmis. Pašauktųjų kelias veda per dykumą – erdvę, kurioje žmogaus dvasia, viena vertus, yra išbandoma, kita vertus – nevaržoma gali judėti ir augti. Čia žmonės nuo seno eidavo tam, kad susilaikytų, atsižadėtų, pasninkautų, atiduotų, paliktų materialųjį kraitį. Kaip byloja romanas, leistis į kelionę dykuma gali tekti ne kartą, veikiau reikia bandyti vėl ir vėl. Tad paliekame šios istorijos personažus sunerimę dėl jų tolesnio likimo. Ar mes paseksime jų pavyzdžiu?

* Čia ir toliau cituojama iš: Jean-Marie Gustave Le Clézio, Dykuma, iš prancūzų k. vertė Birutė Gedgaudaitė, Vilnius: Vaga, 1993.

Filosofijos magistrės Marlenės Hyyppä (Hiupės) praėjusį rudenį Oulu universitete apgintame darbe „Šūksniai iš po žemės!“ nagrinėjama Oulu subkultūrų žurnalų ir laikraščių, slengu vadinamų zinais, „kultūrinė padėtis, kontrkultūrinis turinys ir priemonės“. Šiaurės Suomijos kultūros žurnale „Kaltio“ paskelbtame straipsnyje šie leidiniai aptariami žodžio laisvės aspektu.

(Tilt Zeitung, 1979, Nr. 2)

Mažų mažiausiai nuo praėjusio amžiaus 8 deš. pabaigos Oulu ėmė rastis nedidelių laikraščių, kurių leidybą paskatino įvairus kultūrinis kontekstas. Išplitusi kartu su pankroko muzika ir laikiusis „Pasigamink pats“ principo, tokių laikraščių kultūra 8–9 deš. Oulu mene pagimdė ne vieną leidinį. Pankų ir New Wave kultūroms atstovavę laikraščiai buvo, pavyzdžiui, Anoniminė rašalo dėmė, Tilt Zeitung, Bažnyčia tomis dienomis, Valstiečio draugas, Patriotas, Niurgzlys, Karvukė, Dieviškoji Nojaus arka.

Laikraščiai ir žurnalai buvo svarbūs pankų subkultūros informacijos šaltiniai, pasirodymų ir plokštelių recenzijos, interviu su grupėmis sudarė pagrindinį jų turinį. Pankų žurnaluose skaitytojai raginami patys kurti laikraščius ir pankų muzikos grupes. Žurnalams būdinga estetika – tai rašomąja mašinėle, tai ranka rašyti tekstai, nespalvotos prastos kokybės nuotraukos ir paveikslėliai, prikeverzoti piešinėliai ir šalia teksto ranka prirašyti papildymai bei komentarai.

Originalus maketavimas ir išskirtiniai kopijavimo bei spausdinimo sprendimai yra tipiški pankų leidiniams. Pavyzdžiui, Dieviškoji Nojaus arka buvo žinoma kaip mažiausias Suomijoje mažo tiražo laikraštis. Cituojant Anoniminės rašalo dėmės vyr. redaktorių Jukką-Pekką Kinnuneną, tai buvo „lyg koks inžinerinis origamio šedevras“: A4 formato lapas sulankstytas į kuo mažesnį, sukarpytas, įrištas, o visos lenkimo kryptys kruopščiai apgalvotos.

Tilt Zeitung (1979–1981) buvo laikomas aukštos kokybės, ypatingu „naujosios bangos“ leidiniu. Jį redagavo ir leido slapyvardžiais prisidengę RukiVehr, Kauko Röyhkä, A. Karmio ir Hippo Haavisto. Kai kurie jų pasitraukė jau po pirmojo numerio ir leidybą tęsė kiek kitokia redakcijos sudėtis.

                                                     P.S.

Žurnalo užnugaryje buvo Oulu rašytojų ratelis (Oulun kirjoittajarinki) – jo vadovas Aku-Kimmo Ripatti padėjo vaikinams įgyvendinti žurnalo idėją. Be pankų leidiniams būdingų rašinių, Tilt Zeitung spausdino ilgus straipsnius apie politiką, meną ir vietos kultūrinį gyvenimą. Buvo kritikuojama aukštoji kultūra ir jos institucijos, aršiai remiamos Oulu kultūrinių ratelių klikos. Be to, žurnale publikuota knygų, spektaklių ir miuziklų anotacijų, parodijų bei recenzijų. Iš viso pasirodė trys numeriai. Štai padrąsinama ištrauka iš pirmajame numeryje spausdinto redakcijos žodžio pavadinimu „Moneyfestas“:

Visi pankai ir smaukaliai! Visi Jūs, kurie manote mokantys ką nors daryti! Darykit komiksus, kiną, foto- ir rentgeno nuotraukas, grokit, tapykit, vaidinkit, veikit! Galvoti neuždrausta – vis dar. Jei vystymasis ir toliau tęsis šia kryptimi, greitai jūs visi poginsitės koncentracijos stovyklose automatų ritmu. Darykit kaip „Xtaasi“, kuri yra gera grupė. Jie koncertuose gauna ne pinigų, o į galvą. Ir vis tiek nesustoja. Pabaiga.

Kauko ir RukiVehr, vyriausieji redaktoriai

Anoniminė rašalo dėmė (1979–1981) stebina anarchistiniu, dadaizmu dvelkiančiu laisvu išraiškos stiliumi. Be interviu su grupėmis ir plokštelių apžvalgų, žurnale kunkuliuote kunkuliuoja trumpi pasakojimai, pamąstymai, poezija, komiksai ir atsitiktinės keverzonės. Sąmonės srauto technika, laisvos asociacijos ir rašybos bei spausdinimo klaidos savotiškai atliepia teksto vyksmą. Taip pat pasirūpinta gausiomis iliustracijomis ir komentarais, kad kiekvienas puslapis būtų užpildytas. Be pankų grupėje „Xböö“ grojusio Jukkos-Pekkos Kinunenno, pravarde Juxo, Anoniminės rašalo dėmės redakcijoje dirbo Pentti Sarkkinenas ir Pentti Kankaala, pravarde Vienuolė. Temos varijuoja nuo beprotiškų fikcijų iki gamtosaugą ir partijų politiką nagrinėjančių tekstų. Ne viename straipsnyje atmetamas suaugusiųjų ir „paprastų žmonių“ gyvenimo būdas. Savo kritikos porciją atsiima ir įvairios ideologijos bei religija.

Ar priklausai kokiai nors organizacijai, religinei grupei ar pan.? Negerai. Ką manai apie konkuruojančių žmonių grupių ideologijas? Kokia prasmė prigalvoti grupėms pavadinimų ir apskritai grupuotis? Aš nesu prieš bendradarbiavimą, bet kad partijos ir kitos organizacijos (politinės) nieko daugiau nedaro, tik pešasi tarpusavyje. Našus bendradarbiavimas? Religijos yra gerai tuo, kad jų moralės taisyklės dažniausiai būna ok, tačiau blogai tuo, kad jų niekas nesilaiko. Visa mistika yra tik tam, kad tikintieji galėtų jaustis baisiai šventi. Dievai yra tam, kad daugmaž padoriai būtų galima paaiškinti, pvz., mus ir pasaulį.

(Anoniminė rašalo dėmė, 1980, Nr. 2)

Be pankų kultūros pradėtos mažų žurnalų (zinų) mados, nuo 9 deš. pradžios Oulu buvo aktyviai leidžiami ir spontaniški komiksai. Tuo metu jie buvo subkultūros dalis ir suomiškiems komiksams buvo sunku rasti leidybos nišų. Taip, užpildydama žiniasklaidos spragas, gimė spontaniška komiksų kultūra, kuri į dienos šviesą iškėlė vietinius komiksų autorius ir siekė didesnio komiksų pripažinimo kultūros baruose. Svarbiais komiksų žurnalais tapo 9 deš. įkurtos Oulu komiksų draugijos leistas Burbulas (1981–1983) ir vėliau Oulu studentų tarybos komiksų klube pradėtas Atsuktuvas (1988–1995).

Buvęs Burbulo vyr. redaktorius Ilpo Koskela žurnalą apibūdino kaip „kažką panašaus į komiksų konkursą“ dėl palyginti griežtos atrankos. Buvo spausdinami aukštos kokybės ir geromis istorijomis pasižymintys komiksai, o pagrindinės kūrybinės grupelės produkcija buvo nuolat skatinama ir reklamuojama. Vieni iš tęstinių komiksų buvo, pavyzdžiui, Mikos Svensko Herbertas, Pentti Nuortimo Tahavas ir Didvyriai, kurio veiksmo vieta pasirinktas Oulu, bei Jormos Pitkäneno Pusdugnis. Vedamuosiuose straipsniuose ryški tvirta pozicija suomiškų komiksų atžvilgiu, ją gerinti stengiamasi meno forma.

Be to, Burbule gausu interviu su komiksų dailininkais ir jų darbų apžvalgų. Burbule buvo spausdinami ir anksčiau cenzūruoti Mauri Kunnaso² komiksai. Numeryje Körttispecial³ pasirodė ir jau vėliau kaip Kalevos⁴ karikatūristas išgarsėjusio Jari Elsilä komiksas lestadionizmo⁵ tema „Nuodėmingas gyvenimas Šiaurėje“.

Atsuktuvas buvo itin plačių pažiūrų – tai matyti iš komiksų stiliaus ir žurnalo turinio įvairovės. Prie Atsuktuvo taip pat ranką pridėjęs Koskela medžiagos „genėjimo“ procesą apibūdino taip: „Kai randi tai, kas daryta labiau iš jausmo, apėmus nuotaikai, t. y. ką nors akiplėšiškesnio ir netašyto, išspausdini vien tam, kad paerzintum.“

„Peržiūrėjau senus numerius. Bažnyčia, miško pramonė, krašto apsauga, feministės, valstybės tarnautojai, rezervo karininkai, „Veikkaus Oy“⁶, Didžioji Britanija ir taip toliau… Viskas jau kritikuota – viskas iki pat paskutinio ateivio iš kosmoso!“

(Ilpo Koskela, „Kapitonas Pilvas ieško nuotykių: dingusių komiksų paslaptis“, Atsuktuvas, 1990, Nr. 5)

Atsuktuvas pasirodydavo dukart per metus: gegužės 1-ąją ir per Kalėdas. Tęstiniai žurnalo komiksai buvo Vesos Juolos Lenardas Liotvionenas, Svensko KoskenJorma⁷, Koskelos Kapitonas Pilvas ieško nuotykių, Vernerio Bröselio Werneris ir Seppo Alamännistö Superbiologas. Tradiciškai prieštaringomis laikomos temos – pašiepiamas patriotizmas, tyčiojimasis iš armijos ir policijos, atviras seksualumo vaizdavimas ir narkotikai – Atsuktuve nuolat kartojosi. Tokia tvirta žurnalo linija linksmai komentuojama ir pirmajame Suomijoje kompiuteriu „Macintosh“ sukurtame komikse.

Be to, paskutiniame amžiaus dešimtmetyje Oulu pasirodė nemažai nepriklausomų komiksų leidinių. Ouliečiu save vadinantis Ji Roikonenas išleido ne vieną komiksų laikraštėlį, pavyzdžiui, Therapy (1990), Purvynė (1992), Riddle (1992), bei įvairių leidinių apie personažą Jasso. Hardcore stiliaus muziką grojusios „Sveikų rankų“ (Terveet kädet) vokalistas Läjä Äijälä 1990–1994 m. išleido penkis nespalvoto komikso X-Comics numerius, kuriuose, be kita ko, vaizduojamas sadomazochistinis seksas ir fetišai. Pirmasis Villės Rantos⁸ albumas Kelionė į Limpopo 1992 m. taip pat buvo išleistas kaip nepriklausomas leidinys. Naujo tūkstantmečio pradžioje komiksų žurnalą Ki:ma Ranta išleido per komiksų asociaciją „Asema“.

2005 m. Oulu subkultūrų horizonte pasirodė jaunų vyrų gyvenimo būdą ir Oulu subkultūras vaizduojantis Esa⁹, iki šios dienos jo išleista šeši numeriai. Esa gimė riedlentininkų parduotuvėje „Real Deal“ susibūrusios draugų grupelės iniciatyva.

Esa apžvelgia vietinę riedlentininkų kultūrą, grafičius ir gatvės meną, giliai užgriebia Oulu kultūrinę pasiūlą, ypač susijusią su muzika ir kavinių kultūra. Visi redakcijos nariai yra Esos, tad ir visi straipsniai – Esos darbas. Pasak vieno iš redaktorių, Esa yra „gana šizofreniškas tipelis, retkarčiais mėgstantis krėsti kvailystes, jis – kultūrščikas, bet drauge ir didžiuojasi savo kaimietiškumu“.

Esos turinys ir stilius stebina daugialypumu: nuomonės, ištraukos, kelionių pasakojimai, tiriamosios žurnalistikos straipsniai, muzikiniai interviu, trumpos žinutės ir netgi gydytojo skiltis. Be to, Esa demonstruoja vyrišką grožį sukrusti verčiančiose nuotraukose žurnalo viduryje. Taip pat nagrinėjami ir karščiausi politikos klausimai.

PERNELYG GEROS NAUJIENOS

„Kallioparty“¹⁰ yra požeminė treniruočių vieta ir riedlentininkų salė, suplanuota Oulu centre. Dėl šio projekto Oulu miesto taryba susitarė 2010 11 08. Paprastoje uoloje 25 metrų gylyje bus išraustos patalpos, kuriose tilps 600 grupių ir riedlentininkams skirta konstrukcija. Susibūrimų ola bus pėsčiųjų gatvės Rotusaari apačioje, Kauppurienkatu gatvės link. Angos pabėgti išeis į Hallituskatu ir Autoranta gatves.

Pradinis „Kallioparty“ statybos išlaidų vertinimas – 61 mln. eurų, iš kurių 27,9 mln. – miesto centro nekilnojamojo turto dalis ir 3,1 mln. – miesto valdžios dalis. Likę pinigai bus surinkti pridavus tarą. „Kallioparty“ statomas gyventojams pradžiuginti ir pakelti ūpą, nepaisant sudėtingos finansinės miesto padėties.

(Esa, 2011, Nr. 6)

Po 2000-ųjų taip pat pasirodė laikraštukas Born 2 Lose, kuriame pristatomas Oulu grafičių menas. Pankų žurnalų tradiciją tęsė ir Šurmulio dienos, atsiradusios kartu su pankų muzikos festivaliu, žurnalas Maximum Hugs and Roll, Švelnumas ir jaunų moterų „kalių klubo“ kuriami „kalių žurnalai“. Asociacija „Kulttuuribingo“ 2012 m. gruodį irgi išleido savo laikraštį. Kempelėje leidžiamas muzikos žurnalas Aurora Urealis, o Liminkos meno mokykloje sukurti nepriklausomi komiksų leidiniai dažnai atsiduria Oulu.

REDAQCIJOS ŽODIS + REDAGTSIJOS ŽODIS + REDAKCIJOS ŽODIS

Šitas laikraštis gana svarbus bet ne per svarbus bet svarbus Mums vidurio suamiams (sic!) (keografiškai vidurio), kurie buvo nuošalėj palygint su tais kitais mažaisiais žurnalais. Rašalo dėmė yra mūsų at[s]akymas į neužduotą klausimą KUR UŽTRUKO PIETŲ LAPLANDIJOS ALTERNATYVUS LAIKRAŠTIS??????;???&$?

[A]š, Jurgenas af Maximalizatorius, kartu su vyriausiuojuojuoju redaktoriumi studentu mano draugu ps███, panko ir mažų žurnalų entuziastu juxu, mūsų rinkėju, virtuoziškai meistrišku dviejų pirštų spausdinimo sistemos techniku, priimame mums mestą išsūkį ir metame iššūkį. kartu atsakome į aukčiau užduotą klausimą ČIA.

STEBUKLINĖ PASAKA PABŪKLINĖ SĄSAGA PASAGA PASAKA+PASAGA KURI SAUGO…

Vyras nuėjo žvejoti praėjo pusė valandos kol vyras sugavo pirmą žuvį per tą išvyką žuvis buvo žaliais ir violetiniais dryžiais ir rūkė hofnar cigarus ir dainaaavo dainą apie geeeerrrrvę skridusią į tiurrrrvęę

ISTORIJA APIE VYRIAUSIOJOJO REDAKTORIAUS PAGAL UŽSAKYMĄ SUKURTĄ GABALĄ

Kartą buvo gabalas kuris ilgai ir laimingai gyveno.   HUI HAI

ŠIS LAIKRAŠTIS YRA CENZUARAS=IR LIGONIŲ SENATO NUVERTINTAS:

(Anoniminė rašalo dėmė)

Kalbinant subkultūrų žurnalų sudarytojus akis bado leidinių atsiradimo kontekste vyravęs nepritapėliškumas ir maištas prieš visuomenės normas bei skirstymą į socialines klases. Draugų ratas ir subkultūra suteikė kūrėjams galimybę būti savimi ir laisvai save realizuoti norimu būdu. Kauko Röyhkä puikiai apibūdina bandymą prisitaikyti visuomenėje žurnalo Tilt Zeitung laikais: „Kažkaip buvo labai svarbu, kad tave išgirstų. Esam, kokie esam, ir darom tai, ką darom. Mes jokiu būdu nenorėjom per greitai prisitaikyti šitoj suomiškoj visuomenėj. Mums atrodė, kad tas prisitaikymas buvo kažkas siaubingo – tai buvo kaip mirtis.“

Iš Anoniminės rašalo dėmės vyr. redaktoriaus Kinnuneno- -Juxo interviu taip pat paaiškėja, kad priešpriešų būta ir tarp skirtingų jaunimo grupių: „Žurnalo leidyba buvo tarsi tam tikra meninė socialinė išraiškos forma: žiūrėkit, aš sugebėjau padaryti kažką, apie ką jūs, kaimiečiai, nė nesusimąstėt. Akistata buvo neišvengiama, nes visokius ledo ritulininkus erzino, kad būta kažko, kas nebuvo ledo ritulys ir dėl to jiems nesuprantama, ir kad kažkas tuo dar ir didžiavosi.“

Komiksų žurnaluose Burbulas ir Atsuktuvas esminis dalykas buvo komiksų leidyba ir jų kultūros stiprinimas. Gėdos pirštu galima besti į komercines „komiksų šiukšles“ arba į Oulu miesto jaunimo įstaigą, kurios biurokratija stabdė kultūrinių ir jaunimo organizacijų veiklą. Užuot spausdinus tai, kas būtų įtikę sostinės kritikų skoniui, buvo leidžiami tokie komiksai, kokių norėjosi. Žurnaluose remiami suomiški komiksai ir vietinę komiksų kultūrą stengiamasi atgaivinti organizuojant renginius ir parodas.

„Ideologija buvo komiksai, – apibendrina Koskela. – Buvo pastišų, istorinių ir politinių komiksų. Norėjom juos spausdinti, rėmėm juos. Atradom leidybos nišų: užsidegėm patys ir uždegėm kitus kurti.“ Pavyzdžiu buvo laikomas pankų demokratiškumas: „Kiti sukūrė grupes ir ėmė groti – tai buvo iš esmės tas pats.“

Esa su juodo humoro gaidele vaizduoja jaunų suaugusių vyrų gyvenimo būdą, kurio dalis – visų pirma iš subkultūrų perspektyvos stebėti vietos kultūrą ir jai priklausyti. Pasak redaktorių, Esa gina silpnesnius ir besipriešinančius, ironiškai vaizduoja gyvenimiškas situacijas, pavyzdžiui, nedarbą.

Painus tarnybų pasaulis ir biurokratijos vingiai aptariami ne viename straipsnelyje ir komikse, Esoje galima rasti ir „Kelos“¹¹ dokumentų fotokopijų. Straipsnyje „Trijų langelių klientai“ darbo biržai, „Kelai“ ir socialinei tarnybai skiriami taškai, remiantis tų įstaigų laukiamųjų jaukumu. Nepalenkiama žurnalo pozicija ir turinio drąsa puikiai atsispindi viename iš Esos interviu: „Dalykus daryti rimtai, tikint savimi, linkstant į vieną pusę, kitai – parodant užpakalį. Toks pat ir sutikimas. Vieni dievina, kiti nekenčia. Tačiau mes to ir norėjom. Visai gerai nėra žiauriai gerai.“

Kadangi zinų sudarytojai savo rankose laiko visas vadžias nuo idėjų iki praktinio įgyvendinimo ir sklaidos, kūrybingumas liejasi per kraštus. Temos ir priemonės, kurių vengiama masinėje žiniasklaidoje, yra įprasta subkultūros leidinių medžiaga.

Tyčiojimasis iš institucijų ir aukštosios kultūros, ideologijų ir religijos parodijavimas, seksualumo ir nuogybės vaizdavimas, smurtas, svaigalai, pareigūnų pašiepimas ir t. t. – kontrkultūrinėmis laikomos temos kartojasi kiekviename atidžiau tyrinėtame leidinyje. Užgniaužtos mintys, nuomonės ir iliustracijos zinų puslapiuose išsiveržia konkrečia forma – įvilkta į humorą.

Įprastais žanrais ir straipsnių tipais žaidžiama painiojant fikciją ir naujienas, reporterį paverčiant įvykio dalyviu, iškreipiant posakius ir reklamuojant dalykus, kurie neegzistuoja. Vadinamosios gonzo žurnalistikos (kai reporteris yra tiesioginis pasakojamų įvykių dalyvis) bruožai ypač pastebimi koncertų apžvalgose ir Esos tiriamuosiuose straipsniuose apie narkotikų bandymus. Piktnaudžiaujama nusistovėjusiais pasakojimo būdais, pavyzdžiui, pasaka ir jos pradžios formuluotėmis „kartą gyveno…“, laimingomis pabaigomis, jos absurdiškai naudojamos istorijoms apie smurtą, transformacijas ir seksualumą įrėminti.

Populiariosios kultūros personažai ir žvaigždės pagrobiami ir įmetami į jiems nebūdingas aplinkybes, į sukrypusią realybę, kurioje jie nušviečiami visai nauja šviesa. Disneyaus personažai ir populiariosios kultūros stabai, tokie kaip Elvis Presley, Bobas Dylanas ar Džeimsas Bondas, subkultūrų žurnaluose patiria dar neregėtų nuotykių. Taisyklingą rašybą ir griozdišką knyginę kalbą keičia šnekamoji, alogiškas siužeto plėtojimas ir keiksmažodžiai.

Zinai suteikia balsą subkultūrų bendruomenėms, kurios žiniasklaidoje reprezentuojamos vangiai ir dažnai klaidingai. Žurnalai turi svarbią užduotį: fiksuoti ir stiprinti vietos subkultūrą. Neaukštai iškelta leidybos kartelė suteikia galimybę pasirodyti tiek turiniu, tiek stiliumi savitiems leidiniams, kuriuose nereikalaujama būti srities profesionalais, laikytis oficialių leidybos principų ir kurie neturi duoti pelno.

Nors tokie leidiniai dažnai būna orientuoti į uždaras grupes, įdomių skaitinių juose gali rasti ir nepriklausantieji subkultūroms. Laužant žiniasklaidos vertinimus ir normas, užgniaužti įpročiai ir pateikimo būdai iškyla kaip savaime suprantami. Su šablonais nesitaikstantys zinai veikia kaip puikus priešnuodis prieš bet kokį susireikšminimą ir pernelyg rimtą savęs vertinimą.

Ir pabaigoje atokvėpis – patarlės ir priežodžiai iš Esos (2011, Nr. 6):

Ir iš Anoniminės rašalo dėmės (1981, Nr. 3):

¹ JAV roko grupė „Velvet Underground“ (visos pastabos -– vertėjos).

² Mauri Kunnasas (g. 1950) – suomių grafikas, rašytojas ir dailininkas, nepaprastai populiarus knygų vaikams autorius.

³ Körtti suomiškai – praregėjimas, pabudimas. Religinis judėjimas, prasidėjęs dar XVIII a. Kadaise buvęs griežtai pietistinis, šiandien šis judėjimas yra pagrindinė liuteronizmo atšaka Suomijoje.

⁴ Kaleva – 1899 m. įkurtas ir iki šiol leidžiamas vienas didžiausių Suomijos dienraščių.

⁵ Lestadionizmas – itin radikali liuteronizmo atšaka, paplitusi Suomijos šiaurėje.

⁶ „Veikkaus Oy“ – nacionalinė Suomijos lošimų bendrovė.

⁷ Žodžių žaismas: koskenkorva – viena iš degtinės rūšių, Jorma – suomiškas vyro vardas.

⁸ Ville Ranta (g. 1978) – žymus suomių karikatūristas ir komiksų dailininkas, vienas iš asociacijos „Asema“ įkūrėjų ir didelio atgarsio Suomijoje sulaukusių karikatūrų autorius.

⁹ Esa – suomiškas vyro vardas.

¹⁰ Kallio suomiškai – akmenų uola, skardis.

¹¹ Suomijos socialinio draudimo tarnyba.

Šeštadienis pasitaikė karštas. Tvanku, nors erdviame laukiamajame žmonių nedaug. Vieni išeina, kiti ateina, ilgai neužsibūna. Prisėdusi ant suoliuko stebiu, kaip darbuotojos rikiuoja kuklias rytinių vestuvininkų procesijas. Visi jauni, tokio amžiaus, kaip ir aš tada čia buvau. Vėliau nebuvo progos užsukti. Kas iš draugų tuokėsi, tai jaunystėje, – tik jauniems šis žingsnis atrodo viliojantis, gražus ir lengvas.

Mama žiūri į laikrodį: gal valandą supainiojom? O šitaip lėkėm nuo pat šešių: šukuosena, gėlės, dėl skubos virpančiom rankom segami karoliai vis perklausiant, ar tinka. Kai nusibosta, viskas pradeda tikti: ai, mama, aš tik vairuotoja šiandien, ne stilistė, dvi valandos kelio, važiuojam.

Eik paklausk tų merginų, – siunčia tėtis. Kylu ir matau, kaip į šalis traukiasi stiklinės lauko durys, įleisdamos rožiniu kostiumėliu pasipuošusią smulkutę žilagalvę. Ji eina kiek šlubčiodama, bet smagiai, bent keliais žingsniais pralenkusi palydą, šypsodamasi ir akimis ieškodama užsilaukusiųjų. Pamoja ir jau tiesia rankas būsimiems apkabinimams. Būrelis už jos – tik fonas, backas solistei paryškinti, kaipgi be jo. Tai ji, nuotaka.

Odilė. Atrodo, būsiu radusi aktorę savo filmui, ne Paryžiuje – Vilniuje. Paprastai neturiu problemų dėl vaizduotės: skaitant knygas kino juosta sukasi neužstrigdama. Užtat visi pagal perskaitytus kūrinius pastatyti filmai nuvilia: nagi ne taip aš įsivaizdavau! O štai su kinematografiška, tikro filmo verta, tobula „Odile“ atsitiko kitaip: nemačiau pagrindinės herojės. Gal kad nepažinojau devyniasdešimtmečių.

Nuotakai aštuoniasdešimt penkeri, vyrui keleriais daugiau. Švenčia briliantines. Įslenku į ceremonijų salę – niekas nepasikeitę, dvidešimt metų praėję. Už jaunųjų sustoja vaikai, anūkai. Fotografuoju, nors šiandien aš tik vairuotoja, stebėtoja. Nuotrauka kaip tvirtai supintas audinys: tie patys šypsenų, akių, veidų motyvai, tos pačios pasikartojančios gijos. …Ar tai yra viskas?

Je suis on the road (p. 22), galvoje sukasi romano žodžiai. Būna knygų, kurios nepaleidžia, prikimba ir verčia atmintį jas vis vartyti, ieškoti prasmių – esančių ir nesančių.

●

Visi elektroniniai prietaisai privalo būti išjungti, – be žodžių paliepė pirmieji romano puslapiai. Perėjęs ilgais oro uosto koridoriais ir pagaliau įsėdęs į „Odilės“ lėktuvą, skaitysi vienatvėje, būsi pasmerktas ar apdovanotas – nelygu požiūris – pabūti su savo paties baimėmis, liūdesiu, menkumu, neišsipildymu. Čia ne tas romanas, kurį gali ryti atsakinėdamas į žinutes, žiūrėdamas televizorių ar tysodamas sausakimšame paplūdimyje. „Odilė“ nustato savas taisykles, pirmoji jų – išjunk kasdienį triukšmą, kai atsiversi knygą. Antraip užkliūsi už pirmų pastraipų, susierzinsi ir eisi ieškoti lengvesnių tekstų, kurių net skaityti nereikia, pakanka akimis vikriai perbėgti.

„Geras romanas yra gera sintaksė“, – yra rašiusi prof. Viktorija Daujotytė, aptardama kitą lietuvišką romaną. Savita sakinių struktūra yra ryškus Valdo Papievio kūrybos bruožas, vienų skaitytojų mėgstamas, kitiems keliantis nepatogumų. Kalba V. Papieviui nėra tik paprastas praktinis įrankis, tai estetinė duotybė, kuria reikia mėgautis ir žavėtis. Kalba veikia tarsi atskiras personažas, jos negali nepastebėti: sustoji ties sakiniu ir tyrinėji, kaip jis padarytas ir kodėl. Buvo keista ir gera skaitant romaną stebėtis meistriška, išradinga, tačiau neišdekoruota, karuliais neapkabinėta kalba – gimtąja kalba, apie kurią nei mąstai, nei ją pastebi, kaip ilgainiui nebematai daugelio savaime esančių, įprastų dalykų.

Neskubri kalba priverčia nuolat stabtelėti, pagauti kitokį ritmą, nei esame pratę gyventi, – lėtą, kreipiantį į save, o ne į išorinį pasaulį. Romanas subtiliai kedena giliausias žmogaus baimes: mirties, vienatvės, praeinamybės, baigmės. Visas tekstas apgaubtas švelniu liūdesiu lyg lengvai besiplaikstančia „permatoma balto šilko užuolaida“ (p. 305) – jis plūsta iš kito, nujaučiamo, laukiamo pasaulio ir kartu kyla iš minties apie neišvengiamą pabaigą: „Betgi yra amžiaus riba, už kurios sveikata ir valia tavo gyvenimą minuso ženklu paženklina: nieko nebesitikėk, dabar tik neteksi“ (p. 176).

Odilė, regis, susigyvenusi su paskutinius jos ir jos artimų draugų gyvenimo dygsnius matuojančia „laiko adata“ (p. 20), per kasdienybę keliauja elegantiškai, prisitaikydama prie senstančio kūno išdavysčių, bet iš paskutiniųjų stengdamasi išsaugoti bent kiek žavesio savo gyvenime: eina į promenadas, turgų, pas draugus, retkarčiais – į restoranus, perka naujas skrybėlaites, puošiasi.

Odilės gyvenimas ir paskutiniai metai neatrodo nei skausmingi, nei sunkūs. Žiūrėdami iš savo perspektyvos sakytume: prabangūs. Dėl silpnesnės sveikatos visą gyvenimą buvusi vyro išlaikytinė ir užsiėmusi širdžiai miela kūrybine veikla, senatvėje taip pat turi visko su kaupu: tebegyvena didžiuliame bute Paryžiaus centre, čia ja rūpinasi Londone gyvenančios dukros nusamdytos tarnaitės, lanko seni draugai ir pažįstami, pati į miestą išeina lydima paslaugaus nuomininko. Vienatvė tik numanoma, įtariama, retsykiais išduodama nutylėjimais ar žvilgsniais. „Galbūt visi žmonės sendami tolydžio vienišesni jaučiasi? Ir kažkodėl man dingojasi, kad vis dažniau jie panorsta vieni su savo vienatve pabūti“ (p. 120), – ir pasakotojas – Odilės palydovas – jai neįkyri nei klausimais, nei savo pasakojimais. Jų bendrystė kone bežodė. Nutylėjimai yra V. Papievio tekstų žavesio paslaptis. Jie sukuria savitą teksto ritmiką ir paslapties aurą. Ir skaitytojas nepyksta, nes labai aišku, kad gyvenime mįslių daugiau nei atsakymų ir kad pasakotojas gali sau leisti būti tik pašaliniu stebėtoju, o ne visažiniu kūrėju. „Nežinoti man kartais patinka“ (p. 75), – pasiteisina pasakotojas, tai skamba originaliai feisbuko laikais, kai visi viską nori žinoti apie kitus ir dar noriau skleidžia žinias apie save. Bet skaitytojai dėkingi ir už tiek, nes labai maga įkelti koją į tą tarpsnį, kuris bus paskutinis tavo gyvenime, apsilankyti smalsaus ekskursanto teisėmis ir morališkai pasiruošti įkapių matavimuisi.

Tiesa, ekskursija ne pramoginė. Romane laikas, apie kurį sakome „greitai bėgantis“, srūva tarsi smarki vasaros liūtis – ji skandina ir kelia neviltį, grasina tuštuma. Dramatiškiausia ne laikinumas, ne žmogaus būties vienatvė, o tai, kad viskas tarp kitko, visas mūsų gyvenimas. Kad jis pasibaigia taip ir neišsipildęs, vis laukiant kažko daugiau – Odilė rašė, tapė, svajojo rengti parodas, bet viskas baigėsi tik kukliais bandymais: „[...] visas Odilės gyvenimas neišsipildymo ženklu paženklintas: tikėjosi tikriausiai daugiau“ (p. 113). Galbūt ir pats pasakotojas tikisi iš gyvenimo daugiau, ne tik smilkyti „tuos pačius sudrėkusius, vos ne vos įsižiebiančius savo pilkos kasdienybės degtukus“ (p. 187). Greičiausiai kiekvienas tikisi daugiau. Ir kiekvienas kelia klausimą apie savo būties prasmę. Ir viliasi įrodymo.

Kaip žmogaus gyvenimo tuštumo, beprasmiškumo simbolis pačiame knygos centre atsiduria atsitiktinis žmogelis, praeivis, niekam neįsiūlantis savo senų knygų ir iš nevilties vieną po kitos jas sumetantis į Seną: „[...] Senos vandenų nešamos jos pasroviui tolsta kaip sieliai, plukdantys daugybę gyvenimų. Su tų gyvenimų vingiais, rūpesčiais, šventėmis, tų gyvenimų džiaugsmais, liūdesiu, viltimis ir neviltimis, su jų draugystėmis, meilėmis ir išdavystėmis, su jų, tų gyvenimų, polėkiais, nuopuoliais, su jų kilnumu ir niekšybėmis, didingumu ir niekingumu, galiausiai su laukimu to, kas niekada neateis: tą laukimą visiems laikams užsklęs horizontas, kurio link teka upė, už jo – nežinia“ (p. 160–161). Skandinančiai užmaršties upei Odilė nori atiduoti ir savo dienoraščius. „Visa buvo, praėjo, niekam dabar tai nebesvarbu“ (p. 201), – spiria dvejojantį nuomininką. Jis neišdrįsta jų išmesti, jį patį, bet ne dienoraščius, išskalbia liūtis. Odilės atsisveikinimą su kadaise brangiais daiktais, tapymo reikmenimis, knygomis stebinčiam nejauku: šitaip išeinama. Šitaip išeisim kiekvienas, jei ne mes patys, tai kažkas po mūsų išmes krūvas šlamšto, galiausiai iš atminties išmes ir mus pačius – jau per laidotuvių vakarienes romano veikėjai kalba ne apie ką tik išėjusiuosius, o apie savo reikalus.

Vienintelė viltis – kad ten, kur už horizonto dingsta upė, yra kažkas daugiau, ko nuolat trokšta žmogaus siela, mėgindama „langus į aukštesniąją realybę prakirsti“ (p. 113), peržengti apibrėžtą ratą, nugalėti gyvenimo drungnumą, palikti jį ir iškrėsti ką nors netikėto, įrodančio, kad galima gyventi ir kitaip: pabėgti vienai nakčiai iš namų ar užlipti ant senamiesčio stogo. Iškeliaudami iš šio pasaulio atsiplėšiame nuo mūsų gyvenimo vienatvę užpildžiusios „buities kasdienybės“ (p. 7) ir sklendžiame ten, iš kur vasaromis pasipila lietus, o žiemą krinta snaigės. Šie paprastučiai gamtos reiškiniai padeda išlaikyti romano nuotaikos pusiausvyrą šviesiojoje pusėje: liūdesys, vienatvė, melancholija, praeinamybė negramzdina į juodą neviltį, nes „užvertęs galvą išvysti dangų ir debesis, tau prikišamai liudijančius, kad yra daugiau, nei matai, girdi, jauti ir užuodi“ (p. 200). Galbūt daugiau, nei tikiesi.

●

Pažadėjau grįžti devintą ryto. Išvažiavau dešimčia minučių per vėlai. Vadinasi, reikia didinti greitį, antraip vėluosiu. O jis tikrai lauks, tupės alyvoje, vieninteliame išsaugotame kiemo medyje. Kitus iškart nukirto. Statybos reikalauja aukų, sakė žmonės, kasę duobę pamatams. Nemačiau aš tos duobės, negalėjau. Baisiai kvaila, bet man dingojosi, kad su ja baigiasi įdomiausias etapas ir prasideda mano gyvenimo tiesioji: nieko nebesitikėk, viskas jau buvo, nuo šiol jokių šunkelių ir aplinkkelių. Esi greitkelyje, su tavimi skrieja socialiniai ryšiai, įsipareigojimai, paskolos, įsitikinimai, visas tavo ratas ir nebus jokio kito.

Je suis on the road. Prasideda liūtis. Dabar svarbiausia neužsimušti. Gelbėti jo gyvybę ar ne? – dvi sekundės nuspręsti, ar trauktis nuo mano juosta priešais atskriejančio automobilio, spėju, žalias jaunikaitis prie vairo, tokie labai mėgsta šitaip važinėti šituo pačiu baisiausiu į Vilnių vedančiu keliu. Žinoma, gelbsčiu, trečią per dvi dienas. O baudas policijai už visokius niekus moku aš. Anuos pagauna tik mirtis.

– Mama, aš tavęs jau penkias minutes laukiu. Ką parvežei iš senelių? Nieko po baliaus nedavė? Tada varom į makdonaldą.

Je suis on the road. Smalsu, kur jis mane veš, kai pasensiu. Ir kuo – lėktuvu ar rogutėmis.

Autorės piešinys

Kartais juokauju, kad greitai „užsivesiu“ kalendorių, panašų į mokyklinį klasės žurnalą. Jame žymėsiuosi, kas iš „klasės“ (doktorantų ir panašių nevykėlių) važiuoja į profesinius festivalius („Santara-Šviesa“, „Baltos lankos“, „Literatūros salos“, „Šiaurės vasara“ – gal dar ką ir praleidau), taip pat – disertacijų atestacijų, pridavimo, gynimų ir panašiai nereikšmingas datas, struktūruojančias jų biografijas. Vis dėlto pašėlusiai gera vėl susitikti su tam tikru profesinės bendruomenės sluoksniu: man šitos „Literatūros salos“ yra šeštosios, o apskritai jos vyksta vienuoliktą kartą. Specifinė publika – ne tie patys, kurie važiuoja į kitus festivalius (pati bloškiuosi visur, visur, kur tik galiu).

Mokslininkų pranešimų beveik negirdėjau, bet girdėjau atsiliepimus, kad buvo įdomu – Salos vyko Šalčininkų rajone, kultūriniu koncentru tapo Jašiūnų dvaras. Todėl labai tiko vakariniai Mindaugo Nastaravičiaus poezijos skaitymai; autorius kilęs iš netolimais esančio Marijampolio. Kalbinamas bičiulio Marijaus Gailiaus (nors man jų kalbos registrai itin skiriasi ir net pjaunasi), papasakojo apie regioninę paauglystę ir socialinius vietovės bruožus. Vis dėlto tą „periferiją“ mes stebėjome gan elitaristiškai, iš šalies, su distancija; tokiu būdu ji mums atrodo komiškai. Su tikra socialine periferija, kaip teigė vienas dalyvių, seminare nesusidūrėme. Idealiai organizuotas literatūrinis protmūšis; nors dalyvavau pirmą kartą (išankstinės skeptiškos nuostatos), nebuvo įmanoma nematyti, kad rengiant žaidimą įdėta daug intelektualinio darbo. Dar vienas puikus dalykas – eilėraščių iš atminties vakaras; net šiurpai ėjo per nugarą nuo to, ką gali žmogaus atmintis žiogų ir cikadų apsuptyje. Net tie, kurie tvirtina nemėgstą poezijos, turbūt pripažintų, kaip tai autentiška.

Ekskursija po apylinkes – Tabariškės, Turgeliai, Paulavos dvaro sodyba; tautodailininkės Anos Krepštul, kurią pati Aistė Paulina Virbickaitė feisbuke pristato kaip lietuviškąją Fridą Kahlo, darbų ekspozicija; taip pat vizitas į uždarą Mikniškių kaimo ortodoksų bendruomenę, vietinių vadinamą Michnovu. Bendruomenė įdomi tuo, kad joje gyvenama panašiai kaip vienuolyne – dirbama ir meldžiamasi. Sovietmečiu buvo priverstinai paversta kolūkiu ir bandyta uždaryti, tačiau sugebėjo išlikti. Kitą dieną – žygis į levandų laukus; akademikams teko du kartus bristi per Merkį ir tai buvo, mano galva, geriausia seminaro dalis. Visi gavo šiek tiek adrenalino ir upės žolių švelnumo.

Išklausiau kelis studentų pranešimus: Saloms reikėtų daugiau kriticizmo, ne „aprašomojo“ problemų svarstymo. Paimti kokį nors specifiškesnį rakursą ir tada generuoti problemas; drįsti kalbėti piktai, ne vien mandagiai.

●

Hannah Kent. Paskutinės apeigos. Romanas. Iš anglų k. vertė Jovita Groblytė­Hazarika. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2016. 367 p.

Labai įdomi knyga – iš tų, kurias galima siūlyti nusivylėliams („Nėra ką skaityti“). Knygos viršelyje minima, kad anglakalbių kritikų lyginama su Margaret Atwood kūryba – gal ir tikrai esama panašumų. Pasakojama iš kankinamos moters pozicijų, išlaikoma intriga; kalba lengva, tačiau poetiška. Autorė jauna australė, bet rašoma apie XIX amžiaus pirmos pusės Islandiją – nuoširdžiai pasidomėta to laikotarpio papročiais, gamta ir kultūra, pasėdėta archyvuose, bendrauta su tuntu istorikų (tam iš tikrųjų skiriamos padėkos, Sigitai Parulski). Pasakojimas turi daug emocinio sugestyvumo – čia atsiranda vietos ir emancipacijai, ir ontologiniam nusikaltimo apmąstymui. Tačiau, jeigu neturėčiau išankstinės informacijos, knygyne niekad nesusigundyčiau pavartyti knygos tokiu viršeliu.

Herman Melville. Mobis Dikas, arba Banginis. Romanas. Iš anglų k. vertė Irena Balčiūnienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2016. 632 p.  

Traukinyje mieliau renkuosi draugiją tų, kurie rašė prieš du šimtus metų, negu tų, kurie gyvena dabar, – mąsčiau, skaitydama paskutinius „Mobio Diko“ puslapius, nors vagono ramybę trikdė vieša girtuoklio prakalba į bendrakeleivius. (Klasikinis atvejis – pasakojosi gyvenimą, vulgariai kabino moteris, laidė nejuokingus sąmojus – tikėjosi pinigų.)

Apie klasikos vertę ir skaitymo naudą prigiedota daug, bet nepasakyčiau, kad skaitydama labai mėgavausi klasikinio romano formavimo taisyklėmis. Skaitymas buvo darbas. Mąsčiau, kad lektūra būtų paranki hipsteriams veganams – taip išraiškingai aprašyta, kaip vandenyje susimaišo nužudytos banginės žindyvės pienas ir kraujas. Visgi, jeigu jie sugebėtų adekvačiai šį romaną skaityti, rastų ir kai ko savo pačių ideologiniams manifestams: „Kas yra Žmogaus Teisės ir Pasaulio Laisvės, jei ne Palaidos Žuvys? Ar visų žmonių nuomonės ir pažiūros ne Palaidos Žuvys? Ar ne tas pat yra religinio tikėjimo jomis principai? Ar mikliems prisiskaitėliams ir raidėdoms mąstytojų mintys – ne Palaidos Žuvys? O pats mūsų Žemės rutulys – ar ne Palaida Žuvis? Ir jūs, skaitytojau, negi jūs – ne Palaida Žuvis ir tuo pat metu – Pritvirtinta Žuvis?“ (p. 442)

Dar romano pradžioje protagonistas, užeigoje priverstas dalintis lova su žmogiavalgiu, vėliau tapsiančiu jo geriausiu draugu, bando pats save įtikinti, kad geriau miegoti su blaiviu žmogėdra negu su girtu krikščioniu. Parašyta 1851 metais! O galioja ir dabar. Guolyje tas žmogėdra jį stipriai apsikabina, kaip motina – ryte nubudus sunku atkabinti. Nėra jokių abejonių, kad žmogėdra tikras – pardavinėja turistams džiovintas Naujosios Zelandijos gyventojų galvas ir miegamajame atnašauja stabo skulptūrėlei. Toliau taip rašoma: „Nežinau, kodėl taip yra, bet pati geriausia vieta, kur gali atverti draugui širdį, – bendras patalas. Sakoma, kad vyras ir žmona čia atskleidžia kits kitam slapčiausias sielos gelmes; pagyvenę sutuoktiniai dažnai ligi ryto guli ir šnekučiuojasi apie praėjusius laikus. Taip ir mudu su Kvikegu – draugiška, mylinti pora – tįsojome per mūsų širdžių medaus mėnesį.“ (Kvikegas – tai tasai žmogėdra.) Paskui Kvikegas laikėsi pasninko pagal savo genties paprotį, parą tupėdamas su stabu ant galvos, tad baltaodis protagonistas („Aš esu Izmaelis“) jam plovė smegenis, kad visų religijų pasninkai esą nesąmonė, nuo to tik sustoja skrandis. Klausė, ar Kvikegui yra kada sustojęs skrandis. Kvikegas sakė, taip – po to, kai jo gentis nukovė apie 50 kitos genties priešų, visus iškepė ir reikėjo skubiai suvalgyti, kad mėsa nesugestų. Tikiuosi, žaliavalgiai jau sugundyti skaityti.

Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas. Romanas. V.: Alma littera, 2016. 237 p.

Pavarčiau knygų mugėje, paskaitinėjau porą epizodų – ne, jeigu skaitysiu, neišvengiamai ištiks nusivylimas. Bičiulė, patikima skaitytoja, apibūdino taip: vis dar eksploatuojami nuzulinti religiniai motyvai, neretai juos jungiant su sekso scenomis, – kiek tai gali tęstis? Po Virginijos Cibarauskės recenzijos „Metuose“ noras skaityti dar labiau sumažėjo. Ir tik vienintelis LRT sutiktas Mindaugas Nastaravičius tą knygą gynė: ne viskas ten taip blogai, kaip kalbama. Apatinė dalis jam atrodo geresnė už viršutinę; man vis dėlto ne, ji tokia… gutauskiška.

Taigi, pradėjau skaityt, ir pasidarė labai įdomu. Sutrikau, nes writing block aktualu ir man. „Tiesą sakant, Simonui nelabai rūpi skausmas, bet jis gerai žino vieną dalyką – jau kelintą mėnesį negali parašyti nė eilutės. Dar blogiau, jį pradėjo kankinti įtarimai, kad ne jis nori pabaigti rašomą knygą, o knyga reikalauja, kad jis ją baigtų. Kiekvieną sykį, kai tik sėdasi prie stalo, atsidaro kompiuteryje rankraščio bylą, ima jaustis, tarsi ten sėdėtų pabaisos, isteriškai klykiančios, kad jis turi jai įsipareigojimų, akivaizdoje“ (p. 35). Knyga parašyta nekomplikuota kalba, parulskišku slengu; tačiau viskas suręsta profesionaliai, pagal romano kompozicijos taisykles (nedaug kas pagal jas renčia).

Knygos pabaigoje autorius reiškia padėką psichologei Aušrai Griškonytei „už konsultacijas“ (vien nuo įsivaizdavimo, kad jis galėjo būti psichoterapijos lankytoju, mane ištinka blužnies skausmas). Knygos veikėjas – rašymo krizę patiriantis rašytojas, kuris nueina pas psichoterapeutę vien dėl to, kad ji jam patraukli, ir labai greitai jiedu tampa meilužiais. Intarpuose, kur veikėjas kalbasi su psichoterapeute – Griškonytės ir Bačiulytės radijo laidų turinys, todėl nelengva suprasti, už kokias ten specialias konsultacijas dėkojama.

Pažįstamiems kritikams juokinga. Man ne – užuodžiu medžiagą iš empirikos.

1923 m. birželio 1 d. pramoginis žurnalas¹ „Black Mask“ išspausdino Carrollio Johno Daly apsakymą „Ištiestos rankos riteriai“ (The Knights of the Open Palm). Jame veikė pirmasis kietojo detektyvo (hard-boiled detective) herojus – Reisas Viljamsas. Šis žmogus – privatus seklys. Surasti ir suimti nusikaltėlį – tiesioginis jo darbas: gerai apmokamas, tačiau labai pavojingas. Kaip ir nusikaltėliai, Viljamsas nešiojasi ginklą, jo savisaugos instinktas gerai išlavintas. Kaip ir klasikinio detektyvo herojus, jis suranda nusikaltėlius, bet jam reikia nueiti daug pastangų kainuojantį juodo darbo, klaidų ir išmėginimų kelią, ir čia mažai kuo gelbsti beveik mistinė loginio mąstymo jėga.

Taigi praėjus 89 metams po pirmos pasaulyje Eugène’o François Vidocqo detektyvinės agentūros atidarymo, 81 metams po Edgaro Allano Poe pirmojo privataus seklio paveikslo grožinėje literatūroje pasirodymo, po gerų trijų dešimtmečių Šerloko Holmso karaliavimo Anglijoje ir Niko Karterio² Amerikoje į literatūrą atėjo privatus seklys, veikiantis kur kas sudėtingesnėje visuomenėje, kurioje jau nebuvo galima taikyti tiesioginių įstatymo, teisingumo, pareigos ir socialinių luomų sąvokų:

Įstatymas nėra teisingumas. Tai labai sudėtingas mechanizmas. Jeigu tiksliai paspausite mygtukus ir jus dar lydės sėkmė, teisingumas gali pasirodyti. Toks mechanizmas yra viskas, kas liko iš gerų įstatymo norų.

(Raymond Chandler, „Ilgas atsisveikinimas“)

●

Dėl spartaus ekonomikos augimo, didelės profsąjungų įtakos, nežabotų pokario metų Amerikos miestų kultūra tapo chaotiškesnė, persmelkta įnirtingos ir intensyvios konkurencinės dvasios. Taigi ir kietojo detektyvo autoriai „priartino“ savo kūrinius prie gyvenimo ne tik pateikdami skaitytojui intelektinę paslaptį (mystery), bet ir parodydami realią tikrovę, visuomenės ir individo santykius. Kai Raymondas Chandleris rašė, kad kietoji (hard-boiled) mokykla grąžino „žmogžudystę tiems žmonėms, kurie buvo tai padarę dėl įvairių priežasčių, o ne vien tam, kad turėtų lavoną, ir dar savo rankomis – ne savadarbiais dvikovų revolveriais, nuodais ir tropinėmis žuvimis“, jis kartu pabrėžė, kad nusikaltimas tapo Amerikos gyvenimo faktu. Pasaulis dar nebuvo atsigavęs po pirmojo industrializuoto karo, kuriame kariaujančios pusės pademonstravo naują naikinimo ir prievartos potencialą. Įniršis kunkuliavo ir taikos metais. Per vieną dešimtmetį, žinomą Audringojo trečiojo dešimtmečio (Roaring Twenties) vardu, vadinamoji Aštuonioliktoji pataisa milijonus eilinių piliečių padarė pramoniniais kriminalistais. Prohibicija buvo tik tariamas dalykas, slapti nelegalūs barai (speakeasy) veikė visu tempu, alkoholio gamybos kiekiai po nutarimo nė kiek nesumažėjo, reali padėtis skyrėsi tik tuo, kad gamintojais vietoj kapitalistų tapo kriminalistai. Tai buvo gangsterių Alo Caponės ir Arnoldo Rothsteino iškilimo metai, visuomenėje atsirado naujas reiškinys – atviras gaujų ir klanų (gangs) karas. Per ginkluotą FTB agentų ir gėrimų spekuliantų susirėmimą buvo sužeistas net Vermonto senatorius.

●

Sukūręs bebaimio vienišo seklio, dažnai „imančio įstatymą į savo rankas“, modelį, Daly nesiskyrė su juo beveik tris dešimtmečius ir tapo žinomiausiu ir geriausiai apmokamu pramoginių žurnalų rašytoju. Per tą laiką apie Reiso Viljamso verslą (business – šis žodis minimas maždaug po du kartus per šimtą žodžių, šitaip pabrėžiant pagrindinį skirtumą tarp klasikinio ir kietojo detektyvo) jis parašė daugybę apsakymų. „Black Mask“ leidėjas Harry Northas pažymi, kad Daly apsakymo pasirodymas žurnale leisdavo padidinti tiražą 15 procentų. Daly rašė aistringus, svaiginančio tempo trilerius, jo stilius vis gerėjo ir ilgos karjeros gale buvo apibūdinamas vienu žodžiu – tobulas (žinoma, neperžengiant žanro rėmų). Daly karjera baigėsi, kai buvo nustota leisti pramoginius žurnalus, tačiau jo indėlis į Amerikos kietojo detektyvo kūrimą yra neginčijamas. Nors ir liko pramoginių žurnalų lygio, jo įtaka Horace’o MacCoyaus, Erle’o Stanley Gardnerio, Dashiellio Hammetto ir Raymondo Chandlerio kūrybai akivaizdi.

Pastarieji du parašė geriausius kietojo detektyvo romanus; šiuos ir kritikai, ir skaitytojai laiko pamatiniais šio žanro kūriniais. Netgi konservatyviausi literatūros tyrinėtojai „priėmė“ Hammetto ir Chandlerio romanus į grožinės literatūros kanoną ir apibūdina juos ne vienu žodžiu crime arba mystery, bet crime / fiction, o tai – didelis įvertinimas. Iš šių kietojo detektyvo autorių kūrinių universitetų studentai rašo diplominius darbus.

●

Dashiellis Hammettas (1894–1961) – pagrindinių herojaus moralinių principų kūrėjas. Rašytojas sukūrė vieną iš pačių ryškiausių profesionalaus privataus seklio paveikslų – Semą Speidą. Hammettas puikiai išmanė aprašomąjį objektą, nes pats 3 metus (1915–1918) dirbo garsioje Pinkertono privačių seklių agentūroje. Vienas iš pirmų jo atliktų darbų buvo sėkminga dingusio Ferio žiedo paieška, o paskutinis – 200 tūkst. dolerių vertės pavogto aukso, paslėpto į Australiją išplaukiančio laivo kamine, suradimas.

Kūrė iš patirties, realaus savo darbo epizodus panaudodamas Semo Speido veiksmams aprašyti. Kaip pažymėjo daugiau kaip tris dešimtmečius su juo bendradarbiavusi rašytoja Lillian Hellmann, Hammettas „jau buvo rašytojas dar prieš pradėdamas kurti“. Konkretus seklio darbas padėjo Hammettui pasiekti savo kūriniuose ypatingo profesionalumo ir tikrumo. Jau tapęs žymiu rašytoju ir viename žurnale vadovaudamas recenzijų skyriui, jis labai rūpinosi ir padėjo jauniems rašytojams, iš savo patyrimo nurodydamas klaidas jų tekstuose, stengėsi ir norėjo, kad aprašomi įvykiai ir pojūčiai būtų kuo tikroviškesni.

Kitas Hammetto herojus – Žemyno Operatyvininkas (Continental Op), pasirodęs „Black Mask“ žurnale tik 4 mėnesiais vėliau už Reisą Viljamsą, – artimesnis paprastam žmogui nei supermenas. Kad Žemyno Operatyvininko kova su tamsiosiomis visuomenės jėgomis būtų sėkminga, rašytojas „apdovanoja“ jį pačiomis vertingiausiomis savybėmis: nepaprastais gabumais ir tvirtu moraliniu kodeksu. Jis mėgsta savo darbą ir jaučia pasitenkinimą, kai gerai jį atlieka. Moralus žmogus, besilaikantis kodekso, tapo visų vėlesnių privačių seklių etiniu modeliu. Štai kaip Žemyno Operatyvininkas atsako už nužudymą ir apiplėšimą sulaikytai moteriai, bandančiai jį papirkti:

– Paaiškinsiu jums tai, – pertraukiau. – Nekreipsime dėmesio, kiek turiu sąžinės, lojalumo klientui ir taip toliau… Aš esu seklys, nes man patinka šis darbas. O meilė darbui neatsiejama nuo noro atlikti kuo geriau. Nes kitaip niekas neturėtų prasmės. Tokios tokelės. Nieko daugiau nežinau, nesidomiu, nenoriu žinoti ar domėtis kuo nors kitu. To neatsvers jokia pinigų suma.

– Jūs kalbate tik apie pinigus, – atsakė ji. – Aš sakau, kad turėsite viską, ko paprašysit.

To jau per daug. Nežinau, iš kur tos moterys semiasi tokių minčių.

– Dar esat visa įsitempusi, – šiurkščiai atsakiau. – Galvojate: aš esu vyras, o jūs – moteris. Klystate. Aš esu gaudytojas, o jūs – tas, kuris bėga priekyje. Jokio žmogiškumo čia negali būti. Ar tikitės, kad šuo, sugavęs lapę, žais su ja?..

(„The Gutting of Couffignal“)

Intensyvi literatūrinė Hammetto veikla truko 12 metų. 1929–1934 m. jis parašė 5 romanus, trys iš jų buvo ekranizuoti, o „Maltos sakalas“ net tris kartus. Šiame pirmą kartą pasirodė Semas Speidas. Paskutinė filmo versija, 1941 m. režisuota Johno Hustono, dažnai pripažįstama geriausiu visų laikų detektyviniu filmu, o Semo Speido vaidmenį atlikęs Humphrey Bogartas – geriausiu pasaulyje kietojo seklio paveikslo kūrėju. Speidas yra tvirtas, ciniškas, visiškai savimi pasitikintis, be skrupulų ir sentimentų, galintis užmegzti meilės ryšį su savo kompaniono žmona, bet nė nesuabejojantis, ramia širdimi suimantis mylimą moterį, išsiaiškinęs, kad ji žudikė.

Moralinis kodeksas, kurį Speidas pasirinko, nepripažįsta jokių dviprasmybių: seklys, norėdamas padėti visuomenei, turi kai ką atimti iš savęs. Ir visa tai atliekama šaltai, nerodant jokių emocijų.

Pirmuosiuose Hammetto apsakymuose išdėstomas kietojo seklio požiūris į prievartą: ši nėra nei nemaloni, nei trokštama, bet suprantama kaip įprastas dalykas, kaip sekimo rezultatas arba bausmė nusikaltėliams už nepakenčiamą jų elgesį.

Kietumas – tai ne seklio požiūrio į prievartą apibrėžimas, bet žodis, apibūdinantis jo reakciją į visuomenę. Širdies gilumoje kietasis seklys yra romantikas: jis ir turi toks būti, nes užvaldytas optimistinės minties, kad dirbdamas vienas gali palaikyti tvarką visuomenėje, nuolat gauna smūgį į paširdžius.³

Talentingiausias iš šiuolaikinių Chandlerio sekėjų amerikiečių rašytojas Rossas Macdonaldas savo esė rinkinyje The Writer as Detective Hero rašo, kad „kietojo detektyvo romanai gali būti apibrėžiami kaip jautrumo romanai. Jų pagrindinė tema – žmogaus vienišumas dideliame mieste ir aštrus skausmas jausmingo žmogaus, kovojančio su žiauriausiais korupcinės visuomenės elementais.“ Kietasis seklys jautrus ir lengvai „pažeidžiamas“, tačiau jo ginklas prieš neišvengiamą jo užmojų žlugimą – cinizmas.

Už tokį išraiškingą seklio kaip kieto idealisto paveikslo sukūrimą turime būti dėkingi dviem Kalifornijos svajotojams – Semui Speidui ir Filipui Marlou.

●

Raymondas Chandleris (1888–1959) – visapusiškos seklio asmenybės kūrėjas. Chandlerio sukurtas Filipas Marlou – šaltakraujis, tiesiog olimpinės ramybės romantikas ir aistringas privatus seklys (private eye) – veikia visuose jo romanuose. Marlou reagavimo į aplinkybes skalė labai plati: nuo brutalumo, cinizmo ir šaltumo iki sentimentalumo ir net laikino nukrypimo nuo savo principų (dėl draugystės ar stipraus jausmo). Toks charakterio visapusiškumas yra esminis Marlou bruožas. Jis nuolat patenka į dvigubą ar trigubą „malūną“, nes jam, dirbančiam savo darbą, tenka suktis tarp visuotinai priimtų ir nepajudinamų normų, klientų pageidavimų ir policijos viršenybės. Policija itin dažnai „rūpinasi“ Marlou, jai beveik visada atrodo, kad mūsų seklio alibi „toks tvirtas, kad net įtartina“, todėl daugeliu atvejų jam tenka saugoti ne tik privačius asmenis, bet ir save: pavyzdžiui, vykdamas su užduotimi į kai kurias Kalifornijos vietoves turi „pasiimti su savimi atsarginę galvą“. Marlou puikiai supranta, kokioje visuomenėje gyvena: „Mes esame didelė, galinga, turtinga, nežabota tauta, ir nusikaltimas yra kaina, kurią mes mokame už tai, o organizuotas nusikaltimas yra kaina, kurią mes mokame už visą struktūrą“ (romanas „Ilgas atsisveikinimas“).

Atrodo, turėtų būti lengva dirbti, laikantis tvirtų moralės normų, tačiau visuomenės struktūra tokia susipynusi, kad neretai Marlou arba patiria nemalonumų su policija, arba rizikuoja savo reputacija, arba imasi jam nepriklausančios atsakomybės.

Paskutiniame, labiausiai ištobulintame, Chandlerio romane „Ilgas atsisveikinimas“ trumpam nukrypti nuo aiškios veikimo linijos seklį paskatina draugiškumo jausmas Teriui Lenoksui. Marlou rizikuoja savo darbu ir net gyvybe, kad padėtų jam, nes Teris – vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriuo jis jautėsi gerai, kurį būtų galėjęs pavadinti tikru draugu. Bet romano pabaigoje, įsitikinęs, kad dėl Lenokso kaltės žuvo geras žmogus, Marlou atsisako atnaujinti draugystę, nors ir išgyvena netektį:

Jis [Lenoksas] pasisuko, perėjo per kambarį ir išėjo. Žiūrėjau, kaip užsidaro durys. Klausiau jo žingsnių, aidinčių koridoriuje su marmuro imitacija ant sienų. Netrukus susilpnėjo, paskui nutolo. Vis tiek klausiau. Kam? Ar troškau, kad staiga sustotų, pasisuktų atgal, grįžtų ir kalbėtų su manim taip, kaip aš noriu. Ką gi, jis negrįžo. Tai buvo paskutinis kartas, kada jį mačiau.

●

Sprendžiant bet kurią kriminalinę problemą, – nesvarbu, ar būtų prašęs klientas, ar veiktų profesinės nuojautos ir potraukio skatinamas, – Marlou ištinka visose istorijose pasikartojantis finalas – romantinė vienatvė. Jis pastabus, moka įvertinti tikrą ir įdomų grožį, nevengia jausmingumo, tačiau viską daro žinodamas, kad jo pašaukimas ir profesija neleis jam ramiai gyventi meilės glėby, o paklaustas, kodėl iki šiol nevedė, atsako:

Neturiu to, ko reikalauja tos moterys, kurias norėčiau vesti. O su tomis kitomis visai neverta žengti prie altoriaus. Pakanka jas suvedžioti, kol pačios nespėjo to padaryti.

(„Mažoji sesutė“)

Keistuolio Marlou vienu aspektu tikrai niekas nenuskriaus – neatims jo neišsenkančio „turto“ – vienatvės. Gerai dar, kad kiekvieną išsiskyrimo situaciją jis moka pakomentuoti tarsi iš šalies, gebėdamas kiekvienai moteriai parinkti jos charakterį atitinkantį stilių ir frazę: „Prancūzai turi labai gerą pasakymą. Tie tipeliai apie viską turi ką pasakyti ir visada yra teisūs. Atsisveikinti – tai tarytum šiek tiek numirti“ („Ilgas atsisveikinimas“).

Nuolatinė savirefleksija, kurioje ryški ir autoriaus nuomonė, ir autoironija, padeda Marlou kiekvienąkart atsigauti po asmeninių sukrėtimų ir profesinių nesėkmių. Patekęs į nepavydėtinas situacijas, jis gali su dideliu rimtumu pakomentuoti, kad apsvaigintas ir vedamas dviejų banditų atrodė kaip „skanus suvožtinis“, tik atsigavęs buvo naudingesnis nei „baletmeisteris su medine koja“; arba gali tvirtai užtikrinti: „Per pusę dienos padariau tik keturias klaidas…“

●

Sekdamas privataus detektyvo veiksmus, didžiulės Marlou įtaigos veikiamas skaitytojas įtraukiamas į knygą, atsiduria veiksmo pasaulyje: dalyvauja jame pats, girdėdamas posakių intonaciją, balso spalvą, aiškiai matydamas piešiamus vaizdus.

Tvarkydamas reikalus Chandlerio privatus seklys sutinka daugybę žmonių, iš jų beveik kiekvienas gali jam padėti, tik reikia mokėti su jais bendrauti. Marlou puikiai geba ir tai. Su kiekvienu bendrauja jo kalba ir stiliumi – galingo, jį viena ranka laiptais tempiančio Malojaus paprašo paleisti, sakydamas: „Esu jau didelis ir pats moku vaikščioti“ ir drauge džiaugdamasis, kad nepasiėmė revolverio, nes tas tipas „būtų išplėšęs jį iš rankos ir sukramtęs“; stebisi juodaodžiu, kurio negalima papirkti, ir klausia: „Kas iš tavęs išeis, kai užaugsi?“, o tas rimtai atsako: „Jau esu suaugęs, turiu žmoną ir tris vaikus“; smalsuoliui, kuris domisi, ar galima paklausti jo pavardės, atsako: „Paklausti galima, bet atsakymo galima ir negauti“; klientės, nuolat besiskundžiančios astma ir gydančios ją eiliniu porto buteliu, atsiklausia (šį kartą tik mintyse, bet ir šitaip sugeba suvaldyti jos aroganciją), ar „nepakenks jos astmai, jeigu jis užsikels koją ant kojos“.

Filipo Marlou paveikslas – ryškiausias ir visapusiškiausias kietojo detektyvo žanro literatūroje. Sukurtas tikrai talentingo rašytojo⁴, jis peržengia žanro rėmus ir vaizdingumu gali konkuruoti su visais žymiausiais grožinės literatūros protagonistais. Bet svarbiausia – Marlou gyvena. Skaitydami tikime, kad ten tikrai veikia garbingas teisingumo riteris Filipas Marlou, o jeigu kada tektų vykti į Pietų Kaliforniją, sakytume, kad važiuojame į Marlou žemę.

Tie du ryškiausi – Semo Speido ir Filipo Marlou – kietojo seklio paveikslai labai prisidėjo prie visos detektyvo žanro plėtotės.

Per 137 augimo metus detektyvinis romanas įgijo mito statusą: jo centre – seklys kaip mitinis herojus [...]. Jis yra ir bus nepaprastai populiarus, nes egzistuoja kaip sustiprinta versija moralaus, teisybės ieškančio žmogaus, koks kiekvienas iš mūsų nori būti.⁵

●

Chandleris rašė lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, posakį, ištobulintu stiliumi. Rašytojo neapakino ryškios neono lempos, visomis vaivorykštės spalvomis plieskiančios Pietų Kalifornijos nakty. Jo žvilgsnis skverbėsi pro sutemas, miglą ir rūką. Viską matė ir viską girdėjo. Itin atidus įsiklausymas padėjo jam nupiešti įtikinamus visų veikėjų paveikslus, nes sugebėjo parinkti jiems žodžius ir posakius, būdingus atitinkamo visuomenės sluoksnio arba atskirų specialybių bei tautybių kalbai. Todėl ir Marlou, beveik rašytojo antrininkas, pasižymi dar vienu ypatingu bruožu: jis – didelis slengo žinovas, jo kalba pilnakraujė ir gyva.

Didžiulis Chandlerio nuopelnas kalbai – slengo vartojimas literatūros kūrinyje. Tai rodo, kad autorius gerbė žmonių, kuriems norminė kalba buvo per sekli, gabumus, fantaziją, vaizduotę, nes slengas – tam tikra nepriklausoma atskirų individų, profesinių grupių ir socialinių sluoksnių kūryba; slenge gimsta žodžiai, palaikantys kalbos gyvybingumą, atnaujinantys ir suteikiantys jai spalvų. Tuo rašytojo sukauptu lobiu vaisingai naudojasi Amerikos universitetų lingvistikos studentai: programose įrašytą šnekamosios kalbos disciplinos kurso dalį jie mokosi iš Chandlerio kūrinių.

●

Rašytojas nagrinėjo geriausius pasaulinės literatūros kūrinius, gerbė žymiausius autorius, nuolat prisimindavo juos. Visa tai parodė savo herojaus paveikslu – kartkartėmis Marlou kalboje pasigirsta aliuzijų į žymiausius literatūrinius herojus arba kūrinius, pavyzdžiui, Jameso Joyce’o Fineganą, Thomo Stearnso Elioto Alfredą Prufroką ar Marcelio Prousto romaną „Prarasto laiko beieškant“. Minimi filosofai, muzikantai, kino aktoriai, geriausi sportininkai ir komandos, ankstesnės literatūros privatūs sekliai. Chandlerio kūryboje pateiktas spalvingas ir gana detalus tos epochos visuomenės gyvenimo pjūvis. Už tai ja žavėjosi ir eiliniai skaitytojai, ir literatūros specialistai. O štai žymusis poetas Wystanas Hugh Audenas rašė: „Jo [Chandlerio] knygos turi būti skaitomos ir vertinamos ne kaip eskapizmo literatūra, bet kaip meno kūriniai.“

●

Iš septynių Chandlerio romanų, parašytų nuo 1939 iki 1958 m., ekranizuoti šeši, o „Didysis miegas“ ir „Sudie, mano gražute“ – net po du kartus. Pirmojoje ekranizacijoje – 1946 m. „Didžiajame miege“ (rež. Howardas Hawksas) – Filipo Marlou vaidmenį atliko Humphrey Bogartas, filme sėkmingai pasirodė ir ketvirtoji jo žmona Lauren Bacall. Ši pora praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje vykusioje pasaulio kino kritikų apklausoje buvo pripažinta geriausia kriminalinių herojų pora per visą kinematografijos meno istoriją, o Bogartas – geriausiu Marlou vaidmens atlikėju.

Bogarto įkūnytas herojus buvo toks tikroviškas, kad aktorių daugelis žmonių identifikavo būtent su Marlou. Dėl to Bogartui nuolat tekdavo dalyvauti visokiose dvikovose, kuriose kiti aktoriai stengdavosi įrodyti, kad kuo nors yra pranašesni. Varžovai reikalavo, kad savo kietumą, pažįstamą iš kino ekrano, Bogartas įrodytų ir gyvenime. Aktorius minėtų kovų nevengė – manė, kad savo vaidmens garbę turi ginti visur ir visada. O tiems, kurie bandydavo jį „įveikti“ įsigydami jam neįperkamą daiktą, Bogartas atsakydavo: „Vieno dalyko – geros prigimties – jie negalės nusipirkti už jokius pinigus.“

●

Pagrindiniai kietojo detektyvo kūrinių tikslai yra šie:

– pavaizduoti, kaip žmogus (privatus seklys) gali puikiai atlikti jam pavestą darbą, taigi – mokyti dirbti;

– suteikti skaitytojams atradimo malonumo, nes vaizduotę užvaldantis ir žadinantis ieškojimas, kuriam pasitelkiamas ir intelektas, yra vienas seniausių ir gyvybingiausių žmonijos archetipų;

– skiepyti žmonėms tvirtą moralinį kodeksą.

●

Man Chandlerio kūrybos skaitymas ir vertimas buvo ne tik bendravimas su labai įdomia, išradinga, visapusiška rašytojo asmenybe ir ryžtingai veikiančiu privačiu detektyvu Filipu Marlou. Aprašinėjau seklio tyrimus, konstravau dialogus lygiomis teisėmis dalyvaudamas veiksme su savo draugais, nes kiekvienas iš mūsų turėjo ką pasakyti, padaryti, parodyti – kiekvienas turėjo ganėtinai gabumų, kad galėtų pasireikšti, o saviraiška yra didžiausias žmogaus noras.

Kas mus siejo? Jausmas, nenusakomas nei žodžiu draugystė, nei mėgstu, nei traukia. Tai netilpo į vieną žodį ar posakį. Tai buvo tikras jausmas, kartais per mažas, kartais per didelis, kitą kartą nukreiptas gal ne ten, kur norėtume, bet tikras. Ir jis lydės ir saugos mus visą gyvenimą. Ir dar toliau.

______ 

¹ Angl. pulp magazine arba tiesiog pulp – prastame popieriuje spausdinamas pigus žurnalas, kuriame skelbiamos detektyvinės, nuotykių ir pramoginės istorijos. 1922 m. Jungtinėse Valstijose buvo leidžiama net 70 tokio tipo pramoginių žurnalų (iš viso tais metais spausdinta apie 20 tūkst. periodinių leidinių, skirtų įvairiems skaitytojams ir leidžiančių pasireikšti visų orientacijų rašytojams).

² Šio fikcinio seklio gyvenimo literatūroje laikas rekordinis – beveik 70 metų: pirma jo nuotykių serija pasirodė 1886 m. rugsėjo 18 d. Seklio nuotykius Nicholo Carterio slapyvardžiu per tą laiką aprašinėjo mažiausiai 12 žmonių, o kita tiek 1984 m. kurdami atnaujintą versiją „Nikas Karteris – tarptautinis šnipas“.

³ Steven M. Krauser, William Kittredge, The Great American Detectives, Mass Market Paperback, 1978.

⁵ Europoje nuo ankstyvos vaikystės gyvenęs ir mokslus baigęs Chandleris prieš išspausdindamas pirmąjį kūrinį (apsakymą Blackmailers Don’t Shoot 1933 m. žurnale „Black Mask“) išbandė daugybę profesijų, o paskutinius 40 gyvenimo metų praleido Pietų Kalifornijoje. Visas kietojo detektyvo meistro kūrybinis palikimas – 24 apsakymai, 7 romanai, 5 straipsniai ir 5 autoriniai kino scenarijai Holivudui.

⁵ Steven M. Krauser, William Kittredge, ten pat.

Prieš 60 metų mirė vienas žymiausių ir įtakingiausių XX amžiaus dramaturgų ir teatro teoretikų vokietis Bertoltas Brechtas (1898–1956).

Per savo 58 metus trukusį gyvenimą Brechtas parašė 30 daugiaveiksmių ir 8 vienaveiksmes pjeses. Beveik visas jas pats ir režisavo.

Jas statydamas ir eksperimentuodamas Brechtas padėjo pamatus ne vienai revoliucinei dramos teorijai ir naujai estetikos sistemai apskritai. Kaip monumentaliajame veikale „Teatro teorijos“ teigia profesorius Marvinas Carlsonas, „[j]oks kitas XX amžiaus rašytojas taip smarkiai nepaveikė teatro – ir kaip dramaturgas, ir kaip teoretikas – kaip Bertoltas Brechtas, kuriam labiausiai rūpėjo socialinis ir politinis teatro aspektai“¹.

Nors Brechtas išsaugojo svarbiausio praėjusio amžiaus dramaturgo statusą, vis dar gajūs ne visai tikslūs jo pjesių turinio ir tikslų, lygiai kaip ir visos plėtotos dramaturgijos, vertinimai.

Vienas iš tokių nesusipratimų – laikyti Brechtą politiškai angažuotu menininku, kuris esą tenorėjęs sceną paversti didaktikos ruporu, pasitelkdamas emocijas paneigiantį „atsiribojimo“ metodą. O kai atkreipiamas dėmesys, kad Brechto pjesės nesančios vien „didaktiškos“, bet daugeliu atvejų kaip tik sustiprinančios žiūrovo emocijas, daroma tarsi savaiminė išvada, kad tomis pjesėmis dramaturgas „išduodąs“ savo teoriją.

Brechtas parašė ir režisavo šešias pjeses (pavyzdžiui, „Motiną“, sukurtą Maksimo Gorkio to paties pavadinimo romano pagrindu), kurias pavadino Lehrstücke, arba didaktinėmis pjesėmis. Pasak Brechto, šių pjesių tikslas – „pamokyti“ ne tik žiūrovus, bet ir pačius vaidmenų atlikėjus. Be to, Brechtas puikiai suprato teatro scenos kaip „instruktažo“ vietos ribotumą ir priešinosi bandymams ją paversti politine platforma, kaip siūlė, pavyzdžiui, režisierius Erwinas Piscatoras.

Iš esmės atsakydamas į tokias „klaidingas“ praktinės ir teorinės jo veiklos interpretacijas, Brechtas 1949 metais teigė: „Taigi, sukelkime visuotinį nusiminimą atsisakydami sprendimo apleisti gėrėjimosi malonumo karalystę ir dar labiau visus nuliūdinkime paskelbdami, kad įsikursime kaip tik joje. Laikykime teatrą, – kaip ir dera estetiniuose dalykuose, – pramogos vieta ir pabandykime atrasti tokį pramogos modelį, kuris mums labiausiai tinka.“²

Brechtas nusprendė, kad šiuolaikinės mokslinės eros vaikams labiausiai tinkantis „pramogos modelis“ turi atskleisti prieštaras, kylančias iš visuomenei būdingos savaiminės kaitos ir būtinybės tą visuomenę keisti.

Su naujuoju pramogos modeliu, kurį bandė įgyvendinti tokiomis pjesėmis kaip „Galilėjaus gyvenimas“, „Kaukazo kreidos ratas“, „Geras žmogus iš Sezuano“, „Motušė Kuraž ir jos vaikai“, „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“, Brechtas iškilo kaip unikalus menininkas, ir netgi XXI amžiaus teatro panoramoje.

Kaip visuotinai žinoma, Brechtas norėjo, kad jo spektaklių žiūrovai persiimtų kritišku požiūriu, todėl eksperimentuodamas siekė sukurti tokį požiūrį sukeliančias situacijas. Tačiau kritiškas požiūris nereiškė emocijų užslopinimo, kaip daugelis teatro kritikų, tarp jų ir Martinas Esslinas, buvo linkę manyti. Brechtas atsisako emocijų, kylančių iš susitapatinimo su veikėjais, nes tada žiūrovas nebepajėgia mąstyti kritiškai.

„Susitapatinimo su veikėjais atmetimas nėra nei emocijų eliminavimo priežastis, nei pasekmė, – aiškino Brechtas. – Ne-aristoteliškosios dramos tikslas – įrodyti, jog vulgariosios estetikos tezė, esą jausmus galima sukelti tik per tapatinimąsi su personažu, yra klaidinga.“³

Brechtas ne tik neneigė aristoteliškajam teatrui būdingo empatijos generavimo modelio, bet kai kuriose pjesėse ir naudojosi juo – pavyzdžiui, dramoje „Senjoros Karar ginklai“, kurioje provokuojama tiesioginė, momentinė žiūrovo, įsitraukusio į kovą prieš fašistinę diktatūrą, reakcija, o ne kritiškas apmąstymas. Brechtas niekada neteigė, kad jo plėtojama dramaturgija, kurią pats vadino „ne-aristoteliškąja“, yra pati tinkamiausia šiuolaikiniam pasauliui išreikšti. Kaip gerai žinoma, Brechtas eksperimentavo su Absurdo teatro išplėtotais naujais medžiagos pateikimo būdais, turėdamas tikslą „modernizuoti socialistinį teatrą“, ir paskutiniais gyvenimo mėnesiais statė Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“. Trumpai tariant, Brechtas puoselėjo savo idėjas, bet niekada nebuvo dogmatikas.

¹ Marvin Carlson, Theories of Theatre: A Historical and Critical Survey, from the Greeks to the Present, Cornell University Press, 1993, p. 382.

² Brecht on Theatre, Toronto: McGraw-Hill Rysern Ltd., 1975, p. 180.

³ Bertolt Brecht, Schriften zum Theater, Aufbau Publishers, 1964, p. 26.

Prieš kelerius metus latvių rašytoja Gundega Repšė išleido interviu rinkinį „Rašytojai YRA“ (Gundega Repše, Rakstnieki IR, Rīga: Dienas Grāmata, 2012). Pokalbiuose su keturiolika žymių latvių rašytojų įvairiais aspektais apžvelgiama nacionalinės literatūros ir jos kūrėjų padėtis šio amžiaus pradžioje, praėjus dvidešimčiai nepriklausomybės metų. Akcentuojamas valstybės ir kultūros santykis, kūrėjų pilietiškumas ir atsakomybė, jų būsena globaliame pasaulyje, kolaboravimo apraiškos, latviškosios tapatybės ženklai, latvių literatūros nuosmukis ir kiti klausimai. Artėjančios Baltų vienybės dienos (rugsėjo 22 d.) proga pateikiame keliolika šios knygos ištraukų.

Poetas ir vertėjas Edvynas Raupas (Edvīns Raups, g. 1962) apie kūrėjo atsakomybę, kai padėtis kultūros srityje tiesiog apgailėtina.

Su ta atsakomybe yra taip, kaip yra. Ar aš galiu atsakyti už sprendimą, kurį priima vienas ar kitas deputatas, ministras, valdininkas? Ne, negaliu. Žmogiškai negaliu. Politiškai galėčiau, ar ne? Galėčiau prieštarauti, yra plati visuomeninė erdvė pasireikšti menininkui, kad jį išgirstų. Kartkartėmis. Ir čia iš kalbos gelmių išnyra žodelis „demokratija“. Demokratinėje valstybėje visiems leidžiama kalbėti tai, ką jie galvoja. Sprendimų priėmėjai irgi panašiai protauja. Jie mano – te pakalba žmogus!

Tai skeptiškoji atsakymo pusė. Optimistinė yra tokia: savas žodis irgi evoliucionuoja. Nes minčių ir mąstymo kilmė yra prigimtinė. Mintys sumuojamos kaip ir veikla. Kuo daugiau žmogus mąstys, kaip pagerinti savo gyvenimą, tuo didesnė galimybė, kad jį lydės ir atitinkamas poelgis. Mano išvada yra tokia: latviai – būtent latviai – po Nepriklausomybės iškovojimo euforijos pernelyg pasitikėjo savo „geraisiais“ vadais, esą šie nuves juos į saulėtą rytojų. Patikėjo jais ir nuėjo miegoti. Laukė stebuklo, kai pavieniai veikėjai labai greitai mąstė ir veikė. Ir susikūrė sau šviesią ateitį.

Kultūros sritis yra tiesiog apgailėtina. Per dvidešimt metų nesubrendo nė vienas rimtas aktyvistas – žmogus ar institucija, – kuris bent publicistiškai pašūkautų. Apie bendrą reikalą, o ne apie atskiras reikmes. Asmeniškai esu įsitikinęs, kad nedrąsiausia Latvijos masė yra kultūros valdininkija, kultūros įstaigų administracijos. Nes jie tiesiogiai pririšti prie valstybės maitintojos, pinigų lovio. Tarsi kultūros žmonės, tačiau kovoti už kultūrą kaip vieną iš valstybės pagrindų jie neišdrįsta. Jiems svarbu išgyventi, tai mane siutina. Pirmiausia siutina ta vergiška moralė, būtent tokia ji vyrauja kultūroje.

Individualus gimtosios kalbos gynimas yra etinės prigimties klausimas. Bet etiniai klausimai yra ta pati žmogaus proto išmonė, esą pirmiausia reikia išugdyti vaikus mokykloje, jeigu norime demonstruoti bent kokį rūpinimąsi pačių, suaugusiųjų, sukurtų struktūrų išlikimu (turiu omenyje Latvijos valstybę). Šiuo metu Latvija neturi jokios pozityvios ideologijos, todėl ir mes, tauta, primename lėtą organizmo agoniją. Ideologija yra išmonė, kuri stumia pirmyn dideles struktūras – valstybę, visuomenę, tautą. Bet rašytojas kūrėjas niekada nebuvo ideologas a priori. Jis toks gali tapti, jeigu nori. Kaip ir bet kurios profesijos individas. Bet neabejotinai rašytojai a priori, tikrąja šio žodžio prasme, yra savo tautos, kalbos liudininkai, tokie jie ir liks.

●

Literatūrologas, prozininkas Guntis Berelis (g. 1961): medijos ir radikalių permainų iliuzija.

Pasaulio medijų krizė interneto ir socialinių tinklų laikotarpyje – visaip nuvalkiota tema. Nuo to krizė nesumažėjo, ji tebelieka reali. Mažai valstybei ji yra dramatiška – niekam nebereikalinga nepriklausoma spauda. [...] Aš net mąstau, kad šiandieninė padėtis – tai tik žiedeliai, uogyčių teks dar palaukti. Artimiausiais metais tradicinės spaudos sistema tiesiog sunyks, ir ne tik Latvijoje: juo mažesnis laikraštėlis, tuo griežtesnė cenzūra, tai savaime suprantama, bet kuo griežtesnė cenzūra, tuo mažesnis laikraštėlis, ir šis užburtas ratas galų gale pribaigia laikraštėlį. Į kultūros periodikos išnykimą reikia žvelgti ne tik kaip į Latvijos krizės ir nacionalinio bukumo reikaliuką, bet ir pasaulio medijų krizės kontekste.

Visa ligšiolinė latvių literatūros istorija liudija, kad radikalios permainos įvyksta kartą per ketvirtį amžiaus – jeigu patinka, tai galima vadinti iliuzija arba kartų kaita. Knygoje „Nevalgyk šio obuolio, tai mano kūrinys“ apie šiuos reikalus daug mąsčiau. Aš tai vadinu literatūros paradigmų kaita, bet ne tai svarbiausia. Ankstesnis lūžis, kuriame mes kažin kokiu būdu dalyvavome, buvo devintojo ir dešimtojo dešimtmečių kaita ir dar šiek tiek vėliau; kitas bus apie 2015-uosius. Jeigu nebus, vadinasi, mano koncepcija yra klaidinga.

●

Poetė Liana Langa (Liāna Langa, g. 1960) apie kolegas ir aukštąjį meną.

Rašytojai pastaruosius dvidešimt metų tylėjo, atsiribojo. Su retomis išimtimis. Nė vienas nenorėjo nukreipti ugnį į save, susipykti su institucijomis, ir ypač tuo atveju, jei tavo veikla priklauso nuo valstybės institucijų finansavimo.

Aš laukiu tiksliai ir talentingai parašyto romano apie vadinamąjį vidutinį latvį naujausiųjų laikų skerspjūvyje, gal jis kažkur jau gimsta. Arba romano apie apsukrų latvį, kuris visais laikais drąsiai žirglioja per lavonus. Arba romano apie valstybę fikciją, tokią valstybę, kuri vaidina valstybiškumą, bet iš tikrųjų yra puikiai apskaičiuotas siauros žmonių grupelės verslo projektas. Tokią nūdienę antiutopiją. Kitados su Eriku Hanbergu vedžiau literatūros laidą „Juodu ant balto“, bandėme kalbėti apie latvių kolaboracionizmą ir konformizmą. Ilgai laukti nereikėjo – greitai šios laidos nebefinansavo. Esu patenkinta, kad žmonės dar prisimena šią laidą ir apgailestauja, kad jos nebėra.

Galbūt rašytojai, kurdami visuomenei iš tiesų aktualius kūrinius, galėjo paveikti padėtį. Antra vertus, kodėl per dvidešimt metų išblėso latvių meilė aukštajam menui? Ir ar ši meilė apskritai buvo tikra? Galbūt menas sugrįžo į elitinę nišą, kurioje jis toliau lindės, o masėms telieka duona ir žaidimai? Man atrodo, kad išgyvename tokią neobarbarišką visuomenės fazę, nes ji – visuomenė – dabar yra technokratinė. Tai vienintelis skirtumas, ir tai yra iliuzija: tarsi maigydami įvairių prietaisų klavišus, mygtukus tampame labiau išsilavinę. Gyvename naujų instinktų triumfo metu. Kaip mantrą kartodami apgaudinėjame save, kad esame visuomenė, besiremianti krikščioniškomis vertybėmis. Nė vienas negali paaiškinti, kaip krikščioniškosios vertybės gali gyvuoti socialinėje politinėje sistemoje, kuri pagrįsta žmonių tarpusavio konkurencija įvairiose srityse – nuo darbo rinkos iki darbdavių veiklos, kur vargu ar realu nusivilkti ir atiduoti kitam paskutinį drabužį. Protestantiškųjų Jungtinių Valstijų požiūriu, per pinigų plūsmą Dievas manifestuoja savo meilę. Jeigu esi turtingas, Dievas tave mylės. Jei vargšas, būsi baudžiamas už nuodėmes, nes pats esi kaltas. Primityvu, bet paveiku. Latvija, ko gero, veržliai artėja prie tokio suvokimo modelio. Turiu viltį, kad vieną dieną mokslininkai įrodys, jog siela yra nemirtinga ir informacija apie mūsų darbus ir mintis bus išsaugota amžiams. Gal tada padidės individualios atsakomybės jausmas. Tiktai jis galės pakeisti fatališką istorijos rato sukimąsi. Vieną dieną vykdytojas supras, kad toks būti nebenori. Būtent vykdytojų masės sukūrė kruvinus lyderius, diktatūras, koncentracijos stovyklas ir t. t.

●

Ko latvių literatūroje pasigenda kultūrologas, Latvijos rašytojų sąjungos pirmininkas Arnas Jundzė (Arno Jundze, g. 1965).

Manau, kad latviai dėl savo varganos padėties šiandieną neturi tikro romano. Kokie mūsų honorarai, atlyginimas už šį darbą, pati puikiai žinai! Romanų rašymas latvių kalba šiuo metu yra išskirtinai elitinis hobis, kurį gali sau leisti tik vienas kitas žmogus. Skurdas blogas tuo, kad gena į egzistencinę kilpą. Yra toks Andos Neiburgos apsakymėlis apie pelę, kuri pateko į spąstus ir galėjo jaustis laiminga, nes baigėsi jos kančios, – skirtingai nei pasakojimo herojės, kuriai ryte pabudus pragaras tiktai prasidės.

Mūsų autoriai, tarnaudami literatūrai, deja, negali sau leisti nieko. Tai nužudo gero romano gimimo galimybę, nes žmogus, kuris nėra nieko matęs savo akimis, turės pasitikėti vaizduote. Ir jį apgauna detalės. Neprisimenu gerai, bet tai buvo viename „Lato“ serijos romane. Jo pagrindinė herojė dulkėtu keliu važiuoja ferariu! Žeme, prasmeki! Su tuo pusės milijono vertės žaisliuku, paprastai laikomu milijonierių garažuose ir nepritaikytu net didžiųjų Europos sostinių gatvėms, kurios dešimteriopai geresnės nei Rygos!

Kaip galima parašyti gerą detektyvą skaitant tik kriminalinę kroniką ar žiūrint „Panoramą“, sėdint miško sodyboje ir stengiantis išgyventi? Jo adresatas galėtų būti tik prie to pat miško gyvenantis kaimynas, kuris irgi stengiasi išgyventi ir žiūri „Panoramą“. Kai tai paskaitai, atrodo, kad visuose Rygos restoranuose nuogos merginos šoka striptizą, storuliai tualetuose šniaukia kokainą ir ryja sraiges su kiautais užsigerdami brendžiu, kuris pagal apibrėžimą nėra švelnus, nes šis pigus gėrimas neprilygsta konjakui.

Mane tiesiog siutina viena latvių ypatybė – tas prakeiktas provincialumas. Mąstymo provincialumas jau pasiekė absurdą. Jei menininkas turi pasisekimą užsienyje, tada jis jau okay [...]. Ir pavydas, tingumas!

Dabar didelė dalis knygų yra paprasčiausi rankraščiai. Neredaguoti, prastai redaguoti. Dalis rašančiųjų neturi iškilaus kalbos pojūčio. Yra paprastas metodas kokybei patikrinti. Geras kūrinys yra tas, iš kurio išbraukus kelis sakinius tekstas tampa nelogiškas. Bet mes turime korifėjų, kurie ramiai galėtų išbraukti visą skyrių. Ir niekas nepastebėtų!

Iš principo turime tris galimybes. Toliau plaukti pasroviui, bet tada pražūsime. Galime būti teigiami, medituoti, apsimesti, kad viskas yra super, bet ir tai nesuteikia vilties. O gal sutvarkyti reikalus, nelaukiant, kol jie bus sutvarkyti? Svarbiausia nestovėti šalikelėje ir nepražiopsoti, kaip pravažiuoja tikras gyvenimas.

●

Poetę Marą Zalytę (Māra Zālīte, g. 1952) jaudina rašytojo atsakomybė ir kūrybinė aplinka.

Rašytojo atsakomybės sąvoka latvių literatūroje be globalaus mistiško konteksto yra visiškai nesena istorinė tradicija, ir jos prigimtis yra ambivalentiška. Tai lazda su dviem galais. Formuojantis latvių nacijai, milžiniškas vaidmuo buvo skiriamas literatūrai, pradedant dainomis ir klasikine literatūra, – iki pat Dainuojančiosios revoliucijos. Ir rašytojo asmenybei. Tokiai asmenybei, kurios atsakomybė už savo tautą kyla iš vidinio pašaukimo, iš tvirtai suvoktos dalies ir visumos jungties. Kada visuma dalį, tai yra rašytojus, jaučia kaip savo atstovybę. Kada rašytojas, tai yra dalis, jaučia visumą kaip savo tapatybės garantą. Vadovaujantis logika, visumai yra reikalinga dalis, kaip ir daliai reikalinga visuma. Taigi atsakomybė turi tarsi grįžtamąjį ryšį. Kaip ji funkcionuoja? Tegul ją tyrinėja socialiniai antropologai ir psichologai. Aš žinau tik tai, kad atsakomybės negalima primesti ir negalima jos atimti.

Kitas tos lazdos galas yra toks: ilgą laiką deleguojant rašytoją kaip atsakingą slopsta pačios visuomenės ir kiekvieno atskiro visuomenės nario atsakingumas, o tada išgirstame: mes jau turime, kas atsako, kas žadina, kas saugo dorovę, sąžinę ir taip toliau…

Šiais laikais mentalinę žmogaus valdžią realizuoja medijos: televizija, spauda, internetas ir pan. Už jų slypi interesai, dideli pinigai, politika, profesionalūs manipuliatoriai. Tai maisto bazė. Tiems vilkams. Prašyti rašytojų atsakomybės? Internetas kur kas labiau pakeitė pasaulį, negu mes pajėgiame jį suvokti. Pasaulis sutrikęs, apkvaišęs nuo permainų. Rašytojas yra marginalinis reiškinys šiuolaikiniame pasaulyje. Informacijos nešėjai yra kiti. Ar tu ieškai kaltų? Taikytis į rašytoją kaip simbolinį atpirkimo ožį? Atrodo, nusitaikyta netiksliai.

●

Poetas, vertėjas Guntaras Guodinis (Guntars Godiņš, g. 1958): intelektas ir rašytojo profesija.

Nesuprantu, kodėl daugeliui latvių žodis „intelektualas“ sukelia pyktį. Daugel kartų interviu esu pastebėjęs, kad mes nebeskiriame sąvokų „pramoga“ ir „kultūra“. Paraleliai žvelgdamas į Estiją, turiu pasakyti, kad tenai nesunaikinta Kultūros kapitalo fondo finansavimo sistema, nelikviduotas nė vienas kultūros leidinys, valstybės parama kultūrai yra labai žymi. Estijos vyriausybė suprato tai, ką praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje suvokė Suomijos vyriausybė, kuri tuometinės krizės metu, kai labai daug suomių patraukė į Švediją ieškoti darbo, didelę išteklių dalį skyrė švietimui. Ir rezultatai Suomijoje matomi kaip ant delno! Tą patį galiu pasakyti apie šių dienų Estiją, kur švietimui skiriami gerokai didesni ištekliai nei Latvijoje.

Aš manau, kol praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį latvių rašytojai, menininkai pūtė tautinę dūdelę, estai suprato, kad nepriklausomybė atveria didelių galimybių intelektinei minčiai plėtoti. Jie labai intensyviai leido intelektinę literatūrą, išlaikė ir kūrė įvairius kultūros leidinius. Neatsirado atotrūkis tarp rašytojų ir skaitytojų, dailininkų ir žiūrovų, muzikų ir klausytojų. Juokingiausia, kad tie latviai, kurie nepriklausomybės metais sakė patriotines kalbas, sovietmečiu buvo dideli pataikūnai ir palaižūnai.

Aš nesu įsitikinęs, ar apskritai egzistuoja rašytojo ar poeto profesija. Kol tu rašai, turi pasiteisinimą taip vadintis, o jeigu nieko nebesugebi parašyti, tada tampi paprasčiausiu indų plovėju, šuns kakų surinkėju, vaikų aukle… Iš esmės tokia profesija – rašytojas – neegzistuoja. [...] Manding, rašytojo profesija yra paprasčiausias hobis. Nori ir gali pats sau tai leisti! Negali – eik gatvės šluoti! Rašytojas nėra privilegija ar kas nors panašaus. Aš pirmiausia esu prieš įvairius persūdymus. Save vadinu meškeriotoju. Jeigu intensyviai ir profesionaliai meškerioji, vaidmuo nėra blogas. O eilėraščius rašau tada, kai negaliu nerašyti. Kas be ko, mano rimčiausias darbas yra vertėjavimas, ir jį aš dirbu visą laiką.

●

Maris Bėrzinis (Māris Bērziņš, g. 1962) į literatūrą atėjo prieš dešimtmetį. Jis buvo pirmasis Valstybės kultūros kapitalo fondo direktorius.

Kai buvau Valstybės kultūros kapitalo fondo direktorius, dar nebuvau rašytojas, tada gana dažnai tekdavo ginti kultūrą, įvairiems valdininkams aiškinti elementarias įstatymo sąsajas. Deja, ir po vienuolikos metų beveik niekas nepasikeitė – vėl ir vėl reikia priminti, kad kultūra yra kiekvienos valstybės pagrindas, o namas kreivu pagrindu gali sugriūti. Tai civilizuoto pasaulio pripažinti dalykai. Gal to visiškai neįmanoma išaiškinti ir tenka stojiškai laukti? Kažkoks bukas užsispyrimas užspaudė politikų ir valdininkų galvas, kai prieš akis Estijos patirtis, taip pat prieškario Latvijos patirtis, bet jiems tai tuščia vieta. Ko negali pačiupinėti ar įsidėti į kišenę, jiems tai neegzistuoja. Politikai mato tik pavienes detales – tas, kurios jiems labiausia patinka, bet nenori matyti bendro vaizdo.

Skausminga, kad ne tik Finansų, bet ir Kultūros ministerija buvo suinteresuotos silpninti Kultūros kapitalo fondą. Ir dabar ministerija jokiu būdu nenori sugrįžti prie pradinio finansavimo modelio, nes dabartinis variantas sudarant biudžetą daug patogesnis manipuliuoti lėšomis. Vaizdelis maždaug toks – Finansų ministerija sako Kultūros ministerijai: pinigų jums bus tiek pat, bet patys sugalvokite, kaip juos paskirstysite.

Manau, kad dabar geriau suprantu rašytojų reikmes, skausmą ir džiaugsmus. Tai neišvengiama, nes pats su tuo susiduriu, esu šioje veikloje. Kokie mes esame? Jausmingi, egocentriški, jautrūs, lengvai pažeidžiami, introvertai, pavydūs, dosnūs, sąmojingi – ši aplinka gana marga ir nevienareikšmiška, nuspėjama. Sunku save įvertinti, bet turiu įtarimų, kad dirbdamas literatūroje įgyju bent dvi prieštaringas savybes – geriau suprantu kitus, bet drauge greičiau įsižeidžiu. Man patinka Jungas, nes jis labai gerai paaiškino ir pateisino menininkų trūkumus: kūrybinė veikla atima tiek daug energijos, kad nebelieka jėgų gerosioms žmogaus savybėms visavertiškai ugdyti.

Parengė ir vertė Arvydas Valionis

Zadie Smith (g. 1975) – anglų prozininkė ir eseistė. Jos kūryba kai kada priskiriama vad. naujojo nuoširdumo, „plyšaujančio realizmo“ (hysterical realism) kryptims (beje, pastarąjį terminą vienas anglų kritikas pavartojo apibūdindamas būtent Zadie debiutinį romaną „Balti dantys“ (2000; liet. 2012, vertė Gabrielė Gailiūtė). Esė Fail better pirmąkart išspausdinta 2007 m. sausį britų dienraštyje „The Guardian“.

1. Istorija apie Klaivą

Noriu, kad įsivaizduotumėte jauną vaikiną vardu Klaivas. Jis turi tradicinį literatūrinį tikslą – nori parašyti tobulą romaną. Klaivui neblogai sekasi – jis protingas ir apsiskaitęs, yra tyrinėjęs šiuolaikinę prozą ir supranta, kur klysta kiti rašytojai; jis yra perskaitęs nemažai literatūros teorijos (tas puikias instrukcijas ateities romanams) ir dabar yra pasirengęs sukurti savo neprilygstamus žodžių namus. Galbūt Klaivas netgi dėsto apie knygas, išnarsto jas po gabalėlį, o paskui vėl sudeda. Jei rašymas yra amatas, Klaivas turi visus įgūdžius ir įrankius. Klaivas yra pasiruošęs. Išimtinai rašymui paskyręs vieną kambarį, Klaivas nusiperka ergonomišką kėdę ir sėda priešais „Microsoft Word“ langą, kupiną masinančių galimybių. Sustingęs virš darbo stalo Klaivas mato tobulą savo platoniško romano planą – jam telieka visą šią miglą paversti realybe. Klaivas susijaudinęs. Jis pradeda.

Praeina treji metai. Nors Klaivas įdėjo daug pastangų, romanas nėra tas tobulas kūrinys, kuris viliojančiai sklandė virš jo kompiuterio. Knyga tapo tik skurdžiu simuliakru, šešėlio šešėliu. Iš vizijos virsdama realybe knyga prarado savo tobulumo aurą; jos kontūrai neatpažįstamai išsikreipė. Kažkas pakišo koją, kažkas, ko neįmanoma apibūdinti. Pavyzdžiui, kai Klaivas pradėjo kurti Marijos Gomes charakterį, – vyriausybėje dirbančios korumpuotos ispanų kilmės ekonomistės, kuri yra centrinė figūra plėtojant korupcijos Amerikos tapatybės politikoje temą, – jis suprato, kad reikia kažko daugiau nei „teisingų formuluočių“ ar „ekonomikos žinių“. Nors Marija Gomes puikiai perteikia Klaivo idėją apie žlugusią amerikietiškąją svajonę, dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių ši veikėja nėra tokia įtikinanti, kaip Klaivas tikėjosi. Jam nesisekė įsibrauti į jos palaidinę ar siaurą sijoną, dar sunkiau – įlįsti į jos kailį. O vėliau, bandydamas aprašyti jos santuoką, Klaivas suprato norėjęs gudriai ir aforistiškai rašyti apie „Santuoką“ iš didžiosios „S“ daug labiau, negu aprašyti būtent Marijos vedybinį gyvenimą. Staiga ši užduotis pasirodė itin sudėtinga, ypač turint omeny, kad Klaivo išvedžiojimus apie santuokinį gyvenimą skaitys jo žmona Karina. O kur dar milijonai kitų pavyzdžių… Tai nėra vien kalbos ar stiliaus trūkumai, tai labiau… Kieno trūkumai? Jo paties? Staiga ši mintis priverčia jį sunerimti. O tada ateina kita, daug slogesnė mintis. Jeigu jis būtų šio romano skaitytojas, o ne kūrėjas, ar ši knyga neatrodytų jam nesėkmė?

Klaivas per daug nekankina savęs tokiomis mintimis. Jo knygą priima agentas, suranda leidėją, ir pasaulis išvysta Klaivo romaną. Knyga sulaukia pripažinimo. Pasirodo, Klaivo romanas kvepia literatūra, panašus į literatūrą, tad Klaivas pamažu pamiršta tą keistą netiesos ir saviapgaulės jausmą, kurį jautė pradėjęs rašyti romaną. Jis tampa ne tik savo knygos gerbėju, bet ir aršiu jos gynėju. Kritikams atkreipus dėmesį, kad autorius vienur kitur piktnaudžiauja tokiais ir tokiais dalykais, o kai kada nenuoširdžiai šį tą perdeda, Klaivas ima aiškinti, jog toks ir buvęs jo sumanymas. Viskas dėl įspūdžio. Tiesą sakant, Klaivui per daug nerūpi tokia kritika: kabinėjimasis prie detalių toli gražu neprilygsta tai tuštumai, kurią jautė pabaigęs knygą, kai ši atrodė ne tik prasta, bet ir nenuoširdi. Niekas jo dėl to nekaltina. Kritikai kalba apie stiliaus ir struktūros ypatumus, atkreipia dėmesį į prastas metaforas, nuobodžią atomazgą, bet tikina, kad kitąkart Klaivas ištaisys šias klaidas. O kalbėdami apie Mariją Gomes visi sutaria, kad ji, kaip ir reikėjo tikėtis, yra tipiška korumpuota ispanų kilmės vyriausybės ekonomistė. Klaivas patenkintas ir nusiraminęs. Jis imasi romano tęsinio.

2. Amatas, nepaisantis meistriškumo

Čia ir baigiasi istorija apie Klaivą. Jos tikslas buvo parodyti, kaip tarp neišvengiamo kritiko paviršutiniškumo ir natūralaus rašytojo nesąžiningumo dingsta aiškus įvertinimas, ar kūrinys sėkmingas ar ne. Rašytojai nėra linkę atvirai kalbėti apie savo darbą, ypač grožinės literatūros autoriai, iš kurių reikalaujama būti ne tik autoriais, bet ir savo knygų prekybininkais. Visada lengviau šią problemą nuasmeninti. Rengdamasi rašyti šią esė, elektroniniais laiškais apklausiau daugybę rašytojų (pažadėdama neminėti jų pavardžių), kaip jie vertina savo pačių kūrinius. Vienas iš jų, linkęs į filosofinius ir analitinius svarstymus, vietoj atsakymo išskaidė mano klausimą į kelias įdomesnes problemas:

Visada maniau, kad gyvų rašytojų būtų įdomu paklausti: „Nekreipiant dėmesio į kritikų nuomonę, kas jūsų pačių netenkina jūsų kūriniuose? Kaip jums kilo knygos vizija dar prieš pradedant ją rašyti? Kokie buvo didžiausi lūkesčiai? Kaip jūs save nuvylėte?“ Nusivylimų žemėlapis – štai koks būtų visa tai aprėpiantis atradimas.

Nusivylimų žemėlapis – Nabokovas pasakytų, kad toks pavadinimas tiktų prastam romanui. Arba tai galėtų būti tinkama nuoroda į vietą, kurioje gyvena rašytojai: į šalį, kurios pakrantėse laiką leidžiantys autoriai stebi kitame krante didėjančias savo tobulų romanų krūvas, tokias nepasiekiamas. Nuo krantų driekiasi šimtai pirsų, arba, kaip Joyce’as pasakytų, „nusivylusių tiltų“. Dauguma rašytojų vienaip ar kitaip „išsimaudo“. Kodėl taip nutinka, kritikui ar skaitytojui, rankose laikančiam vandens pritvinkusį romaną, nelabai rūpi. O štai rašytojui minėtuoju pirsu pereiti į kitą krantą yra be galo svarbu. Rašymas yra ne tik įgūdžių, bet ir asmenybės klausimas. Ko reikia, kad rašytum gerai? Kokie charakterio bruožai būtini? Kokių gabumų trūksta prastam rašytojui? Kitose žmonių veiklos srityse mes dažnai įžvelgiame ryšį tarp asmenybės ir jo gebėjimų. Tad kodėl nedrįstame apie tai kalbėti, diskutuodami apie knygas?

Iš savo asmeninės patirties galiu pasakyti: kai susitikusių rašytojų pokalbis pakrypsta link jų abiejų prozos stiliaus trūkumų, aptarimo kalba šiek tiek skiriasi nuo kritikų leksikos. Rašytojas nesako, kad „ne itin kruopščiai rinko ar įsigilino į medžiagą“ arba – geriausiu atveju – „Aš maniau, kad Kasablanka yra Tunise“ ar „Man regis, aš realizavau moteriškumo idėją“; jiems tai nėra svarbiausios problemos. Jiems rūpi, ar jų kūriniai atskleidžia ar neatskleidžia jų asmeninius lūkesčius ar neviltį. Rašytojams, pavyzdžiui, atrodo, kad prasti estetiniai sprendimai dažnai turi tam tikrą etinį aspektą. Rašytojai žino, kad tarp platoniškai idealaus romano ir realios knygos visada slypi tas įkyrusis „aš“ – išdidus, suklaidintas, trumparegis, bailus, silpnas. Būtent todėl rašymas yra amatas, nepaisantis meistriškumo, – vien meistriškumo nepakaks, kad romanas būtų genialus. Tokiems jauniems rašytojams kaip Klaivas iš pradžių tai suprasti sunku. Įgudęs dailidė gali sukalti puikią lentyną, o patyręs batsiuvys sutaisys batus, tačiau įgudęs rašytojas labai retai parašys gerą knygą, ir beveik niekada – puikios. Rašymas neatsiejamas nuo tam tikro sukčiavimo elemento – patogumo dėlei pavadinkime tai „asmenybe“, nors žodis „siela“ taip pat tiktų, jeigu gyventume mažiau metafizika abejojančiais laikais. Šiais laikais viešuose pokalbiuose apie literatūrą labai jautriai reaguojame į sąsajas tarp asmenybės ir kūrinio. Mums kelia pasibjaurėjimą mintis, kad grožinės literatūros rašymas gali kelti, kaip ir daugelis kitų dalykų, asmenybės klausimus. Mums patinka galvoti, kad literatūra yra tik kalbos žaidimų aikštelė, nepriklausoma nuo savo kūrėjo. Dėl šios priežasties viešas prisipažinimas „Aš nepapasakojau tiesos“ reiškia nesėkmę Jameso Freyaus lūpose ir visiškai nieko nereiškia, kai yra ištariamas Johno Updike’o. Aš manau, kad rašytojai mano kitaip. Nors viešai tai sakome retai, žinome, kad mūsų sukurta fikcija nėra taip atitrūkusi nuo mūsų „aš“, kaip gali atrodyti, mes mėgstame apsimetinėti. Būtent ši intymi literatūrinės nesėkmės pusė ir yra tokia įdomi: kaip rašytojams nepavyksta susidoroti su asmeniniais, sunkiai išreiškiamais, lengvai išjuokiamais, kritikos erdvei ir mokslinėms analizėms seminaruose visiškai netinkamais, tačiau tikrais dalykais.

3. Ką žino rašytojai

Pirmiausia apie pirminius dalykus: rašytojai nesupranta savo kūrinių geriau už kitus – dievaži, dauguma rašytojų yra netgi suklaidinti dėl savo gebėjimų. Tačiau rašytojų nuovoka tikrai kitokia negu kritikų ir profesorių. Dažnai į ją verta įsiklausyti. Bet kokiu atveju literatūros kūrėjų įžvalgos yra unikalios, ir tuo galima įsitikinti iš Virginios Woolf, Iris Murdoch ar Roland’o Barthes’o kritikos. Šiuos skirtingus kritikus sieja tikėjimas jų pačių išskirta asmenybės ir prozos sąsaja. Reikia pridurti, kad šių autorių kritika nebuvo griežtai biografiška ar moraliai didaktiška, ji netelpa į tokias naivias formuluotes kaip „tik dori žmonės rašo geras knygas“ arba „privalu žinoti žmogaus biografiją, kad suprastum jo kūrinius“. Tačiau tai nereiškia, kad autoriaus asmenybei jie neteikė reikšmės. Jie traktavo stilių būtent kaip asmenybės išraišką plačiausia prasme. Rašytojo asmenybė – tai jo egzistencijos pasaulyje būdas, ir jo rašymo stilius neišvengiamai yra to būdo pėdsakas. Dėl to stilius nėra tik įmantri sintaksė, tarsi ištaigingas glajus ant neišvaizdaus literatūrinio pyrago, kaip nėra ir nevaldomas savaiminis paslaptingų kalbos jėgų kūrinys. Teisingiau būtų stilių suprasti kaip asmenišką būtinybę ir vienintelę įmanomą žmogaus sąmonės išraišką. Stilius – tai rašytojo tiesos sakymo būdas. Vadinasi, literatūrinis pasisekimas ar nesėkmė priklauso ne tik nuo išlavinto žodžių vartojimo, bet ir nuo ištobulintos sąmonės; Aristotelis tai vadino jausmų ugdymu.

4. Tradicija prieš individualų talentą

Keliaujant toliau mums kelią pastoja T. S. Eliotas, ne tik poetas, bet ir iškiliausias kritikas. Savo garsiojoje esė „Tradicija ir individualus talentas“ (1919) Eliotas kritikavo pačią individualios kūrėjo sąmonės ir asmenybės idėją. Jo teigimu, toks dalykas neegzistuoja, o kas su tuo susiję, neįdomu. Eliotui kūrinio individualumas ir sėkmė priklausė nuo to, kiek autoriaus darbe esama sąsajų su nemirtingaisiais literatūriniais pirmtakais. Poetas ir jo asmenybė nėra aktualūs, svarbiausia yra poezija, kuri gali būti suprasta tik per literatūros istorijos prizmę. Elioto esė parašyta tokiu įsakmiu autoritetingu stiliumi, kad, nepaisydamas visos besipriešinančios asmeninės rašytojo patirties, esi priverstas juo patikėti. Anot Elioto, „[p]oezija yra ne emocijų paleidimas nuo grandinės, o išsilaisvinimas iš emocijų; tai yra ne asmenybės išreiškimas, bet pabėgimas nuo asmenybės“; „Menininko kelias yra nuolatinis savęs aukojimas, nenutrūkstantis savęs nuasmeninimas.“* Šie įsitikinimai tokie beasmeniai ir bejausmiai, kad lengva nepastebėti, kaip jaunieji kritikai patys spendžia sau spąstus, o tai ir buvo Elioto tikslas (turint omenyje jo paties skandalingą asmeninį gyvenimą ir neapykantą aplinkinių kišimuisi) – asmeninį gyvenimą negailestingai atskirti nuo poezijos. Privatumas Eliotui buvo toks svarbus, kad darė įtaką jo terminologijai: visoje esė Eliotas daro prielaidą, kad asmenybė tėra žmogaus biografiniai faktai. Bet juk toks požiūris siauras. Individualumas yra kur kas daugiau nei autobiografinė detalė, tai – pasaulio suvokimo ir egzistencijos būdas, ir to negalima dirbtinai atskirti nuo mūsų veiklos.

Nors rašydamas Eliotas buvo tariamai griežtai neasmeniškas (kalbant apie grynai asmeninius dalykus, pavyzdžiui, nutylėjimą tokių nepatogių faktų kaip savo žmonos uždarymas beprotnamyje), į savo kūrinius jis įdėjo tiek savęs ir savo požiūrio į pasaulio prigimtį, kaip joks kitas rašytojas. Jo išaukštintasis neasmeniškumo idealas – atsidavimas tradicijai – yra pats tikriausias atsidavimo asmeniškumui kūryboje pavyzdys. O tai, kam rašytojas iš tradicijos teikia prioritetą (rinktis Miltoną vietoj Molière’o ar domėtis Johnu Barthu, o ne Donaldu Barthelme’u), kaip tik išduoda pačius asmeniškiausius dalykus.

Nėra abejonės, kad Elioto esė, pasiryžusi „sustoti prie metafizikos ar misticizmo ribos“, yra puikus atsiribojimo nuo „žmogaus, rimtai besidominčio poezija“, pavyzdys. Esė visiškai pagrįstai atskiriama tai, ką galime, ir tai, ko negalime pasakyti apie kūrinį viešai neapsijuokdami. Eliotas kalbėjo nuoširdžiai, teigdamas, kad rašymas ir kritika turėtų prilygti tiksliesiems mokslams, – kartą jis rašytoją prilygino grynai platinai, reaguojančiai su deguonimi ir sieros dioksidu. Šis palyginimas kritikams tapo tikru įkvėpimo šaltiniu. Elioto palyginimas leido jiems manyti, kad rašytojas veikia kaip katalizatorius, kuris susiduria su tradicija, reikšmingai ją pakeičia ir nepalieka po savęs jokių pėdsakų (bent tokių, dėl kurių reikia vargintis kritikui). Elioto palyginimas kritikams suteikė laisvę rašyti nepriklausomą, kūrybišką, biografijos nepaisančią kritiką, apie kurią jie ilgai svajojo ir kurią rašyti jie turi absoliučiai nevaržomą teisę. Tačiau kalbant apie rašytojus Elioto palyginimas netinka. Grožinės literatūros rašymas nėra objektyvus mokslas, rašytojai turi suprasti ir įsisavinti ne tik tradiciją, jie turi ir savąjį „aš“. Pritariant Eliotui, suprasti kultūras ir praeities kūrinius yra labai svarbu, tačiau rašytojai neišvengiamai gyvena savo asmenybės soduose, kuriems lygiai taip pat reikia priežiūros ir puoselėjimo. Vidinis „aš“ nėra platina – jis palieka pėdsakus visur, prie ko prisiliečia. Jei Eliotas nenorėjo apie juos kalbėti, tai dar nereiškia, kad jų nėra.

Pabaiga kitame numeryje

Vertė Kasparas Varžinskas

* Tomas Sternsas Eliotas, „Tradicija ir individualus talentas“, Poetika ir literatūros estetika, II, Vilnius: Vaga, 1989. Vertė Saulius Žukas.

Pabaiga. Pradžia Nr. 19

5. Rašymas kaip saviapgaulė

Grįžkime prie paprastos mano minties, kad rašytojams būdingas „individualumas“ ir kad to individualaus „aš“ ugdymas turi tam tikrą įtaką literatūrinei sėkmei ar nesėkmei. Šis apgailėtinas faktas neturėtų kamuoti profesorių ar kritikų, tačiau patiems rašytojams jis nėra tiesiog nereikšmingas. Štai ką apie tą „aš“ savo eilėraštyje sako Adamas Zagajewskis:

Man rašymas visada bus bandymas atskleisti šį nepagaunamą, daugialypį „aš“, nors visiškas jo atskleidimas, kaip teigia Zagajewskis, – tai chimeros vaikymasis. Perteikti visų mūsų patirčių tiesą yra neįmanoma. Iš tikrųjų net neįmanoma žinoti, kas gi tai būtų, nors ir laikomės atkakliai to „aš“ idėjos, visai kaip Platonas savo formų idėjos. Rašydami mes panašiai įsivaizduojame absoliutų tiesos atskleidimą, tačiau negalime to pasiekti. Todėl kiekvienas rašytojas yra priverstas klausti savęs, su kuriomis parankiomis tiesomis jis renkasi gyventi ir su kuriomis ta bendrystė galėtų gana ilgai trukti. Atsakymai į šiuos klausimus skiria eksperimentuotojus nuo vadinamųjų „realistų“, komikus nuo tragikų, net poetus nuo romanistų. Rašytojas nuolat klausia savęs, kokia forma aš galiu sąžiningai aprašyti savojo „aš“ patiriamą pasaulį. Tai yra kiekvieno rašytojo kompromiso su savuoju „aš“ paieškos išeities taškas, o tai drauge yra neišvengiamas kompromisas su tiesa – tiek, kiek jos atsiskleidžia manajam „aš“. Štai kodėl skaitant savo paties kūrinį dažniausiai apima ir Prufrokui būdingas jausmas: „Tai visai ne tai… tai visiškai ne tai, ką turėjau omenyje…“ Rašymas tampa saviapgaule, savotiška nesėkme.

6. Rašymas kaip neautentiškumas

Štai kito rašytojo atsakymas į mano klausimą, kaip apibūdintų literatūrinę nesėkmę:

Vienąkart Čenajuje, Indijoje, studentas manęs paklausė: „Pone, kodėl Jums taip sunku įtikti?“ Štai kaip aš apibūdinčiau nesėkmę: visos pastangos dėl to, ką Heideggeris vadino Das Mann, t. y. tas neapibrėžtasis „Jie“, kuris visada yra šalia tavęs ir iškreipia tavo sprendimus; tai, ką jis (ne aš) pavadintų tavo autentiškumu.

Šis rašytojas, kaip ir aš užaugęs postmodernizmo eroje, autentiškumo sąvoką vertina skeptiškai, ypač „kultūrinį autentiškumą“, – juk kaip mes galį būti labiau ar ne tokie autentiški, negu esame? Mums buvo aiškinama, kad autentiškumas beprasmis. Kaip tada vertinti tai, kad kalbėdami apie savo nesėkmes mes, rašytojai, labiausiai jaučiamės išdavę savo giliausią, tikrąjį „aš“?

Tai skamba labai pakiliai. Gal geriau būtų pradėti nuo paprasčiausios literatūrinės išdavystės – kritikų favoritės klišės. Argi klišė nėra Das Mann sufleruojama kalba, daugelio jau dėvėta ir nutampyta, kuri jokiu būdu nėra teisingas žodžių kratinys tavo vidinei vizijai išreikšti? Vartodamas klišę pataikauji kolektyvinei išmonei, renkiesi trumpesnį kelią, atkartoji tai, kas patrauklu ir įprasta, užuot rizikavęs dėl kažin ko tikro ir neįprasto. Rinktis klišę – tai estetinė ir etinė nesėkmė; kalbant labai paprastai, su ja neteigi jokios tiesos. Pripažindami savo klaidas, rašytojai pripažįsta jas iki pačių mažiausių: pavyzdžiui, kiekviename mano romane kas nors visada „rausiasi savo rankinuke“ – vien dėl to, kad patingėjau ar nesumąsčiau atskirti „rankinuką“ nuo savo seno, įkyraus draugo „rausiasi“. „Raustis po rankinuką“ – tai sakinio pramiegojimas arba nedidelė, tačiau vis tiek savęs išdavystė. Asmeniškai aš rašau dėl to, kad nereikėtų pramiegoti viso savo gyvenimo. Dėl to nesunku pripažinti, jog šis sakinys priverčia krūptelėti. Kiek sunkiau atvirai pasakyti, kad daugelio rašytojų pastraipos, veikėjai ir ištisos knygos tėra gilaus miego būsena, kuriai žodis „neautentiška“ yra tinkamiausias apibūdinimas.

7. Ar rašytojai turi pareigų?

Šios kalbos apie autentiškumą, išdavystę suponuoja pareigos idėją – įsipareigojimą, kurį prisiima tiek rašytojai, tiek skaitytojai. Literatūrinės pareigos sąvoka šiais laikais itin nemadinga: kas per pareiga, kaip galėtume jos neįvykdyti?! „Pareiga“ – nelabai literatūriškas terminas. Šiais laikais apie literatūrines pareigas kalbame iš skaitytojo kaip literatūros vartotojo perspektyvos. Kalbame ne apie ką kita, o apie vartotojo teises. Sekant šia logika, autoriaus pareiga yra įtikti skaitytojui, stengtis įtikti, o tai reiškia: rašyti aiškiai, įdomiai ir protingai, bet ne per daug painiai; tai reiškia rašyti turint omenyje vidutinį skaitytoją, rašyti skoningai. Bet visų svarbiausia šiuolaikinio rašytojo pareiga – linksminti. Rašytojai, paminantys šias „pareigas“, rizikuoja savo skaitytojų ratu ir gali tapti kritikų pašaipos objektu. Romanai, kurie atitinka visuotinę pramogų viziją, kurių veikėjai kalba ne kartą girdėtais serialų dialogais, o siužetai rieda gerai pažįstamais bėgiais, visados priimami džiugiai. Šiais laikais literatūrai sunku būti domesio objektu. Skaitytojai, regis, nori būti „reprezentuojami“, lyg stovėtų prie balsadėžės, o kad tai įvykdytų, literatūra turi būti visuotinė, o ne individuali. Šiuolaikinėje literatūros rinkoje rašytojas privalo linksminti ir būti atpažįstamas – bet koks nukrypimas yra traktuojamas kaip skaitytojų nepaisymas ir nesėkmė.

Pati aš neturiu nieko prieš knygas, kurios linksmina ir įtinka skaitytojui, būdamos aiškios, įdomios ir protingos, parašytos skoningai ir ne per daug painiai, bet nė vienas iš šių literatūros bruožų man neatrodo esminis. Ir jei mano skaitomas romanas neišpildo šių lūkesčių, tai dar nereiškia, kad jis neatlieka tos vienintelės literatūros pareigos, kuri man rūpi. O rašytojai, mano manymu, turi tik vieną pareigą – kuo tiksliau išreikšti savo buvimą pasaulyje. Atleiskit, jei tai skamba miglotai ir neaiškiai. Rašymas nėra mokslas, todėl renkuosi tokius žodžius, kuriais galiu nusakyti tai, ko nuolat siekiu (nors ir nesėkmingai), atsisėdusi prie savo kompiuterio ekrano.

Rašydama bandau išreikšti tai, kaip esu pasaulyje. Pirmiausia tai yra eliminavimo procesas: tik atsikračius negyvos kalbos, nuvalkiotų dogmų, kitų žmonių tiesų, šūkių ir devizų, kryptingų savo šalies melų, nūdienos mitų – visų tų kurpalių ir šablonų, formuojančių tavo gyvenimą, kurio nebepažįsti ir kuriuo nebetiki, tik tada tau lieka kažkas panašaus į tavo tikrą pasaulėjautą. Štai ko ieškau skaitomose knygose – asmeninės tiesos, kiek ją gali perteikti kalba. Ši vienintelė, bet tinkamai atliekama pareiga gali duoti rezultatų, nors ir komplikuotų. Jokiu būdu neskatinu rašyti autobiografiją, nors kai kurie autoriai ir linkę asmeninės tiesos poreikį tapatinti su paskata rašyti traktatus, kalbas ar net menkai užmaskuotus memuarus, kuriuose jie patys tampa didvyriais. Literatūrinė tiesa yra požiūrio, o ne autobiografijos klausimas. Tai yra tai, ko negali nutylėti, jei rašai gerai; tai tavojo „aš“ vandenženklis, išryškėjantis visame kame. Tai – per kalbą atsiskleidžianti sąmonė.

8. Mes atsisakome būti panašūs

Genialus romanas – tai atodanga metafizinio įvykio, kurio gali niekada nepatirti, kad ir kaip ilgai gyventum, kad ir kiek žmonių pamiltum; tai kitokiai nei tavo sąmonei atsivėręs pasaulio patyrimas. Ir man visai nesvarbu, toji sąmonė leidžia laiką tapybos studijose ar interneto tinkluose. Man visai nesvarbu, jos herojumi tampa „Dorito“ traškutis ar žavinga vyriausia miesčionių šeimos dukra. Man nesvarbu, toji sąmonė atsisako vartoti raidę „e“ ar blaškosi po penkis žemynus per du tūkstančius puslapių. Visus puikius kūrinius vienija individualus būdas perteikti patirtį, jie prikausto skaitytojo dėmesį ir žadina jį iš gyvenimo miegų. O didžiausias tokios literatūros teikiamas džiaugsmas – žadinimo būdų įvairovė: Jane Austen proza skatins kitokį tavo budrumą ir dėmesingumą kitiems dalykams nei Edith Wharton kūriniai; Philipo Rotho sapnas, iš kurio jis nori mus pažadinti, Thomui Pynchonui bus miegas, jei pastarąjį autorių laikysime sapnų medžiotoju.

Stiprus literatūros kūrinys gali reikalauti pripažinti visiškai nelogišką realybę, kad ir kokia svetima ji tau būtų. Toks kūrinys gali priversti pripažinti drastišką kitoniškumą, tūnantį dalykuose, kurie atrodo visiškai pažįstami. Dėl to įgudusiam skaitytojui George’as Saundersas atrodo ne ką mažesnis realistas už Tolstojų, o Henry Jamesas toks pat eksperimentuotojas kaip Georges’as Perecas. Puikus stilius yra „pasaulio“ ir „aš“ sąsajos atspindys, ir tai, kad ši sąsaja ir forma, ir turiniu skiriasi nuo tavosios, ir byloja apie literatūros galią. Rašytojai nuvilia skaitytojus, jei ši sąsaja atitinka mūsų reikalavimus, jei pataikauja nūdienos banalumui, jei siūlo televizijoje jau matytą ir mums priimtiną pasaulį. Prasta kūryba yra bergždžia, ji nieko nekeičia, neugdo jausmų, neperprogramuoja jokių vidinių schemų – tokią knygą užverčiame nė kiek neišklibinę metafizinio tikėjimo savojo „aš“ ir pasaulio sąveikos universalumu. Tačiau genialus, būtent – genialus, kūrinys įbruka tau savo viziją. Kai visą rytą praskaitai Čechovą, po pietų vaikščiodamas lauke matai čechovišką pasaulį: padavėja kavinėje tau siūlo non sequitur, o šuo gatvėje ima šokti.

9. Svajonė apie tobulą romaną veda rašytojus iš proto

Rašytojus persekioja svajonė, svajonė apie tobulą romaną. Ji kelia sumaištį ir kančią. Tobulo romano svajonė yra ne kas kita, kaip siekis tobulai atskleisti savąjį „aš“. Amerikoje, kur individualumas taip glaudžiai susietas su sociumu, tobulo romano svajonė yra „didysis amerikiečių romanas“, kuriame reikia atskleisti ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos tautos sielą… Vis dėlto, manyčiau, abiejose Atlanto pusėse yra tas pat: mes svajojame apie romaną, tobulai perteikiantį žmogaus patirtį. Bet šiai svajonei nelemta išsipildyti: asmeninė vizija bus perteikta tik iš dalies, nors net ir to sunku pasiekti. Apie priežastis, kodėl genialių romanų tiek nedaug, jau kalbėjau: pareiga adekvačiai perteikti individualios patirties tiesą yra be galo sunki ir varginanti. Nuolatos girdime skundus, kad per 30 metų (vienos kartos) laikotarpį pasirodo vos keli šedevrai. Bet juk genialių rašytojų visada buvo ir visada bus vos vienas kitas. Reikia pripažinti, kad norint perteikti savo pasaulėvoką, – turint omeny mūsų patiriamo pasaulio prigimtį, mus tarsi vienijančios kalbos ambivalentiškumą, apgaulingą, iliuzinį savęs suvokimą, – reikia genialumo, kūrėjo estetinių ir etinių pagavų vientisumo, ir vien jau apie tai mąstant sudrėksta akys.

Tačiau neverta lieti ašarų. Šedevrai iš tiesų yra labai reti, o literatūros kanonas yra antraeilių kūrinių rinkinys, savotiškas garbingų nesėkmių palikimas. Bet kuris rašytojas, patekęs į šį sąrašą, turėtų didžiuotis, o kiekvienas skaitytojas – džiaugtis dėl galimybės juos skaityti. Literatūra, kurią mylime, yra nepavykusių įstangų paliktos skeveldros, o ne išsipildžiusių troškimų monumentas. Meno esmė yra bandymai, ir tai yra sunkiausias intelektualinis ir emocinis darbas. Tai – rašytojo pareiga. Taip pat ir skaitytojo. Ar šito dar neminėjau?

10. Pastaba skaitytojams: knyga yra dviejų krypčių gatvė

Romanas yra dviejų krypčių gatvė, kuri veikia tik dviejų lygiaverčių pusių pastangomis. Deramas skaitymas yra toks pat sunkus kaip ir rašymas – dėl to esu tikra. Žmonės, kurie lygina skaitymą su pasyviu televizoriaus žiūrėjimu, siekia tik pažeminti skaitytojus ir patį skaitymą. Kur kas tiksliau skaitymą įsivaizduoti pasitelkus muzikantės mėgėjos, besirengiančios groti pagal prieš nosį padėtas natas, analogą. Ji turi pasikliauti savo pačios sunkiai ištobulintais įgūdžiais, kad galėtų sugroti šį kūrinį. Kuo labiau išlavinti įgūdžiai, tuo geriau ji išreiškia kompozitoriaus kūrinį ir tuo daugiau malonumo gauna pati.

Šiais laikais apie tokį „skaitymo“ supratimą retai išgirsi. Nepaisant to, skaitymas ir knygai skirtas laikas tik patvirtina seną tiesą, kad pastangos atsiperka. Skaitymas – ir menas, ir įgūdis, šiais gebėjimais skaitytojas turėtų didžiuotis ir nesigėdyti jų lavinti – jau vien dėl to, kad rašytojams to reikia. Idealiam rašytojui visada reikia idealaus skaitytojo, tokio, kuris gali priimti radikaliai kitokią žmogaus sąmonės viziją, kartais net prieštaraujančią racionaliam protui. Idealus skaitytojas žengia į tą patį autoriaus stilistinės aikštelės plotą, iš kurio drauge su rašytoju galbūt išmuš kamuoliuką už aikštės ribų.

Skaitytojas turi būti talentingas – štai ką noriu pasakyti. Ir net labai talentingas, nes net pats talentingiausias skaitytojas gali pasimesti vylingose literatūros žemėse. Kiek iš mūsų gali pajausti kafkišką pasaulį, tokį neįtikėtinai sumažintą, kad jame nebeįmanoma nukeliauti iš vienos vietovės į kitą? O kas gali įsivaizduoti Borgeso pasaulį be daiktavardžių? Kiek iš mūsų pasiryžę būti tokie emociškai dosnūs kaip Dickensas ar taip rimtai traktuoti religiją kaip Grahamas Greene’as? Kas iš mūsų sugeba taip džiaugtis kaip Zora Neale Hurston ar pasižymi tokiu blaiviu ateities vertinimu kaip Douglasas Couplandas? Kas įstengia taip jautriai kalbėti apie menkiausius niuansus kaip Flaubert’as arba turi kantrybės ir valios sekti vingrias D. F. Wallace’o minties spirales? Įgūdžiai, kurių reikia norint rašyti, taip pat galioja ir skaitymui. Skaitytojai rašytojus nuvilia ne rečiau nei skaitytojai rašytojus. Skaitytojai klysta tikėdami sena mantra, esą literatūra atspindi jų pačių gyvenimus, o rašytojai – sukalbami žmonės, kurie tik patvirtina ir sustiprina mums patiems būdingą pasaulio įsivaizdavimą. Žinoma, literatūra gali tai daryti, tačiau fokusininko išmonė gali būti daug didesnė. Norėdami tapti geresniais skaitytojais ir rašytojais, turime vieni iš kitų reikalauti šiek tiek daugiau.

Vertė Kasparas Varžinskas

Šiemet minėtinos dvi liūdnos datos, susijusios su dviem XX amžiaus rusų poezijos iškiliaisiais: prieš 50 metų mirė poetė, vertėja, literatūros kritikė Ana Achmatova (tikr. Gorenko, 1889–1966), prieš 20 – poetas, eseistas, vertėjas, vienas jauniausių Nobelio literatūros premijos laureatų Josifas Brodskis (1940–1996). Šiuos rusų poezijos klasikus siejo ne tik gyvenimas Sankt Peterburge (tuometiniame Leningrade), sovietų valdžios nemalonė ir persekiojimas (pirmasis Achmatovos sutuoktinis poetas Nikolajus Gumiliovas buvo sušaudytas, trečiasis vyras menotyrininkas Nikolajus Puninas ir sūnus Levas Gumiliovas ilgus metus kalinti lageriuose, jos pačios kūryba neleidžiama ir ignoruojama), bet ir artima draugystė.

Solomono Volkovo knygoje „Dialogai su Josifu Brodskiu“ esama dviejų skyrių, kuriuose poetas dalijasi prisiminimais apie Aną Achmatovą. Čia siūlome ištraukų iš knygos 10 skyriaus „Prisimenant Achmatovą“ (pokalbiai vyko tarp 1981 metų rudens ir 1986-ųjų žiemos).

– Dažnai susiduriu su tuo, kokia trapi yra žmogiškoji atmintis. Kalbėdamasis su žmonėmis, matai, kaip palyginti artimos praeities įvykiai išnyksta, jų kontūrai vis labiau susilieja. Šiame pokalbyje norėčiau atkurti dalykus, detales, susijusias su Ana Andrejevna Achmatova. Pabandyti grąžinti iš nebūties.

– Su malonumu, jeigu tos detalės be pėdsako nenugarmėjo į nebūtį. Tiesiog žinau, kad ne į visus klausimus galėsiu atsakyti. Viskas, kas susiję su Achmatova, – gyvenimo dalis, o kalbėti apie gyvenimą – tas pats, kaip katinui savo uodegą gaudyti. Viena pasakysiu: kiekvienas susitikimas su Achmatova man buvo gana įstabus išgyvenimas. Tai fizinis pojūtis, kad bendrauji su geresniu, daug kartų už save geresniu žmogumi. Žmogumi, kuris vien savo intonacija tave keičia. Achmatova vien tik balso tonu, galvos pasukimu paversdavo jus Homo sapiens. Nieko panašaus nei prieš tai, nei, manau, po to nebuvau patyręs. Gal ir dėl to, kad tada buvau jaunas. Raidos stadijos nesikartoja. Kalbėdamasis su ja, gerdamas arbatą ar, sakykim, degtinę, tapdavai krikščionimi – žmogumi krikščioniškąja šio žodžio prasme – labiau nei skaitydamas atitinkamus tekstus ar lankydamasis bažnyčioje. Poeto vaidmuo visuomenėje maždaug toks ir turi būti.

– Pradėjome kalbėti apie atmintį. Žvelgdamas praeitin skirstote savo gyvenimą į kokius nors laikotarpius?

– Manau, kad ne. […]

Anos Andrejevnos santykiai su atmintimi buvo kur kas geresni. Jos atmintis buvo neįtikėtina. Apie ką bebūtumėt paklausę, ji visada be didesnių pastangų įvardydavo metus, mėnesį, dieną. Atsimindavo, kada kas gimė ar numirė. Iš tiesų tam tikros datos jai buvo labai svarbios. Aš asmeniškai tokiems dalykams niekada neteikdavau jokios reikšmės. Pamenu, du ar tris kartus esminiai nemalonumai mano gyvenime prasidėjo sausio pabaigoje, bet tai buvo grynas sutapimas… Šis požiūris į detales, smulkmenas, datas, matyt, buvo nulemtas auklėjimo skirtumų arba – saviauklos. Kiek save prisimenu, visada veikiau stengiausi atsiriboti nuo realybės, nei bandžiau ką nors sulaikyti. Ši tendencija virsta instinktu, kurio aukomis tampa ne tik tavo paties, bet ir svetimo, net tau brangaus gyvenimo aplinkybės. Suprantama, tai buvo padiktuota savisaugos instinkto, tačiau už viską, įskaitant savisaugą, ateina atpildas. Žodžiu, iš Anos Andrejevnos atminties neišmokau, jeigu to iš viso įmanoma išmokti.

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis susipažinote su Achmatova?

– Tai buvo, jeigu neklystu, 1961 metais, taigi eidamas 22-uosius metus. Jevgenijus Reinas¹ atsivedė į jos sodybą. Įdomiausia tai, kad šių susitikimų pradžią prisimenu labai blankiai. Tuomet kažkaip nesuvokiau, su kuo bendrauju. Juo labiau kad Achmatova kai kuriuos mano eilėraščius pagyrė. O pagyros mane ne itin domino. Taip kartu su Reinu ir Naimanu² pabuvojau jos sodyboje du ar tris kartus. Ir tik vieną gražią dieną sausakimšu elektriniu traukiniu grįždamas iš Achmatovos staiga, tarsi nukritus uždangai, supratau, su kuo aš bendrauju. Prisiminiau ar jos frazę, ar galvos pasukimą, ir staiga viskas stojo į savo vietas. Nuo to laiko pas Achmatovą ėmiau lankytis jei ne dažnai, tai gana reguliariai. Vieną žiemą net buvau išsinuomojęs sodybą Komarove³. Tada su ja matydavomės kone kasdien. Esmė buvo visai ne literatūra, o grynai žmogiškas prisirišimas, kuris, drįstu teigti, buvo abipusis. [...]

– Koks, Achmatovos teigimu, buvo akmeistų požiūris į simbolizmą?

– Achmatova mėgdavo kartoti: „Kad ir ką sakytumėt, tačiau simbolizmas – paskutinė didi srovė rusų literatūroje.“ Beje, manau, kad ne tik rusų. Iš tiesų taip yra: tiek dėl vientisumo, tiek dėl masto, kultūrinio įnašo dydžio. Mano požiūriu, tai iš tiesų buvo srovė. Jeigu leisite pažaisti žodžiais: didi, tačiau srovė.

– Argi ji neišskirdavo akmeizmo kaip ypatingos krypties? Kadaise akmeistų priešprieša simbolizmui buvo gana aiški.

– Visiškai teisingai. Tačiau, žinote, 6-ajame dešimtmetyje tai jau nebeatsispindėjo nei pokalbiuose, nei poelgiuose, nei juo labiau požiūryje. Tuo metu nebebuvo galima atkurti šios priešpriešos patoso, polemikos. Visa tai nebeegzistavo net atgaline data. Be to, Ana Andrejevna buvo santūrokas ir kuklokas žmogus.

[...]

– Achmatova yra sakiusi, kad ją bandoma vaizduoti „damute mėgėja“, iš kurios Kuzminas⁴ ir Gumiliovas bendromis jėgomis padarė poetę?

– Tai, be jokios abejonės, kliedesiai. O ir panašaus pobūdžio pokalbių su Achmatova būta nedaug, juk tikroji padėtis aiški. Buvo akivaizdu, kad tai nėra rimtų diskusijų objektas. Ana Andrejevna negalėjo pakęsti bandymų jos kūrybą apriboti pirmaisiais dviem dešimtmečiais. Visos tos kalbos, kad 3-iajame dešimtmetyje ji nustojo rašyti, kad 3-iajame dešimtmetyje Achmatova tylėjo, – ją be galo siutino. Ir tai suprantama. Mane, pavyzdžiui, – kai vėliau vis skaitydavau Anos Andrejevnos kūrybą iš naujo, – kur kas labiau domino būtent jos vėlyvieji eilėraščiai, kurie, mano požiūriu, kur kas reikšmingesni negu jos ankstyvoji lyrika.

[...]

– Achmatova mėgo skaityti eilėraščius artimiems žmonėms, o ne didelei auditorijai. Ar ji klausdavo, kokį įspūdį jums daro jos eilės?

– Taip. Ji ir rodė, ir skaitė, ką parašiusi. Ją visada labai domino mūsų nuomonė. Mes sėdėdavom ir taisydavom: Tolia Naimanas, Ženia Reinas, Dima Bobyševas⁵ ir aš. Sakydavom, kas būtent, mūsų nuomone, netinka. Nedažnai, bet taip būdavo.

– Ir Achmatova sutikdavo?

– Žinoma. Jai mūsų samprotavimai buvo labai svarbūs.

[...]

– „Poemą be herojaus“ ji jums irgi skaitė?

– Taip, daugybę kartų. Ypač naujas ištraukas. Ir visąlaik klausdavo: tinka ar ne? Tą poemą ji nuolat pildė ir perrašinėjo. Pamenu, kaip perskaičiau pirmąjį „Poemos be herojaus“ variantą. Buvau be galo susijaudinęs. Vėliau, kai poema išaugo, ji man ėmė atrodyti pernelyg griozdiška. „Poemos be herojaus“ daromą įspūdį gan tiksliai nusakytų viena sentencija, kurią net ne pats pasakiau: „Nuostabiausia poemoje yra tai, kad ji parašyta „ne kažkam kitam“, o „sau“.“

– Tačiau man susidarė įspūdis, jog būtent dėl „Poemos be herojaus“ Ana Andrejevna itin nerimavo, kaip ją suvoks kiti.

– Gali būti. Bet iš tiesų eilėraščiai visų pirma rašomi būtent „sau“. Be abejo, Anai Andrejevnai buvo įdomu, kaip į „Poemą be herojaus“ reaguoja, kiek ją suvokia kiti, tačiau visas perrašymo ir pildymo procesas labiau buvo susijęs su ja pačia negu su išoriniais veiksniais. Visų pirma šiuo konkrečiu atveju Ana Andrejevna buvo valdoma strofos. Prisimenu, kaip ji mane mokė. Ji sakydavo: „Josifai, jeigu norėsite rašyti didelę poemą, visų pirma sugalvokite savo strofą – kaip anglai.“ Anglai išties tam skiria daug dėmesio. Beveik kiekvienas poetas yra susikūręs savo paties strofą. Byronas, Spenseris ir t. t.

Achmatova sakydavo: „Kas pražudė Bloko „Atpildą“? Gal poema ir nuostabi, bet strofa – ne sava. Pasiskolintoji strofa sukelia aidą, kurio neturėtų būti, kuris viską užgožia.“ Tai be galo protingas samprotavimas. Esmė ta, kad eilėraščius poetas rašo ne kasdien. Ir kai jie „nesirašo“, gyventi tampa, pačios Achmatovos žodžiais tariant, „be galo nejauku“. Todėl nieko keisto, kad Ana Andrejevna nuolat grįždavo prie savo specifinės strofos. Tiksliau, strofa pati pas ją sugrįždavo. Lyg sapnas arba kvėpavimas. Tada prasidėdavo pildymai, įterpimai ir t. t. Antra, taisymas, dėliojimas, kompozicija, žaidimas su vėlesniais fragmentais gali palaipsniui virsti „savaiminiu objektu“. Tai iš proto varantis, užburiantis užsiėmimas. Ir, žinoma, ją be galo domino, kaip tai priims skaitytojai. Ilgainiui nutiko taip, kad mes, jai artimiausi „Poemos be herojaus“ skaitytojai, tapome daugmaž lygiaverčiai Achmatovos atžvilgiu. Kitaip tariant, nebepajėgėme vertinti, ar naujas poemos fragmentas tinka ar ne. Tu imi taip priklausyti nuo šios muzikos, kad iš esmės nebesuvoki visumos proporcijų, prarandi gebėjimą į visumą žvelgti kritiškai. Jeigu Achmatova būtų gyva, manau, ji ir toliau rašytų tą poemą.

– Jums neatrodo, kad „Poemą be herojaus“ ištiko toks paradoksas: galbūt ji iš tikrųjų buvo sumanyta „sau“ ir pašaliniam skaitytojui jos siužetas ir aliuzijos ganėtinai mįslingos?

– Na, juk visa tai lengva iššifruoti!

– Vis dėlto „Poemai be herojaus“ reikia daug didesnio skaitytojo pasiruošimo nei skaitant kurią nors kitą rusų literatūros poemą.

– Rusų poezijoje gyvuoja tendencija, – nulemta šalies dydžio, žmonių skaičiaus ir t. t., – įsivaizduoti, kad poetas kuria plačiajai auditorijai. Visi be išimties pavergti šios iliuzijos. Jai bent tam tikru savo raidos etapu pasiduoda visi. Visus mus daugiau ar mažiau užvaldo mintis, kad „turiu didžiulę auditoriją“. Beje, iš tokios iliuzijos dažnai išvaduoja judėjimas erdvėje. Sąmoningai ar ne, tačiau kiekvienas rusų autorius patiria spaudimą rašyti plačiajai auditorijai. Kita vertus, kiekvienas daugiau ar mažiau pasiekęs poetas savo sielos glūdumoje suvokia, kad rašo ne publikai. Rašo jis dėl to, kad kalba, paprastai tariant – mūza, jam diktuoja. Kad rašo būtent dėl savo kalbos: dėl kalbos muzikos, dėl žodžių, priesagų, – nežinau… Dėl harmonijos, taip? O ne auditorijai. Taigi „Poemos be herojaus“ atveju nematau jokių prieštaravimų. Žinoma, Achmatovai buvo įdomi klausytojų reakcija, bet jeigu jai iš tikrųjų labiausiai būtų rūpėjęs kuo didesnis poemos aiškumas, tai ji būtų rašiusi kitaip. Be abejo, kai kuriuos dalykus poemoje Achmatova užšifravo sąmoningai. Žaisti šį žaidimą be galo įdomu, o tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis – tiesiog būtina.

– Jūs mane ne taip supratote. Paradoksalu kaip tik tai, kad „Poema be herojaus“ tapo Sidabro amžiaus ir laikotarpio iki Pirmojo pasaulinio karo simboliu. Kad ir kaip būtų keista, tačiau į šį laikotarpį dabar žvelgiame būtent pro užšifruotosios „Poemos be herojaus“ prizmę.

[...]

– Minėjote, kad Cvetajeva Aną Andrejevną vadindavo „dama“. Man rodos, kad jūs, – turint omeny jūsų patirtį: darbą fabrike, morge, geologines ekspedicijas, – jos aplinkoje buvote veikiau išimtis. Ir apskritai kaip rusų poetui jūsų gyvenimas tėvynėje nebuvo labai įprastas: ir kalėjimas, ir – jei ne elgetavimas, tai bernavimas…

– Ne, gyvenau kaip visi. Rusų visuomenė, nors ir turi daug trūkumų, luominiu požiūriu yra demokratiškiausia.

– Paprastai rusų poetas būna demokratiškesnis savo eilėraščiuose nei realiame gyvenime. Viename iš ankstyvųjų eilėraščių Ana Andrejevna sako apie save: „Ant kelių darže / Balandūnę raviu.“ Lidija Ginzburg⁶ prisiminė, kas paaiškėjo gerokai vėliau, kad Achmatova net nežinojo, kaip toji balandūnė atrodo. Aną Andrejevną visąlaik supo glaudus gana inteligentiškų žmonių ratas.

– Tai toli gražu ne taip. Rusų literatas iš tikrųjų niekada neatsiriboja nuo liaudies. Literatūrinėje terpėje pilna visokių netikėlių. O kalbant apie Achmatovą, tai kaipgi jos 3-iojo dešimtmečio ir vėlesnių metų patirtis? [...] O visi tie žmonės, kurie pas ją ateidavo? Jie nebūtinai būdavo poetai. Ir nebūtinai inžinieriai, kurie rinkdavo jos eilėraščius, ar technikai. Ar dantistai. Ir apskritai kas yra liaudis? Mašinininkės, auklytės, seselės, visokios senučiukės – kas dar ta liaudis? Ne, tai fiktyvi kategorija. Literatas – jis pats ir yra toji liaudis. Štai Cvetajeva: jos skurdas, jos kelionės su ryšuliais pilietinio karo metu… Na jau ne: kur jau kur, tačiau mylimojoj tėvynėj poetui atsiriboti nuo liaudies niekaip nepavykdavo…

[...]

– Vis dažniau pagal Achmatovos eiles kuriama muzika. Vienas iš stambiausių tokio pobūdžio kūrinių – anglų kompozitoriaus Johno Tavenerio „Rekviem“. [...]

Žinoma, eilėraščiai, susilietę su muzika, kiek sumenksta. Tačiau tas naujas aspektas, apie kurį kalbate, kaip tik ir suteikia šiai sąveikai ypatingą reikšmę. Sakykim, tas pats „Rekviem“ – puikus, bet gana vienaprasmis tekstas. Muzika gali šį vienaprasmiškumą sustiprinti, bet gali ir netikėtai išryškinti kokį naują klodą.

– Na, iš tikrųjų „Rekviem“ tekstas toli gražu nėra vienaprasmis.

– Be abejo, jame esama dviejų plotmių: reali, biografinė – Achmatova ir suimto sūnaus likimas; ir simbolinė – Marija ir jos sūnus Jėzus.

– Man „Rekviem“ svarbiausia dvilypumo tema, autoriaus nesugebėjimo adekvačiai reaguoti tema. Aišku, kad Achmatova poemoje aprašo „didžiojo teroro“ baisybes, bet drauge ji dar visąlaik kalba apie tai, kad yra arti beprotybės. […] Achmatova aprašo padėtį poeto, kuris į viską, kas su juo vyksta, žiūri tarsi iš šalies.

– Panašu į Sašos Čiorno aprašytą situaciją: „Numirė poe-to žmona…“

– Iš dalies. Nes kai poetas rašo, jam tai ne mažesnis įvykis už tą, kurį jis aprašo. Iš čia ir priekaištai sau pačiam, ypač kai kalbama apie tokius dalykus kaip sūnaus įkalinimas ar apskritai bet kokią nelaimę. Prasideda baisi saviplaka: kas tu per pabaisa, jeigu visas šias baisybes ir košmarus sugebi matyti ir iš šalies. Juk iš tiesų: tokios situacijos kaip suėmimas, mirtis („Rekviem“ nuolat tvyro mirties kvapas, žmonės visąlaik yra ties mirties riba) neigia bet kokios adekvačios reakcijos galimybę. Kai žmogus verkia, tai – jo asmeninis reikalas. Kai verkia rašantis žmogus, kai jis kenčia, jam ta kančia tam tikra prasme naudinga. Rašantis žmogus gali nuoširdžiai išgyventi savo širdgėlą, tačiau jos aprašymas nėra tolygus tikroms ašaroms, tikriems žiliems plaukams. Tai tik priartėjimas prie tikros reakcijos. Šio atotrūkio suvokimas iš tikrųjų veda prie beprotybės. „Rekviem“ – tai kūrinys, balansuojantis ant beprotybės ribos, beprotybės, kurios priežastis – ne katastrofa, ne sūnaus praradimas, o moralinė šizofrenija, skilimas, – bet ne sąmonės, o sąžinės. Skilimas į kenčiantįjį ir rašantįjį. Tuo ir nuostabus šis kūrinys. Žinoma, Achmatovos „Rekviem“ plėtojama kaip tikra drama, kaip tikra polifonija. Visąlaik girdime skirtingus balsus – tai eilinės bobos, tai staiga – poetės, tai priešais mus jau Marija. Viskas padaryta kaip pridera, laikantis rekviem žanro taisyklių, tačiau Achmatova iš tiesų nesistengė sukurti visaliaudinės tragedijos. „Rekviem“ – tai vis dėlto poeto autobiografija, nes aprašytieji įvykiai nutiko poetui. Kūrybinio proceso racionalumas nulemia ir tam tikrą emocijų racionalumą. Jei norite – reakcijos šaltumą. Būtent tai autorių ir veda iš proto.

– Bet argi „Rekviem“ neatspindi Achmatovos abejingumo savo sūnaus likimui?

– Ne, abejingumo gyvenime kaip tik nebuvo. Abejingumas, jeigu šis žodis apskritai čia tinka, ateidavo kartu su kūryba. Ana Andrejevna nepaprastai kankinosi ir kentėjo dėl tokio sūnaus likimo, tačiau kai poetė Ana Achmatova pradėdavo rašyti… Kai rašai, stengiesi rašyti kuo geriau. Paklusti mūzos, kalbos ir literatūros reikalavimams. O „kuo geriau“ – tai nebūtinai tiesa. Arba: ši tiesa didesnė už patirties tiesą. Sieki sukurti tragišką efektą ir nenoromis nusižengi tiesai, išduodi savo skausmą.

– Levas Nikolajevičius Gumiliovas, Achmatovos sūnus, ne kartą priekaištavо motinai dėl nepakankamo rūpinimosi juo – tiek vaikystėje, tiek lagerio metais. Pamenu, teko kalbėti su senu latvių dailininku, atsidūrusiu lageryje su Levu Gumiliovu. Kai paminėjau Achmatovą, jo veidas suakmenėjo, jis pasakė: „Iš jos atkeliaudavo mažiausi siuntiniai.“ Aš tarsi išgirdau priekaištaujantį paties Gumiliovo balsą.

– Visa tai, be abejo, šeiminiai reikalai, bet kas tiesa, tai tiesa: sūnus jai priekaištavo. Kartą jai mestelėjo žodžius, kurie be galo skaudino Achmatovą. Manau, šie žodžiai gal net buvo jos infarkto priežastis; šiaip ar taip, viena iš priežasčių. Tai netiksli citata, bet Gumiliovo žodžių esmė buvo tokia: „Tau net būtų buvę geriau, jeigu aš būčiau miręs lageryje.“ Turėta omenyje „tau, kaip poetei“. Net jeigu tai būtų buvę tiesa ir ją būtų pasakęs senas draugas, vis tiek pirma mintis būtų: „Na, ir padugnė tu vis dėlto.“ O juk čia tai sako sūnus! Išmąstė, taip sakant. Levas Nikolajevičius nelaisvėje praleido 18 metų, ir tie metai jį sužalojo. Jis, matote, nusprendė, kad tiek prisikentėjus jam viskas leistina ir atleistina. Kartais taip nutinka su kalėjusiais lageryje, bet žmogiškasis įstatymas „Neskaudink“ visiems vienodas – tiek sėdėjusiems, tiek ne. Levo Gumiliovo atveju dar, matyt, prisideda visokių psichologinių niuansų. Visų pirma jis, nesant tėvo, buvo šeimos vyras. O ji, nors ir motina, ir poetė, ir Achmatova, vis dėlto – moteris. Ir dėl to jis tarsi gali drėbti jai viską, kas tik šaus į galvą. Visa tai, žinoma, skurdžių Freudas, bet šitaip jis turbūt leisdavo savo vyriškajam pradui pasireikšti. Anksčiau apie tai esu gana daug mąstęs, – apie šią istoriją ir apie „Rekviem“. Nesmagu man nuo šitų pokalbių, ir pati Ana Andrejevna man neatleistų, kad kišuosi, – bet sūnus šiuo atveju pasirodė ne geriausiai. Fraze „tau būtų geriau“ jis parodė, kad leidosi lagerių sužalojamas, kad sistema galų gale pasiekė savo.

– Manau, kad bandymų kurti muziką „Rekviem“ bus ir daugiau.

– Bijau, kad muzika šiam tekstui tesuteiks melodramos aspektą. „Rekviem“ dramatizmas – ne aprašomos baisybės, o tai, kaip šis tekstas keičia individualią sąmonę, savęs suvokimą. „Rekviem“ tragizmas – ne žmonių žūtys, o išgyvenusiojo nesugebėjimas tos pragaišties suvokti. Įpratome manyti, kad menas atsiliepia į realaus gyvenimo įvykius, bet reakcija ne tik į Hirošimos, bet ir į mažesnius gyvenimo įvykius sunkiai įmanoma. Kartais pavyksta sukurti kokią formulę, kuria išreiškiamas tikrovės siaubo sukeltas šokas, bet tai tik laimingas sutapimas, – „laimingas“ vien autoriaus reputacijos atžvilgiu. Kokia nors „Guernica“, pavyzdžiui.

Pabaiga kitame numeryje

_____

Baigiame spausdinti praėjusiame numeryje pradėtas Solomono Volkovo ir Josifo Brodskio pokalbio ištraukas.

– 1910 metais Paryžiuje jaunoji Achmatova susipažino su Amedeo Modigliani. Ji – tik pradedančioji poetė, jis – jau brandus dailininkas. Skaitant Achmatovos atsiminimus apie jųdviejų romaną aiškėja, jog suvokimas, ką darė Modigliani, atėjo kur kas vėliau.

– Žinote, gali būti. Tačiau juk mylint taip ir turėtų būti. Tai kur kas geriau, kur kas natūraliau nei atvirkščiai. Achmatova atsiminimuose apie Modigliani tapybą nekalba. Tai tiesiog asmeninė dviejų žmonių santykių istorija.

– Yra toks Modigliani piešinys (tikėtina, 1911 metų), vaizduojantis Achmatovą. Anot pačios Achmatovos, tokių piešinių buvę šešiolika. Atsiminimuose apie Modigliani darbų likimą ji rašo nelabai aiškiai: „Jie pražuvo Carskoje Selo licėjuje revoliucijos pradžioje.“ Ar Ana Andrejevna pasakojo apie tai plačiau?

– Žinoma, pasakojo. Jūsų minėtame pastate buvo įsikūrę raudonarmiečiai, jie Modigliani piešinius surūkė. Iš jo darbų jie prisisuko suktinių.

[…]

– Ar jums neatrodo, kad Achmatovos gyvenime buvo palyginti nemažai svetimšalių vyrų: Modigliani, Józefas Czapskis¹, Isaiah Berlinas? Kaip rusų poetei, tai gana neįprasta.

– Kokie gi jie svetimšaliai! Seras Isaiah kilęs iš Rygos (kuri, beje, šiam pasauliui dovanojo daug nuostabių žmonių). Czapskis – lenkas, slaviškos kultūros atstovas. Koks gi jis užsienietis rusų poetei? Ir apskritai santykiai su Czapskiu galėjo būti įmanomi tik būnant labai atsargiems. Juk jis, kiek žinau, dirbo generolo Anderso² kontržvalgyboje. Ką buvo galima kalbėti apie santykius, ypač tais nuostabiais „kaitriais“ laikais? Taškente, mano manymu, kiekvieną jų žingsnį sekė visas pulkas karių. Kiek suprantu, dauguma Achmatovos ir sero Isaiah pokalbių apsiribodavo paprastučiais klausimais: kas, ką, kur, kaip? Praėjus 20 metų ji norėjo ką nors sužinoti apie Borisą Anrepą³, Arthurą Lourié⁴, Olgą Sudeikiną⁵ ir kitus jaunystės draugus. Apie visus, kurie atsidūrė Vakaruose. Per beveik 20 metų jis buvo pirmasis žmogus iš ten, ir šešerius iš tų dvidešimties pasiglemžė Antrasis pasaulinis karas.

– Seras Isaiah išspausdino atsiminimus apie susitikimus su Achmatova, vykusius 1943–1946 metais. Šie susitikimai minimi ir daugelyje Achmatovos eilėraščių. Palyginus šias dvi versijas, atrodo, kad kalbama apie du skirtingus įvykius. Pasak Achmatovos, jų susitikimas tapęs viena iš Šaltojo karo pradžios priežasčių. [...]

– Manau, kad vertindama susitikimo su seru Isaiah 1945 metais padarinius Achmatova pernelyg nenutolo nuo teisybės. [...] Kalbant apie Berlino atsiminimus, tai jie irgi be galo iškalbingi, tačiau kalbėdami angliškai negalite „laidytis emocijomis“. Nors jūs, be abejo, teisus, teigdamas, kad jis susitikimui su Achmatova neteikė tokios globalios reikšmės.

– Atsiminimuose Berlinas atkakliai teigia, kad nebuvo šnipas, kuo buvo kaltinamas Stalino. Tačiau jo raportai iš Britanijos ambasados Maskvoje, o anksčiau – ir iš Vašingtono visiškai atitinka sovietų įsivaizdavimą apie slaptojo agento veiklą.

– Sovietų, bet ne Achmatovos. Nors bendravimas su diplomatais visada pavojingas. Pati Achmatova, manau, įtarė, kokios Berlino tarnybinės pareigos. Manau, kad kiek skeptiškas jo achmatoviškos versijos vertinimas rėmėsi štai kuo: kaip Britanijos imperijos diplomatas, jis dirbo su žmonėmis, kurių valstybinė veikla nepriklauso nuo užgaidų. O štai Josifo Visarionovičiaus elgesys priklausė nuo visiškai pašalinių veiksnių.

– Tas Stalino įniršis, kai sužinojo apie Achmatovos ir Berlino susitikimą, dabar atrodo visiškai iracionalus. Achmatovos liudijimu, Stalinas plūdęsis paskutiniais žodžiais. Susidaro įspūdis, kad ji užgavo jį asmeniškai. Atrodo, kad Stalinas pavydėjo Achmatovos!

– Kodėl gi ne? Tik, manau, labiau pavydėjo ne Berlinui, o Randolphui Churchilliui – Winstono sūnui ir žurnalistui, lydėjusiam Berliną šioje kelionėje. Galbūt Stalinui atrodė, kad Randolphas privalo matytis tik su juo vieninteliu, kad Rusijoje jis pagrindinis šou dalyvis.

– Ši istorija labai primena Dumas (tėvo) romanus, kuriuose imperijos ima braškėti dėl neatsargaus karalienės žvilgsnio ar numestos pirštinės.

– Visiškai teisingai, taip ir bus. Nes kas buvo Rusija 1945 metais? Klasikinė imperija. O ir pati poeto ir caro situacija – imperinė. Šiandien visa tai pamažu keičiasi netgi Rusijoje, nors imperiniai užmojai ten vis dar stiprūs.

– Įvykių raidą Achmatova aprašė maždaug taip. Jos susitikimas su Berlinu, užsitęsęs iki ryto, įsiutino Staliną. Šis poetei atkeršijęs ypatinguoju TSKP CK nutarimu, kuris, tvirtu Anos Andrejevnos įsitikinimu, buvo parašytas paties Stalino (kaip pažymi Lidija Čiukovskaja, „iš kiekvienos pastraipos styro imperatoriaus ūsai“). Šis nutarimas, paskelbtas 1946 metais, šokiravo Vakarų intelektualus, iki tol gan palankiai žiūrėjusius į Sovietų Sąjungą. Atmosfera buvo sugadinta. Prasidėjo Šaltasis karas. Sutinkate su tokia įvykių interpretacija?

– Labai panašu, tačiau nemanau, kad Šaltasis karas kilo tik dėl Achmatovos ir Berlino susitikimo. Bet kad Achmatovos ir Zoščenkos persekiojimai smarkiai apnuodijo atmosferą – dėl to neturiu jokių abejonių.

– Jau čia, Vakaruose, išsiaiškinau, kad mažų mažiausiai dėl vieno dalyko Ana Andrejevna buvo visiškai teisi: 1946 metų nutarimas pribloškė Vakarų inteligentiją it žaibas iš giedro dangaus. Visi jie norėjo draugauti su Sovietų Sąjunga, ir še tau… […]

Achmatova mėgo kartoti, jog 1946 metų nutarimui buvo pasirengusi jau vien dėl to, kad tai buvo ne pirma partinė rezoliucija jos atžvilgiu (pirmoji – dar 1935 metais). [...] Dar ji sakydavo, kad Stalinas užsigavęs dėl jos eilėraščio „Šmeižtas“, nes nepastebėjo parašymo datos (1921 metai). Eilėraštį palaikęs asmeniniu įžeidimu. Dar vienas įrodymas, kaip „asmeniškai“ Stalinas traktavo savo santykius su poetais. Jie nepateisino jo lūkesčių.

– Taip, manau, ir Mandelštamo odė jį labai nuvylė. Sakykit ką norit, tačiau aš kartoju ir primygtinai laikausi nuomonės: jo eilėraštis apie Staliną – genialus. Galbūt ši odė Josifui Visarionovičiui – nuostabiausias eilėraštis, kokį Mandelštamas yra parašęs. Manau, Stalinas suprato, kas ir kaip, suvokė, kad ne Mandelštamas yra jo bendravardis, o jis pats – Stalinas – Mandelštamo.

– Suprato, kas yra kieno amžininkas.

– Taip. Manau, Stalinas staiga tai suprato, ir būtent tai buvo Mandelštamo žūties priežastis. Josifas Visarionovičius, matyt, pajuto, kad kažkas per daug prie jo prisiartino.

[…]

– Kokie buvo Achmatovos ir Boriso Pasternako santykiai?

– Be galo artimi ir draugiški. Beje, Pasternakas du kartus siūlė Achmatovai tuoktis.

– Ir kaip Achmatova komentavo šį faktą?

– Na, visų pirma – kokios gali būti piršlybos, kai jo žmona gyva. O antra… Be viso kito, Pasternakas juk buvo žemesnis už Achmatovą. Ir jaunesnis. Taigi sumanymas neišdegė. Apskritai Achmatova, manau, niekada rimtai nežiūrėjo į romantinius jųdviejų santykius. Ji, be abejo, žinojo, kad Pasternako žmona jos baisiai neapkenčia. Achmatova labai mylėjo Pasternaką, nors, kaip jau minėjau, be galo nepalankiai žiūrėjo į jo troškimą gauti Nobelio premiją. […]

– Nadežda Mandelštam savo atsiminimuose rašo apie „fantastišką“ Achmatovos palikimą ir dėl jo kilusius kivirčus. Į jį pretendavęs tiek jos sūnus Levas Gumiliovas, tiek Puninų šeima, su kuria ji gyveno.

– Na, nežinau, kas, Nadeždos Jakovlevnos manymu, yra „fantastiškas palikimas“. Liko šiokių tokių daiktų, paveikslų. Jokių gėrybių paprasčiausiai nebuvo. Achmatova ne iš tų žmonių, kurie prikaupia turto. Visas jos labas būtų išsitekęs 16 kvadratinių metrų kambaryje, ir dar likę daug laisvos vietos. Svarbiausia, kas liko, tai jos literatūrinis archyvas, kurį pardavę Puninai uždirbo didžiulius pinigus.

– Manote, kad ginče dėl Achmatovos archyvo teisus Gumiliovas?

– Žinoma. Puninai – tai vienas šlykščiausių reiškinių, kokį yra tekę matyti gyvenime.

– Kodėl gi Achmatova buvo taip glaudžiai su jais susijusi?

– Ji gyveno su jais, dar Puninui esant gyvam. Po Punino arešto ir žūties Ana Andrejevna buvo įsitikinusi, kad jei tai ir ne jos kaltė, tai nelaimę prišaukusi būtent ji: „Nelaimę užtraukiau brangiesiems, / Ir žuvo jie vienas po kito.“ Achmatova jautė pareigą rūpintis Punino dukra Irina, o vėliau ir Nikolajaus Nikolajevičiaus anūke Anka, kuri, kaip bebūtų keista, profiliu šiek tiek panėšėjo į Aną Andrejevną, bet ne į jauną, o seną. Levas visus tuos metus praleido lageriuose. Kai jį paleido, tikėtasi, kad neilgai trukus jį reabilituos ir jiedu su Ana Andrejevna apsigyvens kartu. O kol kas ji ir toliau gyveno pas Puninus. Irina Punina buvo tuo suinteresuota, nes gyveno jie daugiausia iš Achmatovos uždarbių. Aš suprantu Achmatovą: ji taip elgėsi natūraliais praktiniais sumetimais. Reabilituotam Gumiliovui galėjo duoti didelį butą. Kitaip ko jiedu galėjo tikėtis? Irina ją kurstė: „Liaukis, Akuma, luktelk, kol Levą reabilituos.“ (Ją vadino Akuma. Šį žodį Puninas, regis, parsivežė iš Japonijos. Jis reiškia „ragana“.) Žodžiu, Achmatova paklausė Irinos ir pasakė sūnui, kad jiems kol kas geriau nesikraustyti gyventi kartu, kad reikia luktelti, kol jam duos atskirą gyvenamąjį plotą. Levas įširdo. Jis, mano manymu, nuostabus žmogus, tačiau esminis jo trūkumas, kurį jau minėjau, – įsitikinimas, kad po lagerio jam beveik viskas leistina. Štai tada jis ją aprėkė, apie tai irgi jau pasakojau. Paskutiniais Achmatovos gyvenimo metais jiedu nesimatė. Puninai, drebėdami dėl savo gerovės, nuolat stengėsi juodu sukiršinti. Tai jiems puikiai sekėsi. Achmatova labai sielojosi dėl kivirčo su sūnumi. Jai gulint ligoninėje jau po trečio infarkto, Gumiliovas nuvažiavo pas ją į Maskvą, nes juk akivaizdu, ką reiškia trečias infarktas, ar ne? Štai tada Punina pasiuntė pas jį Anią, ši perdavė jam tariamus Anos Andrejevnos žodžius (kurie iš tikrųjų nė nebuvo ištarti), esą „dabar, kai guliu ligoninėje, ištikta trečio infarkto, jis pas mane ant kelių paršliauš“. Po šių žodžių Levas nebenuėjo į ligoninę aplankyti Achmatovos. Išrašyta iš ligoninės Achmatova apsigyveno pas Ardovus6, pagyveno ten apie dvi savaites, nuvažiavo į Domodedovą7 ir numirė. Naimanas buvo ten ir perdavė paskutinius jos žodžius: „Vis dėlto man labai bloga.“ Pasakė tai, kai jai pradėjo leisti vaistus. Nuodėmė prisipažinti, bet aš kaip širdininkas atpažįstu šiuos žodžius. Būtent tokie išsprūsta, kai bloguoja širdis.

– Koks gi buvo Achmatovos archyvo likimas?

– Visą jį pasiglemžė Puninai. [...] Pardavė archyvą, padaliję į 3 dalis. Maskvoje – Centriniam valstybiniam literatūros ir meno archyvui, Leningrade – Puškino namams ir viešajai bibliotekai. Iš šių trijų vietų gavo didžiausius galimus pinigus. Žinoma, skaidyti archyvo į 3 dalis nevertėjo, tačiau jie tai padarė, ko gero, pasitarę su saugumu. Tokia mano nuomonė, taip manė ir Levas Gumiliovas. Jis, kaip žinoma, padavė Puninus į teismą, bet galiausiai pralaimėjo. Nors, mano manymu, archyvo pardavimas buvo nelegalus. Jie nebūtų galėję to padaryti be valstybės pritarimo, esant gyvam paveldėtojui. [...]

– Kaip ir Pasternako atveju, tiek Achmatovos palikimas, tiek laidotuvės virto politiniu įvykiu…

– Puninai visiškai nenorėjo rūpintis Achmatovos laidotuvėmis. Įbrukę man Anos Andrejevnos mirties liudijimą, jie pasakė: „Josifai, raskite kapines.“ Galų gale radau vietą Komarove. Reikia pasakyti, kad dėl šio įvykio daug ko prisižiūrėjau. Leningrado valdžia nenorėjo skirti vietos vienose iš miesto kapinių, Komarovo valdžia irgi buvo kategoriškai prieš. Niekas nenorėjo duoti leidimo, visi spyriojosi; prasidėjo nesibaigiančios derybos. Labai pagelbėjo architektė Zoja Tomaševskaja, pažinojusi žmones, kurie galėjo padėti: architektus ir t. t. Achmatovos kūnas jau gulėjo Šv. Nikolajaus sobore, jau buvo laikomos gedulingos mišios, o aš dar stovėjau Komarovo kapinėse, nežinodamas, ar ji bus laidojama čia ar ne. Visa tai net sunku prisiminti. Kai buvo pranešta, kad leidimas duotas, o duobkasiai gavo po jiems priklausantį butelį, tučtuojau šokome į automobilį ir nulėkėme į Leningradą. Dar suspėjome į pamaldas. Aplink buvo milicijos užkarda, o Levas blaškėsi sobore, traukydamas juostas iš paveiksluojančiųjų fotoaparatų. Vėliau vežėme Achmatovą į gedulingą minėjimą Rašytojų sąjungoje, o iš ten į Komarovą. Turiu pasakyti, girdėjau kalbų, kad štai neva Komarovas ne rusų, o suomių žemės. Visų pirma, nemanau, kad Sovietų Sąjunga kada nors grąžins Komarovą Suomijai, o antra: juk Achmatova turėjo galimybę vaikščioti šia žeme… Apskritai laidotuvės, o ir visi vėlesni įvykiai – tai visomis prasmėmis niūri istorija. Aišku, nuodėmė ginčytis su Dievo valia, bet manau, kad Achmatovą į kapus nuvarė paprastas pražiūrėjimas.

– Kieno?

– Draugų, pažįstamų. Paleista iš ligoninės Maskvoje ji buvo apgyvendinta ankštame kambarėlyje: greta virtuvė, tvankuma. Vėliau skubiai perkelta į Domodedovą. O dar, įsivaizduokite, po trečio infarkto jus užgriūva pavasaris. Tiesą sakant, nežinau. Trumpai tariant, Ana Andrejevna buvo benamė, jos pačios žodžiais tariant, be namų ir be ganytojo. Pažįstami ją vadino „karaliene bastūne“. Iš tiesų išvaizda ji kažin kuo priminė klajojančią, beglobę valdovę, ypač stodamasi sveikintis kieno nors bute. Maždaug keturiskart per metus ji keisdavo gyvenamąją vietą: Maskva, Leningradas, Komarovas, vėl Leningradas, vėl Maskva ir t. t. Nesančios šeimos tuštumą užpildydavo draugai ir pažįstami, kurie kaip įmanydami ja rūpinosi ir ją globojo. Ji buvo be galo nereikli, ir ne kartą, lankydamas ją, ypač pas Puninus, užtikdavau alkaną. Nors būtent ten, pas Puninus, ji viską „apsimokėdavo už kiekvieną minutę“. Šitoks būvis nebuvo pernelyg patogus, bet vis tiek gana laimingas, nes visi ją labai mylėjo. Ir ji daugelį mylėjo. Tai yra aplink ją nevalingai susidarydavo tam tikras laukas, į kurį nenaudėliai nepatekdavo. Ir priklausymas šiam laukui, šiam ratui nulemdavo daugelio, beveik kiekvieno jam priklausančiojo charakterį, elgesį ir požiūrį į gyvenimą. Mes visi turime tarsi kokį dvasios įdegio atspindį, kurį ji spinduliavo: jos širdies, proto, moralinės jėgos ir nepaprasto dosnumo atspindį. Ne dėl pagyrų, literatūrinio ar mūsų opusų pripažinimo pas ją eidavome. Bent jau ne visi. Eidavome dėl to, kad ji išjudindavo mūsų sielas, kad jos akivaizdoje tarsi atsižadėdavai savęs, [...] atsižadėdavai savo „kalbos“, kuria bendraudavai su realybe, dėl tos „kalbos“, kurią vartodavo ji. Žinoma, kalbėdavomės apie literatūrą, liežuvaudavome, bėgdavome degtinės, klausydavomės Mozarto ir juokdavomės iš valdžios. Bet žvelgdamas į praeitį girdžiu ir matau ne tai; mano sąmonėje iškyla viena eilutė iš „Erškėtrožė žydi“: „Tu nežinai, kad tau atleido…“ Ši eilutė ne tiek išsiskiria, kiek atsiskiria nuo konteksto, nes tai – sielos balsas, nes tas, kuris atleidžia, visada didesnis už nuoskaudą ir tą, kuris skaudina. Ši eilutė skirta žmogui, o iš tikrųjų – visam pasauliui, tai sielos atsakymas būčiai. Maždaug šito, o ne eilėdaros įgūdžių, iš jos išmokome. „Josifai, mes mokame visus rusų kalbos rimus“, – sakydavo ji. Kita vertus, eilėdara ir yra atsiskyrimas nuo konteksto. Ir mums, ją pažinojusiems, manau, be galo pasisekė – labiau, nei būtume pažinoję, sakykim, Pasternaką. Ko jau ko, bet atleisti iš jos išmokome. Galbūt turėčiau būti atsargesnis, vartodamas įvardį „mes“… Nors, pamenu, kai Arsenijus Tarkovskis atsisveikinimo kalbą prie jos kapo pradėjo: „Su Achmatovos išėjimu baigėsi…“, viduje užprotestavau: niekas nesibaigė, niekas negalėjo ir negali baigtis, kol esame mes. [...] Ne dėl to, kad prisimename jos eilėraščius ar patys juos rašome, bet dėl to, kad ji tapo mūsų pačių, mūsų sielų dalimi. Dar pridurčiau, nors ir nelabai tikiu anapusiniu pasauliu ar pomirtiniu gyvenimu, kad vis dėlto mane dažnai užvaldo jausmas, tarsi ji mus stebėtų iš šalies, iš aukščiau. Taip, kaip stebėdavo būdama gyva… Ne tiek stebi, kiek sergsti.

Vertė Evelina Berlinskaitė

¹ Józefas Czapskis (1896–1993) – lenkų dailininkas, rašytojas, kovęsis vad. Anderso armijos gretose, vienas iš žymiojo lenkų kultūros žurnalo „Kultura“, leisto Prancūzijoje, steigėjų.

² Władysławas Albertas Andersas (1892–1970) – lenkų generolas, Lenkijos ginkluotųjų pajėgų SSRS sudėtyje – Anderso armijos – vadas.

³ Borisas Anrepas (1883–1969) – rusų dailininkas, literatas, po Spalio revoliucijos emigravęs į Angliją.

⁴ Arthuras Lourié (tikr. Naum Lurjė, 1892–1966) – rusų kompozitorius, muzikos teoretikas ir kritikas; emigravo 1922 m.

⁵ Olga Glebova-Sudeikina (1885–1945) – rusų aktorė, dainininkė, viena pirmųjų Rusijos manekenių; emigravo 1924 m.

⁶ Ardovų šeima – tai rusų satyrikas, dramaturgas, karikatūristas Viktoras Ardovas (tikr. Zigberman, 1900–1976) ir jo žmona aktorė Nina Olševskaja (1908–1991).

⁷ Domodedovas – miestas Maskvos srityje.

Į haiku (pradžioje – rusiškus vertimus, vėliau – angliškus) esu įklimpęs nuo neatmenamų laikų. Skaičiau ir šiek tiek jų komentarų. Tačiau daugelis tų komentarų – nuviliantys: juose teišvardijama tai, kas matyti pačiame trieilyje plika akimi. Kas kita – R. H. Blytho interpretacijos, kurios man į rankas pakliuvo palyginti neseniai. Jų gylis – didžiulis (nors kai kur gal esama ir šiokio tokio pritempimo). Autorius sieja interpretuojamus haiku su kitais Rytų kultūros reiškiniais (ypač – dzenu), ieško juose poezijos ir religijos esmę sudarančių dalykų, lygina japoniškus trieilius su kai kuriais Vakarų poezijos pavyzdžiais, filosofuoja žmogaus ir visatos santykių klausimu… Tad nenuostabu, kad ryžtuosi su tomis interpretacijomis supažindinti ir „Š. A.“ skaitytojus.

Reginaldas Horace’as Blythas (1898–1964) gimė Anglijoje, baigė Londono universitetą, vėliau gyveno Indijoje (trumpai), Korėjoje, Japonijoje, antroji jo žmona – japonė. Mokėjo kelias Europos kalbas, taip pat, žinoma, kinų ir japonų. Gilinosi į dzeną. Laikomas vienu žymiausių dzeno ir haiku populiarintojų Vakaruose, paskatinusiu rašyti haiku angliškai. Jo svarbusis keturių tomų veikalas „Haiku“ išėjo 1949–1952 metais. Jį pasimėgaudami skaitė Kerouacas, Ginsbergas, Salingeris ir kt. Pastaraisiais dešimtmečiais R. H. Blythas už šį bei tą kritikuojamas, labiausiai – už tai, kad smarkiai ignoravo haiku kūrėjas moteris.

A. A.

Issa: Altoriuj,

         Svarbiausioje vietoje,

         Šaukia svirplys.

Tamadana [...] yra tokia lentyna, įtaisoma priešais budistinį altorių Visų sielų dienos, Ullabono, metu. Ant jos klojamas nendrinis demblys, ir čia pašventinami įvairūs rudeniniai augalai.

Atsitiktinai čionai įšoko svirplys ir, įsitaisęs garbingiausioje vietoje, sau tyliai čirpia. Issa žino, kad svirplių šauksmas ir žmonių čirpimas yra tas pat; jis taip pat žino, kad tai – skirtingi dalykai. Būtent šitoje skirtybių tapatumo, šioje tapatybės skirtingumo srityje ir glūdi tiek religija, tiek poezija.

Shiki: Vienystė;

           Po fejerverkų –

           Krintanti žvaigždė.

„Vienystė“ (loneliness), apie kurią čia kalba Shiki, yra jausmas, Weltschmerz, kosminė emocija, kuri glūdi daugumos didžiųjų poezijos, literatūros kūrinių dugne, bet kuriai įvardyti anglų kalboje nėra žodžio. Ši „vienystė“ žymi neįvardijamą sąmonės būseną, teturinčią tik tolimą ir tik biologinį ryšį su vienišumo pojūčiu, noru su kuo nors kalbėtis. Krintanti žvaigždė, tyliai slystanti per rudenio dangų be jokios prasmės, be jokio tikslo, žadina jausmą, kad gamta – žmogaus priešybė. Vietoj daugiaspalvių fejerverkų – viena šiek tiek lenkta, šiek tiek melsva šviesos juostelė. [...]

Chiyo-ni: Naktinis elgetos kosulys –

                Koks gyvas ir linksmas

                Tarp vabzdžių balsų!

Čia matome beširdiškumą, didžiai giminingą dzenui, taip sakant, pačiam gyvenimui. Ar mes valgytume, ar badautume, planetos sukasi apie saulę, metų laikai keičia vienas kitą, aplinkui čirpia vabzdžiai. Bet šios eilės nekalba apie tai; nėra jose ir savigailos. Jos yra beširdės, kaip Gamta, kaip pati Lemtis.

Taigi: Nė vieno akmens

          Gintis nuo šunų:

          Žiemos mėnesiena.

Tikras religinis eilėraštis. [...] Ekstremali žmogaus situacija (būtent momentas, kai dingsta ego, kai protinė ir fizinė veikla apmiršta) – galimybė Dievui: kažkas, Kažkas, kažin kokia Galia nejučiomis įsigauna sąmonėn šaltos mėnesienos pavidalu. [...]

Chora: Po žiemos mėnuliu

            Upės vėjas

             Aštrina akmenis.

Jei, tarkime, vėjas iš viso kaip nors veikia akmenis, tai jis juos šipina; jis jų neaštrina. Bet Chora ir nevaidina, kad aštrina. Jis sako kažką kita, kas negali būti pasakyta žodžiais. Ir ne todėl, kad trūktų žodžių. [...] Nepasakymas yra aiškus paliudijimas neišsakomumo, kuris priklauso pačiai poezijos prigimčiai.

Poezijos charakteris – onomatopėjinis, ji turi bendrumo su „talalinėmis“ (nonsense verses), kuriose tam tikras žodžių sąryšis, regimai atsitiktinė tam tikrų garsų sąšauka sukelia sąmonės gelmėse reikšmių aidus, kurie nutįsta į praeitį ir į ateitį tokiu būdu, kuris, kaip ir gyvenimas, nepaklūsta analizei. [...]

Buson: Keverzonė ant sienos –

             Kaip graudžiai atrodo

             Šį snieginą rytą.

Vaikų piešinėliai anglimi ir jų parašyti žodžiai ant baltos sienos, aišku, buvo jau seniai, bet kadangi naktį pasnigo, ryto saulės atspindžiai nuo sniego sieną apšviečia itin ryškiai. Sniegas iškėlė žmogiškosios prigimties banalumo, kvailumo, vulgarumo, bevertiškumo aspektą. Bet poetas jaučia vertę būtent josios stokoje. Pagal tą patį principą „nuostabingas objektas“ nėra būtinas poezijai; mums reikia „kasdienybės nuostabumo“; ir čia jis yra.

Yaha: Skėtis – vienut vienas –

           Praslenka pro šalį:

           Sniegingas vakaras.

Tai kelia nepaliaujamą intelektualinę nuostabą: juo mažiau medžiagos, juo mažiau daiktų, tuo gilesnė tampa prasmė. Poezijai gali pakakti ir vieno. Šis vienintelis skėtis, nieko daugiau nematyti, slenka per snieguotą prieblandą – kai mes stebime jį praslenkantį, o mūsų sąmonė slenka kartu su juo be jokios kitos minties ar jausmo, mes pajuntame reikšmę ir paties skėčio, ir jį laikančiojo, ir To, kuris laiko visus praslenkančius daiktus. [...]

Basho: Viesulo gūsiai:

            Kažkieno skausmingas

            Ištinęs veidas.

Čia turime groteskų harmoniją: ištinęs, deformuotas, persikreipęs veidas ir staugiantys, įžūlūs, šiurkštūs vėjo gūsiai ypatingu būdu siejasi tarpusavy; ši sąsaja nepasiduoda intelekto analizei. [...]

Buson: Žiemos vėjas:

            Jojant namo,

            Klumpa arklys.

[...] Kartais, tam tikromis aplinkybėmis, esant tam tikrai nuotaikai, dūžtanti lėkštė ar net nulūžęs pieštuko galiukas, koks nors atsitiktinumas priverčia mus tuo akimirksniu pajusti visą gyvenimo tragizmą, jo beprasmiškumą, jo nuolatinę grėsmę, laimės nepatikimumą, Gamtos priešiškumą, Dievo pyktį, galutinį visos visatos žlugimą. Šis eilėraštis radosi būtent iš tokios akimirkos. Jei kalbėsime apie nuvargusį arklį, jo liesumą bei alkį, tolimą kelią – tai bus moralė, galbūt – sentimentalumas, bet ne poezija. [...] Tačiau netikėtas arklio kluptelėjimas šiame trieilyje įgyja poetinę reikšmę dėl savo slaptingo ryšio su smarkiu vėju, blaškančiu jo uodegą ir karčius. Arkliui klumpant, kyla išgyvenimas, esantis virš gailesčio ir baimės, nors – gimstantis iš jų ir negalintis be jų egzistuoti. Kluptelėjimas sukelia mumyse gilų, skausmingą džiaugsmą – tai ir sudaro poetinį išgyvenimą.

Buson: Arklio uodega

            Įsipynė gervuogių krūme;

            Nuvytusi plynė.

Tai – apleistumo, nuvytusių žolių, sudžiūvusių lapų, stirksančių žagarų, akmenų, sušalusių žemės luistų paveikslas. Bet čia taip pat esama gyvenimo. Ilga arklio uodega įsipainiojo gervuogių krūmo dygliuose palei taką. Tačiau tas gyvenimas – ne arklys ir gervuogės, t. y. gyvūnas ir augalas. Jis – ilgų ašutų ir aštrių dyglių prigimtis bei potencialus jų santykis, kuris staiga aktualizuojasi, atsitiktinai, bet drauge – būdamas nulemtas, o vis dėlto – kaip laisvas įvykis. [...]

Shiki: Tai šen, tai ten tolumoj

           Daržovių ploteliai –

           Nuvytus dykynė.

Tie maži žalumos lopeliai nurudusioje, apsususioje dykynėje dar labiau pabrėžia gamtos sunykimą. O tai, kad jie įžiūrimi tolumoje, įneša liūdesio elementą. Erdvės nuotolis visada implikuoja laiko nuotolį, o laikas – labiausiai gelminis ir slaptingiausiai skausmingas mūsų patirties sandas, kuo labiau netiesiogiai suvokiamas, tuo aštresnis.

Shiki: Benamė katė

          Tuštinasi

          Žiemos sode.

Nepaprastai puikus haiku. Nuostabi trijų objektų harmonija. Liesa, nusususi, nemylima ir bemeilė katė, tupinti tik katėms būdinga nerangia poza, žvelgianti tuščiomis akimis; kieta sušalusi žemė ir nuvytusios žolės bei nukritę lapai. Gamta turi savo nedailiąją, bjauriąją pusę, kuri, tačiau, yra ne mažiau reikšminga už maloniąją bei dailiąją.

Buson: Budai aukotos gėlės

            Nuplaukia

            Žiemos upe.

Čia teturime paveikslą, judantį paveikslą, kuriame plūsta šaltas tamsus vanduo ir neša žemyn kelias pusiau nugrimzdusias gėles. Bet reikšmės priežastis (ne pati reikšmė) yra ši: tos gėlės anksčiau stovėjo priešais Budos paveikslą ir buvo garbinamos bei perteikė tikinčiųjų nuolankumą ir pagarbą. O nūnai jos yra ne mažiau ir ne labiau vertingos, nors – jau nešvarios ir susmukusios plaukia upe žemyn, kad supūtų kokiame užtakyje. Jųjų ne-vertingumas, jųjų tikrasis „religinis“ vertingumas yra tas pats, bet dabar jis labiau matomas nei anksčiau, nes gėlės atsidūrė ne budizmo, o Didžiosios Gamtos fone.

Basho: Žiemos nuošalystė;

             Auksinėje širmoj

             Sensta pušis.

Pušis, nutapyta auksiniame sulankstomos širmos fone, yra sena, bet prie jos amžiaus dar pridedamas pačios širmos amžius. Laikas pridedamas prie belaikiškumo. Savo „Odėje graikiškai vazai“ Keatsas priskiria absoliutų belaikiškumą vazai. Tikrovėje vaza, kaip ir visi žemiškieji dalykai, yra laikina, bet ir amžina kaip ir visas menas. Be laiko nėra amžinybės; be belaikiškumo niekas negali egzistuoti laike. Štai ką aktualizuoja amžinoji pušis, sendama auksinėje širmoje. [...]

Buson: Šikšnosparnis

             Gyvena slapta

             Po sulūžusiu lietsargiu.

Busonas tikriausiai bus matęs šikšnosparnį, išskrendantį iš po popierinio lietsargio, numesto šalia kokios nors apleistos šventyklos. Lietsargis, vargingai besiiriantis prieš vėją, gyvena savo gyvenimą, o jo spalva ir tekstūra susieja jį su šikšnosparniu. Tačiau šių dviejų objektų giminystė yra dar gilesnė. Jie abu priklauso sferai, kurion žmogus gali patekti tik atsitiktinai, jausdamas jos slėpiningumą, nepažįstamumą ir nepažinumą.

Buson: Lapės žaidžia

            Tarp narcizų žiedų;

             Šviesi mėnesienos naktis.

Busonas yra tikras, gal net vienintelis, tokio tipo haiku meistras. Nors tai gali būti grynai vaizduotės kūrinys, jis yra švarut švarus, be jokių minties ar jausmo priemaišų, be jokio išsigalvojimo ar dirbtinumo. Kaip nuostabiai lapės, mėnesiena ir narcizų žiedai dera prie kits kito.

Buson: Atpūsti iš vakarų,

            Nukritę lapai

             Renkas rytuos.

Visa dzeno esmė glūdi šiose eilutėse, bet tik tuomet, jei dzeno čia neieškosi. Tam tikru požiūriu čia kalbama grynai apie priežastį ir pasekmę. Vėjas pučia iš vienos pusės, o lapai renkasi prie tvoros kitoje sodo pusėje. Čia nėra jokios paslapties, jokio stebuklo kvapo. Tačiau čia esama skausmingai gilios daiktų daiktiškumo prasmės, kuriai nerūpi priežastingumas, kuri nepaklūsta dėsniams ir šaiposi iš palyginimų. [...]

Issa: Keletas žmonių;

         Lapas nukrinta

         Tai šen, tai ten.

Žinoti, kad žmonės yra lapai, o lapai yra žmonės, bet taip negalvoti, nedaryti jokių kvailų palyginimų – štai kur religinis ir poetinis gyvenimas. Issa išreiškė šį gyvenimą itin paprasta kalba ir, taip padarydamas, paslėpė jo gylį ir nuostabumą po atsitiktinumo šydu.

Iš: R. H. Blyth. Haiku, Vol. IV: Autumn-Winter. Tokyo: The Hokuseido Press, 1982

Vertė Alfonsas Andriuškevičius

Prieš 400 metų mirė ispanų prozininkas, dramaturgas, poetas Miguelis de Cervantesas Saavedra (1547–1616), jį labiausiai išgarsino Liūdnojo Vaizdo riteris, nemirtingasis titulinis romano „Išmintingasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“ (I d. – 1605, II d. – 1615) herojus. Viduramžių riterių romanų parodija laikoma pirmuoju naujųjų laikų romanu, bendrinė ispanų kalba – Cervanteso kalba, o pats autorius iki šiol vadinamas Sąmojo princu. „Don Kichotą“ yra analizavęs žymus rusų literatūrologas, rašytojas, kino teoretikas ir daugybės kino scenarijų autorius Viktoras Šklovskis (1893–1984). Čia siūlome ištraukų iš straipsnio, kuris yra paskutinis, devintasis, jo 1983 m. laidos veikale „Apie prozos teoriją“. Itin savitu – „telegrafiniu“, minties elipse pasižyminčiu – stiliumi rašęs Šklovskis šiame straipsnyje grįžo prie šio romano sanklodos problemų, kurias buvo gvildenęs dar 1929 m. paskelbtame straipsnyje „Kaip padarytas Don Kichotas“.

I

Atrodo, Aristotelis sakė, kad prasmė turi būti suprantama iš veiksmo, o žodžiai reikalingi daikto filosofijai suprasti.

[...]

Proza vaizduoja žmogų įvairiomis susiklosčiusiomis aplinkybėmis, būtent jos nušviečia veiksmą, veiksmo eigą.

Ne žodžiai, nuostabiai analizuojami gramatikų, bet proza – ir poezija – tyrinėja pasaulį, vaizduodama herojų besikeičiančiomis aplinkybėmis.

Herojaus vietos pasaulyje paieška, jo „nuotykiai“ – tai ir yra pasaulio tyrinėjimas.

Dėl to herojai tiek daug keliauja sausuma ir jūromis – sakytum, jie nužymėjo kelius Kolumbui per Sargasų jūros vandenis Naujųjų krantų link.

Dabar kardinaliai pakeisime minties eigą.

Knyga apie Don Kichotą išanalizuota iki smulkmenų, išskyrus varinį kardą.

Sakytum, karnavalinis ginklas.

Nebus didelio prieštaravimo, jeigu kardas, kuriuo paskutinėje scenoje Don Kichotas kaunasi su šernu, bus ne varinis, karnavalinis, o kovinis. Nes visą tą epizodą Cervantesas pateikia kaip inscenizaciją, tai lyg teatras.

Kunigaikštis kalba apie šerno medžioklę, ruošiasi jai. Ir sako, – o taip nuo senų senovės buvo sakoma, – kad medžioklė – tai pasiruošimas karui.

[...]

Kunigaikštis ruošiasi medžioklei.

Pamatysite mane su kitais rūbais, – beveik pagyrūniškai kalba jis.

Tuo pat metu vyksta tarytum veiksmo inscenizavimas, jo teatralizavimas.

Situacija, kurioje yra atsidūręs Don Kichotas, primena dramą.

Jis girdi persirengėlių kalbas.

[...]

Ir būtent šita inscenizacija, kurioje dalyvauja Don Kichotas, leidžia suprasti, kodėl jis su variniu kardu.

Nes šis ginklas – maskarado, šventinio karnavalo.

Tai ginklo parodija. 

Ūlos Šveikauskaitės piešinys

Žmonės duobėtu keliu riksmais išveja milžinišką šerną priešais kunigaikštį, kunigaikštienę ir Don Kichotą.

Kunigaikštienė metasi priekin su ietimi rankose. Moteris, pripratusi prie keistų situacijų. Sančas Pansa su jam būdingu kilnumu ir mitrumu užsliuoga į medį.

Don Kichotas variniu kardu sužeidžia žvėrį.

Iš to štai kas išplaukia.

Kunigaikštis, šokdamas ginti žmonos, drauge nuo žvėries gelbėjosi ir pats.

Don Kichotas pasirodo kaip tikrą žygdarbį atlikęs riteris, bet drauge – savo tikrovės atžvilgiu – tarsi tampa inscenizacijos dalyviu.

Panašiai kaip epizode su dviem didžiuliais liūtais, kurie kaip afrikietiškas stebuklas vežami narve Ispanijos karaliui nustebinti.

Don Kichotas išgelbsti kunigaikštienę.

[...]

Tačiau Don Kichotas už padarytą klaidą gali būti uždarytas į kalėjimą, juk kunigaikščio atžvilgiu jis vargšas ir nelaimėlis; taip į kalėjimą buvo įmestas žmogus viename Dickenso romane, nes jam teko kautis su nekilminguoju.

Už tai žmogus buvo patupdytas į belangę.

Jis sėdėjo vienutėje, išprotėjo, ir iš gailesčio jam davė batsiuvio įnagių.

Don Kichotas patenka į narvą. Į tą narvą, kuriame jis gabenamas namo, kad daugiau nebedarytų žygdarbių.

Hegelis iškilųjų romaną apie Don Kichotą laikė tik nuostabiu silpnai tarpusavy susietų novelių rinkiniu.

Bet iškilusis romanas dėl to ir romanas, kad jį vienija keliaujančio, t. y. besikeičiančio, herojaus poelgiai, herojaus, kuris veikia skirtingomis aplinkybėmis.

Antro tomo pabaigos Don Kichotas visai kitoks nei pirmo tomo pradžioje.

Atkreipsiu dėmesį, kad antrame tome, išleistame praėjus 8 metams po pirmojo pasirodymo, beveik nėra įterptinių novelių, ir tai susiję su laiko, o drauge ir su herojaus pasikeitimu.

Tai jau nuoseklus pasakojimas.

Cervantesas labai gerai jaučia, kad jo romanas tarsi sumūrytas iš plytų.

Įterptinė pirmo tomo [XXXIII perskyrimo] „Apysaka apie neapdairų smalsuolį“, paties Cervanteso skaičiavimu, yra aštuonių puslapių ilgio.

Ir ta apysaka jau nebetinka prozinio pasakojimo, t. y. antro tomo, struktūrai.

Noriu pasakyti, kad antrame tome Cervantesas pats kalba apie noveles [apysakas] – įterptines, pasisavintas.

Romano pradžioje Cervantesas žodžius, šūkį, kad laisvė yra aukščiau už viską, pateikia kaip banalybę, o romano pabaigoje, prieš pat Don Kichoto mirtį, – kai Sančas Pansa ir Don Kichotas palieka prabangųjį kunigaikščio dvarą, – Don Kichotas šūkauja apie laimę būti laisvam.

Don Kichotas praaugo save. Tai herojus, subrendęs romane, pasaulį pažinęs herojus. Jo pažinimas prasideda pirmame tome, kai pirmąsyk išjojęs iš savo žemių ir susidūręs su ožkaganiais ima kalbėti apie žmonių lygybę, lygybę, kuri turinti būti riterystės pagrindas. Don Kichotui lygybė prasideda tuo, kad jis, vargšas hidalgas, sėdi kartu su vargšais piemenimis. Bet jis nepaiso bajorijos luomo draudimo kuo nors užsiimti, išskyrus paukščių narvelių, t. y. mažai kam reikalingų daiktų, gaminimą.

Don Kichotas romane keliauja, o drauge su juo, įveikdamas savo laiko prietarus, keliauja Cervantesas.

Romane tarsi kylama į kalną. Rosinanto kelias veda aukštyn.

Klaidos Don Kichotą keičia.

Požiūris į jį taip pat kinta.

Nepamirškime, kad tai galbūt vienintelis romanas Europoje, kurio herojus keliauja ir sutinka žmones, pažįstančius jį kaip aprašytąjį romane – pirmame tome.

[...]

Romanas buvo sugalvotas kaip parodija, bet knyga pati augo. „Don Kichotas“ – vienas iš pirmųjų psichologinių romanų.

Negana to, herojus nušviečiamas tarsi du kartus.

Tai romanas apie vargšą žmogų.

Tai romanas apie išdidų, drąsų žmogų, bet išjuoktą, turintį, sakytum, neteisingų pretenzijų.

Herojus tarsi dvigubai pažeidžiamas.

Ir nėra prieštaros teiginyje, kad Don Kichotas – tai pirmas laisvas herojus.

Homero Achilas raudojo, kai iš jo atėmė gražiąją belaisvę. Bet jis buvo bejėgis. Jis norėjo atkeršyti Agamemnonui už įžeidimą, bet Atėnė nematoma ranka sulaikė jį už plaukų. Tai yra jis pats susitvardė kilmingojo priešininko akivaizdoje.

Don Kichotas – tikras iškiliosios Ispanijos, daugybės revoliucijų ir išdidžių žmonių šalies, herojus.

Jis myli taip, kaip myli Šekspyro herojai.

Šekspyras ir Cervantesas – amžininkai, jie tarsi bendražygiai, atsidūrę skirtinguose literatūros krantuose. Tačiau Šekspyro tragedijų veikėjai – karaliai, herojai ir juokdariai. Juokdariai už vi-sus protingesni. Juokdariai apmąsto kolizijų, su kuriomis susiduria herojai, sudėtingumą.

Juokas išaugina naują moralę.

Don Kichotas – herojus, mąstantis, narsus žmogus, keliantis pagarbą, nors ta pagarba sumišusi su juoku, – bet kieno tai juokas?

Iš „Don Kichoto“ kilęs angliškojo romano herojus.

Dostojevskis norėjo sukurti nejuokingą Don Kichotą.

Mėgino romanuose „Idiotas“, „Paauglys“, bet jų herojams pritrūko vyriškumo.

Galbūt Dostojevskiui sutrukdė mėginimas herojų padaryti religingą ir nuolankų.

Su „Don Kichotu“ prasideda naujos literatūros, herojiškų ir jautrių, bet tarsi dvigubai nesuprastų, pasiklydusių herojų kelias.

[...]

II

[...]

Vienarankis, gerokai nukentėjęs karys Cervantesas, laivų deniuose kovęsis įgulų, norėjusių iš Viduržemio jūros išginti piratus, gretose, pabuvojęs alžyriečių nelaisvėje, kalėjime, patyręs mokesčių rinkikų pažeminimą apiplėštoje ir nustekentoje savo šalyje, jis rašo pasakojimą, sakytum, apie nereikalingus žygdarbius.

Va šitas apstulbimas, apkerėtumas, gyvenimą persmelkęs tarsi koks sąstingis, įšalas kaži kokiame permatomame inde.

Štai ką bandė atkerėti Don Kichotas.

Štai kas bandoma atkerėti beveik visose visų tautų pasakose.

Į Don Kichotą gręžėsi visi.

Don Kichoto pralaimėjimo scenas apraudojo jaunuolis Heinė; raudojo skaitydamas vaikams skirtą leidimą, kuriame Karaskas supainiotas su kirpėju, skutusiu Don Kichotą, o juk tai visiškai skirtingi žmonės.

Dostojevskis „Don Kichotą“ perskaitė ne vaikiškomis akimis.

Dostojevskis išsivadavęs iš atsitiktinių klaidų.

Man atrodo, kad struktūralistams jų mokslingumas ir visapusiškas pasirengimas sutrukdė padaryti tai, ko juos būtų galėjęs išmokyti Sančas Pansa.

Kad pasaulyje svarbiausia ne žodžiai, o būtinybė mąstyti susiklosčiusiomis aplinkybėmis.

Herojai, – ar tai būtų Robinzonas Kruzas, ar Eugenijus Oneginas, – pakliūva į įvairiausias situacijas, ir svarbiausia čia, kaip jie elgiasi, kokie jų poelgiai, kuo šie panašūs ir kuo skiriasi, be to, kiek sutampa ir kiek skiriasi pačių herojų žodžiai ir darbai.

Oneginas keičiasi Larinos atžvilgiu.

Ir Larina keičiasi Onegino atžvilgiu.

Tačiau poemoje aprašomi ne žodžiai, o situacijos, kurias nušviečia, sakytum, virš horizonto kylanti saulė.

Autoriaus valia saulė ne kartą vis kitaip kyla virš horizonto.

Todėl Don Kichotas – tai ne tik žmogus, besistengiantis savo rankomis nugalėti blogį.

Ne, Don Kichotas tyrinėja pasaulį, todėl ir Cervantesas – žmogus, nebijantis tyrinėti pasaulio.

Ir Don Kichoto kelias – tai kelias bebaimio gyvenimo tyrinėtojo, kurį itin teigiamai vertino Dostojevskis.

Dostojevskis žiemą, apvilktas vien tik mirtininko baltiniais, drauge su kitais petraševskininkais stovėjo snieguotoje aikštėje, kur jiems buvo skaitomas teismo nuosprendis.

Tyčia buvo parinktas mikčius.

Ir jis skaitė ilgiausią nuosprendį. Dostojevskis žinojo, kad gyventi jam liko viena minutė, per ją nutarė jis apžvelgti tolimus pastatus, o paskui pagalvojo – spėjo pagalvoti – apie Don Kichotą: kaip šis ant prasto arklio, su netikusiu ginklu rankoj stengėsi išvaduoti pasaulį nuo blogio.

Dostojevskis, sakytumei, bučiavo Cervanteso knygą kaip Šventąjį Raštą. Prabėgus dešimtmečiams po šio įvykio Dostojevskis rašė, kad tiek petraševskininkai, tiek Don Kichotas buvę teisūs.

Tik laisvės teorija kai kada geba sukurti tokią knygų pabaigą.

Romanai nemiršta. Jie atgyja. Jie gyvuoja šimtmečius. Jie tankiu sietu atsijoja tai, kas buvo pasakyta iš baimės, o kas iš tiesų.

Stiebiasi gyvenimo medis. Jisai ir žiemą gyvas.

Medžio kraujas žiemą kitoks, jis nestingsta, – toks yra ir pasaulio stebuklas. Ir nėra mums didesnio džiaugsmo kaip kokio nors didvyrio pergalė, galbūt niekada net negyvenusio didvyrio pergalė, kuri vis tiek mus džiugina net ir po tūkstančio metų.

Išskydo molio lentelės, kuriose buvo įbrėžtas pasakojimas apie Gilgamešą – žmogų, kuriam mūsų biblijos – tik vakarykščiai laikraščiai, jei ne laikinesnis dalykas. Užtat Gilgamešo atminimas tveria jau septynis tūkstančius metų.

Don Kichotas žvelgia į pasaulį taip, kaip dabar kai kada į mūsų planetą žiūri žmonės, valdantys dirbtinius Žemės palydovus.

Kavaleristus moko – jei nukritai nuo žirgo, reikia tuojau pat ropštis ant jo vėl, nes kitaip pražūsi.

Todėl kai kurie romanai būna kiek ištęsti.

Don Kichotas savo kalboje gina moteris.

Drauge jis priekaištauja kunigaikščiui su kunigaikštiene, kad be reikalo jam tarsi pagundą pristatė dvi gražias merginas (kurioms tik po penkiolika). Ir tada – baigiamoji scena.

Tai kokia pabaiga?

Čia jums papasakosiu vieną istoriją.

Buvau parašęs „Don Kichoto“ scenarijų.

Kaip suprantate, jo esmė tokia, kokią jums, kiek leido jėgos, ką tik nupasakojau.

Scenarijų rašėme dviese. Paskui tas žmogus išvažiavo.

Po penkerių metų tylos gavau tą scenarijų perrašytą.

Pateikiu savo laišką, parašytą buvusiam scenarijaus bendraautoriui* po tų penkerių metų.

„Romanus, kino filmus sunku kurti todėl, kad kūrimo metu jie morališkai išauga. Jais, kaip ir riterių romanų pasakomis, minta žmonijos ateitis.

Taigi, prieš kelias dienas gavau paketą. Jame gulėjo devyni aplankai.

Tai buvo naujas „Don Kichoto“ scenarijus.

Pabandžiau skaityti.

Buvo sunku, nes jo herojus daugiau kalba, nei veikia. Tai scenarijus senoviniams plačiaburniams gramofonams. [...]

Scenarijuje sukeistas epizodų eiliškumas, todėl kūrinio prasmė pasikeitė. Kalbėsiu apie elementarius dalykus. Sudėliokite epizodus Cervanteso knygoje esančia tvarka. Cervantesas pradėjo viską vaizduoti nuo kaimo. Parodė, kaip Don Kichotas persiėmęs knygomis, o paskui išsiuntė jį į kelionę. Epizodas su liūtais sukurtas taip, kad reabilituotų ir išaukštintų Don Kichotą, suteiktų jam pasaulinio heroizmo.

Jūsų atsiųstasis scenarijus pradedamas nuo liūtų. Tai klaida ir gero rašytojo valios nepaisymas. Dabar nėra to judėjimo iš apačios į viršų, kuris Cervanteso romane yra tiesiog esminis ir netgi įstabus dalykas.

Epizodų kaita – tai paslaptis, o paslaptį menininkai turi išmanyti.

Beveik beprotis tampa išminčiumi, o Cervantesas amžiams tampa žmogumi, prilygstančiu Šekspyrui.

[...]

Išmintingas Don Kichotas, maurų draugas, katorgininkų, vežamų irkluoti ispanų laivų, gynėjas, – štai kur tikrasis istorijos supratimas. Perprasdami istoriją klasikai mokėsi gerbti meną ir jį grįsti ja.

Daryti Don Kichotą kandidatu į šventuosius klaidinga. Kai numirė Tolstojus, žmonės, norintys pasipelnyti, taip pat apie jį statė filmus. Juose Tolstojus kilo tiesiai į dangų, ir Dievas jį priėmė kaip kokį bičiulį. Tai beskonybė.

Istorija nestovi vietoje, jos mįslę teisingai įmena menas.

Statyti turiningą filmą sunku, bet įmanoma. Bet nėra prasmės. Vaizduoti Don Kichotą tiktai bepročiu – tai jau seniai pasenęs reikalas.

Menas įžiūri ateitį praeityje.

Užgniaužti Cervanteso plunksnos nubrėžtą herojaus brendimą negalima. Filmuoti reikia suprantant, kad tai laivas, kuris plaukia už horizonto, bet neabejotinai priklauso mūsų tikrovei. Ne-pamirškite, kad Don Kichotas išdrįso sėsti ant medinio arklio, prikimšto raketų, ir leistis tiesiai į ateitį.

Būtina suprasti, kad tą akimirką ispanas buvo pirmasis skrydžio į kosmosą herojus.

Būsimasis jūsų scenarijus turi būti scenarijus apie bręstantį žmogų. Iš mano scenarijaus turėtumėte būtinai įtraukti Dulsinėjos poelgį – kai ji padeda po Don Kichoto galva išleistąjį knygos tomą. Tai buvo naujos tipografijos laikai. Cervantesas aprašė Don Kichoto požiūrį į naująjį išradimą ir netgi su tuo išradimu susijusius jo sapnus.

Cervantesas romane aprašė tipografiją.

Manau, kad darbas padarytas atmestinai. Nėra Dulsinėjos likimo. Nėra Sančo Pansos likimo, Sančo, kuris, Cervanteso (Don Kichoto) žodžiais, iš kvailio pasidaro išminčiumi. O tai juk iš-aukština Don Kichotą. [...]“

Tiesa pati save moko, perauklėja, velka sunkią žmogui būdingo tiesos nesupratimo naštą.

Taisyti pasaulį apsiginklavus sulūžusia ietimi, senamadišku kardu, su variniu kirpėjo dubeniu, kuriame plakamos skutimosi putos, laikyti varį auksu ir manyti, kad tas dubuo kaip šalmas apsaugo riterio galvą nuo priešininko kardo smūgių, – sunku.

Heinės verksmas buvo didžio žmogaus ilgesys.

Don Kichotą lydėjo iš svaidyklių paleisti akmenys, jį mušė lazdomis, kol nebaigė skaityti šio nebejauno žmogaus istorijos, pasibaigiančios antrame tome.

[...]

Nežinau, kiek metų žingsniavau greta Sančo Pansos ir jo asilo, kad suprasčiau Don Kichotą. Regis, septyniasdešimt, bet tai ne tiek jau daug.

Žmonės vieną po kitos atrado salas ir kontinentus ir rašė knygas apie keliones. Svajojo apie povandeninius laivus ir sulaukė jų kartu su raketomis, kurios jau skandina jų povandeninius „Nautilius“.

Kad nebūtų suniekinti keliautojų, išradėjų vardai, reikia vis iš naujo skaityti Cervanteso knygą ir stengtis žvelgti į pasaulį doromis ir drąsiomis Don Kichoto akimis.

III

Grįžkime prie užuomazgos, atomazgos ir laimingos pabaigos klausimo; apie tai daug rašoma [mano] knygoje „Paklydimo energija“.

Laimingos pabaigos klausimas be galo sudėtingas.

Puškinas, slegiamas savo genialumo, pradėjo nuo pabaigos.

Užduotis tokia: literatūra susiduria su laimės klausimu. Laimė ištinka siurprizų pavidalu.

Skęstančiųjų ir neskęstančiųjų klausimas.

Sadko – Naugardo pirklys, neaišku, dėl ko turtėjantis, – vėliau patenka į bėdą, meta burtą, jo burtas nepalankiausias, jis patenka į povandeninę karalystę, bet su dokumentais, kad jis – iš pasakos. Jūrų valdovas šoka, sukelia audrą, ir pirklys išlaisvinamas vėl būdamas turtingas**.

Laimingos pabaigos klausimas – begalinis. Tai nusisekusio žmogaus likimo klausimas.

[...]

Laimingos pabaigos klausimas – tai ir laimės link vedančios elgsenos klausimas.

Žmonės, kurie „išplaukia“ [išsigelbėja] pasaulyje ar jūroje, „išplaukia“ dėl pajautos žmonijos, kuri verta laimės.

Kalbėdamas apie laimingą pabaigą, nebaigiau apie laimingą Don Kichoto knygos pabaigą.

Cervanteso sugalvota laiminga pabaiga tokia, kad Don Kichotą lyg ir išleidžia iš beprotnamio, t. y. jį pripažįsta esant nekaltą.

Ir čia pirmąkart užsimenama, kad jis geras žmogus, mylimas kaime.

Iš to, ¬– kalbant apie romano sanklodą, struktūrą, – sakykim, pasidaro aišku, kodėl jį taip mylėjo Sančas Pansa.

Mano „Don Kichoto“ scenarijuje pabaiga kitokia.

Ispanijoje įprasta, kad žmonai nebūtina dalyvauti vyro šermenyse, nes ji velionį mylinti labiau už visus kitus gedėtojus, ji gedės vyro kaip vienatinio žmogaus, tad ką daryti kitiems? Geriau tegu žmona sėdi namie.

Scenarijaus pabaiga tokia: laidotuvės, Don Kichoto namų kiemas, daug arklių, Sančo Pansos asilas, kaip lygus su lygiu stovintis su Rosinantu.

Dulsinėja Tobosietė, kuri nei žmona, nei meilužė, o svajonė ir sąžinė, įeina į varganą namą.

Ant kokio nors kaimietiško baldo padėtas karstas.

Liūdnojo Vaizdo riterio šešėlis ant sienos.

Dulsinėja prieina, pakiša ranką po Don Kichoto galva, kilsteli ir padeda po ja knygą. Knygą „Don Kichotas“.

Žmonės šnibžda: „Alonsas Gerasis.“

Štai mano sugalvota laiminga pabaiga.

Bet ją galima pakeisti, kaip ir viską pasaulyje.

Vertė Andrius Patiomkinas

* Tai straipsnyje tiesiogiai neminimas gruzinų režisierius Rezo Čcheidzė. Jis be Šklovskio pagalbos 1988 m. išleido į ekranus 4 serijų filmą „Don Kichoto ir Sančo gyvata“.

** Sadko – Naugardo ciklo bylinų herojus.

Michail Šiškin. Veneros plaukas. Romanas. Iš rusų k. vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. V.: Vaga, 2013, 399 p.

Michailas Šiškinas – Šveicarijoje gyvenantis penkiasdešimtmetis rusų rašytojas įstabiai mėlynomis akimis ir įskaudinto dvylikamečio veidu. Mūsų skaitytojams jis pažįstamas iš romanų „Laiškų knyga“ (2011, vertė Sigitas Parulskis) ir „Veneros plaukas“ (2013, vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė). Pastarasis, kaip prisipažįsta rašytojas, prasidėjo nuo motinos. Šios karta užaugo plakatų Родина-мать зовет fone… Motina – mokyklos direktorė – buvo nepaprastai principinga: sūnui neleido pasirinkti anglų kalbos, o šis nenorėjęs mokytis vokiečių (ja apskritai bausdavo silpniau besimokančius) – kad tik niekas nepagalvotų, jog teikianti pirmenybę sūnui. „Jeigu nebūčiau įstojęs į institutą, kuriame buvo karinė katedra, ji turbūt būtų išsiuntusi mane ir į Afganistaną“, – atsidūsta rašytojas vienoje esė.

Sulaukęs septyniolikos ir perskaitęs „Kolymos pasakojimus“ ir „Gulago archipelagą“, būsimasis rašytojas ištisus metus nesikalbėjo su motina ir net nustojo su ja sveikintis. Vėliau suprato, kad reikia atsiprašyti. Tačiau taip ir neatsiprašė…

Andropovo laikais motina išmesta iš darbo už tai, kad leido mokykloje organizuoti vakarą, skirtą Vladimiro Vysockio atminimui. Ji neišlaikė, susirgo ir mirė. „Ji norėjo nugyventi gyvenimą neprarasdama žmogiškojo orumo. Už tai ją paprasčiausiai sutrypė“, – sako Šiškinas.

Ciuriche ir Romoje rašytą romaną „Veneros plaukas“ (2002–2004) įkvėpė dienoraštis, kurį motina perdavė sūnui prieš paskutinę operaciją. Rašyti dienoraštį ji pradėjo mokydamasi baigiamojoje klasėje ir tęsė būdama pirmųjų kursų studentė – XX a. 4 deš. pab.–5 deš. pr. – vienu juodžiausių Rusijos istorijos laikotarpių, kai buvo vykdoma kampanija prieš kosmopolitus, dingdavo profesoriai… Motina pasakojo sūnui apie tuos baisumus… Tačiau dienoraštyje apie tai – nė žodžio. Jame tiek meilės laukimo ir laimės! Laimės dėl to, kad saulė, dėl to, kad draugės, dėl to, kad lietus… „Ėmiau rašyti apie tai, ką jaučiau ir supratau skaitydamas mamos dienoraštį. Taip gimė „Veneros plaukas“…“

Motina mėgo dainuoti ir klausytis Izabelos Jurjevos. Vėliau paaiškėjo, kad šis balsas iš plokštelių – dar gyvo žmogaus. Jurjeva gyveno ilgai – 100 metų – visą XX amžių. „Dainuodama vergams apie meilę, ji palaikė jų žmogiškąjį orumą“, – sako rašytojas. Žmogiškojo orumo tema – viena iš pagrindinių Šiškino kūrybos temų. „Ėmiau rašyti Belos prisiminimus ir dienoraščius. Ėmiau rašyti, norėdamas grąžinti jai gyvenimą“, – sako Šiškinas. Beje, pati Jurjeva nieko nepaliko: nei dienoraščių, nei memuarų. Tais laikais žmonės bijojo savo praeities – bet kokia smulkmena galėjo būti mirtinai pavojinga: praeityje įvykę susitikimai, žodžiai, laiškai. Praeitį naikino, stengėsi jos atsikratyti. „Knygos esmė – tarsi prisikėlimas iš kapo: štai ji lyg ir mirusi ir visi ją pamiršo, o čia jūs sakote: Lozoriau, išeik! Suprantate?“ (p. 79) Toks yra visos Šiškino kūrybos metasiužetas – galimybė pri(si)kelti per žodį.

Prasibrauti pro negyvų žodžių luobą

Neatsitiktinai visų Šiškino kūrinių centre – žmogus, dirbantis su žodžiais: rašantis memuarus, laiškus, dienoraščius, renkantis žodžių kolekciją ir pan. O romane „Veneros plaukas“ – tai vertėjas, „vertikas“. Šiškinui būdinga nuolatinė kalbos refleksija: „Buitis visada apsieidavo be žodžių: mykimas, jaustukai, citatos iš anekdotų ir kino komedijų.“ Tačiau ten, kur baigiasi žodžiai, baigiasi ir žmogus: „Žemės pakraštys anava kur, matote, kur baigiasi žodžiai“ (p. 345).

„Kremliaus kalbos ir gatvės, kuri kalba lagerių žargonu, šnekos prigimtis viena, – sako rašytojas. – Šalyje, kuri gyvena pagal nerašytą įstatymą – geresnius gultus užima stipresnis, – kalba adekvati tikrovei. Žodžius prievartauja. Žodžius gaidina. Tokiomis sąlygomis rusų literatūros kalba tampa gintimi. Žodžių salele, kurioje turi būti išsaugotas žmogiškasis orumas.“ „Gatvės, televizijos, laikraščių kalba, slengas, keiksmas – norėjosi nuo to pabėgti. Bet kur? Kalbą, į kurią tu nori išvykti, gali susikurti tik pats. Štai tuo aš ir verčiuosi – kuriu rusų literatūros kalbą.“

Žodžiai genda. Kiekviena nauja rašytojų karta ieško naujų žodžių, bando „prasibrauti pro negyvų žodžių luobą“. Gyva kalba, pasak rašytojo, – tai dualistinė priešybių vienovė, kurią sudaro косность (inertiškumas, rambumas, konservatyvumas), t. y. norma, ir косноязычие (švebeldžiavimas, nesklandus kalbėjimas, mikčiojimas), normos laužymas. Tik tokia kalba, rašytojo nuomone, sudaro „kodą“, kuris padaro įmanomą „vertikalią komunikaciją“. Tai, ką vadiname „dar vienu nauju romanu“, rašoma negyva, jau niekur nevedančia kalba. Kad parašytum „naujo tipo romaną“, reikia „praminti naują kelią, atrasti naują būdą sieti žodžius“. Tada rašymas tampa būties prasme, galimybe transformuoti asmeninį ir socialinį chaosą į kosmosą.

Ratilai vandeny

Toks yra ir „Veneros plaukas“ – pasak literatūrologės Majos Kučerskajos, tai „didis romanas apie kalbą, kuri meistro rankose plastiška ir klusni, kaip molis, ir geba sukurti bet kokią realybę, visada kur kas tikresnę ir patikimesnę negu tai, kas vyko iš tikrųjų“. „Veneros plaukas“ sudėliotas iš daugybės mikrosiužetų – vienų jų kontūrai ryškesni, kitus vos įmanoma įžiūrėti. Pagrindinis prasmę kuriantis teks-to vienetas romane – detalė ir rezonansas, kurį ji sukelia. Panašiai kaip knygoje „Balsas iš choro“ rašė Andrejus Siniavskis: „Tekstas kaip erdvinis uždavinys negali būti nei statiška aikštelė, nei viena kryptimi judanti juosta. Jis panašesnis į ratilus vandeny.“ Ryškiausiai romane skamba Jurjevos tema, ji susipina su vertiko, skaitančio dainininkės dienoraščius, kad galėtų parašyti apie ją knygą, meilės drama ir daugybės anoniminių pasakotojų, kurių pasakojimus jis verčia įstaigoje, tikrinančioje prieglobsčio prašytojų tapatybes, balsais. Šiškino pasakojimo strategija – interteks-tualumas: „Stengiuosi, kad kiekvienas mano tekstas taptų totaliu tekstu, kad jis apimtų visą kultūrą, visą literatūrą, kuri buvo iki jo.“ Romano struktūrą palaiko mitologemos, kurios skaitytojo sąmonėje asocijuojasi su žodžiu (slavų abėcėlės kūrėjai Kirilas ir Metodijus) ir amžina meile (Tristanas, Izolda, Dafnis, Chlojė).

Apie pavadinimą

Viena iš svarbiausių romano mitologemų – Venera, kurios vardas skamba ir kūrinio pavadinime. Tačiau pirmiausia tai floristinė metafora: Венерин волос, lotyniškai Adiantum capillus-veneris, lietuviškai „laumiaplaukis adiantas“. Jis ir yra tas žolynas papartynas, kuris apraizgo visą tekstą nuo pradžios iki pabaigos. Tekstą organizuojanti šaknis, iš kurios išauga romano prasmių laja, daugiaprasmis simbolis. Štai vertikas Romoje svarsto: „Pas mus – kambarinis augalas, be žmogaus šilumos neišgyventų, o čia – piktžolė. [...] Adiantų genties žolynas papartynas. Veneros plaukas. Gyvybės dievas. [...] Žolynų žolynas. Augau čia iki jūsų Amžinojo miesto ir po jo augsiu“ (p. 393). Paskutinis romano sakinys – „Aš jums parodysiu žolyną papartyną!“ (p. 398) – originalo kalba skamba grėsmingai: травка-муравка (трава-мурава, мурава-трава), tai tradicinis rusų herojinio epo įvaizdis: мурава – „velėna, vešli žolė“, etimologų siejama su lietuvių „mauras, maurai“; трава kildinama iš *truti – „naikinti, nuodyti“. Gal tą chtoniškąjį pradą išties geriau būtų perteikęs „laumiaplaukis“? Adiantum capillus-veneris – травка-муравка – ne tik meilės ir gyvybės, bet ir mirties-(už)mir(š)ties simbolis. Ir nors Šiškino tekste vartojama mažybinė forma травкa-муравкa, šis įvaizdis išlaiko savo daugiaprasmiškumą, svarumą. Na, o „žolynas papartynas“ – iš vaikų folkloro, tradicinių prasivardžiavimų, plg. „Martynas papartynas“. Jo „šaknys“ kur kas trumpesnės.

Ir nors vargu ar įmanoma pasiūlyti geresnį variantą už papartį – esame tai aptarusios su vertėja: laumiaplaukį su paparčiu išties sieja ir botaninė giminystė, ir paslaptingumas (paparčio žiedo motyvas įvairių tautų folklore), ir sąskambis, – akivaizdu, kad čia susiduriame su natūralia riba, kurią nurodo Hansas-Georgas Gadameris, teigdamas, kad vertimas tėra lėkštinanti prasmės redukcija ir kad „joks vertimas negali pakeisti originalo“.

Susiorientuoti to, kas pasakyta, kryptimi

Geriausia, ką gali padaryti vertėjas, pasak Gadamerio, – tapti sakantis, t. y. „susikurti savyje begalinę sakymo erdvę, kuri atitiktų svetima kalba pasakyto erdvę“, o „…vertėjo uždavinys visuomet turi būti ne atvaizduoti pasakytą, o susiorientuoti pasakyto kryptimi, tai yra pagal jo prasmę, kad tai, kas sakytina, perteiktų savojo sakymo kryptimi“: „perteikti ne pasakyto autentiško raidiško prasme, o tai, ką kitas norėjo pasakyti“. Tuo gebėjimu susiorientuoti trykšta Aušros Stanaitytės-Karsokienės vertimas. Ir ją tikrai pagrįstai galime vadinti šio rašytojo alter ego Lietuvoje.

Šiškinui žodis, kalba – ne gatava matrica, o tai, kas gimsta kūrybos procese. „Veneros plauke“ daug rašoma apie žmogaus gebėjimą kurti žodžius: Izabelos dienoraščiuose randame virtinę įdomiausių vaikiškų etimologizavimų, pvz.: mama vadina dukrelę palaižūne, todėl ši sako „laižuvėlis“, o ne „liežuvėlis“ (p. 82) ir t. t. Kurdamas žodį, žmogus kuria ir naują tikrovę – mergaitė, susikišusi kojas į skėtį, klausia: „Klausyk, pusiau mergina, pusiau žuvis – undinė. O pusiau mergina, pusiau skėtis – kas? Aš atsakiau: „Undiskėtinė“. Ji užsikvatojo: „Pats tu undiskėtinė, aš – paraspjaudė!“ (p. 308) Pastarąjį pavyzdį Aušra Stanaitytė-Karsokienė visai nepagrįstai vadina savo, kaip vertėjos, pralaimėjimu: „Параплюйка – tai kalambūras pagal prancūzišką parapluie, kuris ir reiškia skėtį, o prancūziško žodžio pabaiga pagal skambesį maždaug sutampa su spjaudymąsi reiškiančiu rusišku veiksmažodžiu, be to, rusams, net nemokantiems prancūziškai, kyla reikiama asociacija su prancūziškos kilmės pasenusiu skėčio pavadinimu парасоль.“ Sunku pasakyti, ar čia reikėjo ir ką buvo galima daryti kitaip, tačiau vertėjos pasvarstymas labai įdomus, nes gerai iliustruoja rašytojo stilių: jo žodis užsimezga viename kontekste (kalboje, literatūroje, siužete), apsiveja jį, parazituoja, užgožia, tiesia ūglius į kitus kontekstus (kalbas, literatūras, siužetus), juos sujungia, eksploatuoja, vyniojasi toliau… Ar tik ne jis ir yra tas žolynas papartynas! За белым полем фабричная труба-небососка – „Gale lauko toli – fabriko kaminas dangožindis“ (p. 347–348). Pagautas ir perteiktas kontrastas: tradicinis folklorinis įvaizdis (plg. „Gale lauko toli trys berželiai stovi…“) ir dangų siurbiantis pramonės simbolis – taip sakinyje susiduria ištisi istorijos ir kultūros klodai.

Būtų labai įdomu, jei vertėja būtų išsamiau pasidalinusi įspūdžiais apie tautosakinių elementų vertimą: romane jų labai gausu, o knygą rašytojas apskritai baigia prirašydamas kelis puslapius patarlių. Vertėja ieško atitikmenų tautosakos aruoduose: в тридевятом царстве – „už devynių kalnų, devynių girių“ (p. 135). Arba pati sukuria analogą: Жаворонки, прилетите, студену зиму унесите, теплу весну принесите: зима нам надоела, весь хлеб у нас поела – „žiemužė mums pabodo, iššlavė duonelę iš aruodo“ (p. 83). Tai, ką vertėja vadina „pasivaikščiojimu stiklo duženomis ar įkaitusiomis anglimis“, iš tikrųjų yra taip talentinga, kad belieka cituoti ją pačią. Kalbu apie palindromų (iš kairės į dešinę ir iš dešinės į kairę vienodai skaitomų frazių) vertimą. Šiškinas ima juos iš folkloro ir žaidžia tų beprasmiškų frazių prasme, eksponuoja ją kaip prasmingą. Taigi neįmanoma atliepti rašytojo pavartotų palindromų negausiais lietuviškais, tokiais kaip: „sėdėk užu kėdės“ ar „abu gaišo po šia guba“… Ką renkasi vertėja? „Įkvėpusi drąsos ar įžūlumo, pagalvojau, kokių formalių tradicinių kalbinių pokštų turim lietuviškai. Nusprendžiau imituoti lyg greitakalbes, lyg mįsles. Aišku, į vertimo nuostolius nuėjo tai, kad realiai tokių greitakalbių ar mįslių „Ponios pumpuras peiktinai pakrypęs. Vidur dvaro krūtys karo“ (p. 354–355) mes neturime, o autorius naudojasi tikru folkloru. Vis dėlto išlošiau panašius įvaizdžius ir kalbinio žaidimo užuominą.“

Žavi vertėjos skonis ir visumos pojūtis: ji kaskart kuria ne atskirą žodį, o ištisą muzikinį periodą su tik jam būdingu ritmu, asonansais, aliteracijomis: Мироколица синеснежна, скуласта – „Žemėpašalis melsvasniegis, prakauliaskruostis“ (p. 345); Небо – голь, погост – щемь – „Dangus – pliknuogis, kapinės – širdmauda…“ (p. 346)

Gerą vertimą puikiu vertimu daro platus stilių spektras, nuoseklus sunkiau pasiduodančio stiliaus perteikimas: štai kaip perteikta parodija, kurią autorius konstruoja gretindamas tradicinius senovės slavizmus – „aukštojo stiliaus“ poetizmus – su buitine ir šnekamąja leksika: Все чело в прыщах [...]. Ланиты – бледны, но предательски, в самый ненужный момент – свекольны. На устах после простуды герпес. [...] Перси – не больше подушечки для иголок – „Kakta prakilnioji spuoguota [...]. Skruostai rausvieji blyškūs, bet pačią netinkamiausią minutę – burokiniai. Peršalus ant lūpų žaviųjų pūslelinė. [...] Krūtys sirpiosios – ne didesnės už adatų pagalvėlę“ (p. 306). Iššūkis vertėjui – įvairių laikotarpių šaltinių citatos, pvz., Abakumo, XVII a. rusų religinio veikėjo ir rašytojo: Время приспе страдания. Подобает вам неослабно страдати – „Prieina eilia laikamus kentybės. Priguli jumus tapradėm kentėtie“ (p. 258); Даяй – хорошо поступает, а не даяй – лучше – „Duolioji – esi geras, nedoliuoji – dar geresnis!“ (p. 348)

Virtuoziškai perteiktas žodžių žaismas: И каждый – закладка. Я хотел написать «загадка» – „Ir kiekvienas iš mūsų – slapta blakė. Norėjau parašyti – slaptinga būtybė“ (p. 14).

Atskira tema – užslėptų literatūrinių asociacijų perteikimas. Pvz., originale – Рыбки уснули в саду. Птички уснули в пруду – tyčia supainioti įžymiosios Mozarto lopšinės žodžiai. Vertėja ima analogišką lietuviško vertimo vietą ir taip pat supainioja: „Rimsta ėriukai sode. Tyla bitelės garde.“ Lieka kankinanti abejonė, ar skaitytojas tikrai įžvelgs, kas čia įvyko. Juk tai nėra tokia žinoma lopšinės vieta kaip, tarkim, priedainis: „Saldų sapnelį sapnuok, miki, vaikuti, miegok…“ Ką tokiais atvejais rinktis vertėjui: išnašas puslapio apačioje, komentarus knygos gale? Vertėja renkasi aiškinti parafrazę kuo neskausmingesniu būdu: neblaškydama skaitytojo dėmesio, neatitraukdama nuo autoriaus teksto srauto… Pasak Stanaitytės-Karsokienės, visi esame „patyrę neigiamą komentarų pertekliaus efektą“… Arba, tarkim, žinomo Jesenino eilėraščio nuotrupa – irgi perkeista. Vertėja rado Sigito Gedos vertimą ir taip pat perkeitė. Ar tikrai šis didžiulis darbas tik Dievui ant garbės, kaip juokauja Aušra? Tikrai ne. Vienas Mozarto neišgirs niekada ir jokiom sąlygom, kitas – išgirs ir atpažins iš pusės frazės… „Juk ir rusiško Šiškino skaitytojai daug kur tik nujaučia, kad tai užslėpta citata, bet iš kur ir apie ką, nebūtinai tiksliai supranta. Svarbu, kad vertimas daro panašų poveikį kaip originalas“, – sako vertėja.

Vertimas pasižymi preciziškai tiksliomis ir glaustomis formuluotėmis – be šito nebūtų pavykę perteikti mikrosiužetų, tai vienas svarbiausių Šiškino stiliaus bruožų. Neretai šie siužetai būna sudaryti iš vieno dviejų sakinių, tačiau prieš skaitytojo akis – ištisa drama: …взял деньги у банка, дал другому банку, на тех наехали чечены, пришлось снова брать деньги, чтобы быстро обернуть – кинули – „…banke paėmiau pinigų, atidaviau kitam bankui, ten užgriuvo čečėnai, teko vėl imti pinigų, kad greitai prasukčiau – mane paliko, kaip stoviu“ (p. 95).

Kiek sunkiau sekėsi perteikti kalėjimo žargoną: Šiškinas net ir esė, interviu mėgsta pavartoti veiksmažodį опустить ar jo vedinius: …попал под суд, на зону, и там его опустили за то, что он был ментом – „atsidūrė teisme, zonoje, o ten jį nužemino už tai, kad buvo mentas“ (p. 56). Oпустить kalėjimo žargonu – „pagaidinti“, „padaryti gaidžiu“, o gaidys – „nuteistasis, priklausantis neformalios nuteistųjų hierarchijos žemiausiai kastai“ (Robertas Kudirka, Kalėjimo, kriminalinio ir narkomanų žargono žodynas, Kaunas: Kitos knygos, 2012).

Rašytojo kalba nepaprastai turtinga. Būdingas autoriaus stiliaus pavyzdys – du frazeologizmai viename sakinyje: Петр достает с полки заплечных дел книжицу – и пошла писать губерния – „Petras nuo lentynos ima užnugario reikalų knygelę, na ir visa gubernija sujudo“ (p. 15). Заплечных дел мастер – kankintojas, budelis, tai – kankintojo knygelė. И еще скандируют лужеными глотками… – „Ir dar skanduoja alavuotomis gerklėmis…“ (p. 38) Луженая глотка – išverstagerklis (galintis ilgai laidyti gerklę) arba vilko gerklė (galintis daug išgerti).

Tiesa, kartais kyla abejonių dėl pasirinkto darybos modelio: Просто они хотят нравиться всем, вообще всем кругом и влюбить в себя весь мир, вплоть до последнего монтера! – „Tiesiog jos nori visiems patikti, visiems iki vieno, ir visą pasaulį įmylėti, imtinai iki paskutinio elektriko!“ (p. 160) LKŽ nurodyta: „įmylėti – pamilti, pamėgti, įgirdyti vaišinant“. Geriau būtų „įmylinti“ – kaip „įslaptinti“ (daryti slaptą), „įprasminti“ (suteikti prasmę). Argumentas už „įmylėti“ – tai, kad jis vartojamas Sigito Parulskio verstoje Šiškino „Laiškų knygoje“, – vertėja sakosi perėmusi šį žodį norėdama išlaikyti tęstinumą, o tai rodo pagarbą autoriui ir kolegai, nepaprastai atsakingą požiūrį į darbą.

Dar vienas kitas atsitiktinis dalykėlis, praleistas per neapsižiūrėjimą: Петр все на своем столе выравнивает, чтобы, как на параде, вроде как он начальник стола – принимает парад карандашей и зубочисток – „Petras ant savo stalo viską sulygiuoja kaip parade, sakytum koks stalo vadas – priima pieštukų ir dantų šepetėlių (= dantų krapštukų) paradą“ (p. 15); развелся за полгода до этой жидкой кашки на ветровом стекле, разгребаемой дворниками – „braukomos šlavėjų“ (p. 28) (= valytuvų; įdomi detalė, rodanti, kaip kinta kalba: 1983 m. išleistame Lemcheno žodyne siūlomas „valiklis“); комическая старуха – teatrinis amplua, todėl ушла из театра, потому что не хотела заканчивать комической старухой (p. 184) – ne „kaip juokinga senė“, o aktorė nenorėjo baigti karjeros vaidindama komedijose senes; выступал в анатомических театрах – „anatominiuose teatruose“ (p. 228) – t. y. prozektoriumuose; Пасху делала мама – „Velykinį pyragą kepė mama“ (p. 234), pascha – „saldus velykinis sūris“ (Lemchenas), ji nekepama; Закат червлен, расхристан – „Saulėlydis tamskruvinis, nukristuotas…“ (p. 345): расхристанный – suplėšytais ar atlapais drabužiais, susitaršęs. Lemcheno žodyne pateiktos tik šios reikšmės: „apšepęs, nušepęs, nevalyvas, apsileidęs“. Labiausiai kliuvo „užpakalinis išėjimas“: А потом еще сунули в задний проход черенок от метлы – „O paskui į užpakalinį išėjimą (= išangę, išeinamąją angą) įkišo šluotkotį.“

Lyginant vertimą su originalu, neįmanoma nesižavėti vertėjos gebėjimu įsivaizduoti, išstudijuoti ekstralingvistinę situaciją: бочок для умывания gali būti tiesiog „praustuvas, prausimosi bakelis“, tačiau epizodas vyksta Afganistane ir jame kalbama apie kareiviškus pokštus, kuriais bandoma įveikti mirtiną įtampą: „statinaitę su paplavomis virš galvos prie durų pakabino: duris atidarai ir viskas ant tavęs šliūkšteli“ (p. 46).

Kiekvienas vertėjas savo praktikoje susiduria su atvejais, kai galima „ir vienaip, ir kitaip“. Pavyzdžiui: На балконе перистая заря подняла локти, а в губах – петропавловская шпилька – „Balkone aušra plunksnota pakėlė alkūnes, o lūpose – smailus Petropavlovsko kulniukas“ (p. 103). Vaizdas brutalokas. Ir nors apie Petropavlovsko tvirtovę-kalėjimą tikrai galima pasakyti daug brutalaus, vis dėlto skaitant originalą vaizduotėje iškyla pakėlusi alkūnes besišukuojanti antropomorfiška būtybė su plaukų segtuku lūpų kamputyje…

Tai apie ką vis dėlto šis romanas?

„Veneros plauko“ autorius iš tiesų bando atsakyti į klausimą, kodėl motinos dienoraštyje neatsispindi visai šalia vykę šiurpūs nusikaltimai: „Visas pasaulis – nedaloma visuma, susisiekiantys indai. Kuo didesnės kur nors vienur nelaimės, tuo labiau ir smarkiau kiti turi būti laimingi. Ir stipriau mylėti, kad palaikytų šią pusiausvyrą, kad ji neapvirstų kaip valtis“ (p. 372).

Skaitant knygą susidaro įspūdis, kad autorius „programiškai“ bando palaikyti pusiausvyrą vaizduodamas džiaugsmo ir laimės akimirkas, tačiau jos atrodo pernelyg egzaltuotos ar net isteriškos – tai ne laimė, o veikiau puota maro metu. Todėl nieko keista, kad labiausiai erzina kaip tik „laimės“ epizodai… Jie nepakenčiamai sentimentalūs.

Pasirodo, norint sukurti „naujo tipo romaną“ neužtenka „naujo būdo sieti žodžius“: sakinio lygmeniu tai suveikia, o viso kūrinio – ne. Puiki kalba, vaizdo plastika, kontekstų erdvės – visa tai yra, bet vertikalusis ryšys neįvyksta. Nes niekas negali atstoti kūrėjo minties trūkumo.

Viktoras Pelevinas pajuokavo, kad iki šiol rusų rašytojai buvo Dievo ieškotojai, o Šiškinas esąs pirmasis „Dievo radėjas“ (богонаходитель)… Jis teigia supratęs „išmintį to, kursai siunčia tokias mergaites, kaip jo mama, į pasaulį, nepaisydamas, kokį pragarą mes iš jo padarėme: mergaitė taip trokšta meilės, kad kaip žvakutė apšviečia akliną tamsą…“ Vis dėlto šiame vaizdinyje dominuoja tamsa… Ir nors pats autorius linkęs apibūdinti „Veneros plauką“ kaip romaną apie gyvastingą meilės jėgą, galima pritarti literatūros kritikui Levui Danilkinui, kuris teigia: „Veneros plaukas“ – tai iš esmės romanas apie Rusijos neadekvatumą ir chtoniškumą; ir Šiškinas bene geriausiai moka vaizduoti prievartą, kurios persmelktas rusų gyvenimas.“

Marcelijus Martinaitis. Sutartinė. Poezijos rinktinė. Sudarytoja Akvilė Rėklaitytė. V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2016. 368 p.

Ši Marcelijaus Martinaičio kūrybos tyrinėtojos Akvilės Rėklaitytės (Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė rengia disertaciją tema „Marcelijaus Martinaičio poetinė antropologija“) sudaryta rinktinė – reikšmingas ir svarbus lietuvių kultūros įvykis. Iš įvairių rinkinių atrinkti, sudarytojos manymu, svarbiausi garsaus lietuvių poeto tekstai atskleidžia panoraminį vaizdą, leidžia įvertinti Martinaičio poetinio braižo vardiklius, lengviau įvardyti skirtumus, suteikia patogią prieigą lyginamajai analizei. Smagu ir naudinga tai, kad kartu pateikiama paties Martinaičio įskaitytų eilėraščių kompaktinė plokštelė. Gaila, kad rinktinė, mano galva, svari ir talentingai sudaryta, nesulaukė didelio atgarsio kultūrinėje spaudoje.

Rinktinę „Sutartinė“ sudaro eilėraščiai iš šių rinkinių: „Debesų lieptais“ (1966), „Saulės grąža“ (1969), „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974), „Tie patys žodžiai“ (1980), „Kukučio baladės“ (1977, 1986, 2012), „Toli nuo rugių“ (1982), „Gailile raso“ (1990), „Atmintys“ (1986, 1995, 2008), „Atrakinta“ (1996), „Tolstantis“ (2002)“, „K. B. įtariamas“ (2004), „Nenoriu nieko neveikti“ (2014). Įvadiniame straipsnyje „Kad būtų gražu Lietuvoj“ Rėklaitytė rinktinę pristato taip: „Šia „Gyvosios poezijos“ serijos rinktine siekiama pristatyti Marcelijaus Martinaičio lyrikos branduolį – autentišką jos poetiką, savitą estetinio matymo ir santykio su pasauliu būdą. Rinktinę apsispręsta pavadinti martinaitiškai – vienu konkrečiu žodžiu-vaizdiniu, kokius pats poetas yra parinkęs savo ankstesnėms rinktinėms „Vainikas“ (1981), „Sugrįžimas“ (1998). Pastarojo autorinės redakcijos tapo šio leidinio pagrindu. [...] Sutartinės sąvoka atrodo tinkama Martinaičio „poetinei utopijai“ įvardyti. [...] Toks modernistiškai sumeistrautas, nenušlifuotas – lyg naiviojo liaudies meno drožinys – yra Martinaičio ankstyvosios poezijos pasaulėvaizdis. Jam nebyliai disonuojančiais sąskambiais atitaria vėlyvosios poezijos interpretacinis kodas – raštas“ (p. 21–22).

Apie Martinaitį kalbėta ir rašyta iš tikrųjų daug. Rizikuodama nieko naujo nepasakyti, ryžtuosi atskleisti savo interpretaciją. Gal ir keista – ši rinktinė paskatino mane įžvelgti panašumų, nusakyti bendrąsias Martinaičio poezijos tendencijas. O jau paskui ieškoti skirtumų. Tarsi ant delno rinktinėje išryškėjo egzistencinis kūrybos matmuo – liudydamas savo autentišką patirtį, kolektyvinės ir asmeninės sąmonės ir pasąmonės klodus, sukeistindamas ar grynuoju pavidalu pateikdamas gyvenamojo pasaulio tikrovę, Martinaitis papasakoja esminius dalykus apie žmogų, jo raidą, dvasinę sferą. Nors sąmoningai kuria paradoksus, karnavališką groteską liudijančius kukutiškus nuotykius, bene kiekviename eilėraštyje Martinaitis užkoduoja egzistencinį liūdesį. Rinktinėje pateikiamas poetinis kelias labai dėsningas ir įtaigus – autorius kuria archajišką, archetipinį „senojo“ lietuvio mitą, vėliau atsigręždamas į rašytinę kultūrą. Jo poezijos raida man primena Walterio Jacksono Ongo įvardytą perėjimą nuo sakytinės prie rašytinės kultūros. Pirmuose rinkiniuose dominuoja archetipinės mamos, tėvynės, žemės, senojo valstiečio figūros: „Tau ačiū, tėvyne, už kalbą. / Tau ačiū už darbą. / Už nuovargį ačiū“ (p. 24). Sakytinę kultūrą čia išreiškia gausūs dainų, raudų motyvai, atskleidžiantys įvardytąsias archetipines realijas, pranašingus ženklus ir lietuvių liaudies kultūros reliktus: „Tris dainas mokėjo motina. / Pirmoji buvo – apie sūnų. / Antroji buvo – apie sūnų. / Trečioji buvo – apie sūnų“ (p. 29); „Ūkia prie miško berniukas, turbūt prieš lietų“ (p. 46); „Štai gena senutė romius galvijus – lyg iš psalmės“ (p. 43); „Tai išraudosiu – baltą prie juodo, prie žalio pridėsiu raudoną. / Guli kojelės prie Kuršo, / šąla rankelės / prūsuos“ (p. 49); „Raudotojų dvylika / tų dvylika / juodai gobturuotų naktų / paskui raudodamos ėjo“ (p. 51). Taip pat pažymėtina, kad ankstyvojoje kūryboje vyrauja lietuvių kultūrą – mitologiją, pasakas, dailę – atspindintys intertekstai: „Namuos kas ugnelą kūrins – ugnelai bus šalta, / nekurstoma mirs, ir neliks languose pazarų. / Kur juodvarniai laksto sūnais, / kur vartai atkelta / namo man pareiti – kaip debesiui iš vakarų“ (p. 50). Išraiškingi intertekstai atsiskleidžia jau pačiuose eilėraščių pavadinimuose, minėtini „Karalių pasaka“, „Sigutė prie upės“, „Dėkojimas už Donelaičio metus“, „Antano Vienažindžio rauda“ ir kt. Keliuose pirmuosiuose rinkiniuose ypatingas dėmesys skiriamas raudai – rauda Severiutė, Onulė, žuvusio sūnaus pirštinę adanti motina. Parypavimai, iš(si)raudojimai ypač paplitę senojoje lietuvių liaudies kultūroje, jie atskleidžia melancholišką, tačiau drauge šviesų, skaidraus liūdesio prisotintą lietuvio būdą ir kolektyvinės pasąmonės ženklus. Ankstyvojoje lyrikoje Martinaitis akcentuoja „kvailutį“ – jautrų, sentimentalų tyraširdį veikėją: čia atsiranda ir kvailutė Onulė, ir kvaiša Juzas. Tačiau iš jų piktai nesijuokiama, greičiau atvirkščiai – pabrėžiamas archetipinis, pasakų kontekste tarpstantis „trečiojo brolio“ paradoksas, išaukštinamos veikėjo būdo skirtybės, jautrumas, kitoniškumas. Martinaičio poezija, graudinimas(is) neatsiejami nuo tautos istorijos, ypač skaudžių jos įvykių, praeitis čia labai ryški, nors ir „nugesinta“ poetinėmis priemonėmis: „Vargšai vargšai – jie eina / su tylėjimo gėlėmis / pro išbadėjusius, / apsnigtus / žuvusių veidus, atskirtus nuo saulės“ (p. 72); „Karų ir marų, Vakarų, / Prūsijos tu gaisrų… / Europos laukuose vienoji, – balta avele tu durnoji…“ (p. 73) Ankstyvųjų rinkinių lyrinis subjektas ir skaitytojas kviečiamas tikėti gamtos, archajinės kultūros duotybėmis.

„Kukučio baladėse“ skleidžiasi paradoksų poezija: atsiranda įvairesnių intertekstų, biblinis Babelio bokšto motyvas panaudojamas eilėraštyje „Įrankių, žodžių ir žmonių susimaišymas Kukutynėje“: „Ir prasidėjo toks susimaišymas, / toks susimaišymas, kad žmonės ėmė neskirti savęs / nuo žodžių ir įrankių, / ėmė vienas kitą akėti, / kirsti dalgiu, / sodinti į žemę“ (p. 133). Kukutis ne tik paradoksų meistras, bet ir istoriografas. Į vis dar agrarinę Kukučio būtį po truputį smelkiasi miestas ir raštas, tačiau, atrodo, baladėse jie vaizduojami ironiškai. Kartais rašymo koncepto beveik neaptiksime – greičiau jau agrarinės kultūros reliktus ir gamtos motyvus. Eilėraštyje „Kukutis Katedros aikštėje susapnuoja Žuveliškių kaimą“ pajuokiamas dirbtinis miesčioniškumas ir noras bet kokiomis priemonėmis nusikratyti agrarinės kilmės „pančių“. Įdomu ir tai, kad šis Kukutis – paradokso ir grotesko krypties egzistencialistas – atrinktuose eilėraščiuose savišku būdu apmąsto mirties ir gyvybės kontekstus: „Bevaike tu mano gyvybe, / bevaikėm naktim / ko tu mane graudini, / ko vartais mano sieloj / kaip kareivio našlė“ (p. 157). Tolesnių rinkinių (pradedant nuo rinkinio „Atrakinta“) eilėraščiuose jau atsiskleidžia ir metapoetinis lygmuo – keliolikoje kūrinių („Poetas su juodu nimbu“, „Nuorašai“, „K. B. patarimai, kaip panaudoti eilėraščius“ ir kt.) apmąstomos kuriančio žmogaus ir pačios kūrybos ištakos, skleidimasis ir prasmės. Eilėraštyje „Nuorašai“ varijuojamas poezijos gimimas: „Eilėraščius nusirašinėja nuo anksčiau parašytų, / nuo fotografijų, nuo savo gyvenimo, / nusirašinėju nuo vandenų, nuo dangaus, nuo medžio lapų“ (p. 296). Nors į naujausius rinkinius vis labiau skverbiasi raštas, šiek tiek kinta estetinės pajautos, infiltruojamos postmoderniojo būvio (reklamos, savirefleksijos, miesto kultūros) realijos. Martinaitis liko ištikimas savo kūrybiniam moto, kurį atspindi rinktinės pavadinimas, – darniems, polifoniškiems, daugiasluoksniams skaudančios būties balsams.

Rasa Aškinytė. Glesum. Romanas: V.: Vaga, 2016. 174 p.

Naujausias Rasos Aškinytės romanas „Glesum“ balansuoja tarp faktų ir fikcijos. Jame daug istoriškumo (aisčių pasaulis ir jų kaimynai), bet nemažai ir išmonės – visgi romano žanras. O ir pačiuose pirmuose puslapiuose autorės trumpai brūkštelėta: „Taip nebuvo, bet galėjo būti.“ Veiksmas vyksta II a. Tiksliai nedatuojama, tačiau galima atsekti pagal miestų pavadinimus, gintaro kelius, prekybinius ryšius, imperijos sienas ir kitas intertekstines sąsajas. Kultūrologiniai ženklai romane ryškūs ir patrauklūs (susiję su personažų emocijomis), nors gyvenamoji vieta abstraktoka – aisčių žemės. Pasakojimo laikas ciklinis: kuo prasideda, tuo ir baigiasi. Mano manymu, romane esama sakmių sampynos bruožų; išplėtotos trumposios fabulos sudaro vieną didįjį pasakojimą. Dažniau literatūros teorijoje pasitaiko atvejų, kai susipina pasakų ir sakmių žanrinės savybės. Šįkart atsitiko kitaip – prie gana tipiško ir šabloniško istorinio romano žanro ėmė ir prilipo mitologinė pasaulėjauta, įgalinusi romanui nebūdingą struktūrą, kuri tampa knygos stiprybe ir praplečia suvokčių ribas.

Bet tai tik formos atspalviai. Kūrinio siužetas paremtas profesoriaus humanitarinių mokslų daktaro Eugenijaus Jovaišos mokslinėje trilogijoje „Aisčiai. Kilmė“, „Aisčiai. Raida“ ir „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“ aprašytu naujuoju aisčių etnogenezės modeliu. Tiesa, autorė ne itin nutolsta nuo savo rašymo stiliaus ir jam būdingo lakoniškumo, abstraktumo. Turbūt šis nuoseklumas leidžia jai burti savo skaitytojus. Tinklaraštininkai apie ją atsiliepia itin palankiai, knygių bendruomenė taip pat. Tačiau ar šis romanas pakartos „Žmogaus, kuriam nieko nereikėjo“ sėkmę, spėti nedrįsčiau. „Glesum“ skirta gana specifinei skaitytojų grupei – tiems, kurie mėgsta istoriją. Žinoma, jeigu norisi vien mėgautis paviršiumi, galima sekti tik dviejų fatališkų moterų gyvenimo linijas. Charakteriai pakankamai ryškūs; vienos vardu ir pavadintas romanas. Lotyniškai Glesum reiškia gintarą. „Gintarė“, pasak vienos tinklaraštininkės.

Istorija lengvai virsta įprastu romanu dėl šių dviejų moterų charakterių: belaisvės Glesum ir vado žmonos Selijos. Taip pat ir gana ryškaus lemties motyvo: „…ir nieko nepadarysi, kam gimstam, tam gimstam, per lemtį neperlipsi“ (p. 66). Įtaigos ir įdomumo suteikia romano struktūra: jį sudaro 7 dalys, pavadintos Mažųjų Grįžulo Ratų žvaigždžių vardais. Kiekviename skyriuje yra 7 poskyriai. Toliau – 7 personažai ir 7 temos, kurios atitinka poskyrių pavadinimus: midus, pienas, rūkas, ašaros, kraujas, vanduo ir du kintantys – jei yra lietus, nėra sniego ir atvirkščiai.

Visi tarpusavyje neišvengiamai susiję, priklausomi nuo aplinkos, atsitiktinumo, padėties hierarchinėje sistemoje, bendruomenės, savęs suvokimo. Kita vertus, kiekvienam tenkančios aplinkybės, virstančios gyvenimo leitmotyvu, formuoja charakterį, tad kraujas, midus, pienas, vanduo ir ašaros įgyja skirtingas simbolines prasmes personažų gyvenimuose ir yra kito įvykio priežastis. Toks struktūros pasirinkimas įdomus, motyvuojantis knygą skaityti ne tik taip, kaip įprasta (vieni pradeda nuo anotacijos, kiti nuo pirmo puslapio), bet ir pagal motyvus. Tuomet aiškėja lemtingasis „kodėl“, kuris yra vienas svarbiausių filosofinių klausimų.

Aškinytės romano veikėjas nėra savo likimo kalvis, greičiau – aplinkybių auka. „Gerai jau gerai, būsiu kuo nori, argi aš galiu rinktis?“ – sako Glesum. „Kaip tavęs vilkai kokie nesudraskė, vaikeli tu mažas, ar lapės… Tikrai ne be Dievų Motinos įsikišimo…“ – sako Kirnis. Svarbi tampa sena moteris, kurios pagrindinė ypatybė – vilkų nugraužta koja. Ji išmintingai pajuokia jaunų kvailumą ir stebisi jų keistais įgeidžiais: „Žino, ko nori žmonės, suvaldyti laiką, sustabdyti vandenis, kad tik greičiau, kad tik pagal jų užgaidas, bet čia ne jiems spręsti, gyvenimas yra toks, koks yra, daug kur negali įsikišti, negali makaluoti kaip vaistažolių puode, yra kas ir be mūsų makaluoja, vėto ir mėto, gali tik žiūrėt ir stebėtis“ (p. 99). Žolių naudingųjų savybių pažinimas suteikia jai privilegijų bendruomenėje. Tamsuoliai bijo, gerbia, sakralizuoja ir priskiria jai lemties galią: „Vieną rytą lietus liovėsi taip pat ramiai, kaip ir prasidėjęs. Džiaugiasi vyrai, ne veltui vaikščiojo, ne veltui prašė bobos, o ir ta, matai, kokia stipri, ne veltui tokią turim, ne veltui ja tikim, virė virė tas savo košes, šnabždėjo, ką reikia, ir lietų užtvenkė, nė atskiri lašai nebekrenta, paskutinius debesis vėjas išpūtė. Kaip gali nesidžiaugti tokia galybe, kai taip gražiai viską sutvarkėm?“ (p. 100)

Taigi 7 linijos, 7 gyvenimai, 7 luomai sukuria 7 gyvenimiškas situacijas: vado žmonos Selijos, jų sūnaus Benčio, vado Gondo, jo belaisvės Glesum, bevardės jos augintinės mergytės, senyvos moters, kuriai vilkai nugraužę koją, senuko Kirnio. Bet nė vienam personažui nesinori lipdyti socialinę padėtį išreiškiančio epiteto, tokie jie daugiareikšmiai, o galbūt ir nebesuprantami šiandien, kai medijos per visus kanalus perša pozityvumo teorijas, skatinančias ne tik atsisakyti savikritikos, bet ir prisiimti lėmėjo vaidmenį, ugdytis sąmoningumą, atsisakyti instinktyvumo. Aškinytės romane atskleista fatališka gyvenimo samprata net ir tokioje pozicijoje suveikia gan deklaratyviai: filosofiškai dėliodama akcentus, autorė parodo, kad ne visada likimas pasirenka žmogų, o žmogus – likimą. Yra dvi personažų kategorijos: provokatyvūs, konfliktiški ir nuolankūs, plaukiantys pasroviui. Anoniminė autorės dedikacija „Skiriu Nugalėjusiai“, manau, suvoktina subjektyviai. Katra atspindi Nugalėtoją – Selija ar Glesum? O gal tai visada išmintingai besielgianti senoji moteris arba mažoji augintinė? Tikrai ne vyras yra nugalėtojas ir lėmėjas. Romane moters rankose sutelkta viskas: gyvybė, mirtis ir atsinaujinimas. Dievų Motina, vyriausia iš dievų, yra visko pradžia ir pabaiga.

Apibendrinant galima sakyti, kad Aškinytė eina pramintais keliais. Pastaruoju metu Lietuvoje atgimsta istorinio romano žanras. Švyturiu tapo Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Džiuginanti tendencija – autoriai, kurie jo imasi, itin išsilavinę savo srities žinovai, jie atveria specifines erdves plačiosioms masėms, suteikia literatūrines prieigas. Romano „Glesum“ pabaigoje skelbiami istoriniai duomenys ir nuorodos į Jovaišos knygas, o teksto kloduose taip pat justi suinteresuotos baltistės balsas. Knygos stiprybė – gerai panaudotos galimos pasakojimo strategijos: istorijai konstruoti pasirinktas tikrai ne pats lengviausias būdas, dėliojant savitą knygos struktūrą ir taip jai suteikiant naujų prasmių sluoksnį romanas lengvai banguoja tarp faktų ir fikcijos, tarp būties ir buities, tarp vieno gyvenimo ir kolektyvinės istorijos. Tarp. Ir taip gana lakoniškai, nors neretai pasitaiko labai brutalių, smurtinių situacijų, sukeliančių kulminaciją, konfliktą arba bent atšiaurumą.

Į Briuselį važiavome kaip ir į Ameriką – pristatyti almanacho „How the Earth Carries Us: New Lithuanian Poets“ ir Ilzės Butkutės knygos „Caravan Lullubies“ (vertė Rimas Užgiris). Mus, keturis skirtingus personažus (bet jau susiderinome instrumentus, esame band), išsiuntė Lietuvos kultūros institutas. Į Lietuvos atstovybę susirinko gana daug žmonių – atėjo net buvęs mano leksikologijos dėstytojas, kuo labai apsidžiaugiau. Lietuvių bendruomenė Briuselyje gana gausi. Kadangi buvo minima Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena, paskaitėme nemažai eilėraščių ta tema. Kitą dieną angliškai skaitėme ir diskutavome Europos Sąjungos Tarybos LEX pastato bibliotekoje – renginys vyko per pietų pertrauką, susirinko nebe vien lietuviai. Eurokratai (jie patys save taip švelniai pašiepia) yra ideali publika – inteligentiška, mokanti užduoti aktualius klausimus, pratusi per pietų pertrauką eiti, pavyzdžiui, į Picasso skulptūrų parodą. Dar apžiūrėjom lietuvių vertėjų kabinetus ir architektūrinį ES Tarybos šedevrą („socialinis burbulas“, kuriame amžinai vyksta posėdžiai).

Autorės nuotrauka

Laisvu laiku nuėjom į meno muziejų – nematyto neregėto Magritte’o (Marius Burokas priešinosi: jam esą nepatinkąs Magritte’as, nors paskui prisipažino, kad tokio nė nebuvo matęs). Magritte’as buvo įtartinai panašus į Čiurlionį ir net šiek tiek į Munchą. Piešiniai grafitu ypač geri, nors apskritai jis buvo pijarščikas. Senieji meistrai suvalgė visą mūsų laiką – Marius, kaip visad, puolė rašyti eilėraščio ekspozicijų salėje, pamatęs mažųjų / didžiųjų olandų tapytą „piktą ežiuką“ ir pragare visai patenkintą, besišypsantį nusidėjėlį. Bruegelis labai tiko prie žiemos Briuselyje – galvojau, jeigu tikrai žmonija kadaise atrodė taip kaip jo paveiksluose, tai ji buvo pasibaisėtina. Boschas kabėjo tokiuose tarsi langinės užsidarančiuose rėmuose – išsilankstai paveikslą it televizorių ir žiūri. Ant žuvų skraidantys žmonės, šarlatanai ir kiti siurrealizmai – išpranašauta ateitis. Apžiūrėjome daugybę madonų, krūtimis maitinančių šventuosius kūdikius, – dauguma vaikų buvo senstelėję, užmigę (rodos, ir amžinuoju miegu), pikti. Madonos – rusvaplaukės, kaip ir Gento altoriaus angelai. Pasitaikė bent vienas rembrantas ir keli rubensai. Pastarieji, kaip visada, atrodė pernelyg dirbtinai – figūros nenatūraliomis pozomis, kurių siunčiamų pranešimų jau vargu ar bepramoksiu skaityti.

Vaišinguose Agnės Žagrakalytės ir Edgaro Platelio namuose svečių srautus reguliavo Tetris (literatams gerai pažįstamas šuo), kuriam nepatiko du dalykai – kad žmonės atvyksta ir išvyksta. Jis loja net ant pianino derintojo, išsilavinusio meistro, kuris, beje, žino, kad lietuvių kalba išsivystė iš sanskrito. Tuos namus labai norėjau pamatyti vien dėl to, kad jie aprašyti grožinėje literatūroje – mano iš jos susikurtas vaizdas ir tikrovė gal mažumėlę ir skyrėsi, tačiau buvo labai įdomu. Išraiškingus vaizdelius iš savo gyvenamosios aplinkos Agnė kadaise rašydavo į „Frype“, vėliau lyg į „Bernardinus“. Taip pat ir visas arabų kvartalas: krautuvininkas pakistanietis (pamatėm gyvai), 89 metų tėvas ir sūnus – kavos parduotuvės dinastija; išprotėjusios bobutės krautuvėlė, kurioje prekiaujama gyvu galu kičo. Bobutė niekam neleidžia nieko liesti; ant lentynų – visa Nojaus arka ir dar dievaižin kas. Visoje toje Sodomos ir Gomoros jūroje mačiau net rašomosios mašinėlės skulptūrėlę ir beveik norėjau pirkti. Ekskursijos tikslais ėjome per raudonųjų žibintų kvartalą. Vienoje gatvės pusėje vitrinose stovi arba sėdi moterys su apatiniais, pro duris vis šmurkšteli keistoki vyrukai (keistoki dėl to, kad, bent jau iš pirmo žvilgsnio, nelabai joms sukurti). Kitoje gatvės pusėje – pisuarai: naktį apšviečiami neonais, kad niekas ties jais nesibadytų venų. Čia pat ir šlapinamasi. Prostitutės šypsosi pro stiklą, koketuoja, purto tatuiruotas šlaunis; viena, kažkodėl sėdinti antrame aukšte, skaitė knygą.

Senamiesčio vitrinose – belgiški vafliai, suvenyrai su besišlapinančio berniuko skulptūrėle, šokoladas „Leonidas“. (Pamačiusi iškart prisiminiau Donskį – koks visgi puikus jo atminimo įprasminimas. Taip pat prisiminiau, kad paskutinįsyk jį mačiau Frankfurto oro uoste.) „My father was a hipster“ – radome marškinėlius su tokiu užrašu; deja, ne mūsų dydžių. Briuselis kažkuo panašus į Paryžių, gal ir dėl prancūzų kalbos, temperamento; tik kiek ramesnis. Elegantiškai banguoja arabiškos suknios, švyti auksiniai segtukai metro važiuojančių juodaodžių dreduose. Populiarios komiksų parduotuvės, kuriose vis apsiperka Agnė – jau turi visą kolekciją. Vieną vakarą jų namuose, prisikirtę midijų, vartėme prašmatniai išleistą bestiariumą, po to sapnavome pilvažmogiškus sapnus. Antikvariniai knygynai: juose esama visko, gali praleisti pusę dienos. Lotyniški brevijoriai, XIX a. spauda ir kt. Įspūdingi ir po knygas besirausiantys egzemplioriai – tokie gan tipingi personažai, patys galį būti knygų veikėjais. Ieškojau „Gallimard“ leidykloje išleistos Violette Leduc, bet neradau. Beauvoir irgi ne (neseniai per televizorių pakartotinai žiūrėjau filmą „Violeta“). Užtat Sartre’o – kiek nori.

Šeštadienį nutarėme išnaudoti Flandrijai. Briugė – dailus miestas, po kurį važinėja karietos, traukiamos „ramių kaip belgai“ arkliukų. Architektūra iš pažiūros trapi, kone ažūrinė, siauri namai, smaili stogai, maži langiukai. Senieji pastatai prie kanalų primena pilis. Belgija istoriškai didžiuojasi savo nėriniais – viešasis Briugės miesto planas tiesiogine prasme yra nunertas iš baltų siūlų. Žuvų turgaus vietoje daug žuvies restoranų – žmonės sėdi lauke, geria alų, nes ganėtinai šilta, nors sausis. Į Gentą važiavome dėl Jano van Eycko altoriaus, bet susigundėme pirma papietauti. Paskui dar paslampinėjome po miestą, apžiūrėjom mėsos namą (buvusi mėsinė, medinės konstrukcijos išlikusios), kažkokią šventę rotušėje (vaikai su žvėrelių kostiumais gaudė muilo burbulus), flamandų knygyną. Kai prisibeldėme iki katedros, Gento altorius jau buvo užrakintas. Sargas būdelėje pavėlavusiems leido spoksoti į jį pro plyšį – matėsi ryškios spalvos ir aliejaus blizgesys. Raudoni apsiaustai žalios žolės fone. Gento altoriaus fragmentą (su giedančiais angelais) pirmąkart pamačiau sovietinėje knygoje apie dailės technikas – nors reprodukcijos buvo nespalvotos, angelas sovietinėje realybėje atrodė paslaptinga, neaiški būtybė, apie kurią informacijos nebuvo. Apžiūrėjome katedros kriptą ir įrėmintus votus – širdžių, kojų ir rankų, pilvo; Burokas pasigedo kepenų.

Grįžusi į Vilnių pasižiūrėjau į upę – ledai pakelti taip aukštai, kad vamzdis („Krantinės arka“), atrodo, pumpuoja juos į ledo lyčių grūstuvę. Apsėmė krantines, kuriomis bėgiojo sportininkai. Greit kliudys ir po tiltais kabančius papuošalus. Gaila, kad upe, kaip Beniliukse, neplukdomos prekės – vietoj geležinkelių.

Donaldo Trumpo pergalė Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimuose amerikiečiams buvo netikėta, o kai kuriems sukėlė apokaliptinių nuojautų. Vis dėlto, sprendžiant iš amerikiečių literatūros istorijos, panašios nuotaikos Amerikos intelektualams būdingos jau nuo seno. Skirtingų pakraipų rašytojai – tiek kritinio realizmo, tiek mokslinės fantastikos atstovai – savo knygose rašė, kaip daugumai išsižadėjus blaivaus kolektyvinio proto į Baltuosius rūmus pateks pavojingas populistas. Nuo XX a. pradžios ligi pat šiol tokia įvykių eiga buvo vaizduojama įvairiai, tad portalas „Gorkij“ pažvelgė įdėmiau, kaip politiniai amerikiečių nuogąstavimai atsispindėjo jų literatūroje.

1 siužetas: Sinclairio Lewiso „Pas mus tai neįmanoma“ (It Can’t Happen Here, 1935)

Pirmos rimtos abejonės, ar demokratiškoji amerikiečių valdžios „svertų ir atsvarų“ sistema neišsiderins, iškėlusi į viršų atvirą tos sistemos priešą, Jungtinėse Valstijose pasigirdo dar praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Šalis sunkiai kapstėsi iš Didžiosios depresijos, tad tvyrant visuotinei nevilčiai populiarėjo radikalūs krizės įveikimo receptai – rinkėjų imunitetas demagogijai buvo pasiekęs kritinę ribą. Negana to, Europoje stiprėjo nacistinis režimas, kuris totalitarine mobilizacija prieš „vidaus priešą“, atrodė, sugebėjo ištraukti Vokietiją iš dar baisesnės ekonominės suirutės nei Amerikoje. Hitlerio idėjos atrodė patrauklios tam tikriems konservatyviems baltųjų sluoksniams, dėl šalies nelaimių kaltinusiems žydus, juodaodžius ir komunistus.

Populisto demokratų senatoriaus iš Luizianos Huey Longo sėkmė išgąsdino rašytoją Sinclairį Lewisą, socialinį kritiką ir pirmąjį amerikietį Nobelio literatūros premijos laureatą. Longas vadovavo kairiosios ir dešiniosios pakraipos demagogiją derinusiam gangsterio Franko Costello finansuojamam judėjimui „Pasidalykim turtu“ (Share Our Wealth) ir rengėsi mesti iššūkį prezidentui Franklinui D. Rooseveltui 1936 m. rinkimuose. Lewisas operatyviai parašė romaną, kas bus, jei rinkimus laimės ne reformatorius Rooseveltas, o neatsakingas demagogas. Romane Longas vadinamas Berzeliosu (Bazu) Vindripu, jis – lyderis Pamirštų žmonių lygos, kuri apeliuoja į „mažuosius amerikiečius“, kiekvienam iš jų žadėdama po 5 tūkstančius dolerių turtuolių viršpelnių sąskaita. Be viso to, Vindripas siūlo suvaržyti žydų, juodaodžių ir moterų teises, nes šių emancipacija griaunanti amerikietiškumo pamatus:

Per visą rinkimų kampaniją dauguma rinkėjų kreipė dėmesį į tariamą Vindripo humorą ir tris jo programos punktus: 5-ąjį, kuriuo žadėta didinti mokesčius turčiams; 10-ąjį, nukreiptą prieš negrus, mat niekas taip neišaukština nepasiturinčiojo kaip galimybė žvelgti į kurią nors rasę iš aukšto; ir 11-ąjį, skelbiantį, jog visi darbininkai kasmet gaus po 5 tūkstančius dolerių.

Konservatyvioji demokratų dalis vietoj Ruzvelto pasirenka Vindripą, o tas prezidento rinkimuose nugali respublikonų kandidatą. Naujasis prezidentas Baltuosiuose rūmuose greitai parodo tikrąjį savo veidą: panaikina valdžių pasidalijimą, visą valdymą sutelkia savo rankose, šalį ima terorizuoti patriotų „minitmenų“ gaujos, mažumos nustoja pilietinių teisių, oponentai pranyksta kalėjimuose arba žūsta, neilgai trukus prasideda ir koncentracijos stovyklų statybos – žodžiu, įsigali „paprastasis fašizmas“. Nepaisant tokių permainų, daugelis amerikiečių vis dar tiki, kad tai tik laikinos priemonės „darant Ameriką vėl didžią“ (making America great again). Tačiau blaiviai mąstantieji tūkstančiais ima bėgti į Kanadą, kol Vindripas neuždarė sienų ir vėl nepradėjo veikti „pogrindinis geležinkelis“, padėdavęs slėptis juodaodžiams vergovės Pietuose laikais. Dėl Vindripo savivalės ir korupcijos šalies ekonomika netrukus žlunga. Negana to, po vidaus sąmokslo prezidentas nušalinamas nuo valdžios, ją uzurpuoja jau visiškai degradavę pakalikai ir paskelbia karą Meksikai. Prieš fašistinį režimą prasideda sukilimas, šalis atsiduria prie antrojo pilietinio karo slenksčio.

Štai tokiu romanu Lewisas pasveikino tėvynainius, įsitikinusius, kad fašizmas Jungtinėse Valstijose neįmanomas. Beje, paminėtina, kad 9-ajame dešimtmetyje režisieriui ir scenaristui Kennethui Johnsonui nusprendus pagal romaną sukurti televizijos serialą prodiuseriams siužetas pasirodė pernelyg neįtikimas, todėl fašistai buvo pakeisti ateiviais. Savo ruožtu praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Lewiso fašistine antiutopija „Pas mus tai neįmanoma“ pasinaudojo Roosevelto administracija: ji visose valstijose finansavo spektaklių statymą šios knygos motyvais. Įdomu tai, kad senatorių Huey Longą, romano herojaus prototipą, dar prieš knygos pasirodymą nušovė gydytojas Carlas Weissas, kuris pagal oficialią versiją keršijo šiam už atstatydintą iš apygardos teisėjo pareigų tėvą. Tačiau sąmokslo teorijų šalininkai ligi šiol dėl šios žmogžudystės kaltina Rooseveltą, esą pašalinusį sau iš kelio „paprastų amerikiečių“ mėgstamą konkurentą.

2 siužetas: Philipo Rotho „Sąmokslas prie Ameriką“ (The Plot Against America, 2004)

Fašistų pergalės demokratiškuose JAV rinkimuose temą nagrinėja ir kitas amerikiečių literatūros klasikas Philipas Rothas. Jo alternatyviosios istorijos žanro romane „Sąmokslas prieš Ameriką“ demokratiją pražudo garsusis lakūnas Charlesas Lindberghas. Po 1927 m. skrydžio per Atlantą iš Niujorko į Paryžių Lindberghas Amerikoje buvo tapęs neapsakomai populiarus, tad visos Valstijos gedėjo ir užjautė jį po sensacingos, „amžiaus nusikaltimu“ pramintos 1932 m. tragedijos, kai lakūno sūnelis buvo pagrobtas, o vėliau rastas nužudytas. Vis dėlto Lindberghas buvo ne tik herojus ir sielvartaujantis tėvas, bet ir idėjinis nacistas, jis žavėjosi Hitleriu ir netgi turėjo šio apdovanojimų. Realiame gyvenime politinė Lindbergho karjera nesusiklostė, tačiau alternatyvioje Rotho išmonės tikrovėje Lindbergas, apie kurį susitelkia reakcingosios jėgos, 1940 m. prezidento rinkimuose nugali Ruzveltą. Kitaip nei atvirame Lewiso pamflete, kur pagrindinis piktadarys kaukę nusimeta iškart po inauguracijos, veiksmas Rotho romane rutuliojamas ne taip tiesmukai. Autorius meistriškai aprašo, kaip fašizmas pamažu įsismelkia į piliečių gyvenimą, kaip Lindbergo idėjas apie nacionalinę mobilizaciją palankiai sutinka net kai kurie žydai. Užuot sutelkęs žydus koncentracijos stovyklose ir getuose, Lindbergas išsklaido juos po visą šalį, vykdydamas žydų „amerikanizacijos“ kampaniją, kurią kai kurie žydų veikėjai vertina kaip galimybę atsikratyti nacionalinio susvetimėjimo prakeiksmo. Lewisas fašizmą Amerikoje, į kurį amerikiečiai tiesiog nekreipia dėmesio, mato plika akimi, o štai Rothas tvirtina, kad fašizmo pavojingumas kyla iš jo kasdieniškumo, arba – Hannah Arendt žodžiais tariant – iš „blogio banalumo“.

Tėvas, drąsiai metantis iššūkį visiems tiems neapsiplunksnavusiems geltonsnapiams antisemitams Vašingtone, rėkia plačiai pravėręs burną, – rėkia panėšėdamas tiek į pamestą kūdikį, tiek į kankinamą žmogų, – dėl to, kad ne jo jėgoms sustabdyti tai, ko neįmanoma numatyti. Pasukusi ne ta kryptimi, ta negailestingoji nenumatomybė buvo tai, ką mokykloje mus mokė vadinti „istorija“; nekaltoji istorija, kurioje visi netikėti įvykiai turi savo tarsi neišvengiamas datas. Siaubas tokios nenumatomybės akivaizdoje – štai ką slepia istorijos mokslas, katastrofą paverčiantis epopėja.

Lindbergas sudaro su Hitleriu ir Japonija nepuolimo sutartį ir neleidžia JAV įsitraukti į Antrąjį pasaulinį karą antihitlerinės koalicijos gretose, todėl fiureris kariauja dar sėkmingiau nei tikrovėje. Romane prezidentui Lindbergui iššūkį meta populiarus žurnalistas Volteris Vinčelis: jis iškelia savo kandidatūrą būsimuose rinkimuose, ima važinėti po šalį ir demaskuoti prezidentą fašistą, tačiau per mitingą Luisvilyje yra nužudomas. Vinčelio nužudymas opozicijai tampa signalu pereiti į atvirą kovą. Bandydamas susigrąžinti populiarumą Lindbergas sėda prie lėktuvo šturvalo ir ima skraidyti po visą šalį į tiesioginius susitikimus su rinkėjais. Per vieną iš tokių skrydžių jo lėktuvas dingsta. Viceprezidentas pareiškia, kad valstybės galva tapo žydų sąmokslo auka, ir įveda šalyje karinę padėtį: areštuojami opozicionieriai, prasideda žydų pogromai – Valstijos ima ristis į atvirą fašistinę diktatūrą. Naują pilietinį karą sustabdo Lindbergo žmona, pakviesdama šalį laikytis vieningai. Rinkimus laimi Ruzveltas, Japonija bombarduoja Perl Harborą, ir istorija vėl stoja į mums pažįstamas vėžes. Lindbergas taip ir neatsiranda – sklinda kalbos, esą jį pagrobė nacistai, privertę amerikiečių herojų dirbti jų labui, prieš tai pagrobę sūnų. Tokiu būdu Lindbergui atgaline data atleidžiama, o amerikiečiai vėl ima tikėti, kad pas juos fašizmas neįmanomas (nors visi knygoje aprašyti įvykiai rodo, kad dar ir kaip įmanomas). Paprastesnę tokios pat įvykių eigos versiją romane „Ž – tai žmogžudystė“ (K is for Killing, 1997) pateikė Danielis Eastermanas. Čia prezidentu išrinktas Lindbergas JAV išleidžia rasinius įstatymus, stato koncentracijos stovyklas ir įtraukia šalį į karą kaip Hitlerio sąjungininkę.

3 siužetas: Stepheno Kingo „Tylos zona“ (The Dead Zone, 1979)

Kad laiku pastebėtum fašizmo iškilimą Amerikoje, turi būti aiškiaregis. Kingo romane „Tylos zona“ grėsmę JAV demokratijai ima kelti dešinysis populistas Gregas Stilsonas, buvęs biblijų pardavėjas, lengvai renkantis taškus Amerikos politikos arenoje. Gregas – charizmatiškas lyderis, gebantis hipnotizuoti gerbėjus. Vietą Atstovų Rūmuose jis išsikovoja nesibodėdamas nei šantažo, nei jam kliudančių asmenų žudymo. Romano herojus – eilinis amerikietis Džonas Smitas, po galvos traumos imantis įžvelgti žmogaus ateitį, vos prie jo prisilietęs. Rinkimų mitinge susidūręs su Stilsonu, jis sužino, kad šis – būsimasis Amerikos prezidentas, sukelsiantis Trečiąjį pasaulinį karą. Kad taip nenutiktų, Smitas surengia pasikėsinimą į politiką; ir nors jam nepavyksta nužudyti niekšo, šio karjera žlunga: per žinias pranešama, kad politikas nuo šūvių dangstėsi vaiku.

Parašyti „Tylos zoną“ Kingą įkvėpė senatoriaus Huey Longo, Sinclairio Lewiso prezidento fašisto prototipo, nužudymo istorija. Kritikų nuomone, rašytoją paveikė ir Richardo Nixono prezidentavimo metu tvyrojusi politinė atmosfera, kai tapo aišku, kad demokratija nepajėgia užkirsti kelio į valdžią žmonėms, pavojingiems šaliai ir pasauliui.

4 siužetas: Harry Turtledove’o „Džo Stylis“ (Joe Steele, 2015)

Amerikiečių fantastikoje esama ir visiškai nučiuožusių „blogų“ prezidentų iškilimo į valdžią versijų. Naujausias pavyzdys – alternatyviosios istorijos žanro romanas, kuriame JAV prezidentu tampa Josifas Džiugašvilis. Stalino tėvai persikelia į Ameriką, tad pagrindinis veikėjas Džo Stylis užauga tikras amerikietis. Nepaisant to, tironu Džiugašviliui tapti pavyksta ir už Atlanto. Politinę karjerą pradėjęs Džo Stylis tampa demokratų senatoriumi Kalifornijoje. 1932-aisiais, prieš pat prezidento rinkimus, keistomis aplinkybėmis gaisre žuvus Franklinui Ruzveltui su žmona, demokratai savo kandidatu išrenka ambicingąjį Džo Stylį. Rinkimuose įveikęs respublikoną Huverį amerikiečių Stalinas su Didžiąja depresija ima kovoti bolševikiniais metodais: vietoj Ruzvelto Naujojo kurso paskelbia socialistinį Keturmetį planą, jį priverstiniu darbu vykdo amerikietiškojo gulago kaliniai. Aukščiausiojo Teismo teisėjai, pabandę stabdyti Stylį, suimami ir nubaudžiami mirtimi kaip „liaudies priešai“. Nužudomas ir jau minėtasis Hju Longas, kuris šio romano realybėje meta iššūkį Džiugašviliui. Myriop pasmerkiami Albertas Einšteinas ir J. Robertas Openheimeris, atsisakę diktatoriui kurti atominę bombą.

Stalinas amerikietis veikia ir amerikiečių fantasto Frederiko Pohlo romane „Kvantinių kačių pasirodymas“ (The Coming of the Quantum Cats, 1986). Tiesa, šios knygos siužete Džiugašvilis, pasprukęs į Ameriką po amžiaus vagystės Tbilisyje, tėra paprastas sėkmingai pinigus investavęs amerikiečių kapitalistas Daglasas.

5 siužetas: „Trampas“ (2016)

Kaip matome, Donaldas Trumpas turi iškilių literatūrinių pirmtakų. Pažiūrėsime, ar dabartinis JAV prezidentas leis išsipildyti trijų kartų amerikiečių rašytojų pranašystėms. O gal iš tiesų „pas juos tai neįmanoma“?

https://gorky.media

Vertė Andrius Patiomkinas