Nuverčiau „laukiančių perskaitymo“ knygų krūvą nuo spintelės prie lovos. Įvykdžiau savotišką metų apskaitą (panašiai kaip sąžinės sąskaitą). Nuo pernykštės knygų mugės vis dar neperskaičiau 4 ten įsigytų knygų, tad ar verta vėl prisipirkti tiek, kad nespėsiu per metus? Juolab jos dar ir atpinga, metams bėgant. Iš kitų „privalomų perskaityti“ lektūrų – bent 5 žurnalai (1 užsienio k.) ir 15 knygų. Ar tikrai jas perskaitysiu? Kai kurias tikrai, kitas – reikės mažumėlę prisiversti. Interviu su prozininkėmis skaičiau, romanistės apskritai neskaito jokios grožinės literatūros, kol rašo. Ir pavydu, ir sunku įsivaizduoti, kuo jos kvėpuoja.

●

Nužirgliojau į Kristinos Sabaliauskaitės knygos pristatymą Vilniaus universiteto bibliotekos Smuglevičiaus salėje. Žmonės vos tilpo. Ketvirtosios knygos (visą „Silva rerum“ ciklą pravardžiuoju „Giminėmis“ – aliuzija į lietuvišką serialą) dar neskaičiau, bet esu tikra, kad bus dar ir penkta, ir šešta, ir septinta – sulauksime net rašytojos nemėgstamo XIX a. (teigia nemėgstanti, bet nelabai tikiu, labiau priimu tai kaip koketišką pozą), o gal net ir šių dienų. Tokie jau rinkodaros mechanizmai. Pristatyme mane labiausiai domino autorės gerbėjo (-os) portretas – toks sociologiškai kategorizuojamas, įmanomas statistiškai bendravardiklinti. Tiesą sakant, pats savaime įdomus it kokio neparašyto romano personažas.

●

Operos ir baleto teatras. Turėjo rodyti „Čipoliną“, bet pakeitė į „Pelenę“. Dar įdomiau – šoka Čiurlionkės mokiniai, prisiminiau vaikystę. Į vaikų spektaklius, kaip ir kadaise, susirenka inteligentų ir biurgerių vaikai, tik vieni jau nebelabai skiriasi nuo kitų. Dar vienas skirtumas – tose erdvėse jau nebebūna taip nežmoniškai šalta kaip mano laikais. Spektaklis senoviškai tradicionalistinis, blizgus, limonadinis (=patinka vaikams). Kaip tik pastaruoju metu viena gydytoja pasiūlė man užsiimti meno terapija – pasibaisėjau tuo pasiūlymu, nes kas gali savanoriškai kankintis kičine muzika ir pan. Vis dėlto sėdėdama ložėje suvokiau, kad kaip tik tuo dabar ir užsiimu – už gana didelę kainą žiūriu, kaip Pelenė savo pačios pastangomis transformuojasi į karalienę, ir galbūt su ja (apsergėk Dieve!) susitapatinu.

●

Prie tėvų nužudytų vaikų skaičiaus tiesiogiai prisidėjo bulvarinė žiniasklaida, stropiai skalambijanti, kaip mušė, kokiais būdais, kiek kartų, už ką. Pavyzdys juk įkvepia, kai trokšti, kad į tavo būklę kas nors atkreiptų dėmesį, bet nelabai nusimanai, kaip.

Kaip apskritai pavargau nuo informacinės visuomenės. Nuo tos apkalbų lygio „žurnalistikos“ – padorus žmogus pasako ką nors viešoje diskusijoje ir lieka nusikalstamai medijų nuinterpretuotas. Žurnalistai „referuoja“, ką suprato. Veiksmas akimirksniu persikelia į socialinius tinklus, visi suskuba išreikšti savo didžiai reikšmingas nuomones ir pasitaškyti emocijomis. Įsivelia net ir iš pažiūros protingi. Geltonoji medija patrolina visus.

●

Knygų mugė. „Gero tono“ ženklu tapo snobiškas paburbėjimas, kaip joje viskas degradavo, komercializavosi, nebeliko skaitymo šventės (o ji kada nors buvo? – G. K.), juda provincialėjimo kryptimi ir t. t. Paprastai verkšlena tie, kurie: 1) tais metais nėra išleidę knygos ir jos nepristatinėja; 2) iš nieko negavo nemokamo kvietimo; 3) išvis negyvena literatūra. Pamenu, tais metais, kai gimdžiau (suprantama, dėl to ir negalėjau dalyvauti), net straipsnį prieš tai parašiau, kuriame lyginau knygų mugę su Gariūnais – kaip esą tai blogai ir pan. Taip, autorių koketavimai ir viliojimai socialiniuose tinkluose neretai įsikyri, tačiau kai visi susitinkame „Rūtų darželio šokiuose“, suvoki, kad tai, šiaip ar taip, yra šventė. Visi susaistyti kažkokiais beveik šeiminiais ryšiais, net jeigu nerašo. Visi kiti pliuškiai su savo dekoracijomis – tik šiaip balastas, kuriam išnykus gal net taptų savotiškai liūdna.

Tirščiausia knygų mugės teritorija – vaikų, kurią administruoja Sigutė Chlebinskaitė (ir Kęstutis Kasparavičius, Sigutė Ach, Stasys Eidrigevičius bei kiti, bet ji – valdingiausia). Nežinau daug kitų dailininkų, kurie tai sugebėtų. Kai nueinu į komercinį knygyną ir pamatau „perkamiausias“, niekaip nesuprantu – kaip visgi prastai žmogui turi būti su estetika, kad jis pirktų knygas tokiais žiauriais, beviltiškais viršeliais. Todėl dailininkų įtakos zona šioje mugėje labai svarbi.

Finalinis „Metų knygos“ renginys. Teko girdėti, lituanistės ragina mokinius išrašinėti citatas iš vadinamojo penkioliktuko, pasirašinėja už tai kažkokias įskaitas – mano galva, tai siaubinga. Renginio metu perskaityti du moksleivių atsiliepimai apie susitikimus su rašytojais. Viename išreikšta intencija sužinoti, kuo rašytojo dienotvarkė skiriasi nuo paprasto žmogaus dienotvarkės, kitame – kaip atrodo tie, kuriems pavyko pasiekti tiek apdovanojimų. Abi citatos atskleidžia gilias švietimo (pirmiausia lituanistikos) problemas. Statistiškai rašytojas gana dažnai yra nuskurdėlis, nevykėlis, narcizas, niekšas; neretai alkoholikas ar kitų silpnybių apsėstas bėdžius, tačiau mokyklose jis vis tiek pristatomas kaip pedagoginis pavyzdys, romantiškas sėkmės atvejis, o ne paprastas žmogus. Renginyje dar kartą pabrėžta, kaip neva trūksta knygų paaugliams – kuo aš visiškai netikiu, nes nepripažįstu paauglystės kaip išskirtinės skaitymo kategorijos. Knygos, kurios pas mus apibūdinamos kaip skirtos „paaugliams“, iš tikrųjų yra vaikams. „Rašyk poeziją… paaugliams“, – ironiškai pasiūliau greta sėdinčiam Dainiui Gintalui. „O įdomu, kas maždaug tai būtų, – susimąstė jis. – Turbūt Leknickas ar kokie „Begalybės fragmentai“ ir yra poezija paaugliams.“

●

Neseniai buvau kalbinama amžinąja „kritikos krizės“ tema. Po to visaip mąsčiau ir priėjau prie išvados, kad žmonės tiesiog nemoka būti kritikuojami. Net į korektiškas recenzijas jie reaguoja feisbuke išvadindami recenzentus „durniais“. Tad gal problema ne kritika, o nemokėjimas (netgi piktybiškas atsisakymas to mokytis) jos priimti? Tarp rašytojų kažkodėl tvyro nuostata, kad kritikas turi ateiti tarsi kokie Trys Karaliai ir, nusilenkdamas autoriui, jį pagarbinti. O jeigu to nepadaro, tai būtina bent jau savo socialiniame burbule jį pažeminti. Gal tada verčiau rašykit iš karto į laikraščius, autoriai?.. Aiškiau pasimatytų realios kritikų klaidos, reabilituotume autoriaus „žinojimą, ką norėjo pasakyti“. Arba atvirkščiai – išryškėtų jo bejėgystė artikuliuoti literatūros situaciją „be savęs“. Ir tai nuviltų.

Stoka yra pagrindinis žmogaus kūrybiškumo ir veiklos variklis – nuskamba knygos „Stokos reiškinys: būtis, žmogus ir bendruomenė“ pristatyme. Matyt, žmonės renkasi į knygų mugę vedami knygų, autorių ir skaitymo stokos. Čia lankiausi penktadienį ir šeštadienį. Tikslai – keli pristatymai, kelios naujos knygos, gandai ir apkalbos. Labai patinka šių metų mugės temos dizainas – nuo raidžių nuimtos nosinės, taškai ir varnelės perteikia idėją apie rašytojus, išplasnojusius tomis varnelėmis į užsienį ir prisiuvinėjusius nosinių ten. Žmonių – minios. Konferencijų salės, kuriose vyksta renginiai, tampa salomis, kuriose gali prisiglausti ir pailsėti nuo tekančios žmonių upės.

Einu į „Gertrūdos“ pristatymą, nes man artima vizualinė kultūra. Būtent dėl šių komiksų buvo sukurtas „Knygstarteris“ (skaitytojai rezervuoja knygas, ir jei užsisako pakankamai, knyga išleidžiama). Deja, „Gertrūda“ yra vienintelis sėkmingas projektas, kiti užsakymų skaičiaus minimumo nepasiekė. Išleidimą nulėmė ir tai, kad autorė įdėjo daug darbo į vadybą ir sugebėjo tinkamai paskleisti žinią. Rašytoja pasidalino universaliu sėkmės receptu, kuris pravers kiekvienam, – tam, kad sėkmę prisikviestum, prieš tai reikia planuotai patirti labai daug įvairių nesėkmių ir tuo paįvairinti savo biografiją, kad ji taptų meniškesnė. Rimantas Kmita klausė, kodėl ši knyga nepateko į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tikrai, kodėl? Per knygos „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ pristatymą išgirdau Antaną Andrijauską ir dar pirmuosiuose Vilniaus dailės akademijos kursuose (maždaug prieš 6 metus) girdėtas jo paskaitas apie senąsias Rytų civilizacijas, Kiniją ir tai, kad, palyginti su jomis, Europa yra jauniklė ir nesukūrė nieko naujo, – kartais reikia pasikartoti ir tai. Kikenome su draugu ir dar trimis eilėmis aplink, nes pasitaikė atsisėsti šalia burbančio ir viską komentuojančio pagyvenusio vyro, kuris įsižeidė, kad, anot diskusijos teiginio, žmogus išsivystė iš beždžionės.

Aušros Kaziliūnaitės knygos „esu aptrupėjusios sienos“ pristatymas buvo paskutinis penktadienio renginys. Performatyvus, tamsoje tik blausiai apšviesti dalyviai. Net ir taurės bei vandens indai parinkti stikliniai, stilingi. Tačiau juokino punctum, projektoriaus ekrane atsirandantys kompiuterio desktopai, laukimas, kol įsikraus, ir vaizdo takelio „Stop“ išjungimas pabaigoje – norint sukurti mistišką atmosferą to neturėtų matytis. Svarsčiau, ar visa tai iš tikrųjų reikalinga tekstui; kiek jį paslepia ir atskleidžia? Pasitelkiu koncertų analogiją: muzikantas arba vienas prieš publiką su vienu instrumentu, arba su visa grupės orkestruote. Viena prieiga nenuvertina kitos, galimi skirtingi išraiškos būdai. Maždaug pusę pristatymo laiko grojo man labai patinkantis OBŠRR, persikėliau mintimis į neseniai viename klube vykusį jo koncertą ir atsiminiau, kad šalia manęs ten šoko viena iš pristatymo dalyvių. Ir kad tai buvo netgi antras toks kartas, nes dar viename renginyje ji taip pat šoko greta. Nebuvo galimybės užduoti klausimų, o vienas man iškilo: jeigu teigiama, kad knyga yra tarsi kinematografinė juosta, Laimos Stasiulionytės fotografijos lygiavertės tekstui, jo nepapildo ir neiliustruoja – kad tai yra bendra kūryba, – kodėl vis dėlto autorė formaliai minima kaip viena ir knyga pristatoma kaip poezijos? Ar neturėtų būti bendraautorystė?

Šeštadienį pasitiko didžiulė eilė prie bilietų. Vėliau sutiktas pažįstamas sakė, kad joje pralaukė 45 min. Gailėjosi, kad atsirado tiek daug nevykėlių kaip ir jis pats, nesugebėjusių iš anksto internetu nusipirkti bilietų. Patekusi vidun, ėjau tiesiai į „Rašytojų kampą“. Čia į Judith Butler „Vargo dėl lyties“ pristatymą susirinko tokia masė, kad buvo netilpusių. Nežinia, ar organizatoriai nesitikėjo tokios gausos, ar negavo kitos, didesnės, salės. Įsiminė tam tikrą opoziciją išreiškusi Giedrė Purvaneckienė. Ji teigė, kad feministiniam aktyvizmui ši knyga nepadeda, atvirkščiai, yra žalinga, nes visiškai dekonstruoja lytį – tiek socialiniu, tiek biologiniu požiūriu. Tokia pozicija ar toks aktyvizmas man atrodo labai vienmačiai. Ji simptomiškai pavartojo galūnes: feministinės ir filosofai (Mažvydas K. į tai atkreipė mano dėmesį – būtinai turiu tai paminėti). Atsakydama jai knygos vertėja Rima Bertašavičiūtė pabrėžtinai vartojo kelias galūnes iš karto. Negalėjau susilaikyti nepalyginusi Giedrės Purvaneckienės su Doloresa Ambridž, „Hario Poterio ir Fenikso brolijos“ veikėja – magijos ministro pavaduotoja, kuri Hogvartse mokė, kaip apsiginti nuo juodosios magijos. Ji taip pat visą laiką šypsojosi. Gal ir nelabai korektiška, bet knygų mugei – tinkama. Mano nuomone, labai gerai parinktas knygos viršelis, tinkantis lietuviškam kontekstui, viliuosi, atkreipsiantis dėmesį ir žmonių, kurie visai nesidomi šiuo diskursu. Pats formatas, popierius ir ypač įrišimas nesuteikia malonumo skaityti. Įdomu, koks tiražas, knygoje nepaminėta.

Undinės Radzevičiūtės knygos „Kraujas mėlynas“ pristatymas surinko pilną 5.3 salę (kas buvo, žino, kad ten gana daug vietų). Tai nustebino tiek autorę, tiek ją kalbinusį redaktorių, nes į renginį feisbuke užsiregistravo tik 2 žmonės. Vis dėlto, manau, publikos susidomėjimą lėmė ir tai, kad bent jau leidyklos socialinės paskyros puslapyje buvo gana daug reklamos. Knygos atsiradimo priežastis – tetų priekaištai, esą autorė nesidomi savo giminės šaknimis. Sužinojau, kad egzistuoja internetinės bendruomenės, kuriose dalinamasi savo giminės šaknų paieškomis ir koks kartų lygis tose paieškose jau pasiektas. Kad nesupainiotų riterių skaičiaus ir savybių, Radzevičiūtė braižė veikėjų žemėlapius – norėčiau juos pamatyti, gaila, pačioje knygoje jie nepridėti. Smalsu, kodėl autorę „išgrūdo“ iš VDA menotyros doktorantūros. Pusiau rimtai svarstau, kad šią knygą galėtų apginti kaip meninį tyrimą, tik viskas būtų atvirkščiai: vizualinėje dalyje pateikiami žemėlapiai ir kita vaizdinė informacija kaip teorinė tyrimo dalis, o knyga – praktinė. Prieš dvejus metus čia pat dalyvavau ankstesnės knygos „180“ pristatyme. Jis buvo labai įdomus, kalbėta, kaip rašytoja konstruoja tekstą, kad naudoja teksto kaip architektūros principą, kad ta knyga kitokia ir nereikia tikėtis to, kas jau buvo anksčiau, ir todėl nusivilti. Nesitikėjau, bet pristatymas paliko didesnį įspūdį negu knyga. Tačiau esu šios rašytojos ištikima gerbėja, o tikri gerbėjai, kaip žinoma, ir skausme, ir džiaugsme.

Kas dar? Šiais metais neveikė Knygos kino salė (tame pastate remontas). Tiesą sakant, nežinau, ar veikė ir pernai, nes niekad tenai nesilankiau. Muzikos salė ir bukinistai turėjo sutilpti viename pastate. Blogai, kad pastarieji buvo įgrūsti kartu su mokslo ir specializuota literatūra, visai nebeliko to smagaus šių knygynų kuriamo vaibo ir nuotaikos ramiai knistis tarp senų knygų. Atrodė, kad apskritai jiems nebeliko vietos ir organizatoriai turėjo juos kur nors įkišti.

Šeštadienio vakare džiaugiausi, kad tikslai pasiekti ir neturiu jokių įsipareigojimų būti ten ir sekmadienį – nebūčiau ištvėrusi.

Rusų poetas, eseistas, vertėjas Josifas Brodskis (1940–1996) šią kalbą pasakė 1988 m. gegužės 18 d. 1-osios Turino knygų mugės atidarymo proga.

Knygų mugės idėja mieste, kur prieš šimtą metų išprotėjo Nietzsche, žada įdomų skaitymo ratą. Tiksliau, Mėbijaus juostą (kuri paprastai vadinama amžinuoju ratu), mat keli šios knygų mugės stendai užpildyti šio didžiojo vokiečio raštų rinkiniais ir rinktinėmis. Apskritai begalybė yra gana apčiuopiamas knygų leidybos aspektas; jau vien dėl to, kad ji pratęsia mirusio autoriaus egzistenciją už ribų, kurias šis numatė, arba gyvam autoriui užtikrina ateitį, kurią visi esam linkę laikyti begaline.

Knygos iš tiesų ne tokios baigtinės kaip mes. Net prasčiausios pergyvena savo autorius – iš esmės dėl to, kad užima mažiau erdvės už tuos, kurie jas parašė. Dažniausiai lentynose jos renka dulkes dar ir tada, kai jų autorius jau yra virtęs dulkių sauja. Vis dėlto net tokia ateities forma patikimesnė už atmintį kelių tave pergyvenusių artimųjų ar draugų, kuriais negalima pasikliauti, ir neretai būtent šitos pomirtinės dimensijos siekimas išjudina mūsų plunksną.

Todėl kai rankose sukinėjam ir vartom tuos stačiakampius daiktus in octavio, in suarto, in duodecimo ir t. t., ir t. t., ne itin klystam, jei įsivaizduojam beglamonėją, taip sakant, tikras ar potencialias urnas su pargrįžtančiais mūsų pelenais. Galų gale į knygą, – tai būtų romanas ar filosofinis traktatas, eilėraščių rinkinys, biografija ar trileris, – sudedamas iš esmės asmeninis žmogaus gyvenimas: geras ar blogas, bet visada baigtinis. Tas, kas pasakė, kad filosofavimas – tai mirties pratybos, daugeliu atžvilgių buvo teisus, nes kurdamas knygą niekas nejaunėja. Niekas nejaunėja ir skaitydamas knygą. Ir jeigu tai tiesa, pirmenybę, savaime suprantama, turėtume teikti geroms knygoms. Vis dėlto paradoksalu tai, kad literatūroje, kaip ir beveik visur kitur, gerumas nėra autonominė kategorija: ji apibrėžiama per skirtį nuo to, kas bloga. Negana to, norėdamas sukurti gerą knygą rašytojas turi perskaityti galybę makulatūros, nes kitaip neišsiugdys būtinų kriterijų. Ir būtent šia priežastimi galėtų būti teisinama prasta literatūra Paskutiniame teisme; tai raison d’être ir renginio, kuriame šiandien dalyvaujame.

Živilė Spūdytė. Mirtina tyla. 2016

Kadangi visi esam mirtingi ir knygų skaitymas suėda begalę laiko, turime susigalvoti kažin kokią ekonomijos efektą suteikiančią sistemą. Žinoma, neatmestinas galimas malonumas įknibti į storą, lėtai besirutuliojantį pusėtiną romaną; vis dėlto žinome, kad šitaip guostis įstengiame tik kurį laiką. Galų gale skaitome ne dėl paties skaitymo, bet siekdami pažinimo. Iš čia kyla kūrinių glaustumo, suspaustumo, tankumo poreikis; kūrinių, kuriuose būtų kuo ryškiau sufokusuota visa žmogaus būties įvairovė. Kitaip tariant, trumpiausio kelio poreikis. Iš čia kyla, – kaip mūsų numanymo, jog tokie keliai egzistuoja (jie iš tikrųjų egzistuoja, bet apie tai vėliau), pasekmė, – ir kompaso, padedančio orientuotis spausdintinės produkcijos okeane, poreikis.

Tokio kompaso funkciją, be abejo, atlieka literatūros kritika, recenzentai. Deja, jo rodyklė gali blaškytis kaip tinkama. Kas vieniems Šiaurė, kitiems – Pietūs (tiksliau, Pietų Amerika); su Rytais ir Vakarais – tas pats, ir net dar blogiau. Recenzentų keliami keblumai mažiausiai trejopi: a) recenzentas gali būti amatininkas ir toks pat neišmanėlis kaip ir mes patys; b) jis gali mėgti tik tam tikrą literatūrą arba paprasčiausiai darbuotis vienų ar kitų leidėjų labui; c) jeigu jis talentingas rašytojas, jo recenzijos išvirs atskira meno rūšimi, – Jorge Luisas Borgesas yra šito įrodymas, – ir baigsite tuo, kad skaitysite recenzijas, o ne knygas.

Bet kuriuo atveju minėtame okeane atsidursite ir be vairo, ir be burių, knygų puslapiams iš visų pusių šnarenant į jūsų plaustą, dėl kurio pajėgumo išsilaikyti paviršiuje anaiptol nesate tikri. Todėl alternatyva būtų išsiugdyti savą skonį, susikurti nuosavą kompasą, taip sakant, pačiam susipažinti su tam tikromis žvaigždėmis ir žvaigždynais – miglotais arba ryškiais, bet visąlaik tolimais. Vis dėlto tai atima velnioniškai daug laiko, tad betraukdami link išėjimo su apšiurusiu tomeliu po pažastim galite lengvai pasenti ir pražilti. Dar viena alternatyva, – o gal tos pačios atmaina, – kliautis kitų nuomonėmis: draugo patarimu, nuoroda tekste, kuris pasirodė savas. Nors tokia procedūra, niekaip oficialiai nepatvirtinta (o tai nebūtų jau taip blogai), mums žinoma nuo mažų dienų. Bet ir ji gali būt blogas laidas, mat literatūros okeanas nuolatos kyla ir plečiasi, – tai akivaizdžiai liudija ir ši knygų mugė, dar viena audra tame vandenyne.

Tai kurgi tvirta žemė, tebūnie kad ir negyvenamoji sala? Kur mūsų gerasis Penktadienis, jau nekalbant apie Čitą?

Prieš išdėstydamas savo pasiūlymą, – ne! – prieš išdėstydamas tai, ką laikau vieninteliu teisingo literatūrinio skonio ugdymo būdu, – norėčiau kelis žodžius tarti apie šios idėjos šaltinį, t. y. apie kuklų savo asmenį, – ne dėl garbėtroškos, o manydamas, kad idėjų vertė neatsiejama nuo konteksto, iš kurio ji kyla. Apskritai, jei būčiau leidėjas, knygų viršeliuose rašyčiau ne tik autorių vardus, bet ir tikslų jų amžių, kada parašė vieną ar kitą kūrinį, šitaip suteikdamas skaitytojui galimybę nuspręsti, ar nori jis pažindintis su informacija ir pažiūromis, užfiksuotomis šioje knygoje, tiek ir tiek metų už jį jaunesnio ar – jei jau taip – vyresnio žmogaus.

Būsimo pasiūlymo šaltinis priklauso tai kategorijai žmonių (deja, nebegaliu vartoti termino „karta“, numatančio tam tikrą masę ir vienovę), kuriems literatūra visada reiškė kelis šimtus vardų; žmonėms, kurių pasaulietiniai talentai būtų privertę krūptelėti Robinzoną Kruzą ar netgi Tarzaną; tiems, kuriems nejauku dideliuose sambūriuose, kurie vakarėliuose nešoka, kurie bando atrasti metafizinį pateisinimą svetimavimui ir kruopščiai renka žodžius kalbėdami apie politiką; žmonėms, kurie nemyli savęs daug labiau nei jų nekentėjai; kurie tebeteikia pirmenybę alkoholiui ir tabakui, o ne heroinui ir marihuanai; tiems, kurių, W. H. Audeno žodžiais tariant, neaptiksime ant barikadų ir kurie niekada nešaudo nei į save, nei į mylimuosius. Jei tokie žmonės netyčia atsiduria savo pačių kraujo klane ant kalėjimo kameros grindų arba užlipa į tribūną, tai dėl to, kad maištauja (o tiksliau – prieštarauja) ne prieš konkrečią neteisybę, bet apskritai prieš pasaulio sanklodą. Jie neturi iliuzijų, kad jų išpažįstamas požiūris yra objektyvus; priešingai, nuo pat pradžių pabrėžia savo nedovanotiną subjektyvumą. Bet taip daro ne siekdami apsisaugoti nuo galimo puolimo: paprastai jie puikiai suvokia savo ginamų pažiūrų ir pozicijos pažeidžiamumą. Nepaisant to, laikydamiesi pažiūrų, iš dalies prieštaraujančių Darwino dėsniams, pažeidžiamumą jie laiko pagrindine gyvos materijos savybe. Tai, reikia pridurti, susiję ne tiek su mazochistinėmis tendencijomis, šiais laikais primetamomis kiekvienam literatui, kiek su instinktyvia, anaiptol ne iš kitų perimta nuovoka, kad kraštutinis subjektyvumas, išankstinė nuostata ir netgi idiosinkrazija iš esmės menui ir padeda išvengti klišių. O juk priešinimusi klišėms menas ir skiriasi nuo gyvenimo.

Dabar, kai jau žinote tikrąjį mano pasiūlymo akstiną, galiu jį pasakyti: norint išsiugdyti gerą literatūrinį skonį, reikia skaityti poeziją. Jeigu manote, kad taip teigiu iš atsidavimo savo cechui, kad bandau kelti savo gildijos interesus, klystate: aš nesu profsąjungos narys. Esmė ta, kad poezija, ta aukštesnioji žmogaus kalbos forma, yra ne tik glausčiausias, bet ir sutelkčiausias žmogiškosios patirties perdavimo būdas; negana to, ji siūlo pačius aukščiausius bet kokio lingvistinio veiksmo, ypač popieriuje, standartus.

Kuo daugiau poezijos skaitome, tuo nepakantesni daromės bet kokio pobūdžio daugiažodžiavimui, kad ir kas tai būtų: politinė ar filosofinė kalba, istorija, visuomeniniai mokslai ar grožinė literatūra. Geras prozos stilius – visada poetinės kalbos tikslumo, pagreičio ir lakoniško intensyvumo įkaitas. Epitafijos ir epigramos vaikas, sumanyta, ko gero, kaip trumpiausias bet kurios temos apmąstymo būdas, poezija stipriai disciplinuoja prozą. Pastarąją ji moko ne tik branginti kiekvieną žodį, bet ir dvasinių būsenų pavidalų judrumo, linijinės kompozicijos alternatyvų, gebėjimo praleisti savaime suprantamus dalykus, detalių išryškinimo, antigradacijos technikos. Poezija pirmiausia skatina prozą siekti metafizikos, kuri ir atskiria meno kūrinį nuo paprastos belles lettres. Tačiau reikia pripažinti, kad būtent šiuo požiūriu proza pasirodė tingokas mokinys.

Prašom suprasti mane teisingai: aš nesistengiu nuvainikuoti prozos. Tiesa tokia, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių poezija yra tiesiog senesnė už prozą ir dėl to toliau pažengusi. Literatūra prasidėjo nuo poezijos, nuo klajoklio dainos, kuri ankstesnė už sėslų rašymą. Ir nors nusakydamas poezijos ir prozos skirtumą esu palyginęs jas atitinkamai su oro pajėgomis ir pėstininkais, mano čia pateiktas pasiūlymas niekaip nesusijęs nei su hierarchija, nei su antropologinėmis literatūros ištakomis. Aš tik stengiuosi būti praktiškas ir išvaduoti jūsų akis ir smegenų ląsteles iš gausybės nenaudingos spausdintinės medžiagos. Poezija, galima sakyti, būtent šiuo tikslu ir buvo sugalvota, ji – ekonomijos sinonimas. Todėl ką mums derėtų padaryti, tai atkurti mintyse pastarųjų dviejų tūkstantmečių mūsų civilizacijos paveikslą, bent jau jo miniatiūrą. Tai daug lengviau, nei įsivaizduojate, mat visos poezijos apimtis gerokai mažesnė už visos prozos apimtį. Negana to, jeigu jus labiausiai domina šiuolaikinė literatūra, tai šis darbas – vieni niekai. Jums tereikia keliems mėnesiams apsiginkluoti gimtosios savo kalbos poetais, pageidautina, pirmosios amžiaus pusės. Spėju, kad jūsų skaitiniai susiaurės iki dešimties plonokų knygelių, užtat baigiantis vasarai būsite kuo puikiausios formos.

Jeigu jūsų gimtoji kalba anglų, galėčiau rekomenduoti Robertą Frostą, Thomą Hardy, W. B. Yeatsą, T. S. Eliotą, W. H. Audeną, Marianne Moore ir Elizabeth Bishop. Jeigu vokiečių – Rainerį Marią Rilkę, Georgą Traklį, Peterį Huchelį, Gottfriedą Benną. Jeigu ispanų – Antonio Machado, Federico Garcíą Lorcą, Luisą Cernudą, Rafaelį Alberti, Juaną Ramóną Jiménezą, Octavio Pazą. Jeigu jūsų gimtoji lenkų arba mokate lenkų (o tai būtų didelis pranašumas, nes aukščiausio lygio mūsų šimtmečio poezija parašyta šia kalba), paminėčiau Leopoldą Staffą, Czesławą Miłoszą, Zbigniewą Herbertą ir Wisławą Szymborską. Jeigu gimtoji prancūzų, tai pasiūlyčiau, be abejo, Guillaume’ą Apollinaire’ą, Jules’į Supervielle’į, Pierre’ą Reverdy, Blaise’ą Cendrars’ą, kai ką – Paulio Éluard’o, šį tą – Louis Aragono, Victoro Segaleno ir Henri Michaux. Jeigu gimtoji graikų kalba, tai vertėtų skaityti Konstantiną Kavafį, Georgą Seferį, Janį Ricą. Jeigu olandų, tai skaitytinas Martinus Nijhoffas, o ypač pritrenkiantis jo eilėraštis „Awater“. Jeigu portugalų, rekomenduočiau Fernando Pessoa ir galbūt Carlosą Drummondą de Andradę. Jeigu švedų, skaitykite Gunnarą Ekelöfą, Harry Martinsoną, Tomą Tranströmerį. Jeigu rusų, būtina skaityti bent jau Mariną Cvetajevą, Osipą Mandelštamą, Aną Achmatovą, Borisą Pasternaką, Vladislavą Chodasevičių, Velimirą Chlebnikovą, Nikolajų Kliujevą. Jeigu italų kalba, tai aš neišdrįsiu ką nors minėti šiai auditorijai, ir jeigu išskiriu Salvatorę Quasimodo, Umberto Sabą, Giuseppę Ungaretti ir Eugenio Montalę, tai tik dėl to, kad jau seniai norėjau išreikšti asmeninę padėką ir atiduoti duoklę šiems keturiems didiems poetams, kurių eilutės neabejotinai darė įtaką mano gyvenimui, ir man džiugu, kad galiu tai padaryti būdamas italų žemėje.

Jei, perskaitę kurį nors iš čia paminėtų poetų, nebeatsiversite iš lentynos išsitrauktos prozos knygos, tai bus ne jūsų kaltė. Jei ir toliau ją skaitysite, tai bus pliusas autoriui; tai reikš, kad šis autorius tikrai turi kuo praturtinti tiesą apie mūsų egzistenciją, tiesą, kuri buvo žinoma šitiems nedaugeliui anksčiau išvardytų poetų; mažų mažiausiai tai bus įrodymas, kad šitas autorius ne plepūnas, kad jo kalba pasižymi savita energija ir grakštumu. Arba tai bylos, kad skaitymas – neužgesinama jūsų aistra. Ir ne pati prasčiausia.

Jei leisite, nupiešiu karikatūrą, mat karikatūra išryškina esmę. Toje karikatūroje matau skaitytoją, kurio abiejose rankose – po atverstą knygą. Kairėje jis laiko eilėraščių rinkinį, dešinėje – prozos tomelį. Pasižiūrėkim, kurį numes pirmą. Žinoma, skaitytojas gali į abi rankas paimti po prozos knygą, bet tada jis liks be pasirinkimo kriterijų. Ir, kas be ko, jis taip pat gali paklausti, kuo gera poezija skiriasi nuo blogos ir kur garantija, kad su kairėje rankoje laikoma knyga iš tikro verta prasidėt.

Na, visų pirma, kairėje rankoje laikoma knyga greičiausiai bus lengvesnė už laikomą dešinėje. Antra, poezija – Montalės žodžiais – beviltiškai semantiškas menas, tad galimybių šarlatanizmui joje be galo maža. Jau ties trečia eilute skaitytojas žinos, kokį daiktą laiko kairėje rankoje, nes poezija atsiskleidžia greitai ir jos kalbos kokybę pajunti iš karto. Po tų trijų eilučių skaitytojas gali pasižiūrėti, ką laiko dešinėje.

Tai, kaip sakiau, karikatūra. Drauge, spėju, tai galėtų būti poza, kuria daugelis iš mūsų nesąmoningai persiimame šiandienos knygų mugėje. Bent jau įsitikinkite, kad savo rankose laikote skirtingų literatūrinių žanrų knygas. Žinoma, tas akių bėgiojimas iš kairės į dešinę – iš proto vedantis užsiėmimas. Tačiau Turino gatvėse jau nebekaukši raiteliai, ir vaizdas vežiko, šniojančio botagu savo gyvuliui, nepablogins tos būklės, kurios apimti paliksite šį pastatą. Be to, po šimto metų pamišimas niekuo nestebins minių, kurios gausumu daug kartų lenks visų šios mugės knygų juodų raidelyčių sumą. Tad kodėl gi jums nepasinaudojus ta maža gudrybe, kurią jums ką tik pasiūliau.

Vertė Andrius Patiomkinas

Senas Leipcigo piešinys. Autorės nuotrauka

Liest sich gut – mieste skelbė reklaminiai knygų mugės stendai. Leipcige jautėsi pavasaris, vokiečiai puošėsi Velykoms ir uoliai pirko šokoladinius zuikius. Blizgėjo atstatomos universiteto bažnyčios stiklai – komunistai ją susprogdino 1968 m. Tada pastatė toje vietoje grandiozines Marxo ir Engelso statulas – Lauryno Katkaus pasakojimu, jas net buvo sunku iškelti. Kad šiame mieste gimė Wagneris ir Leibnizas, skelbė atvirukai ir antikvariniai spaudiniai. Šv. Tomo bažnyčioje vargonavo Bachas – ten jis ir palaidotas. Kai ėjau ieškoti kapo, buvo sekmadienis, pastorė kaip tik išėjo giedoti pamaldų, ir prižiūrėtojas paprašė manęs nefotografuoti. Leipcige studijavo Fichte, Schumannas, Goethe: mieste yra pasažas su skulptūrine kompozicija – Faustas su Mefistofeliu paverčia studentus kiaulėmis. Po juo – „Fauste“ aprašytasis Auerbacho rūsys, kuriame dabar veikia banalus restoranas. Ten taip tylu. Parduotuvėse nėra muzikos – pagarba jiems už tai. Knygynas, kuriame rasi visko, ko tik širdis geidžia: nuo organizmo muliažų medikams ligi piratų kostiumų vaikams. Lietuvos trispalvė ant naujienų prekystalio žymi faktą, kad Lietuva yra šių metų knygų mugės viešnia. Gyvas turgus, skiauterėti pankai, paminklas holokausto aukoms – tuščios medinės kėdės; dera mokytis, kaip statyti paminklus. Iškaba su kiaulės galva ir lietuviškais cepelinais vieno restorano vitrinoje – nors cepelinai gaminami tik retomis pietų valandomis, taip žymimas išskirtinis Lietuvos dalyvavimas knygų mugėje. Ramunės Pigagaitės fotografijų paroda vienoje iš erdvių, kur vyko lietuvių skaitymai (o vyko jie ne vien mugėje, bet ir baruose, senuose teatruose ir pan.). Bilietus nusipirkę vokiečiai kamerinėje aplinkoje atidžiai klausėsi poezijos skaitymų lietuvių kalba ir vertimų, o paskui užduodavo klausimus (visiškai adekvačius! Ne „kaip gimsta jūsų kūryba?“).

Mugėje baisi maišalynė, bet karnavalo dvasia – užplūdę persirengėliai mangų veikėjai, kai kurie smarkiai

Autorės nuotrauka

ginkluoti – su tokia amunicija nelengva ir įeiti. Su kauke esą leidžia nemokamai, bet tingėčiau taip grimuotis ir puoštis už apytiksliai trylika eurų. Ties įėjimu neįprastas tiltas per tvenkinį – vizualiai susidaro įspūdis, kad žmonės eina vandeniu. Gal čia ir metafora. Tik įėjus – mėlynoji sofa, kur nuolat filmuojami svarbiausieji pokalbiai, kiek toliau – įvairiai vertinamas Lietuvos stendas (man gražus, kitiems – neva nelabai funkcionalus). Pavargusieji sėdėjo pasieniais arba maitinosi valgyklose. Vaikų salėje didžiulei miniai aktoriai skaitė pasakas, šmėkščiojo pliušiniai knygų herojai. Kaip ir visose knygų mugėse (galiu palyginti, pvz., su Paryžiaus), tik gal tris kartus visko daugiau – daug komercinės literatūros. „Ar vokiečiai tikrai taip domėjosi lietuvių literatūra, kaip spauda parašė?“ – „Iš mandagumo jie domisi viskuo, bet gal tai tiesiog… auklėjimas.“ Specialiai mugei išleistos 26 knygos, vienaip ar kitaip susijusios su Lietuva ir jos kultūra. Visi autoriai susitikdavo viešbutyje per pusryčius. Lietuvių kalba brangiai kainuoja.

●

„VERSschmuggel“ (lietuviškai – „PerVERSmai“) almanacho pristatymas dar turėjo vykti ir Berlyne – flâneur svajonių mieste. Ten taip gražu. Kvyrai vaikšto susikibę už rankų. Vakarais čiulba besiporuojantys paukščiai. Gatvėje nuolat lydi kalba – bet nebūtinai vokiečių, o daug svetimų kalbų, kuriomis vibruoja tas miestas. Jonynas su Parulskiu, kaip kažkiek ten gyvenę, vedė grupę iš geležinkelio stoties į viešbutį – užtrukom gal tris valandas, bet buvo visai įdomu, pamatėm įspūdingą hipsteryną su didžėjumi gatvėje ir futbolo transliacijų būdelėmis. Ėjome palei buvusią sieną – daugiaaukščių balkonai Vakarų pusėje buvo išpuošti vėliavomis ir kita patriotine atributika, vis dar mininčia sienos griuvimą. Šalia veikiančiose pigiose „Ost-West“ užeigose – kareivių muliažai, sienos trupiniai, Brežnevo bučinys. Iš arti pamačiau televizijos bokšto burbulą, apie kurį daugiausia žinau iš vaikystėje prenumeruoto „ABC-Zeitung“. Paminklą Marxui ir Engelsui, prie kurio ant metalinės sienos visiems leista išreikšti savo nuomonę – daugiausia antifašistiniais lipdukais. Vokietijos istorijos muziejus su visa skausminga vermachto istorija, speciali paroda – Vokietijos kolonializmo istorija. Visa kas pateikta itin korektiškai ir su atgaila, vis pasibarstant galvas pelenais, – net sumaitotų kolonizatorių „balvonų“ liekanos. Galvoju, kad kaip tik dėl to nuolat eksplikuojamo istorinės atgailos akto šis miestas toks tolerantiškas ir toks saugus. Suvenyrų krautuvėlėje perku Merkel profilio sausainių kepimo formelę – kepsime per Kalėdas. Skaitytų knygų turgelis prie Humboldtų universiteto – ir mano skaitytieji Peliuko Mikio komiksų rinkiniai po eurą. Graudus paminklas nukankintiems žydų vaikams tyliame skverelyje. Lėlių teatras, kurio vitrinoje tarp marionečių kyšo ir Trumpo galva.

●

Grįžusi iškart ėjau į „Kino pavasarį“. Esu sena, turiu mažai laiko – jau vaikštau į tuos filmus, kuriuos rekomenduoja Živilė Pipinytė. Nekenčiu gėdingų versliukų, kurie bandomi prasukti kino teatro fojė, ir tų idiotiškų raudonų kilimų bei asmenukėms skirtų sienų, galinčių daryti įspūdį tik visiškiems tuščiagarbiams. Nerekomenduoju niekam nieko, nes tą daryti nėra prasmės, jeigu neturi duomenų (nestudijavai kino dvidešimt ar daugiau metų, negyveni juo, nebandei jo montuoti; esi ne to paties kraujo). „Nerudą“ (rež. Pablo Larraín, Čilė, Prancūzija, Ispanija, Argentina, 2016) žiūrėjau pirmą, nutarusi, kad biografijos, šiaip ar taip, yra įdomesnės už kokio nykūno X gyvenimą, kuris rūpi tik režisieriui Y. Poetiškas, dinamiškas filmas, dabartiniame lietuvių kine nieko panašaus nelaukiu, nesitikiu ir neįsivaizduoju. Paskui ėjau į „Rarą“ (rež. Pepa San Martin, Čilė, Argentina, 2016) – vien dėl to, kad filmas apie lesbiečių šeimą, auginančią dvi dukras. Iš anksto žinojau, kad bus prastas (jo Pipinytė nerekomendavo), bet vis vien nuvylė, nes ir netikroviška (Lotynų Amerikos mentalitetas), ir didaktiška (auklėjamasis filmas visiškiems žiopliams), ir tiksliu kvaišos tolerancijos simboliu tampa neurotiško šeimininko į veterinarijos kabinetą kasdien tampomas ežiukas, nes jis „neramus“ – tarsi būtų ramių ežiukų. „Baigiamieji egzaminai“ (rež. Cristian Mungiu, Rumunija, Prancūzija, Belgija, 2016) dar kartą sutvirtino įsitikinimą, kad rumunai, nors ekonominiu požiūriu gal net didesni nevykėliai už mus, turi daug geresnio kino. „Baigiamuosiuose egzaminuose“ tvyro Rumunijai būdingos korupcijos atmosfera – visos sistemos funkcionuoja tik per pažintis, kyšius, įtakos sferas. Visgi filme egzistuoja ir kažkokia mistinė dimensija, nes ligi paskutinės minutės atrodo, kad dar kažkas įvyks, kažko dar nežinome, tįsta mums nematomų veikėjų gija – teisingas, estetiškas realizmas. Filmo „Mėnesiena“ (rež. Barry Jenkins, JAV, 2016) salė buvo sausakimša kvyrų, nors filmo tema – ne tiek homoseksualumas, kiek Amerikos juodųjų getai. Veikėjai kalba savo specifine kalba, žargonu, kuris intravertą, rodos, galėtų išvaryti iš proto. Žmogui neduodama net ramiai pavalgyti – jis kvočiamas kažin kokių dalykų, galios patvirtinimo, išpažinimų, kurie yra iš anksto nustatyti ir reiškiasi įdomia, bet labai jau reglamentuota kalba, įstingdančia turbūt visą vergovės ir rasizmo istoriją. Kabinėjimasis prie žmonių, pas mus švelniai vadinamas „patyčiomis“, tame kontekste įgauna kone adaptacijos prasmę. Tačiau galbūt geriausia, ką kol kas mačiau, – „Net neįsivaizduoji, kaip aš tave myliu“ (rež. Paweł Łoziński, Lenkija, 2016). Dvi moterys, mama ir dukra, vaikšto pas senyvą psichoterapeutą į seansus, kuriuose aiškinasi savo santykį. Turbūt siaubinga, bet labiau tapatinausi jau su neteisingai mylinčia motina negu su dvidešimt penkerių dukra, kuri, psichoterapeutui paprašius apkabinti savo pačios paauglės vaizdinį, ištaria: „Tai juk netikra, vaizduotės pasauliai.“ – „Tik vaizduotės pasauliai ir yra tikri – tai net vaizduotė“, – atsako jai profesorius Bogdanas de Barbaro, žymus Krokuvos psichoterapeutas.

●

„Trys seserys“ Nacionaliniame dramos teatre (rež. Yana Ross, adaptuoti padėjo Mindaugas Nastaravičius). Gerai kažkada sakė a. a. Valdas Gedgaudas: „Gražiai Bialobžeskis skaito Gedą, bet negaliu klausytis – akyse stovi „Nekviesta meilė“.“ „Trijų seserų“ sumanymas turbūt toks ir buvo, tačiau kai girdžiu scenoje balsus iš „Dviračio šou“, ištinka paranoja, kad esu ne teatre, bent jau ne Nacionaliniame, o gal kokiame… „Domino“. (Nieko prieš popkultūrą neturiu.) Beje, Olgos vaidmuo bene geriausias, išlaikęs daugiausia klasikinio vaidmens bruožų – gal dėl to, kad ir veikėja konservatyvi, maloniai senamadiška, kurios pati profesija (pedagogė) skamba kaip diagnozė. Aišku, apie jokį Čechovą čia negali būti nė kalbos. Jeigu vertintume tai kaip „žiūralą“ hipsteriams, visai vykęs ir Nomedos vaidmuo – tikiuosi, žiūrėdami į ją atpažins save. Penkių scenoje skambančių kalbų babelis galėjo būti panaudotas ekspansyviau. Tačiau siaubingiausia, kad publika plojo atsistojusi, pasirodė gerų recenzijų, feisbuke liejosi pozityvios emocijos. Visa tai, kaip tame rumunų filme apie korupciją, yra apie mus – režisierių ir aktorių bičiulius, Stokholmo sindromo ištiktus Kėvišo pavaldinius, Malinausko bendražygius, vulgarių reklamų aukas.

Scena iš spektaklio „Trys seserys“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Urbanistinės klajonės aprašytos gausiai, nors moterų bastymasis sunkiai išsitenka literatūros kanone. Bene vienintelė išimtis – rytinis ponios Delovėj pasivaikščiojimas, bet turbūt negalėčiau labiau nuo jos skirtis ar būti mažiau poetiška. Nepažinčiau savęs einančios didmiesčio nakties šviesoje: bluzonas su kapišonu, užtrauktu ant galvos, vyriška striukė nuo lietaus, beveik siekianti kelius, tamprės ir krepšys su sporto apranga – galbūt aš pati savęs bijočiau sutikusi gatvėj, savo veido, belyčio ir tamsaus. Bet niekas čia mane pamatęs nepereis į kitą gatvės pusę, nes čia visi su kapišonais ir veidais, pasislėpusiais šešėliuose.

Dieną žmonės atpažįstami ir aš pati sau labai aiški, matau savo jauną veidą praeidama pro parduotuvių vitrinas. Bet dabar, tamsoje, mano veidas gali būti bet koks – senas ir neatpažįstamas net man pačiai. Šiąnakt, gilioj tamsoj, aš staiga suvokiu, kokia iš tiesų esu pavargusi, koks išsekęs mano kūnas, raumenys trukčioja, atrodo, jaučiu save senstant. Ir čia, dabar, tarp pavienių mašinų garsų ir muzikos aido iš laiptinių, mane, jauną moterį, einančią tamsia gatve, užlieja lyg karštinė – akimirksniu – savo jaunystės suvokimas ir dėkingumas už ją.

●

Šiemet sukanka penkiasdešimt metų nuo legendinės poezijos antologijos „Mersio garsas“ (The Mersey Sound) išleidimo 1967 metais. Bitlų Liverpulio laikai, septintasis dešimtmetis, pokario karta pilna optimizmo ir energijos, pavargusi nuo dulkėtos poezijos tomų, nuo senų garsų. Laivai į industrinį prekybos miestą šiaurės Anglijoje atplukdė išsilaisvinimo aidus iš Amerikos. Rogeris McGoughas, Brianas Pattenas ir Adrianas Henri sudėjo savo poeziją į 128 puslapius, jų parduota daugiau kaip pusė milijono egzempliorių – tai vienas sėkmingiausių visų laikų poezijos rinkinių Jungtinėje Karalystėje ir turbūt visame pasaulyje.

Senus Tennysono ir Coleridge’o tomus pakeitė poezijos skaitymai tamsiuose uostamiesčio baruose, kur grindys limpa nuo išlieto alaus. Antologija buvo revoliucija, įkvėpta Amerikos bytnikų: pagaliau poezija kalbėjo visiems suprantama kalba, nežiūrėjo į uosto darbininkus ir statybininkus iš aukšto, nemetė ant jų moralinio autoriteto šešėlio. McGoughas, Pattenas ir Henri demokratizavo poeziją ir antologijos realizmas ne vieną moksleivių kartą paskatino paimti poezijos knygą į rankas – pirmąsyk gyvenime. Autoriams nerūpėjo, kad snobai šnairavo į šmaikščią ir smagią poeziją, jie norėjo pakeisti poezijos tikslą – ji turėjo būti bendruomenės dalis ir jos atvaizdas, o ne moralinis ar intelektualinis pratimas.

Ne tik kalba, atpažįstami vaizdiniai, bet ir pati poezija kasdienė: eilėraščiai tarp eilučių braižo Liverpulio, kur poetai gyveno, kur tuo metu klestėjo eksperimentinis menas, nauji muzikos ritmai ir hepeningai, gatvių žemėlapį, atpažįstamą jo gyventojams. Antologijoje daug meilės, bet ji praskiesta kasdienybės ironija ir absurdu, sudūlėjusios tradicijos pašiepimu ir darbininkų kasdienybės melancholija. Ir visgi eilėraščiuose yra daug liūdesio, lengvo kartėlio, sumišusio su uosto purvu ir prakaitu. Visi trys poetai fiksuoja besikeičiančią Liverpulio kasdienybę, išsikerojusius pokario biurų ir butų kompleksus, įsibėgėjusią komercializaciją ir urbanistinį betoninį liūdesį, vakarieniaujant po vieną, valgant atšalusią keptą žuvį su bulvytėmis ir suvokiant savo jaunatviškos energijos trapumą.

●

Einu namo ilgiausiu maršrutu, pro tamsias upes bei apleistas gamyklas ir prisimenu Roberto McGougho eilėraštį „Leisk man mirti jauno žmogaus mirtim“, neseniai skaitytą „Mersio garse“:

Leisk man mirti jauno žmogaus mirtim

ne švaria ir tarp

paklodžių šventinto vandens mirtim

ne žymių-paskutinių-žodžių

taikia uždususia mirtim*

Šiąnakt, tamsoj, tarp jaunų tyliai pakampėse stoviniuojančių ar mašinose, vibruojančiose nuo muzikos viduje, laukiančių vyrų, tarp tolimų šaižių moteriškų riksmų ir pavienių vyresnių praeivių aš irgi nenoriu mirti seno žmogaus mirtimi. Kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas tampa įvykiu savaime, mano visas dėmesys sutelktas į vos virpančią nosį ir besikilnojančią krūtinę, lyg tarp tų atodūsių egzistuotų jaunystė. Bet iš tiesų kiekvienas atodūsis – tai laiko matas, kiek man liko, kiek jau turiu to laiko sukaupusi.

Senatvė, kaip ir vienatvė, ypač urbanistiniame kontekste, yra kažkiek gėdinga. Ji išstumta iš viešumos, jauni žmonės dažnai nepastebi pensininkų, nebent šie per lėtai eina šaligatviais arba užstoja taką autobuse. O ir apie pačią senatvę kalba tik seniai ir dažniausiai kalba kitiems seniams. Jaunus, kalbančius apie senėjimą, lydi stigma ir pašaipa: arba jie nieko neišmano, arba tiesiog neturi teisės apie tai kalbėti. Mes apie senatvę dažniausiai kalbam tik live fast, die young*** kontekste, norėdami išstumti senatvę ir jos neįgalumą iš savo gyvenimo, verčiau gyventi iki kokių trisdešimt septynerių ir mirti perdozavus kokosų pieno Tailande. Bet dažniausiai tie norai ištrinti senatvę iš gyvenimo pasibaigia dvigubu pralaimėjimu – nei gyvenam taip greit, kaip norėtųsi, nei mirštam jauni.

Viktor Pivovarov. Popierinis maišelis su vyšniomis. 2004

Pastaruosius dešimt metų pradėjau ne tik įgyti tam tikrą istorinę nuovoką, bet netgi fiziškai patirti laiką. Iš pradžių atrodė, kad mano visą likusį gyvenimą nulems sprendimai, padaryti dabar, kai man aštuoniolika ar dvidešimt, ar dvidešimt penkeri. Ir tai tik iš dalies tiesa: tie sprendimai svarbūs, bet tai tik dalis žmogiškosios patirties. Kasdieniai sprendimai neturi lydėti į sėkmę – jie turi mane paruošti senatvei, viskas iki tol yra paruošiamoji mokykla, nulinė klasė.

Greičiausiai dar nepradėsiu kaupti pensijai, neužstrigsiu laike – bet neketinu ir mirti baltų paklodžių mirtimi. Aš tik noriu sutikti senatvę ne kaip jaunystės pabaigą, bet kaip tikrojo gyvenimo etapą. Senatvė turi būti reabilituota kaip išbandymas ir iššūkis, o ne liūdnas ir lėtas galavimasis, ji turi būti grąžinta gyvenimui kaip esminė dalis.

Ir todėl dabar, vaikščiodama tamsoje, galvoju apie tai, kokia mirtimi norėčiau mirti, kokiu žmogumi norėčiau mirti ir kaip ten nusigauti. Galvoju, kaip man išgyventi visas tas istorijas, kurias norėčiau pasakoti, kai būsiu sena, surasti tuos žmones, su kuriais norėsiu gerti arbatą prie židinio ar leisti laiką senelių namuose. Galvoju, kaip man užsigrūdinti dabar, kaip išmokti nebijoti glembančios odos ant kaklo ir šlakų veide, jei apskritai įmanoma pasiruošti tokioms patirtims kaip invalidumas ar senatvinė demencija. Tokiomis akimirkomis esu smėlio grūdas, užstrigęs laikrodžio viduryje, ties susiaurėjimu: aš laiko bėgsme, jaučiu jį gerai, bet tuo pat metu jis sustojęs ir aš turiu tik dalį sekundės apsidairyti ir suvokti save tame laike.

Kai man 73

ir turiu pastovų gerą auglį

tegul mane nuskina paryčiais

ryškiai raudonas sportinis automobilis

man grįžtant namo

iš naktinio vakarėlio

Leisk man gyventi jauno žmogaus senatve, leisk man senti, kol dar mano atvaizdas veidrodyje nesikeičia – live slow, die old***.

●

Grįžusi namo atsiverčiu „Mersio garsą“ ir skaitau Briano Patteno eilėraštį „Ateik į miestą, Mode“, atsakymą į Tennysono „Ateik į sodą, Mode“. Dažnai nedrįstu tapatintis su lyriniais herojais, lyg tai būtų per daug arogantiška, nesinori susireikšminti, bet dabar negaliu susilaikyti – jaučiuosi labai panaši į Modę, sugrįžusią ar net nenuėjusią į tą sodą ir dabar sėdinčią mieste. Dienos nuskinamos per greitai ir tos akimirkos, einant ar beveik bėgant didmiesčio tamsoje, kai jauti tik savo kvėpavimą, yra retos ir hiperrealios, lyg stebėtum save iš šalies, pravažiuojančią autobusu ir šūkalojančią bet ką pro atvertą langą.

Vis dar lyriška, bet jau panaudota, tu bastaisi priemiesčiuose,

Stebi pravažiuojančius autobusus, pilnus jaunų laimingų žmonių,

Svarstydama, kurgi yra tas sodas, kur jis galėtų būti

Ir kaip jį galima prarasti. Mode, neverta.

Galvoju apie pirmą eilutę, kuri aidu atsiliepia į mano senėjimo jausmą, vis dar lyriška, bet jau panaudota. Jau nebenauja, aš pradedu susitaikyti su visa ta patirtimi: anksčiau visos gyvenimo pamokos, atrodė, plūsta iš ateities, kokia norėčiau būti, kokia galėčiau būti, ir staiga aš jau galiu analizuoti dešimtmetį kaitos ir patirties, pirmą kartą darau dalykus antrą ar trečią kartą – dabar žinau, ką reiškia būti patyrusiai, ką reiškia būti panaudotai gyvenimo. Yra keletas puikių scenų filme „Jausmų galia“, Džoelio atsiminimams apie mylimąją Klementiną krentant į bedugnę, nykstant, namui, prie kurio jie susipažino, tiesiog griūvant akyse. Jaučiuosi atvirkščiai, lyg tik statyčiau tą namą, kurčiau prisiminimus juodoje erdvėje, lyg žaisčiau „Minecraftą“.

Mes negalėtume rasti tau sodo, Mode,

Net jeigu ir bandytumėm.

Tai ateik į miestą, Mode,

Kur gėlės nuskinamos per greit

Ir dienos skerdžiamos, lyg būtų priešai.

●

„Šiąnakt vidurdienį“ yra turbūt vienas žymiausių antologijos ir paties Adriano Henri eilėraščių. Per kontrastą ir paradoksą, per juoką lyrinis herojus atveria skausmą ir liūdesį – mylimoji niekaip jo nepamils.

Darbų yra visiems ir niekas jų nenori

Skersgatviuose įsimylėję paaugliai bučiuojasi dienos šviesoje

Pamirštose kapinėse visur mirusieji tyliai laidoja gyvuosius

              ir

Tu man pasakysi, kad myli mane

Šiąnakt vidurdienį

Šiąnakt vidurnaktį jauna moteris jaučia savo senatvę, bet randa kažką guodžiančio „Mersio garse“. Eilėraščiai atsiduoda juoku ir absurdu, neišstumia skausmo iš lyrinio gyvenimo, bet laiko jį pagriebę ir velka per kiekvieną eilutę – atsargiai paliesdami skaitytojos žmogiškumą.

Seni žmonės kartais kalba apie susitaikymą su mirtimi ir savo ribotumu senatvėje. O man atrodo, turiu pradėti senti, kol esu jauna. Sustoti tarp įkvėpimo ir iškvėpimo, ryte pirkdama gėles, vaikštinėdama po miestą, suvokti savo amžių, pažiūrėti į dar elastingą rankų ir kaklo odą, visus tuos kilogramus, kuriuos išstumiu sporto salėje, – suvokti laiką, stebėti savo pačios gyvenimą einant ne pro šalį, bet šalia, kartu su manimi. Jei pasiryšiu senti kasdien, o ne tuos paskutinius penkiolika ar dvidešimt savo gyvenimo metų, turėsiu ir save suvokti kitaip: kaip vientisą, o ne padriką, bet kartu ir kaip nuolat besikeičiančią, sąmoningai ir ne.

Ir čia slypi tragedija: džiaugsmas ir dėkingumas už jaunystę, tos sąmoningos akimirkos sulaikius kvėpavimą turi savo kainą – tuo pačiu metu privalau suvokti save laike, stebėti save senstant.

Kartais apsimetu, kad dar galiu ignoruoti laiką, bet visgi šis džiaugimasis jaunyste turbūt yra pirmas požymis, jog ji slysta man iš rankų, jog sodo, kaip ir Modė, jau neberasiu, kad ir kiek ieškočiau. Ir, galiausiai, kas man iš to sodo? Aš nueisiu į miestą, klaidžiosiu naktimis tarp daugiaaukščių, gamyklų ir nešvarių didmiesčio upių, nes laikas vis tiek dabar man jau seks iš paskos visur, kasdien, pasislėpęs po kapišonu, iš po gėlių puokštės rytiniame turguje, iš po žibinto gatvės kampe.

 –  –

* Šis ir kiti eilėraščiai yra autorės laisvai versti iš anglų kalbos.

** Gyvenk greitai, mirk jaunas (angl.).

*** Gyvenk lėtai, mirk senas (angl.).

Chiyo-ni (1703–1775) daugelio laikoma geriausia visų laikų japonų poete. Su keliolika jos trieilių susipažinau, skaitydamas R. H. Blytho keturtomį „Haiku“ (kaip pamenate, autorius abejojo, ar moteris iš viso gali parašyti gerą haiku; „Š. A.“, 2016.XII.2). Labai susidomėjau ir atsisiųsdinau jos eilių knygą. Puiki poetė!

Chiyo šeima vertėsi pakabinamų popieriaus ritinėlių, skirtų tapybai ir kaligrafijai, gamyba. Tad aplink mergytę nuo mažumės alsavo meno pasaulis. Sakoma, kad pirmą trieilį ji sukūrusi būdama šešerių. Vėliau mokėsi pas du Basho mokinius, reiškėsi ir kaligrafijos bei tapybos srityse. Sulaukusi penkiasdešimt dvejų, tapo vienuole. Prasidėjo pats sėkmingiausias jos kūrybos laikotarpis. Labai išgarsėjo tebebūdama gyva: išleido du poezijos rinkinius (tais laikais šitai buvo sunku padaryti net garsiems poetams vyrams), buvo įtraukta į šimtą dvidešimt poezijos antologijų, turėjo gausybę gerbėjų poetų ir kitokio tipo skaitytojų.

Angliškos knygos „Chiyo-ni – haiku meistrė“ autorės mano, kad josios kūrybai moteriškumo ypač teikia „subtilus sensualumas“. Jiedvi cituoja šiuolaikinę japonų poetę, gražiai sakančią, jog „Chiyo-ni haiku – kaip perlai, o Basho – kaip deimantai“. Argi galėčiau tokia kūryba ir žiniomis apie poetę nepasidalinti su „Š. A.“ skaitytojais? Tad ir išverčiau dvidešimt keturis jos trieilius bei kelis knygos skyrelio apie Chiyo-ni vienuolystę fragmentus.

A. A.

●

drugelis

iš priekio ir iš paskos:

moters takas

●

išsiskirti auštant

lėlės

šito nežino

●

moters troškimų

šaknys gilios –

laukinės žibuoklės

●

drugeli

juk kartais ir tu

išprotėji

●

vėsus vėjelis

braunas kimono rankovėsna

galiaus užmiega

●

persivelka kimono

žiedų kvapai

temato jos nugarą

●

su savo jėgom

tepajėgčiau įveikti drugelį

šį pavasario rytą

●

pamiršta

kad lūpos dažytos –

tyras šaltinio vanduo

●

sutaršyti

ar suglostyti gluosnį –

priklauso nuo vėjo

●

ir vėl moterys

išeina laukuosna

nesušukuotais plaukais

●

tyras vanduo:

nei gerosios

nei išvirkščiosios pusės

●

išeiginė:

prostitutė nubunda viena –

nakties žvarba

●

ak siaubingi

raudoniu ištepti josios pirštai

prie baltų chrizantemų

●

purpurinis sukutis –

tiesa ta

kad gėlė nekenčia žmonių

●

viršum srūvančio vandenio

vejas savo šešėlį

laumžirgis

●

šimtas moliūgų

iš vienintelės virkščios

šerdies

●

rudenio laukas –

tos žolės žydi

o tos – ne

●

net gėrėdamosi mėnuliu

moterys

geidžia šešėlių

●

sapno likutis:

drugelis

virš žydinčio lauko

●

mačiau ir mėnulį

tad sakau sudie

šiam pasauliui

●

narcizų kvapas

pasklidęs

ant sniego

●

arbatos žiedai

jie tolina

prieblandą

●

tenka lenktis

šiam permainingam pasauly –

apsnigti bambukai

●

pirmasis sniegas

man berašant

jis tirpsta tirpsta

PATRICIA DONEGAN, YOSHIE ISHIBASHI

Chiyo-ni – vienuolė

1754 metais, būdama penkiasdešimt dvejų, Chiyo-ni tapo Jodo-Shinshu (Tyrosios žemės) budistų sektos vienuole ir prie savo pavardės pridėjo priesagą ni (vienuolė) [...]. Jos įsišventinimas buvo gana vėlyvas; kitos poetės, tapusios vienuolėmis, pavyzdžiui, Kikusha, įsišventino būdamos maždaug trisdešimties. Tuomet Chiyo-ni, po daugelio metų įtampos, jau buvo pasirengusi naujam – ramybės ir neprisirišimo – etapui. [...]

Kaip ir Basho, kuris laikė haiku kūrybą Keliu [...] ir taip pat parašė savo geriausius trieilius gyvenimo pabaigoje po dešimties metų meditacijų dzeno šventykloje, geriausi Chiyo-ni kūriniai buvo parašyti vėlyvaisiais metais, jai tapus vienuole ir paskyrus savo gyvenimą budizmui bei haiku. Tačiau Chiyo-ni negyveno šventykloje nuolat kaip paprasta vienuolė, bet tęsė gyvenimą namuose, mėgaudamasi laisve ir pagarba, kurias jai teikė vienuolės statusas, taip pat – reta privilegija netekėjusiai moteriai keliauti bei susitikinėti su kitais poetais, ypač vyrais, kas šiaip jau moterims buvo draudžiama. Būdama menininkė ir vienuolė, Chiyo-ni atsidūrė už luomų sistemos ribų ir todėl jos nebevaržė įprastinės socialinės normos, privalomos moterims, kurių veikla turėjo ribotis namais ir buvo reguliuojama šeimos vyrų, laikantis trijų taisyklių: būdama jauna paklūsti tėvui, ištekėjusi – vyrui, tapusi našle ir pasenusi – sūnui. Chiyo-ni teprivalėjo eiti budizmo ir haiku keliu.

Net ir tapusi vienuole Chiyo-ni liko labai veikli. Ji rašė haiku su prostitutėmis, bendravo su poetais ir poetėmis, kūrė bendrus meno kūrinius su samurajais, rašė haiku, kurie buvo dovanojami užsienio pasiuntiniams, išleido dvi poezijos knygas, keliavo ir kūrė kelionėse, mėgavosi kasdieniu gyvenimu už šventyklos sienų. [...]

Chiyo-ni laikais talentingoms moterims buvo gan įprasta rinktis budistinę vienuolystę tiek dėl dvasinio pašaukimo, tiek dėl laisvės, kurią ji suteikdavo joms kaip moterims [...]. Edo laikotarpio haiku poečių biografijos liudija, kad daugelis jų arba našlavo, arba vienuoliavo, arba buvo prostitutėmis; šie vaidmenys atrodo keistokai, bet jie suteikdavo moterims kūrybai reikalingą laisvę. Rytų Azijoje egzistavo tradicija buvusioms prostitutėms senatvėje tapti vienuolėmis, nes ši profesija ten buvo mažiau susijusi su moralinėmis stigmomis nei Vakaruose. Vienuoliaudama Chiyo-ni artimai draugavo su keletu poečių prostitučių, pavyzdžiui, su Kasenjo (ši senatvėje irgi tapo vienuole) bei Oku, kurias ji aplankydavo ir su kuriomis rašė drauge.

[...]

Jau vaikystėje Chiyo-ni susidūrė su budistiniu mokymu, klausydamasi vienuolių vietinėse šventyklose; vėliau, po mirčių jos šeimoje, tai jai teikė paguodą. Pripažindama, kad visi žmonės kenčia, Jodo-Shinshu sekta pabrėžė atjautą visoms gyvoms būtybėms. Būtent budizmas išmokė Chiyo-ni atjautos, padėjo išsivaduoti iš egocentrizmo ir pasiekti tuštumos, būti nelyg žolė vėjyje. Viename haiku ji sako: „palikime tai / vėjui – / kortaderijos.“ Ypatingas Jodo-Shinshu dėmesys beribei atjautai, be abejo, turėjo įtakos Chiyo-ni haiku, kuriuose matome josios švelnumą ir tapatinimąsi su kitomis būtybėmis bei objektais: „čirenantis vieversy – / ką tu manai / apie dangaus begalybę.“ [...]

Būdama dvidešimt ketverių, Chiyo-ni sukūrė savo garsųjį „moliūgų haiku“, kurį ji ir tapė daug kartų, ir, kaip vieną mėgstamiausių savo trieilių, dėjo į įvairias antologijas. Jai lankantis dzeno šventykloje Eiheiji, šventikas paprašė jos parašyti haiku budistine sankai (Trijų Sferų) tema: troškimas, forma ir neforma. Ji spontaniškai atsakė: „šimtas moliūgų / iš vienintelės virkščios / šerdies.“ Dzeno meistras buvo nustebintas gilios jaunosios poetės įžvalgos, kad viskas kyla iš proto.

[...]

Fundamentalioji budizmo dogma, mujo, skelbianti visa ko permainingumą, taip pat akivaizdi daugelyje tiek kitų poetų, tiek Chiyo-ni trieilių. Tai atliepia Basho nurodymui susilieti su gamta ir pagauti jos permainingąjį aspektą. [...] Reiškinių nyksmo pajauta tapo neatskiriamu haiku bruožu, suteikė jiems skausmingumo. Haiku, kurie paprastai kalba apie gamtą, pateikia ją ne „stabilumo“, kas būdinga Vakarų kultūrai, bet kismo būvyje; šis kismo, nyksmo iškėlimas laikomas vertingu. Japonų estetikoje tai vadinama aware, liūdnuoju grožiu. Štai vienas Chiyo-ni trieilis: „tyras vanduo šaltas / jonvabaliai pradingo – / daugiau nieko nėra.“ [...]

Kitas jos kūrybos bruožas – skaidrumas. Jos įvaizdžiai yra tikslūs ir skaidrūs, jie dažnai asocijuojasi su tyru vandeniu. Jodo-Shinshu sektoje esama praktikos, vadinamos suisokan, vandens kontempliavimu, kuria siekiama sužadinti atjautą esant paprastos, nemeditatyvinės sąmonės būsenos. Ar Chiyo-ni praktikavo šią kontempliaciją, nėra žinoma. Bet shimizu, tyras vanduo, yra jai svarbus simbolis. [...] Štai josios haiku: „tyras vanduo / nei gerosios / nei išvirkščiosios pusės.“

Iš: Chiyo-ni. Woman Haiku Master. By Patricia Donegan and Yoshie Ishibashi. Tokyo, Boston, Singapore: Tuttle Publishing, 1998

Vertė Alfonsas Andriuškevičius

Šiemet į vokiečių kalbą išverstas ir Leipcigo knygų mugėje pristatytas Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“ Vokietijoje sulaukė didžiulio populiarumo. Siūlome kelias nedideles šios knygos recenzijas iš vokiečių spaudos.

GERHARD GNAUCK

Aš, absurdo žmogus

Turtingas lietuvių literatūros derlius Leipcigo knygų mugėje: Antano Škėmos modernioji klasika – romanas „Balta drobulė“ – pagaliau išleista vokiečių kalba.

Viskas juk prasideda gerai. „Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje“ – pirmasis iš trijų motto, kuriais Antanas Škėma pradeda romaną. Kaip reikėtų nusiteikti? Tikėtis happy ending kaip biblinių palaiminimų atveju ar dostojevskiškos epilepsijos? Jau dabar išduosime: vyras, einantis į darbą Niujorko Trisdešimt ketvirtojoje gatvėje keleri metai po 1945 m., – beje, po pietų, tai anaiptol ne įprastinis darbas biure, – šis apie keturiasdešimties metų europietis turi kišenėje tablečių. Ir jo sąmonės sraute išsyk girdėti murmesys: „Daugelis genijų sirgo.“ Cezaris, Napoleonas, Michelangelo – ir Antanas Garšva, šios knygos herojus.

Antanas Garšva, atpažįstamas kaip autoriaus alter ego ne tik dėl to paties vardo, yra viešbučio viename dangoraižyje elevator operator, trumpai tariant, liftboy. Nuostabu, kokių tik žmonių sutiksi čia dirbdamas: persenusių boksininkų, rusų emigrantų šventikų, Čankaišeko karininkų ir šinšilų augintojų. Tikrojo gyvenimo iškarpos. Ir kaip tikrajame gyvenime kartais judi up, kartais down. Be jokių fizinių pastangų: „Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni.“ Nuolatiniai pokalbiai su viešbučio svečiais ir party lankytojais: gyvenimiški paviršutiniškų susitikimų eskizai, vis dėlto įsirėžiantys į atmintį.

Taverna, butas, gatvės – kitas herojaus gyvenimo pasaulis Niujorke. Garšva sėdi prie baro tavernoje ir žvelgia į savo atvaizdą veidrodyje: „Šviesus ir pablyškęs, ir tamsūs paakiai, ir melsvos lūpos. Ši atsispindinti kaukė prašyte prašėsi nuimama ir suglamžoma.“ Jis dar nė negurkštelėjo scotcho, kurio įpylė tavernos savininkas Stevensas (ankstesniame gyvenime Steponavičius) ir kuris lydi jį visą romaną. Garšva sėdi čia, kad pakalbėtų apie Eleną su jos vyru. Trikampio istorija. Antanas, poetas, ir Elena, buvusi gimnazijos mokytoja, jaučia vienas kitam simpatiją. Meilės scenos vaizduojamos santūriai. Tačiau Elena ir Antanas dažnai kalbasi apie jo poeziją.

Galiausiai Garšva jaučia: šitaip nusigraudens ir Elenos prisiminimas, kaip anksčiau Lietuvoje Jonės ir Ženios netektis. „Esu gyvas ir laisvas. Absurdo žmogus, anot Camus? Tebūnie. Absurdo žmogus, kuris pasikalba su Kristumi. Ir su filosofais.“ Ir jis rašys: „Labas, filosofe Spinoza! Eina gandas, kad puolei į filosofiją, nes praradai merginą?“

Galiausiai yra ir trečiasis lygmuo – nuolat įterpiamos ištraukos „iš Antano Garšvos užrašų“. Vaikystė ir jaunystė tėviškėje. Šie skyriai siekia iki Antrojo pasaulinio karo. Juose pasakotojas kalba pirmuoju asmeniu, o gyvenimas Niujorke aprašomas daugiausia trečiuoju. Garšva gyvena „miniatiūriniame didmiestuke“ Kaune, tarpukariu šalies sostinėje. Prieš mus iškyla Lietuva, katalikiška šalis prie Baltijos jūros. Pelkėtas kraštas, beržai, liūdnas pempių klyksmas. Visur pakelės kryžiai ir šventųjų figūros, taip pat velnias ir senieji baltų dievai.

Pagal Hitlerio ir Stalino paktą šalis atitenka Sovietų Sąjungai. 1941 m. įžygiuoja vermachtas, sovietai bėga. Garšva priverstas mirtinai susigrumti su jaunučiu raudonarmiečiu. Poetas stveria smailų akmenį ir sutraiško rusui kaukolę. Po kelerių metų sėdėdamas lifte prisimena: „Paleolitinis žmogus tebegyvas mano kraujyje, mano atsiteisime.“ Tik vėliau sužinome visas sąsajas: 1940 m., sovietų okupacijos laikais, Garšvą žiauriai tardęs ir žeminęs enkavėdistas prespapjė sužalojo jam galvą.

Tad dabar visi jie, pabėgusieji nuo Raudonosios armijos, prisiglaudė Amerikoje: Antanas Garšva, Elena, taip pat gydytojas Ignas, žydas psichiatras iš Kauno, kuris ir Niujorke gydo poetą. Diagnozė – neurastenija, šiandien veikiau kalbėtume apie depresiją. Škėma (1910–1961) aprašo emigrantų likimus, daugybę vaizduojamų dalykų jis ir pats išgyveno. Taip pat ir laikotarpį lietuviams skirtoje perkeltųjų asmenų stovykloje Bavarijoje, trumpai šmėstelintį romano pabaigoje. Čia užsimenama ir apie meninį konfliktą, kurio dalyviu veikiausiai buvo pats Škėma: ar pabėgėlių pareiga tvirtai laikytis „Žemės“ – taip vadinosi viena iš anuometinių poetinių grupių, – tėvynės ir tapatybės kaip žmogiškosios būties sąlygos? Ar žmogus neturėtų pripažinti savo benamystės žemėje ir siekti universalumo vadinamosios „egzilio teologijos“ atžvilgiu?

„Mums reikia rūpintis tauta, – sako Garšvos priešininkas poetas pabėgėlių stovykloje, o paskui, veikiau atsiribodamas ir smerkdamas: – Rašyk apie save.“ Taip šios knygos autorius ir daro – didingai ir sukrečiančiai. Stiprus šio skaitinio sūkurys. Knygą kruopščiai išvertė ir komentarus parašė Claudia Sinnig. Lietuvos, Vokietijos andainykštės kaimynės prie Nemuno, laimė, kad ji, pagrindinė Leipcigo mugės viešnia, pagaliau gali pateikti išverstą šį svarbų dar 1958 m. pasirodžiusį kūrinį.

„Frankfurter Allgemeine Zeitung“, III.22

ULRICH RÜDENAUER

Prašnek, keltuvininke, prašnek

[Amerikiečių prozininko] Thomo Wolfe’o romane „Pobūvis pas Džekus“ (The Party at Jack’s), vaizduojančiame Niujorko aukštesniųjų sluoksnių gyvenimą, aptinkame du keltuvininkus. Jie tarsi pasienio sargybiniai reguliuoja judėjimą aukštyn ir žemyn. Liftai čia yra visuomeninio kilimo ir smukimo analogija – šiaip ar taip, viršutinius Parko aveniu rūmų aukštus, kur gyvenimo vilionės besąlygiškos, pasiekia nedaugelis. Keltuvas – gražus didingų skrydžių į aukštumas ir lemtingų nuopuolių simbolis. Sykiu visada apimantis ir socialinio kilimo ketinimus. Aukštas po aukšto kilti į viršų rūpi Thomo Manno avantiūristui Feliksui Kruliui, besimokančiam keltuvininku. Tiesa, egzistencialistiniu požiūriu keltuvas yra narvas, iš kurio neištrūksti ir kuriame nežengi nė žingsnio pirmyn, nors jis nuolat juda.

„Up ir down, up ir down griežtai įrėmintoje erdvėje. Nauji dievai čia perkėlė Sizifą. Šie dievai humaniškesni. Akmuo neteko žemės traukos. Sizifui nereikalingi gysloti raumenys. Ritmo ir kontrapunkto triumfas. Sintezė, harmonija, up ir down.“ Antanas Garšva įkalintas šioje griežtai įrėmintoje erdvėje kaip keltuvininkas. Jis dirba elegantiškai, dantys sublizga, kai jis nusišypso; puikių manierų, jis patinka važiuojantiesiems – išsilavinęs europietis, aplinkybių nusviestas į Niujorką. Tačiau Antanas Garšva – ne prasimušėlis, o nevilties apimtas vyras, kurio galvoje irgi nuolatinis up ir down, šen ir ten, labiau atgal nei pirmyn: poetas, žvelgiantis į gilią keltuvo šachtą ir vargais negalais dar besilaikantis plonų, sutrūkinėjusių tikrovės plieno lynų.

Garšva – lietuvių rašytojo Antano Škėmos, visiškai nežinomo Vokietijoje ir dabar pristatomo vieninteliu jo romanu „Balta drobulė“, alter ego. Rašytojas gimė 1910 m. lenkiškoje Lodzėje, anuomet priklausiusioje Rusijos imperijai, kur mokytojavo jo tėvas. 1921 m. šeima grįžta į jau nepriklausomą Lietuvą. Škėma studijuoja Kaune, iš pradžių mediciną, paskui teisę, ketvirtajame dešimtmetyje tampa aktoriumi, vėliau – Vilniaus miesto teatro režisieriumi. Galiausiai pasitraukia į Vokietiją ir keletą metų gyvena perkeltųjų asmenų stovyklose. 1947 m. išeina jo apsakymų rinkinys, jis rašo pirmąsias dramas. Penktojo dešimtmečio pabaigoje persikelia į JAV, dirba fabriko darbininku ir keltuvininku. Šis laikotarpis ir yra Škėmos romano „Balta drobulė“ dabartis; romanas parašytas šeštojo dešimtmečio pradžioje, pirmą kartą išleistas 1958 m., o dabar jį „atkasė“ Berlyno leidykla „Guggolz“. Tai dėmesio vertas atradimas.

Romano herojus Antanas Garšva priklauso prarastajai kartai. Sovietų išguitas ir išmestas į krantą Niujorke, tremtyje jis bemat darosi svetimas pats sau. Susižavi praeitimi ir grumiasi dėl savo kalbos, siejančios jį su jo istorija ir sykiu vis labiau stumiančios iš dabarties. Vyras praranda bet kokią atramą. Jo, grimztančio į neperregimą tamsą, neįstengia apsaugoti net ištekėjusi mylimoji Elena, primenanti jam ankstesnę meilę Lietuvoje Jonę. Optimizmas esąs karti patyčia iš žmogaus kančios, toks Garšvos credo: „Gyvenimas – blogis, nes gyvenimas – karas; kuo tobulesnis organizmas, tuo tobulesnis kentėjimas.“ Garšva regi save kaip „lietuvį kauką iš Johanno Strausso operetės“, taigi savotišką nykštuką ar gnomą tarp juokingų kulisų. Jo naujieji namai – kartono pasaulis, sudarytas iš puritoniškai puoselėjamų parkų, kokakolos skardinių ir reklaminių skydų. Tragedijų tokiais laikais nėra, yra tik farsai. Taigi laimingas tebūtų užmirštantis viską, ko jau neįmanoma pakeisti.

Tačiau kaip tik tai Garšvai nepavyksta. Vis iš naujo blyksteli jo nelaimingos vaikystės paveikslai, tarpukario laikai, sovietų okupacija, kai jo eilėraščiai buvo pasmerkti kaip reakcingi ir formalistiniai, ir galiausiai jis visai nutilo. Vis iš naujo suskamba lietuvių liaudies dainos, tarsi šios melodijos tremtyje galėtų įsupti jį į poilsingą miegą. Tačiau iš tikrųjų jos yra neganda ir sykiu namų paieška – posmai tiesia tiltą per Atlantą, jie yra virkštelė, kurios neįmanoma nutraukti. Kiekvienas rimas primena poetui prarastąją kalbą. Į romano audinį įsipina krikščioniški vaizdai, Škėmos egzistencializmas persmelktas metafizinio ilgesio. Garšva traukia kryžiaus keliu, ir Niujorkas yra jo Babelis.

„Prašnek, keltuvininke. Ištark vienintelį žodį. Nes aš žūstu didelėje ramybėje. Mane svilina niujorkinė dykuma. Aš išnyksiu nuolankus ir persigandęs, apsikabinęs susigūžusį demiurgą. Mano Kristau – išgirsk mane, mano Kristau – aš meldžiuos į Tave.“ Fone neišvengiamai girdėti Manhatanas, nuolatinis ūžiantis Molochas, grasantis praryti kiekvieną.

Taip praeitis, dabartis, ateitis susipina šiame į krantą išmestojo, sudužėlio sąmonės sraute. Antano Škėmos herojus yra modernusis Sizifas. Jo įtaigus, vaizdingas, kartais dūstančio staccato ekspresijos kupinas, paskui vėl poetiškai sruvenantis romanas, Claudios Sinnig pirmą kartą išverstas į vokiečių kalbą, laikomas moderniosios lietuvių literatūros ištakomis. Romanas iškilus, eksperimentinis, ne visai be patoso, kupinas asociacijų svaigulio. Tarsi Škėma būtų žinojęs, kad parašys vienintelį romaną ir kad jame reikia išsakyti viską. „Balta drobulė“ pasakoja apie pralaimėjusį poetą, žlungantį keliuose pasauliuose ir galiausiai dreifuojantį beprotybės link.

Knyga pasakoja apie patį Škėmą; 1961 m. rašytojas žūsta autokatastrofoje, kaip ir Albert’as Camus, artimas jam savo neramiu egzistenciniu rimtumu. „Absurdas yra žmogiškojo šauksmo susidūrimas su nesuvokiamu pasaulio tylėjimu“, – sako Camus „Sizifo mite“. Ir „Balta drobulė“ atsirado iš tokio susidūrimo.

„Süddeutsche Zeitung“, III.23

Vertė Austėja Merkevičiūtė

Jūratė Baranova. Jurgos Ivanauskaitės fenomenas: tarp siurrealizmo ir egzistencializmo.

V.: Tyto alba, 2014. 540 p.

Nors knygą į rankas gavau jau seniai, rimčiau prie jos prisėdau tik dabar, perskaičiusi Jūratės Stauskaitės atsiliepimus. Todėl apie turinį daug nerašysiu; man, priekabiai filologei, užkliuvo šie techniniai monografijos parengimo dalykai. Knygoje minima, esą Jurga Ivanauskaitė skundėsi kritikų dėmesio stoka, nors apie ją labai nemažai rašyta (pateikiama bibliografija: dauguma publikacijų – vis dėlto po J. I. mirties). Kai kur trūksta elementarių punktuacijos ženklų (pavyzdžiui, p. 49). Kalbėdama apie „Mėnulio vaikų“ periodą, J. Baranova vartoja sąvoką „hipsteriai“ – bet juk jokiais hipsteriais dar net nekvepėjo, figūravo tiesiog hipiai. Skyriuje apie „Šokį dykumoje“ atsivėrė netikėtai feministinis J. I. asmenybės rakursas. Dirbama įdomiu metodu – monografijos autorė remiasi J. I. lentynoje esančiomis knygomis ir citatomis iš jų, kaip veikiausiai skaitytomis ir įsisąmonintomis. (Viešpatie, pagalvojau, jeigu kas nors po mano mirties remtųsi mano biblioteka – apie 80 %, iškart gėdingai pasiskelbiu, perskaičiusi nesu. Laukiu pensijos, kai turėsiu tam laiko.) Siaubinga, kai pagalvoji, kad po mirties viešai cituojamos ir aptarinėjamos emocingos SMS, laiškai ir panašūs egodokumentai. Profesorė Baranova visgi panoramiškai mato visą J. I. palikimą, tiksliai klasifikuoja (ikitibetinė, tibetinė, potibetinė kūryba), bet monografija labai apologizuojanti; pasigedau kritiškesnio žvilgsnio. Keista, tai turi priešingą efektą – kuo labiau apologizuojama, tuo silpnesnė figūra atrodo; o Jurgos Ivanauskaitės juk jau senokai nebereikia nuo nieko „ginti“. Tačiau tikrai tirštas Jūratės Baranovos pritrauktas kontekstas; norisi dar kartą skaityti visas Ivanauskaitės knygas iš eilės ir jas naujai atrasti.

Jūratė Stauskaitė. Esu.

V.: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 2016. 191 p.

Jūratę Stauskaitę, kaip kultūros figūrą, esu pirmąkart įsidėmėjusi iš 1999 m. „Šiaurės Atėnuose“ publikuoto teksto: apie fotografavimą Palangoje ir ištrūkusią palto sagą. Tas tekstas buvo grynai šatėniškas; ironiška, smagi esė iš menininkės gyvenimo, sudaranti galimybę susikurti galvoje autorės portretą, net jei jos ir nepažįsti. (Lygiai taip pat tuo laikotarpiu veikdavo ir Gintarės Adomaitytės, Giedros Radvilavičiūtės, Sigito Parulskio ir kitų „Š. A.“ personažų esė.) Vėliau, aišku, pasidomėjau šia asmenybe išsamiau, todėl su įdomumu perskaičiau jos atsiminimus apie tėvus, senelius, brolius ir seseris – visgi parašyta su beletristės užmoju. Nustebino ir pokalbiai su Vanda Juknaite, Jurga Ivanauskaite (skelbtas „Atgimime“) – estetikos pasažais dokumentuoti interviu iš praėjusio laiko.

Andrius Jakučiūnas. #Utopijos. Eseistika.

V.: Kitos knygos, 2017. 245 p.

Čia ne utopijos, o distopijos, bet vis vien „utopijos“ skamba gražiau ir išduoda kažkokį gėdingą geresnio, mūsų pačių sufantazuoto gyvenimo ilgesį. Todėl šios knygos genezė man įdomesnė ir už pačią knygą – primena smagias literatų užstales prieš dešimtmetį ir pan. Žanro požiūriu – turbūt alternatyvi publicistika, reflektuojanti visuomenės gyvenimo reiškinius. Tik nelabai tikiu jos skaitomumo sėkme, mat eilinis šalies žmogus, paklaustas, kokie jo mėgstamiausi publicistai, ištaria visiems gerai žinomas pavardes, kurias nepadoru ir minėti. Nėra prasmės jam siūlyti tokią knygą, jis jai nepajėgus. Tačiau tai – labai gera publicistika. Nepakenčiu nuzulintos klišės, kaip prastai yra lietuviams su humoro jausmu. Prastai yra dėl saviniekos, o ne dėl humoro. Taip, visos visuomenės panašiai neįgalios rezonuoti humoro, kurio dimensija joms svetima dėl neįgyto humanitarinio išsilavinimo (o dažnai net ir įgijus, bet neturint intelektinių duomenų). Tačiau Andrius, rodos, rašo ne statistiniam piliečiui, o kultūrininkui, inteligentui – tam, iš kurio pozicijų ir pasakojama kone kiekviena utopija. Anfanteriblis Jakošas – maždaug tokia autoriaus etiketė įsitvirtinusi literatų, ypač vyresnių, minties artikuliacijų lauke. Katučių jie jam neplos ir dabar. Net ir aš gana sprangiai nurijau tekstą apie Marcinkevičių, bet vis dėlto nurijau. Ir mąsčiau po to – siužetas prozai (ir utopijai) labai geras, bet juk kalbama apie realius asmenis, gal vis dėlto persūdyta? Nors turbūt ne labiau nei tai, kas jau kelerius metus vyksta Marcinkevičiaus adoratorių recepcijoje.

Darius Leskauskas, Raimundas Milašiūnas, Rima Viliūnienė. Psichodinaminė psichiatrija.

V.: Vaistų žinios, 2016. 212 p.

Medijose pastaruoju metu tikrai suintensyvėjęs dėmesys psichikos sveikatos specialistams – LRT radijo laidose girdžiu pokalbius su jais kiekvieną savaitę, internete taip pat aptinku dažnokai. Tokį išskirtinį dėmesį veikiausiai išprovokavo diskusijos dėl alkoholio ribojimo įstatymo. Tos laidos, aišku, gerai visuomenės prusinimui, bet jos stumia į savotišką šizofreniją vartojančiuosius vaistus – unisonu kartojama, kaip esą tai blogai. Šis leidinys skirtas specialistams, bet buvo itin įdomus ir man – aš mėgstu lenteles, klasifikacijas, aiškias ribas tarp vienų ir kitų asmenybės požymių. Jame racionalizuojamas ir vaistų reikalingumo klausimas – neatmetant, žinoma, psichoterapijos, kuri irgi nėra visagalė. Perskaičiusi supratau, jog kalba mums reikalinga tam, kad išmoktume įvardinti savo traumas, – kitaip nieko nebus, gyvensime ontologiniame chaose ir be savivokos.

Raimundas Milašiūnas. Psichoterapija: kaip ir kodėl?

V.: Tyto alba, 2017. 262 p.

Kartojama nemažai dalykų, kurie jau aptarti ankstesnėse Raimundo Milašiūno knygose, tačiau esama ir šio to naujo. Pavyzdžiui, reabilituojamas kalbėjimasis apie savo problemas nebūtinai su psichoterapeutu, bet ir su kitais aplink esančiais žmonėmis, kuriems atsiverti paprastai vengiama, nenorint „užkrauti savo bėdų“, – su šeimos nariais, draugais, dvasininku ir pan. Kaip ir ankstesnėse savo knygose, autorius stebisi, kodėl Lietuvoje (priešingai negu užsienyje) niekas, įžengęs į jo kabinetą, nereikalauja psichoanalitiko licencijos ar panašių kompetenciją įrodančių dokumentų. Tačiau kokią tai turi prasmę, jeigu specialistas, kurio duris praveri, yra pakankamai žinomas ir jo biografija vieša? Nebent klientas būtų iškritęs iš balkono ir visiškai nesiorientuotų informacinėje aplinkoje.

Simone Weil. Dievo laukimas.

Iš prancūzų k. vertė Diana Bučiūtė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017. 165 p.

Po „Sunkio ir malonės“ labai laukiau šios knygos ir… nusivyliau. Laiškuose katalikų kunigui tiek daug saviplakos – nesu mačiusi už autorę labiau neurotiškos ir skrupulingos asmenybės (vartoju žodį „mačiusi“, nes kai skaitai, kaip ir matai). Vakaruose S. Weil tikriausiai buvo aktuali pokariu, bet kadangi pas mus viskas vėluoja pusę amžiaus ir daugiau, atrandu ją tik dabar, kai idėjos jau tarsi ir pakitusios. Esama sakinių kaip perlų: „Krikščionybei tapti kūnu trukdo viena niekaip neperžengiama kliūtis. Tai dviejų žodelių – anathema sit – taikymas. Ne tai, kad jie yra, o tai, kaip jie buvo taikomi iki šiol. Be kita ko, peržengti Bažnyčios slenkstį man trukdo ir tai. Aš lieku prie visų tų dalykų, kurie negali patekti į Bažnyčią, tą visuotinį indą, per tuos du žodelius. Lieku prie jų, juolab kad tarp jų yra ir mano pačios intelektas“ (p. 32). Gaila, kad nėra ir jos adresato laiškų viename leidinyje. Ir, be abejo, lieku prie nuomonės, kad ta jos epistolinė savigrauža „anapus Bažnyčios ribų“ yra krikščioniškesnė už popiežiaus laiškus.

Aivaras Veiknys. Laumių vaikas. Poema.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 80 p.

Įdomiausia šioje poemoje tai, kad krikščioniški motyvai taip organiškai sumiksuoti su pagoniškais, jog atsirinkinėti beveik nėra prasmės – tai sintetinis pasaulėvaizdis, gana charakteringas Lietuvoje. Trys Karaliai, Kristaus gimimas, laumės, krikštynos, folkloriniai dainų intarpai – visa tai taip susipynę į vientisą giją, kad koegzistuoja natūraliai, be jokio ideologinio konflikto. Nors pasakojimas labai asmeniškas, de profundis, iš sielos gelmių – jame svarstoma skaudi betėvystės patirtis, suteikiant jai mitologinę dimensiją. Tikrai švariai, senoviškai (gerąja prasme) sueiliuota. Vaikams tai ar ne vaikams – kaip ir ne mūsų reikalas. Jeigu jie ir nesupras, tikėtina, bent jau liks pagauti įspūdžio dėl knygos dailininkės Deimantės Rybakovienės iliustracijų.

Neringa Dangvydė. Vaikas su žvaigžde kaktoje. Apysaka.

V.: Labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“, 2016. 62 p.

Viena iš veikėjų, Neringa, – turbūt gražiai įprasmintas autorės alter ego. Veiksmas vyksta idealioje visuomenėje, kur į švietimo sistemą jau integruoti negalią turintys vaikai. Profesinis Neringos Dangvydės žingsnelis po „Gintarinės širdies“ tikrai jaučiamas, bet vis dar problemiškas atrodo kalbėjimas, turint slaptų didaktinių ketinimų, humanistinių intencijų. Stengiamasi vaizduoti labai jau daug socialinių problemų (mano akimis, pernelyg prikišamai jas fiksuojant), bet jaukumo teikia erdvėlaikis – ne didmiestis, o veikiausiai mažas provincijos miestelis, gamta, akmenų kolekcija, sėdėjimas medžiuose, herbariumo rinkimas. Jeigu dar pavyktų atsisakyti pozityviausių nuostatų, bandant rašyti be socialinės atskirties pagražinimo ir be laimingų pabaigų, – gal tai ir virstų simboliniu, autorės puoselėjamu skrydžiu į kosmosą. Šiek tiek gaila neįvykusios poetinės avantiūros su Agne Žagrakalyte – kiek supratau iš radijo laidos „Literatūros akiračiai“, buvo norėta leisti bendrą knygą, kurioje jų abiejų tekstai būtų sumaišyti, be autorystės. Puikus sumanymas, tik Agnę, bijau, gana greit atspėčiau – gal verta pabandyti, pavyzdžiui, su Laima Kreivyte?.. Kokia kebeknė užvirtų literatų akvariume…

Virginija Kulvinskaitė. Antrininkė. Eilėraščiai.

V.: Naujas vardas, 2017. 111 p.

Autorę „Literatūrinių slinkčių“ festivalio metu išgirdau skaitant ir kalbant per radiją. Knygą buvau jau perskaičiusi ir apgalvojusi, bet vis vien tas savęs pristatymas balsu man buvo svarbus, patvirtino esminius (virtualiai nepatikimus!) pareiškimus. Knygos anotacijoje minimos poetinės įtakos labai tikslios, Virginija gerai žino, kas jai darė įtaką. Ir net elektroninės knygos leidyba atrodo itin konceptualiai pasirinkta – toks progresyvus sprendimas, nesitaikstantis su leidyklų ir literatūrinės konjunktūros malone. Ji ciniškai, stojiškai, tiksliai geba save racionalizuoti. O kur tada iracionalybė?.. Charakteringai perskaitytas tekstas apie trešnių valgymą (nedemonstratyviai replikuojant Šatrijos Raganą) ir „Pabaiga“ – simbolinis atsiskyrimas nuo motinos, kuriai knygoje skiriamas ištisas skyrius. Radijo laidoje Virginija viešai kratėsi vaikystės patirčių kaip laimingų ir šviesių, bet… Mano pačios eilėraščiuose eksplikuojamos vaikystės patirtys, pavyzdžiui, yra ne tikrovė, o psichoterapijos rezultatas. Tad neverta per anksti išsiginti.

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Esė.

V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. 384 p.

Pradėjus skaityti buvo labai įdomu – tiek pletkų, tiek pagirtino nuoširdumo, šmaikštu, ironiška, poetiška, taiklu. Kvintesencija mąstymo, kurio neturime kultūrinėje spaudoje. Vėliau ėmė užkliūti visokie atsakymai, kad ir gudrūs, į moksleivių klausimus ir panašios anketos. Dar vėliau ėmė kartotis emocijos – jautrybės dėl kritikos, nuolatinis savęs teisinimas, blaškymasis neapsisprendžiant tarp mažybės ir didybės. Galop suabejojau, ar tikrai šion knygon reikėjo sudėti viską viską – gal kai kam būtų pakakę ir feisbuko? Pavyzdžiui: „O pasirodys, kad poeziją, gražiai suėdusią visą gyvenimą, kūriau vienintelei tau, kritiškai atlaidi pokvaile doktorante, skaitysianti mane po penkiasdešimties ar, galimas daiktas, net ir šimto metų.“ Tikrai?.. Nebus šio sakinio gėda po penkiasdešimties metų?.. Kita vertus, simpatiškos (kažkuo savos) snobiškos autoriaus laikysenos politikos kaip sistemos, hipsterizmo, veganizmo ir panašių reiškinių atžvilgiu. Blogis yra kiti.

Saulius Šaltenis. Basas ir laimingas.
Romanas. V.: Tyto alba, 2016. 211 p.

Knygos linkusios integruotis į mano gyvenimą. Įsėlina ir būna. Kartais pasislepia kokiame atminties kamputyje ir išlenda tinkamu (arba visiškai netinkamu) metu. Geriau jau būčiau neskaičiusi „Baso ir laimingo“ prieš važiuodama į Romą, davatkiškai svarsčiau prie šv. Petro kapo. Net Vatikane persekiojo Šaltenio Kristus „meškėno akimis“, galvoje knibždėjo pagonių gyvatynas. Matyt, Vatikano bazilikoje Šv. Sakramento koplyčią saugantis tamsiaodis jaunikaitis šeštuoju jausmu pajuto artinantis paskutinių Europos pagonių palikuonę ir pastojo kelią: only to pray.

Šaltenio romaną pasirinkau po keleto turkiškų ir persiškų knygų, kurias skaitau tik iš šykštumo, nes galiu skolintis iš Rytus pamilusios bibliofilės sesės. Po tokių kūrinių man norisi namo, ilgiuosi ko nors krikščioniško. Ar Sauliaus Šaltenio romanas krikščioniškas? Klausimas, be abejo, nevykęs ir gali kilti tik žmogui, kuris nežino, kas yra Šaltenis. Buvau primiršusi. Jis vienas ryškiausių, netikėčiausių studijų metų atradimų, jo „Duokiškis“ ir „Riešutų duona“ taip ryškiai išsiskyrė iš visos lietuvių literatūros, taip pat ir Šaltenio kartos konteksto, kad atrodė kaip nužengę iš kito pasaulio. Neįprastas humoro jausmas ir lengvumas. Rimtai apie nerimtus dalykus arba nerimtai apie rimtus. Tiesa, lengva apsirikti ir neatpažinti juokų. Rizikuoju būtent tokį pasakojimo būdą priskirdama „Basam ir laimingam“. Romane daug skausmo, veikiausiai knyga ir gimusi iš skausmo, bet kartu joje daug ironijos ir farso, ir to, kas skaitytoją palieka šiek tiek nesupratusį – o kaipgi iš tiesų? Ogi susikurk tiesą pats – štai čia prasideda literatūros žavesys ir knygos ima gyventi kitų gyvenimuose.

Davatkišką klausimą apie krikščionybės ir pagonybės santykį romane kėliau sau ne kartą, nes šventojo istorijos atgaivinimas, t. y. sukūrimas, savaime implikuoja religines sąsajas. Bet Šaltenis išsprūsta iš bet kokių rėmų, jo lengvai neįdėsi į stalčiuką su užrašu „dievobaimingas“ ar „bedievis“, jam nerūpi religinės kategorijos. Jis smagiai žaidžia supindamas krikščionybę ir pagonybę, gamtiškumą. Net ant kryžiaus kabantis Jėzus – anaiptol ne dangiškas, visai susiliejęs su miškingu kelionės peizažu, žvelgiantis virš pagonių pelkių „savo išplėstomis lyg meškėno akimis“ (p. 80). (Iš smalsumo patikrinau „Google“ – meškėno akys visai ne didelės, tik apskritos ir liūdnos…) Ir pats Brunonas tarsi iš žemės išaugęs – visada basas, maitinasi šakelėmis, o paskutinę savo žemiškojo gyvenimo naktį praleidžia grūdų sandėly su jauna įsimylėjusia pagone, apleistas krikščionių Dievo, klejojantis.

Ne religijos, ne Dievas ir ne šventasis Brunonas knygoje svarbiausia. Tai romanas apie meilę, apie jos stebuklą. Iš Brunono būrio, išsiruošusio krikštyti pagonių, gyvi lieka tik trys, įsimylėjusieji – ne Dievą, o žmones. Dėl meilės jaunos aklos pagonės į vyrus įvesdintas Gosvinas nušnioja galvą savo dėdei, šventajam arkivyskupui Brunonui ir dar keliems bendražygiams. Jis dar labai jaunas, jis dar nežino, kas jo laukia, ir skaitytojai nežino ir nesužinos, tik bet kas ilgiau gyvenęs nuspėti gali… „Ramiai. Ir lengva ranka. [...] Visai nenoriu, kad mane kas svetimas. Mano galva tikrai daug mažiau verta negu tavo puikioji žalčių mergaitė. Nusiramink, jau ir dabar tu nebe vaikas. Bet kai nukirsi mums galvas, o, jau būsi visai kitoks… visai kitoks“ (p. 196), – sako jam dėdė, žiaurus ir sąžinės skrupulų neturintis karys, žygyje motiniškai globojęs ir nuo mirties saugojęs pagonių nukankinto brolio vaiką.

Labiausiai pasiseka Johanui, kuris nuo pat pirmos žygio dienos paslapčia meldėsi ne krikščionių Dievui, o mylimai moteriai Matildai. Jis vienintelis grįžta namo. Tiesa, suluošintas ir be ausies, be kojos, tačiau tiesiai į išsiilgtosios rankas… gražiai numirti. Jei kas nemėgstate liūdnų pabaigų, galite perskaityti ir kitaip – čia tik mano versija. Rašytojas nėra tiesmukas, ir tai nuostabu.

Romanas itin kinematografiškas, vaizdus, ypač jo pirmoji pusė. Vaizdiniai šiurpūs: mėnesienoje į žvaigždę viena akimi žiūrinti kumelė nudirta oda, kaimo prieigose kabalduojantys pakaruokliai vogtų grūdų prikimštomis burnomis, dėl mirusio elgetos kailinių besipešantys sušalę ir išbadėję Brunono bendražygiai, šaltinyje šviečiantys nužudytos pagonės palaikai. Tokioje aplinkoje dar labiau išryškėja basojo arkivyskupo Brunono misijos beprotybė: jie eina per purvą, apvogti, be maisto, tik su kryžium, vargonėliais ir didžiuliu varpu būsimai bažnyčiai naujakrikštų krašte. Brunonas žygiuoja giedodamas ir nieko nereikalaudamas, basas ir laimingas – bendražygiai supranta, kad jis kitoks, na, kaip prie būrio prisidėjusio pagonių elgetos sesuo, kuriai ant kaktos sidabro skridinėlis šviečia… Jie atlaidūs savajam lyderiui, dėl nieko nemaištauja ir jį saugo, jei pešasi, tai tik tarpusavyje. O kompanija beveik biblinė: išlaisvinti kaliniai, elgeta, vežikas, etatiniai kryžiaus žygių kariai ir dėl įvairovės – storas patogumų mėgėjas kapelionas bei dar vaikas Gosvinas. Iš pradžių šis rinkinys kiek nuvilia dėl savo stereotipiškumo, ypač kad padugnėms priskirtieji tampa beveik šventi, o kunigas atsiskleidžia taip, kaip dvasininkus buvo įprasta vaizduoti sovietinėje Lietuvoje: savanaudis ir apsirijėlis. Vis dėlto toks nereprezentatyvus „krikštytojų“ būrys kreipia skaitytojo mintį į sunkią, dramatišką krikščionybės kelionę ir puikiai dera prie bendro romano margumyno, ypač išryškėjusio antroje kūrinio pusėje, kai žygeiviai pasiekia pagonių žemę ir prasideda tikras bardakas. Norėčiau tikėti, jog jį autorius sukūrė sąmoningai, kad sustiprintų pagonių nelaisvėje atsidūrusių naujųjų krikščionių nerimą, šėlsmo tuštumos ir pralaimėjimo akivaizdoje dramatizmą, gal ir dviejų religijų – aiškios monoteistinės ir daugiakryptės panteistinės – skirtumus. Bet vis nepaliko įspūdis, kad kelias paras ore virpantis ir krikščionims ateitį lemiantis būgnų tratėjimas ir ragų blerbimas apsuko galvą ir pačiam rašytojui, nes antra romano pusė suvelta ir nuobodoka, visiškai disonuojanti su Brunono ir kompanijos kelione, kur kiekviena detalė aiški, prasminga ir taikli. Kryptingas žygis galiausiai baigiasi sunkiai paaiškinamu chaosu ir klampyne. Bet jei kada nors pagal šį romaną bus kuriamas filmas – o tikrai galėtų būti, – pagoniška apeigų, garsų, vaizdinių pynė atrodytų įspūdingai, atsikračius detalių pertekliaus.

Romanas nepretenduoja į istorinius. Tačiau barokiškai šiurpūs vaizdai primena, kad būta ir sunkesnių laikų. Tai guodžia mažai laimingą ir į dejones linkusį (tokia prigimtis), bet ne basą skaitytoją, kuris štai keliauja kur panorėjęs, maklinėja po marmurines šventųjų kankinių kapais nusėtas Romos bažnyčias bei vietos kavinaites ir nesuka galvos, kaip prieš tūkstantį metų Jėzus po jo protėvių pelkes klajojo ir kiek bei kam tos klajonės atsiėjo.

Dar mokykloje sužinome, kad XIX a. rusų rašytojų, o ypač tokių žymių kaip Levas Tolstojus, honorarai būdavo ne tokie menki kaip šiuolaikinių prozininkų (o juo labiau poetų). Tačiau ar rašytojo amatas užtikrindavo pasiturimą gyvenimą? Portalas „Gorkij“ pasidomėjo, kaip ir kiek uždirbdavo Fiodoras Dostojevskis, Aleksandras Ostrovskis, Nikolajus Nekrasovas ir kiti mažiau garsūs jų kolegos amžininkai.

Įsivaizdavimas, kad XIX a. 2-oji pusė honorarų atžvilgiu buvo rusų rašytojų aukso amžius, viso labo tik mitas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad tuomet mokėti fantastiški honorarai – bent jau žinomiems autoriams: Ivanui Turgenevui už nedidukę „Bajorų gūžtą“ (1859) paklota tada dar neregėta suma – 4 tūkst. rublių, už romaną „Tėvai ir vaikai“ – 4 775 rb, Ostrovskiui už pjesę „Miškas“ – tūkstantis, 1857 m. dar ne itin žinomam Tolstojui už paskutinę garsios trilogijos dalį „Jaunystė“ buvo atseikėta po 100 rublių už spaudos lanką (knygą sudarė 9 lankai ir 7 puslapiai), o Ivanui Gončiarovui už „Oblomovą“ (1859) – 10 tūkst.

Vėliau mokėta dar daugiau: XIX a. 2-ojoje pusėje honorarai sparčiai augo podraug su didėjančiu žurnalų skaitytojų skaičiumi. Pažymėtina, kad XIX a. pirmiausia kalbėtina ne apie knygas, o būtent apie žurnalus. Niekur kitur, išskyrus Rusiją, žurnalai neturėjo tokios visuotinės reikšmės ir įtakos, palyginti su knygomis ir laikraščiais. Būtent žurnaluose autoriai skelbdavo savo kūrinius, šitaip palaipsniui garsindami savo vardą ir užsidirbdami: honorarai už publikacijas žurnale atlygį, gaunamą už knygas, viršijo kone dešimt kartų.

Jeigu kūrinys būdavo iš karto išleidžiamas knyga, tai greičiausiai reiškė, kad jis nevertas dėmesio arba, kaip autoritetingai tuo laiku teigta, buvo „išbrokuotas visų periodinių leidinių“. Leidybos reikalus gerai išmanęs [poetas, kritikas, redaktorius] Piotras Pletniovas 1846 m. rašė: „Mūsų epochos publika skaito išskirtinai tik žurnalus“, ir ši tendencija ilgainiui tik stiprėjo.

Žurnalai ėmė viršų prieš knygas dėl dar vienos – geografinės – priežasties: dauguma skaitytojų buvo susitelkę neaprėpiamos šalies gubernijose ir apskrityse, o sistemingos knygų prekybos ir bibliotekų tinklo tuo metu nebūta; užtat paštas periodinių leidinių pristatymą vykdė puikiai. Be to, knygos kainavo brangokai ir negarantavo kokybiško turinio. [Sociologo, kritiko, publicisto] Nikolajaus Michailovskio skaičiavimais, žurnaluose įvairiapusiškos literatūrinės ir mokslinės medžiagos buvo pateikiama už 12–15 rublių, o štai tokios pat apimties knyga kainavo 30–40 rublių. Beje, medžiagą žurnalams atrinkdavo, tikrindavo ir aprobuodavo išsilavinę redaktoriai, kuriuos skaitytojai žinojo ir gerbė.

Caro Aleksandro II reformos nepraėjo veltui: nuo XIX a. 7 deš. skaitytojų auditorija auga, o drauge didėja ir storų žurnalų tiražai bei atlygis už publikacijas. Nuo XIX a. 6 deš. iki amžiaus pabaigos honorarai išaugo kone dvigubai.

Beje, nereikėtų pamiršti, kad XIX a. vidurio literatūros rinka buvo palyginti nedidelė – skaityti mokėjo apytikriai 8 proc. šalies gyventojų (t. y. maždaug 10 mln. žmonių).

Tarp jų žmonių, turėjusių galimybę ir įprotį reguliariai skaityti, buvo ne daugiau kaip milijonas, o rimtų storų žurnalų mėgėjų – dar mažiau. Negana to, išsilavinę skaitytojai dažnai buvo ne itin pinigingi (tarp jų vyravo inteligentija, tarnautojai, nedidelė pirklių dalis, smulkieji ir vidutiniai provincijos dvarininkai). Kur kas daugiau liaudies skaitė gražius, lengvai prieinamus ir suprantamus iliustruotuosius žurnalus, o masine paklausa (jeigu, žinoma, raštingi tų laikų miestiečiai ir valstiečiai vadintini „mase“) pasižymėjo pigi populiarioji literatūra. Didžioji dalis pasaulietinės aristokratijos tradiciškai skaitė užsienio literatūrą originalo kalba.

Kalbant apie kylantį rašytojų honorarą, dera atminti ir infliaciją, prarydavusią dalį pajamų: palyginti su XIX a. 6 deš. pabaiga, kainų indeksas (pagrindinių 26 prekių kainų vidurkis) 8 deš. buvo išaugęs trečdaliu, o paskutiniame dešimtmetyje – jau pusantro karto.

Brangiausiai apmokami XIX a. 2-osios pusės rusų rašytojai buvo Turgenevas (6 deš. vidutinis tarifas už spaudos lanką – 400 rublių, 7 deš. – 300, 8 deš. – 600, 9 deš. – 350) ir Tolstojus (6 deš. – 100 rb už lanką, 7 deš. – 300, 8 deš. – 600, paskutiniame dešimtmetyje – 1 000). Apmaudžiai menkai buvo atlyginamas Dostojevskis: 6 deš. – 200 rublių už spaudos lanką, 7 deš. – 125, 8 deš. – 250, 9 deš. – 300.

Leidėjas ir žymus verslininkas [poetas] Nikolajus Nekrasovas, mokėdamas žurnalo „Sovremennik“ („Amžininkas“) autoriams honorarus, juokais eilėmis skundėsi:

Brangus Turgenevas baisiai:

Tėvų ir vaikų galvose

Iš vakaro jau įsitaisęs,

Ir gūžtoj bajorų – vaje!..

Kišenės ištuštintos mano –

Verskis kaip nori, brolyti!

Iš Gončiarovo romanų

Galėtum namą pasistatyti.

Namą iš tikrųjų buvo galima pasistatydinti, bet sukuriant, tarkim, po vieną tokį romaną per metus ar bent per dvejus. Tačiau išskirtiniai žymiųjų autorių romanai nėra lengvai tiražuojami ir gaminami serijiniu būdu, todėl išimtinai stambių honorarų pavyzdžiai ir tėra būtent išimtys.

Vienas iš nedaugelio rašytojų, kuriam su gausia šeima pavykdavo išgyventi iš literatūrinės kūrybos pajamų, buvo Tolstojus, literatūriniuose sluoksniuose garsėjęs ne tik kaip didis rašytojas, bet ir kaip nepaprastai griežtas derybininkas, gebėdavęs už stambius savo veikalus užsiprašyti didelio įkainio ir nenusileisti.

Tarkim, dar 1863 m. iš žurnalo „Russkij vestnik“ („Rusų žinios“) redaktoriaus Michailo Katkovo už apysakų „Kazokai“ ir „Polikuška“ publikavimą jis norėjęs gauti tūkstantį rublių už 7 spaudos lankus, o už kitus lankus – daugiau nei po 200 rublių. Pinigų grafui žūtbūt reikėję kažkokiam pėstininkų kapitonui biliardu praloštai skolai atiduoti (Katkovas bandęs priešintis: iš pradžių juk buvo sutarę vos po 150 rb už lanką).

Tam pačiam Katkovui Tolstojus atidavė „Karą ir taiką“ po 500 rublių už spaudos lanką ir pats ėmėsi knygos leidybos. „Ana Karenina“ „kainavo“ 20 tūkst. rb, t. y. irgi po 500 už lanką. Už paskutinį savo romaną „Prisikėlimas“ rašytojas iš žurnalo „Niva“ leidėjo Adolfo Markso gavo negirdėtą neregėtą atlygį – po tūkstantį rublių už lanką (ir atidavė pinigus duchoborų, „XXV amžiaus žmonių“, persikėlimo į Kanadą išlaidoms padengti). Tolstojus (su žmona Sofija) buvo vienas iš nedaugelio rašytojų, kurie sėkmingai savarankiškai leido savo knygas, t. y. užsiėmė šiaip jau varginančiu ir nepatikimu reikalu.

Kur kas sunkiau vertėsi Dostojevskis. „Iš skurdo esu priverstas skubėti ir rašyti už pinigus, taigi, neišvengiamai gadinti“, – pripažino rašytojas. Turbūt joks kitas didysis rašytojas nebuvo spiriamas rašyti taip skubinai ir tokiomis žeminančiai nepalankiomis sąlygomis: 1866 m. Dostojevskiui spaudai teko pateikti du romanus. „Nusikaltimą ir bausmę“ Katkovo žurnalui „Russkij vestnik“ jis rašė vos už 150 rublių už spaudos lanką, o „Lošėją“ sukūrė viso labo per 26 dienas (padedamas jaunos stenografistės, vėliau ji, kaip žinoma, tapo jo žmona).

Už kitus du romanus – „Idiotą“ ir „Demonus“ – taip pat buvo sumokėta po 150 rublių (ar kiek daugiau) už spaudos lanką. Taigi, už 42 „Idioto“ spaudos lankus iš „Russkij vestnik“ Dostojevskis gavo 7 tūkst. rublių. Tiktai 8 deš. rašytojo gyvenimas kiek pagerėjo: romanas „Paauglys“ žurnale „Otečestvennyje zapiski“ („Tėvynės užrašai“) buvo išspausdintas po 250 rublių už spaudos lanką, o paskutinis romanas – „Broliai Karamazovai“ – vėl Katkovo leidinyje po 300 rublių už lanką; bet šis atlygis nė iš tolo neprilygsta Tolstojaus honorarams. Dostojevskio žmona Ana buvo nepamainoma pagalbininkė tvarkant knygų reikalus: ji rūpinosi knygų perleidimu, pati derėdavosi su spaustuvininkais ir prekiavo knygomis tiesiog savo bute.

Ryškiausių rašytojų nebuvo daug; kitiems vidutiniškai buvo mokama šitiek: 1856–1859 m. duomenimis, už prozos kūrinio publikaciją žurnale „Sovremennik“ buvo mokama po 50 rublių už spaudos lanką (maksimalus įkainis – 100 rb, – tiek 1856 m. už apysaką „Faustas“ gavo Turgenevas), už poezijos (mokėta už eilėraštį) – 10–15 rb, už straipsnį – 30–50. Iš „Otečestvennyje zapiski“ 1871 m. honorarų ataskaitų matyti, kad už prozą redaktoriai mokėjo 60–75 rublius (išimtis daryta tik Ostrovskiui, kuris gaudavo 150–175 rb už lanką, ir Michailui Saltykovui-Ščedrinui (po 125 rb), už eilėraštį galėdavai gauti 15–20 rublių (didžiausias honoraras išmokėtas Nekrasovui – po 75 kapeikas už kiekvieną poemos vaikams „Senelis ir kiškiai“ eilutę), o už straipsnį – 60–75. Žurnalas „Vestnik Evropy“ („Europos žinios“), 1894–1897 m. duomenimis, už prozą mokėjo jau 80–100 rublių (maksimalus įkainis – 250), honorarai už eilėraščius buvo palyginti maži – 10–15 rb, o už straipsnį autoriai gaudavo 80–100 rublių.

Taigi, turint omeny „vidutinio kalibro“ rašytojus, t. y. iš tikrųjų profesionalius literatus, paveikslas anaiptol ne šviesių spalvų. Štai kelios gana iškalbingos citatos apie nelengvą beletristo darbą: „Rusijoje iš literatūros sunku uždirbti, o kam pinigų reikia daug, tam ir rašyti daug tenka“, – sakė Nikolajus Leskovas, anaiptol ne vidutinio rango rašytojas. „Nūnai rašytojas iš esmės yra plikas vargeta, dėl duonos kąsnio priverstas rašyti vos ne dieną naktį. Gerų dalykų šitaip daug neparašysi. Honoraras niekingas…“ – antrino jam beletristas Ivanas Kuščevskis. „Pasitaikydavo parduoti autoriaus širdžiai brangiausius kūrinius gerai neišnokusius, ir sąžinė tylėdavo, nes rašydavai juos badmiriaudamas. O ir į kiekvieną mūsų rublį dešimtys burnų taikydavosi“, – atsiminimais dalijosi Vasilijus Nemirovičius-Dančenka.

Rašytojo triūsas finansiniu atžvilgiu neadekvačiai vertintas ir tada, kai „poetas Rusijoje“ – lygiai kaip ir prozininkas – buvo „daugiau nei poetas“. Suprantamas pasipiktinimas vieno iš to laiko jaunesniųjų autorių, kuris rašė: „Mūsuose dažnai taip nutinka, kad koks nors paklausus vadovėlis jo sudarytojui duoda daugiau pelno nei rusų literatūros chef-d’oeuvre šio autoriui. Jevtuševskio aritmetikos vadovėlis leidėjui Polubojarinovui buvo parduotas už 50 tūkst. rublių.“

Kad galėtų pragyventi vien iš literatūros, profesionalūs literatai privalėjo rašyti sparčiai ir daug: tai pasakytina ir apie „klasikus“, gyvenančius iš literatūros. Gerai apmokamas Turgenevas per metus uždirbdavo 4 tūkst. rublių, Leskovas – 2 tūkst., Antonas Čechovas (paskutinius porą XIX a. dešimtmečių) – 3,5 tūkst., o literatai „vidutiniokai“ gerokai mažiau – ne daugiau kaip 1–1,5 tūkst. rublių per metus. Išvedus XIX a. 8–9 deš. mokamų honorarų vidurkį, nesunku suskaičiuoti, kad norint uždirbti minimą sumą per metus reikėdavo parašyti 20 spaudos lankų (t. y. didokos apimties knygą), o iš tikrųjų – dar daugiau, nes dalies medžiagos galėjo nepraleisti cenzūra arba atmesti redaktorius. Čechovas, pavyzdžiui, per metus parašydavo ne daugiau kaip 10 lankų. Negana to, kai kurie žurnalai (pavyzdžiui, „Sovremennik“) nemokėjo honorarų už debiutines publikacijas, o neretai ir vėluodavo atsiskaityti (vis dėlto teisybės dėlei pažymėtina, kad rašytojo prašymu kai kada honorarą sumokėdavo avansu).

Be to, gyvenimas (ypač Peterburge) nebuvo pigus – dar 1858 m. Gončiarovas rašė: „[...] susituokusiam žmogui provincijoje mūsų laikais ir su tūkstančiu rublių sunku pragyventi [...], o Peterburge su 1,5 tūkst. sidabro rublių vos šeimą išmaitinsi [...]. Peterburge reikia uždirbti ne mažiau kaip 2 tūkst. sidabro rublių, norint be nepriteklių gyventi.“

Įdomu rašytojo uždarbį palyginti su to meto smulkiojo valdininko – to paties „mažojo žmogaus“, apie kurį rašė Nikolajus Gogolis ir žymiosios „natūraliosios“ mokyklos atstovai, – biudžetu. Štai 1857 m. tituliarinis patarėjas vos pajėgdavo galą su galu sudurti. Uždirbdamas 260 rublių per metus (iš jų algos – 210, premijinių – 50), jis gyvena nuomojamame bute, tiksliau, pertvara atskirtame kambarėlyje su patogumais (šildymas, apšvietimas ir namų tvarkytoja), ir už tai moka 77,5 rb per metus. Jis neišlaidauja nei knygoms, nei žurnalams, kultūrinės jo pramogos apsiriboja trimis spektakliais Aleksandro teatre (2,25 rb). Drabužius ir batus tituliarinis patarėjas perka sendaikčių turguje (30,56 rb), pietauja pas kaimynę už 54,75 rb per metus (dar, be to, šventinė užkanda – 12,45 rb), o pusryčiai ir vakarienė jam atsieina 51,20 rb. Jokių papildomų pirkinių jisai neišgali: vynui per metus išleidžia 7,7 rb, tabakui – 14 rb, kortoms – 3,89 rb, vežiko paslaugoms – 9,65 rb; kitų išlaidų – kiek daugiau nei 36 rb. Vadinasi, metinių tokio smulkiojo valdininko išlaidų susidaro 318 rublių 60 kapeikų, tad trūkstamą biudžeto dalį (58 rb) jis turi susirinkti perrašinėdamas pirklio dokumentus (už 90 rb per metus).

Aukštesnio rango valdininkai gyveno ne taip vargingai. Šildomas butas su priemene ir virtuve jiems atsieidavo 240 rublių per metus, skaitymo išlaidos (laikraščiai ir biblioteka) – 28 rb, abonementas į itališką operą (4 aukšte) ir 10 spektaklių skirtinguose teatruose – 46 rb, maistas (įskaitant šventinius užkandžius, kavą, arbatą ir cukrų) – 350 rb, apranga ir avalynė – 94 rb, tarnaitė (virėja ir skalbėja) – 60 rb, vynas – 29,7 rb, vežikas – 66 rb, tabakas ir papirosai – 30 rb. Iš viso metinių išlaidų susidarydavo 1 269 rubliai 68 kapeikos; pajamos siekdavo 1 405 rb, tačiau atlyginimas – tik 715 rb. Vis dėlto šis (įsivaizduojamas) valdininkas dar prisidurdavo romanų vertimais (360 rb) ir privačiais darbeliais namų valdyboje (180 rb), todėl sugebėdavo per metus sutaupyti 135 rb 32 kp.

Gubernijose 1865 m. VII–VIII klasės valdininkai (prokuroras ar patarėjas) algos gaudavo 750 rublių (tiek pat „maistpinigių“ ir 500 rb „nuompinigių“), vicegubernatoriai (V–VI tabelio klasės rangai) – 1,8 tūkst. (ir 770 rb „maistpinigių“ bei 857 rb „nuompinigių“). Antrojoje amžiaus pusėje valdininkų atlyginimas pastebimai ūgtelėjo. Pavyzdžiui, 8–9 deš. vyriausiasis sekretorius (VII rango valdininkas) uždirbdavo 1,5 tūkst. rb per metus, gimnazijos vyriausiasis mokytojas – per tūkstantį, o valstybiniai gydytojai ir statistikai – 1–1,2 tūkst. rublių.

Beje, valdininkai pajamų atžvilgiu – nelabai iliustratyvi profesinė grupė: kaip žinoma, į oficialų jų uždarbį neįskaičiuotos gausios „šešėlinės įplaukos“, t. y. kyšiai, – manyta, kad jie uždirbą tiek mažai, jog turį prasimanyti pinigų savarankiškai.

Pateiksime dar šiek tiek XIX a. vidurio maisto produktų ir paslaugų kainų pavyzdžių. Maskvoje svaras cukraus kainavo 0,24 sidabro rublio, ketvirtis kibiro degtinės – 1,13 sidabro rublio, pūdas jautienos – 5,3 rublio asignacijomis, 100 kiaušinių – 1 sidabro rublis, sidabrinių lapių ir sabalų kailiniai – atitinkamai tūkstantį ir du tūkstančius rublių; baudžiauninkas rūmų tarnas buvo įkainotas 3 tūkst. rb. Galime palyginti: kaimo troba kainavo 100 rb, o malkų sieksnis – 16 rublių asignacijomis.

Tuo metu Jaroslavlio gubernijoje baudžiauninko paleidžiamasis raštas atsieidavo 500 rublių (kitoje vietoje už dvi baudžiauninkų šeimas buvo prašoma 5 tūkstančių), baudžiauninko siela buvo vertinama 24 rubliais, o sidabro rublis prilygo 3 rubliams 50 kapeikų asignacijomis.

Kaip žinoma, daugelis XIX a. 2-osios pusės rusų literatų gyveno (toli gražu) ne vien iš literatūros: štai Tolstojus, Turgenevas ir Afanasijus Fetas gaudavo pajamų iš dvarų; Gončiarovas, Apolonas Maikovas, Jakovas Polonskis ir Fiodoras Tiutčevas tarnavo cenzūroje, Vsevolodas Krestovskis – kariuomenėje, Vsevolodas Garšinas dirbo geležinkeliuose, o Čechovas vertėsi valstybės gydytojo praktika. Neretai tos „pašalinės“ (arba atvirkščiai – pagrindinės) pajamos ir leisdavo gyventi padoriai.

Taigi, vietoj akivaizdžių išvadų apie XIX a. 2-osios pusės rusų rašytojų pajamas ir gyvenimo būdą pacituosime tų laikų literato nuomonę: „Rašytojo darbas taip keistai vertinamas, jis toks santykinis ir galiausiai neapibrėžtas, kad nuo pat pradžių pasmerkia kūrėją savotiškam skurdui. Išimtį šiuo atveju sudaro tik saujelė rašytojų, ir tai tik dėl to, kad turi paveldėto nekilnojamojo turto arba eina kokias nors valstybines pareigas, užtikrinančias pragyvenimą ne iš literatūrinio triūso. Visi likusieji mušas kaip žuvis į ledą, kitiems dažnu atveju tūkstančius uždirbdami, o patys likdami be duonos kąsnio.“

https://gorky.media

Vertė Andrius Patiomkinas

Šis anglų rašytojo ir kompozitoriaus Anthony Burgesso (1917–1993) straipsnelis apie knygų recenzento darbą („Sensationally stupid“) pirmąkart publikuotas britų dienraščio „The Times“ literatūriniame priede „The Times Literary Supplement“ 1972 m. balandį. Čia spausdinamas redaguotos jo versijos vertimas.

Šią akimirką štai šitaip sėdėdamas* „Bedford“ furgone kažkur tarp Romos ir Neapolio su rašomąja mašinėle „Olympia“ ant kelių aš nelabai primenu knygomis užsivertusį žmogų. Neturiu galimybių dėlioti išnašų ar sutikrinti citatų, todėl kviečiu skaitytojus (kuriems tokio kvietimo turbūt nė nereikia) jaustis viršesnius. Mintiju apie vieną George’o Orwello tekstuką, kurį visi, išskyrus mane, gali tiksliai nurodyti; tekstuką apie knygų recenzentą. Orwellas jame save vaizduoja, kiek pamenu, kaip chalatuotą, nesiskutusį, į arbatą ir tabaką įjunkusį tipą, kiūtantį prie stalo, nukloto senomis laikraščių skiautėmis, kurių nevalia išmesti, nes tarp jų gali voliotis koks pinigų čekis. Apšnerkštas kambarys grūste prigrūstas knygų recenzijų lapų, kurių dar nesiryžo išparceliuoti už pusę kainos. Pats rašytojas šlykštėte šlykštisi savimi. Savo amatą jis laiko gėdingu ir nesąžiningu, bet stokoja drąsos jį mesti. Tapti mokytoju iš dalies būtų dar gėdingesnis ir nesąžiningesnis žingsnis. Jis nei turi tiek talento, kad išgyventų iš vaizduotės padiktuotų kūrinių, nei yra tiek išsimokslinęs, kad galėtų rašyti tikrus kritinius straipsnius. Net jeigu būtų talentingas ir išprusęs, jis pernelyg nusivylęs ir išsekęs, kad parašytų naują knygą. Jis tinkamas tik Recenzento darbui.

Bet ir tai per skambiai pasakyta. Recenzentais tampama ne iš karto. Pirmiausia turi būti rašytojas. Viešai pademonstruoti literatūrinius gebėjimus, kol redaktoriai paprašys parašyti kokią knygų apžvalgėlę. Išleidęs romaną ar ką panašaus, esi kviečiamas rašyti romanų recenzijų. Išspausdinęs sąmojingą studijėlę apie Erasmusą Darwiną, būsi įkalbinėjamas recenzuoti naujausią Samuelio Rogerso biografiją. Šitaip tampi literatūrinės žurnalistikos įkaitu. Už tai daug nemokama, bet mokama reguliariai. Galutinis terminas tampa tikro kūrybinio akstino pakaitalu. Tačiau anksčiau ar vėliau imi bjaurėtis savimi. Kitaip ir būti negali, kai iš savęs turi išspausti, – rodos, taip rašo Orwellas, – dirbtinių emocijų recenzuojamų knygų atžvilgiu. Dauguma knygų kelia nulį emocijų, bet net samdytam rašeivai nedera likti joms abejingam. Ir štai recenzentas norom nenorom persiima tam tikra poza: „Galva neneša jau pirmo romano sakinio beprasmiškumo, bet tai dar pakeliama, kol nepriėjome antro“; „Man niekada nesukdavo pilvo nuo romanų apie pelkių žmones, todėl pono Tumbrillo naujai iškeptą porciją prarijau vienu prisėdimu“; „Jei man kada teks skaityti dar vieną romaną apie neištikimybę ant Raktažolių kalvos, pratrūksiu!“

Recenzentas, kaip bet kuris žurnalistas, skaitytojui turi teikti pramogą, o nuobodus abejingumas, nuoširdžiai tariant, linksmai nenuteikia. Pirmas pono Manningtree romano sakinys („Apie Džebezo Mandukasčio gyvenimą užtikrintai galima pasakyti tik vieną dalyką – kad jis mirė 1672 metais“) visai normalus, bet tau nevalia pamiršti savo pareigos skaitytojams, todėl privalai tą sakinį pavaizduoti kaip sensacingai kvailą. Apie pelkių žmones niekada nebuvai net girdėjęs, bet dabar turi progą suvaidinti seną gerą britų ekscentriką nurautu stogu. Anksčiau nebuvai nė pagalvojęs apie svetimavimą ant Raktažolių kalvos, bet knygos anotacija paslaugiai sufleruoja: „Tai nėra dar vienas romanas apie neištikimybę ant Raktažolių kalvos“, suteikdama progą pasireikšti. [...]

Recenzijų rašymas – ne tik nesąžiningas, bet ir nerimtas užsiėmimas. Žinoma, šiais laikais, o ne Walterio Bagehoto gadynėje. Paprašyk sukurpti 500 žodžių recenziją apie naują knygą, ir išvaduosi recenzentą nuo jos skaitymo. Kažkada Londone leistas žurnalas, kuriame buvo perspausdinamos tik knygų anotacijos: pajamas šio savotiško leidinio savininkams generavo parduotų „recenzijų“ skaičius.

Toks sukčiavimas iš dalies naudingas recenzentams, kurie perskaito knygą, bet nieko nesupranta, arba išvis jos neskaito. Vieną tokį pažinotą apsimetėlį recenzentą palankiai vertino tiek leidėjai, tiek redaktoriai, tiek skaitytojai. Jis tik parašydavo, apie ką knyga, ir niekados jos nepeikdavo. Gaudavo knygą ir čia pat mašinėle kitais žodžiais perrašydavo jos anotaciją: jis parduodavo knygą, nes jam reikėjo pinigų. Nesakyčiau, kad toks pragyvenimo būdas, palyginti su kitais, labai jau smerktinas. Šis rašeiva apgaudinėjo tik literatūros kritikos dievus, bet ką literatūros kritika – bent jau Anglijoje – turi bendra su recenzavimu?

Kai recenzijos žodžių skaičius perkopia tūkstantį, tada – ir tik tada – jai kyla pavojus virsti kritika. Tokiomis recenzijomis – nūdien būdingomis iš esmės tik Amerikai – pasitikima, mat recenzentas nedrįsta būti per daug drąsus: galų gale jis pats rašo knygą, kurios skyriumi taps ir ši recenzija. Toks recenzentas nuo pat pradžių nepareikš: „Ponas Burgessas virsta nuoboda“ ir nebaigs rašinio sakiniu: „Pasidaviau net neįpusėjęs knygos.“ Jis pasistengs būti sąžiningas, teisingas ir apdairus: galų gale tam pačiam Burgessui gali būti pasiūlyta recenzuoti jo paties kritinių straipsnių rinkinį.

Tačiau apie eilines recenzijas, – tas, spausdinamas sekmadieniniuose laikraščių numeriuose ar savaitraščiuose, – sunku pasakyti ką nors gera. Net ir girdamas toks recenzentas negali susilaikyti nepademonstravęs savo protingumo recenzuojamojo sąskaita: vertina teigiamai, bet iš aukšto, įtaigodamas mintį, esą recenzuojamasis laikęsis jam žinomo vykusio rašymo recepto, suprask, jau pastovi ant kojų, bet, žinoma, turės žiūrėti savo sveikatos. Peikdami tokie recenzentai nei numuša knygos pardavimo tiražus, nei padeda autoriui ištaisyti klaidas. Paprastai autorius kur kas geriau už recenzentą žino savo knygos trūkumus ir jei tik būtų pajėgęs, būtų jų išvengęs. Vladimirui Nabokovui, pavyzdžiui, visada buvo kalama, kad esąs pedantas – tai, ką jis ir pats puikiai žinojo ir tebežino. Pedantiškas rašymas, be abejonės, yra jo pasiekimas. Tačiau pasinaudoti įsisenėjusiais savo trūkumais taip pat yra tarp menininko užduočių. Dramatiškumo dėlei romanistas kartais tyčia sukeverzos ką nors padrikai ir iš pažiūros aplaidžiai, tad gali itin skaudžiai sureaguoti dėl šito išvadintas rašeiva. Jei nori teigiamų recenzijų, geriausia – jeigu išgali – pasielgti kaip Alrojus Kieras iš W. Somerseto Maughamo romano „Alus ir pyragai“ – pakviesti recenzentą pietų. Neaiškini jam savo meninių tikslų, o tik gerai pamaitini, kad kita tavo knyga jam keltų asociacijas su prisimenamu fiziniu malonumu.

Teisingiausia recenzija iš tų, kurių sulaukė mano romanai, buvo ta, kurią parašiau aš pats. Bent jau buvau skaitęs knygą, įsigilinęs, todėl galėjau užtikrintai aptarti jos trūkumus ir pranašumus. Tačiau už tokį poelgį buvau plačiai pasmerktas ir paskui kurį laiką man buvo sunku gauti recenzento darbą; greičiausiai buvau įtarinėjamas besislepiąs už tokių pseudonimų kaip V. S. Naipaulas, Iris Murdoch ar Paulas Scottas, taigi iš manęs nebuvo galima tikėtis sąžiningų recenzijų apie knygas su minėtais vardais viršeliuose. Manau, niekam nepakenktų, jei „The Times Literary Supplement“ padarytų eksperimentą ir paprašytų (bent viename numeryje) autorių, kad patys recenzuotų savo knygas. Vienas dalykas neabejotinas: knyga – sukurtas daiktas, artefaktas, turintis būti įvertintas, – tikrai sulauktų nesumeluoto dėmesio, o rašytojo asmenybė nebūtų malama į miltus. Vienas iš gėdingiausių spaudoje nutikusių dalykų – tai [kritiko] J. C. Squire’o patyčios Ezros Poundo barzdos, kurią jis išvadino „kičine“, atžvilgiu. Insinuacijos, žinoma, yra viena iš sudedamųjų recenzavimo dalių skaitytojų „susidomėjimui“ kelti, o didesnes pramogas už asmeninės tulžies liejimą gali pirštais suskaičiuoti. Tačiau knyga neprivalo būti panaši į jos kūrėją, – lygiai kaip visata neturi atkartoti Dievo, – o knygų recenzijose turi būti rašoma apie knygas.

Nuo to laiko, kai prieš beveik ketverius metus išvažiavau iš Anglijos, kažin ar britų laikraščiams pateikiau bent vieną recenziją, nors vieną kitą retkarčiais dar išsiunčiu amerikiečių spaudai; ir, atrodo, esu tapęs geresniu žmogum, nors ir gyvenu vargingiau. Net ir pats švenčiausias recenzentas neatsispiria pagundai pademonstruoti savo žinių („Ne kažin ką teišmanau apie olandų tapybą, bet vis tiek negaliu atsistebėti, kodėl profesorius Bullshopas savo 150 puslapių smulkaus šrifto knygoje nerado vietos nuostabiajam tapytojui Pietui Voedstoppungui“), šmaikštumo dėlei ko nors iškraipyti ar asmeniškai įgelti („Kiek suprantu, panelės Chesslady viena koja medinė, ir su ja ji, ko gero, ne tik vaikšto, bet ir rašo“). Tokios recenzijos, be jokios abejonės, labiau fikcinės už pačią grožinę literatūrą. Gyvenimas toli nuo Anglijos suteikia dar vieną pranašumą: tavęs nebeslegia prievolė būti savotišku literatūros intelektualu, o tai reiškia – skaityti laikraščius, kupinus protingų ir užgaulių recenzijų. Net jeigu pats neišleidai naujos knygos, visados reikia pasisieloji dėl kitų, be to, yra galimybė, nors ir pašiepiamai ir probėgšmais, paminėti savo paties kūrinį („Savo pirmame romane ponas Sopwine’as be vargo pasiekia tai, ko naujausioje knygoje nepavyko iki galo įgyvendinti senstančiam Burgessui“).

Walterio Martino nuotrauka

Taigi recenzentai man dabar nebeegzistuoja dvejopai. Turgaus aikštė, kurioje gyvenu, sausakimša darbininkų – dorų amatininkų, kurie gamina krikščioniškas statulėles ir senovinių baldų imitacijas, ir aš, regis, jau įsiliejau į jų gretas. Aš esu lo scrittore ir, kaip ir kiti menininkai vertelgos, pietauju pigioje picerijoje. Paliovęs rašyti recenzijas ir paliovęs skaityti jas spausdinančius laikraščius. Atleistas nuo pareigos būti intelektualu. Palengvėjimas neapsakomas.

Vertė Andrius Patiomkinas

  - – -

* Tai yra iki antros pastraipos pabaigos.

Globalizacijos amžiuje jau tampa įprasta kalbėti apie prozininkus ir poetus, pakeitusius rašymo kalbą, idant išplėstų savo skaitytojų ratą arba prisitaikytų prie gyvenimo naujoje šalyje. O ką žinome apie rašytojus, kurie persikelia į kitą šalį, bet ir toliau daug metų rašo gimtąja kalba, nors ir pasitraukusia iš kasdienės vartosenos? Ar jie ima rašyti sustabarėjusiais, nebegyvais žodžiais? O gal kaip tik privalumas likti nuošaly nuo greitai išsivadėjančių, tikriausiai trumpalaikių madingų kalbinių naujadarų namie? Pagaliau, atmetus specifinius kalbinius klausimus, kokiems skaitytojams rašai, jei reguliariai nebebendrauji su bendrakalbiais?

Žymiausia kandidatūra tokiai situacijai apmąstyti būtų Jamesas Joyce’as, kuris iš Airijos išvažiavo 1904 m. būdamas 22-ejų ir iki pat mirties (1941) gyveno užsienyje, daugiausia Trieste ir Paryžiuje. Kalbėti galima ir apie Anglijoje gyvenusį, bet vokiškai rašiusį W. G. Sebaldą ar Olandijoje gyvenusią, bet kroatiškai rašiusią Dubravką Ugrešić, apie Aleksandrą Solženicyną ir Josifą Brodskį, kurie, priversti emigruoti, Jungtinėse Valstijose toliau rašė rusiškai. Būtų galima prisiminti ir Roberto Browningo 15 metų Italijoje ar Italo Calvino 13 metų Paryžiuje. Ir dar daugybę kitų. Tačiau geriausias ir vienintelis pavyzdys, apie kurį galiu rašyti gana kompetentingai, – o dėl svetur praleisto laiko ilgumo ir pasinėrimo į svetimą kalbą ir šalį, tiesą pasakius, ir pats ryškiausias pavyzdys, – esu aš pats. Kas nutiko mano anglų kalbai per 35 Italijoje pragyventus metus? Kaip tokia ilga emigracija – niekada to nepavadinčiau tremtimi – pakeitė mano rašymą?

Svarbu, kokio amžiaus palikai gimtinę ir kokios išvykimo priežastys. Aš iš Londono išvykau 1981 m. būdamas 25-erių – iš dalies dėl žmonos italės, su kuria susipažinau JAV ir kuri nesijautė laiminga Anglijoje, ir dar dėl to, kad nesugebėjau rasti leidėjų nė vienam iš keturių savo pirmųjų romanų, tad turėjau pabėgti nuo draugų ir šeimos, kurie spaudė imtis kokio nors rimto darbo, kol dar nevėlu. Aš nemokėjau italų kalbos. Nedegiau noru palikti Angliją. Tiesą sakant, smarkiai nerimavau, kad turėsiu atitrūkti nuo anglų kalbos. Prieš dvejus metus buvau metęs doktorantūrą Harvarde, nes norėjau būti Anglijoje ir rašyti apie anglus, o ne amerikiečius. Todėl šis naujas žingsnis šiek tiek priminė nesėkmę. Vyliausi po kelerių metų grįžti drauge su leidimo vertu romanu. Apsigalvojau, pradėjęs mokytis italų kalbos.

Mokymasis pareikalavo didžiulių pastangų. Niekada nebuvau gabus kalboms, ypač šnekamajai. Mokykloje visados susimaudavau per vokiečių ir prancūzų egzaminų atsakinėjimo žodžiu užduotis, todėl Kembridže kaip privalomąją pasirinkau lotynų kalbą, kad tik išvengčiau šnekėjimo užduočių. Tačiau šnekėti aš mėgstu; kalbos nemokėjimas man yra didelis trūkumas. Negana to, mano žmona sklandžiai šnekėjo keturiomis kalbomis, tad dabar pasikeitė mūsų santykių pobūdis, mat suvokiau tapęs nuo jos priklausomas. Aš buvau sutrikęs.

Gyventi pasirinkome Veroną, nes joje studijavo mano žmonos brolis. Tuo metu anglų bendruomenė mieste nebuvo didelė, bet ir šiaip visaip jos vengėme, kad sparčiau išmokčiau itališkai. Ketverius ar penkerius metus, neskaitant anglų kalbos pamokų, kurių ėmiausi norėdamas pragyventi, angliškai kalbėjau labai mažai, o skaičiau dar mažiau, telkdamasis tik į italų literatūrą, itališkus laikraščius, italų istorines knygas, žodyne ieškodamas kiekvieno man nežinomo žodžio. Varginantis reikalas. Nebuvo nei radijo, nei televizijos anglų kalba, nei interneto. Buvau taip panardintas į italų kalbą, kaip šiais laikais jau būtų sunkiai įmanoma.

Victor Hugo. Nox. 1847

Sakau, kad mokiausi italų kalbos, bet iš tikrųjų mokiausi ir anglų. Mokiausi iš naujo. Niekas taip nepadeda įsisąmoninti gimtosios kalbos, jos struktūros ir taisyklių visumos kaip jos lyginimas su kita kalba. Ir neilgai trukus šios mano pastangos pirmąkart atsipirko. Aš skaičiau Natalios Ginzburg kūrinius – È stato così, La strada che va in città, Caro Michele. Ginzburg pasirinkau tik dėl to, kad draugai ją rekomendavo kaip užsieniečiui lengviausią italų rašytoją. Bet jos lakoniškas šnekamosios kalbos balsas kažkaip siejosi su mano paties rašymu. Bandydamas įsivaizduoti, kaip tas balsas ir neskubrus pasakojimas skambėtų angliškai, parašiau du neilgus romanus – „Liepsnos liežuvius“ (Tongues of Flame) ir „Atsidavusį Rodžerį“ (Loving Roger); vieną po kito. Keista, bet nors iš Ginzburg perėmiau tiek balsą, tiek – iš dalies – struktūrą, šie romanai yra angliškiausi iš visų mano knygų, gryniausi atsiminimai apie pažįstamas vietas ir žmones: apie artimuosius – pirmajame romane ir apie biurą, kuriame kadais dirbau, – antrajame. Nors abi knygas net keliolika kartų atmetė leidėjai, buvau tikras, kad joms nieko netrūksta. Po penkerių metų abi buvo išspausdintos ir pelnė apdovanojimų.

Ankstesniame straipsnelyje užsiminiau, kad kadais Italijoje esu parašęs romaną itališkai. Sukūriau jį iškart po „Liepsnos liežuvių“ ir „Atsidavusio Rodžerio“, taip pat paveiktas Ginzburg. Įdomu tai, kokie skirtingi įtakos rezultatai, priklausomai nuo kalbos, kuria rašai – ta pačia ar kita. Rašydamas ta pačia kalba pavojingai priartėjau prie tiesmuko sekimo. Itališka mano knyga buvo beviltiškas mėgdžiojimas.

Tas pats pasakytina apie mano ankstesnę meilę angliškai rašytiems Henry Greeno ir Samuelio Becketto tekstams. Aš pernelyg sekiau šių autorių sukurtais modeliais. Bet perkeliant Ginzburg, – nors iš pradžių turėjau abejonių, ar viską suprantu teisingai, – į savo angliškąjį pasaulį, kalbinį ir kultūrinį, radosi kažkoks naujas darinys – nei Ginzburg, nei senasis aš. Ėmiau suvokti, kad panirdamas į italų kalbą galiu pasidaryti kitokiu anglakalbiu rašytoju.

Vertimas padėjo. Po poros metų Italijoje pradėjau versti komercinius tekstus ir iškart po trisdešimtojo gimtadienio, – tą pačią savaitę, kai mano „Liepsnos liežuvius“ galutinai priėmė leidykla, – gavau pirmąjį „literatūrinį“ vertimą – Alberto Moravios La cosa. Per kitus dešimt metų išverčiau ne tik daugiau Moravios knygų, bet ir kitų autorių, tokių kaip Antonio Tabucchi, Italo Calvino ar Roberto Calasso, veikalų. Nuolatinis sąlytis su kiekvienu iš šių puikių autorių, įsisąmoninimas, kaip skiriasi jų visų rašymo būdai, – taip pat ir nuo mano, o šį skirtingumą visados stengiausi išlaikyti, – buvo geriausia įmanoma rašymo mokykla. Nuolatos turėdavai savęs klausti, kaip šį balsą, savitą toną, istorijos užuomazgos būdą perkelti į anglų kalbą. O pagaliau suradus sprendimą tapo įprasta pradedant savo paties pasakojimą bandyti įsivaizduoti, kaip jį pradėtų Tabucchi. Kaip ši istorija skambėtų, jeigu ją rašytų Calasso? Keistoka vertimų – straipsnių kalnakasybos verslo žurnalui ir 450 puslapių Calasso romano Le nozze di Cadmo e Armonia – samplaika negalėjo nedaryti įtakos, tarkim, mano romanui Shear. O rašytojus, kurių darbai, mano manymu, šiuo požiūriu man nebūtų buvę naudingi, – Orianą Fallaci, Aldo Busi ar paskutinį Piero Paolo Pasolini romaną Petroleum, – paprasčiausiai atsisakydavau versti. Komercinių vertimų pajamų pakakdavo pragyventi. O tarp autorių, kurių įtakai buvau atviras, italų kalbos ir mano gimtosios anglų visados žiojėdavo praraja, apsaugodavusi nuo tiesioginio sekimo. Prisimenu septynerius aštuonerius nepaprastai produktyvius metus.

Tačiau kiek ilgai mano anglų kalba galėjo likti atspari kasdieniam italų poveikiui?

Man tai kėlė nerimą. Parvykęs namo atostogų susidurdavau su naujais žodžiais, kurie jau būdavo beišeiną iš mados, taip ir nepatekę į mano leksikoną. Redaktoriai iš mano tekstų be paliovos gaudė italizmus. Naujo pasakojimo veiksmo vieta pasirinkdamas Angliją ėmiau jaustis pažeidžiamas. Prireikus angliškų posakių į galvą nejučia ateidavo itališki. Net itališkos situacijos. Dažnai prisimindavau angliškus pasakymus, kurie greičiausiai jau buvo pasitraukę iš vartosenos. Visiškai normalu, kad emigranto gimtosios šalies vaizdas būna įstrigęs praeityje. Prisiminkim, „Uliso“, išleisto 1922 m., veiksmas vyksta 1904-aisiais, prieš pat Joyce’ui išvažiuojant iš Dublino.

Pradėjau rašyti dalykinę literatūrą apie Italiją, remtis čia įgyta patirtimi. Rašydamas grožinę bandžiau telktis į pasakojimą, kuriam nebūtinos labai šiuolaikiškos realijos, arba veiksmo vieta rinkausi ne Jungtinę Karalystę. Romanas „Europa“, kuriame užsienio kalbų mokytojai, dirbantys italų universitete, drauge keliauja į Europos Parlamentą pateikti peticijos, buvo gerai apgalvotas bandymas tokį išvietinimą iš Anglijos paversti drama. Čia jau sąmoningai žaidžiau su italizmais anglų kalboje, mėgindamas išsiaiškinti, ko šitaip galima pasiekti. Romane „Likimas“ (Destiny) nenuorama italės ir anglo sūnus nuolatos erzina tėvą į angliškus sakinius įterpdamas itališkas idiomas.

Kai naudojimasis šiomis strategijomis pasiekė ribą ar net ją peržengė, į pagalbą atėjo aplinkybės, o konkrečiau – technologijos. Tiesa tokia, kad dviejų užsienyje gyvenančių rašytojų situacija niekada nebūna tokia pat. Jei būčiau Italijon atvykęs korėjietis ar norvegas, kalbų, kurių retai prisireikia šioje šalyje, atstovas, kažin ar būtų buvę įmanoma ar protinga ir toliau laikytis savo gimtosios kalbos. O jei būčiau atvykęs 20 metų anksčiau, nebūčiau turėjęs profesinių galimybių, kurių man galiausiai atsirado 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių faksas, paskui – el. laiškai, tada – internetas man atvėrė kelius nuolatos bendradarbiauti su britų ir amerikiečių laikraščiais. 1995 m. parašiau pirmąjį straipsnelį žurnalui „The New York Review“. Susivokiau vėl beskaitąs daugiausia angliškai, ir labiau kaip apžvalgininkas nei vertėjas. Su internetu atsirado ir radijas su televizija anglų kalba. Daugiau nebebuvau „izoliuotas Italijoje“. Ilgainiui vėl pasijutau anglakalbės bendruomenės nariu, net neiškeldamas kojos iš savo namų Italijoje. Sunku paaiškinti, kaip stulbinamai keistai iš pradžių tai atrodė ir kaip radikaliai tai pakeitė emigranto gyvenimą.

Be to, atsirado bendruomenė, į kurią kreipiesi. Tai yra Italijoje rašomi mano angliški tekstai nebebuvo skirti senajam gyvenimui Anglijoje ir Londone. Rašiau visiems žmonėms, kurie skaito angliškai. Todėl nebereikėjo jaudintis, kad mano anglų kalba nebėra grynai britiška. Mane, sukaupusį tokią gyvenimo Italijoje patirtį, šios permainos ištiko pačiu tinkamiausiu metu.

Tam tikru rašytojo formavimosi tarpsniu kitų įtaka yra be galo svarbi, išvykimas gyventi kitoje šalyje, skaitymas kita kalba, vieno ar kito autoriaus atradimas gali būti nepaprastai reikšmingi. Bet ateina toks metas, kai nors ir koks atvirumas naujovėms ir eksperimentams būtum, jau niekas nebegali tavęs priblokšti ar iš pagrindų pakeisti. Jaunam rašytojui išvažiuoti į svečią šalį, – kaip, tarkim, trečią dešimtį pradėjusiam Sebaldui, patraukusiam į Angliją, – yra visai kas kita, nei išvažiuoti, sukūrus rimčiausius savo veikalus, kaip, pavyzdžiui, Solženicynui. Sebaldui emigracija daugiau mažiau išėjo į naudą, Solženicynui, išvykusiam gerokai vyresnio amžiaus, tai reiškė praradimą.

Žvelgdamas atgal negaliu įsivaizduoti, kokiu rašytoju būčiau tapęs, likęs Jungtinėje Karalystėje. Gal nebūčiau išspausdinęs nė vieno kūrinio. O gal ir būtų pavykę prasibrauti į Londono literatūrinio gyvenimo epicentrą, nors niekada neturėjau tokių siekių. Šiaip ar taip, džiaugiuosi turėjęs laimės išvažiuoti į Italiją, kur maždaug dešimtmetį patyriau sąlyginę kalbinę izoliaciją, privertusią mane susitelkti į kalbą, rašymą ir vertimą. Bet ne mažiau laimingas jaučiausi ir galėdamas šį tekstą el. paštu nusiųsti į Niujorką ir būti nariu dabar jau globalios bendruomenės, besidalijančios mintimis apie literatūrą ir kitus dalykus internetu, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

www.nybooks.com

Vertė Andrius Patiomkinas

Mahadevi Varma (1907–1987) – žymi XX a. hindi literatūros atstovė ir visuomenės veikėja. Jos kūryba priskiriama chāyavād srovei – vadinamajam hindi literatūros misticizmui arba simbolizmui. Šios srovės autorių, tarp kurių dar žinomi tokie vardai kaip Džaišankaras Prasadas, Sumitranandas Pantas, Nirala, kūrybai būdingas metaforinis, simbolistinis pasaulėvaizdis, subjektyvus santykis su tikrove, filosofiniai, ontologiniai pasvarstymai, gamtos vaizdinių išryškinimas.

Mahadevi Varma gimė 1907 m. Utar Pradeše, Alachabado apylinkėse, kajasthų (valdininkų, sekretorių) kastoje. Ji buvo labai paveikta tėvo, kuris puoselėjo reformatoriškas idėjas, buvo „Arja samadž“ bendrijos, siekusios kultūrinio ir religinio Indijos atsinaujinimo, narys. Mahadevi dar paauglystėje išvyko mokytis į Alachabadą, kur pramoko anglų kalbos ir sanskrito. Kaip tik tuo metu Indijos visuomeninėje, literatūrinėje erdvėje prasidėjo ryškūs pokyčiai – su dvivedi literatūrinės srovės atsiradimu vis daugiau ne tik prozos, bet ir poezijos imta rašyti hindi khariboli tarme, o nuo viduramžių vartota bradžo tarmė palaipsniui išėjo iš mados. Kartu keitėsi ir pati hindi poezija – valdovus šlovinančias liaupses ar pasigėrėjimą Ramos ir Sytos arba Krišnos ir Radhos meile keitė asmeniškesni būties išgyvenimai, visuomeninių permainų sukelti pamąstymai, patriotinės eilės. Tuo metu Indijoje steigėsi ir plėtojosi įvairūs visuomeniniai, religiniai, politiniai judėjimai – jie ieškojo naujosios indiškos tapatybės, kelio į nepriklausomybę, gaivino vedantos filosofiją. Alachabadas kaip tik ir buvo viena iš pagrindinių šių visuomeninių ir literatūrinių pokyčių vietų.

Mahadevi Varma įsitraukė į tuo metu virusį visuomeninį gyvenimą, ėmėsi moterų žurnalo redaktorės darbo, rašė straipsnius, esė, kuriuose siekė atkreipti dėmesį į moterų, vaikų, skurdžiai gyvenančių, žemųjų kastų žmonių padėtį, skatino imtis visuomeninių permainų, palaikė Mahatmos Gandžio ideologiją. Didelė dalis to laiko poetų savo išgyvenimus dėl visuomeninės nelygybės, neteisybės ir apgavysčių atvirai liejo savo eilėse, o Mahadevi išliko subjektyvi ir susitelkė į asmeninių išgyvenimų, savivokos klausimus. Proza ji reiškė savo visuomenines nuostatas, o poezija liko asmeninių pajautimų, išreiškiamų tik įvaizdžiais, erdvė.

Poetė iš viso išleido 5 poezijos rinkinius: Nihar („Migla“, 1930), Raśmi („Spindulys“, 1932), Niraja („Vandens lelija“, 1935), Sandhya-gīt („Rytmečio giesmė“, 1936), Dīp-śikhā („Žibintas-liepsna“, 1942). Ankstyvojoje kūryboje daugiau asmeninių išgyvenimų, subjektyvių patirčių, vėliau atsiranda „paslaptingojo mylimojo“ motyvas, gerai žinomas iš viduramžių bhakti poezijos: dėl to Mahadevi Varma dažnai gretinama su bhakti poete Mira Bai. Vėlyvesnėje kūryboje išryškėja vedantos filosofijos bruožai. Mahadevi kalbai būdingas gausus sanskrito žodynas, nors kalba nėra tokia rafinuota kaip jos kolegų Prasado ar Panto.

MAHADEVI VARMA

Kasdienybės verpetas

Kai miegamasis virsta

Nakties atodūsių gūžta,

Kai pagrobta iširsta

Vainiko perlų girlianda –

Tai blėstančios žvaigždės ašaromis rašo šitokius verksmus,

Bežadės akys tarsi verkia: „Koks pasaulis šis nepastovus!“

Štai juokias rytmetys auksinis,

Jo klostyme raudonis žyra,

Kai ant vilnijančio paviršiaus

Atkaklūs skaistūs spinduliai byra –

Tai gėlės patylomis pakėlę it šydą savo švelnius lapus

Pliūpstančiais mirksniais sako: „Koks pasaulis šis svaigus!“

Kai vėjui dovanojo savo kvapą,

Žiedai nuvytę šitaip sako:

„Į kurio mes atgulėme taką,

Kodėl jis smėliu į akis atsako?“

Kuomet saldžiai kamanės zvimbia: „Kurgi jų dabar medus?“,

Čežantys lapai graudžiai rauda: „Koks pasaulis šis žiaurus!“

Aukso potėpiais išrašoma diena,

Kai jos gyvybei ateina pabaiga,

Vakaro gaistra dangaus dvare

Sužimba nesuskaitomų liepsnų gausa,

Tada ji juokdamasi sako, kai arčiau vis ima glaust tamsos krantus:

„Prabėgo amžiai, bet jis toks pat palieka, pasaulis šis mąslus!“

Kai svajų pasaulio gėlėmis

Savo gyvenimo mūrus statys,

Kai „čia viešpatausim visados“,

Mano dvasia pakvaišus pagalvos,

Tada ataidėjęs iš nežinomos šalies, grodamas gailesčio garsus

Skambesys kažkoks švelnus lyg sako: „Koks pasaulis šis paikus!“

O žioruojanti naktie

O žioruojanti naktie!

Mėnesiena – tavo kūno papuošimas,

Žiedadulkėm dabintas plaukų skyrimas,

Švelniausias sruogas purias

Supynė žvaigždžių spinduliai, vai!

O žioruojanti naktie!

Bastės vėjas iš šalies į šalį,

Kol atsiuntė man mylimo laiškelį,

Žavingą tarsi perlai vėrinį,

Dovanok, man dovanoki, vai!

O žioruojanti naktie!

Paėmus vyną tarsi vilnys švelnią

Grok gaidą naują, graudžią, saldžią,

It mylimojo pėdsakus svaigius

Atliki liūčių ragą, vai!

O žioruojanti naktie!

Paleisk tekėti tumulus tamsos,

Žarijos te šviesos nustoja vakaruos,

Apsivilk skara gardžiausio kvapo

Žiedų baltų mėklainio medžio, vai!

O žioruojanti naktie!

Esu ir vyna, ir tavo raga aš esu

Esu ir vyna, ir tavo raga aš esu!

Nejudrus miegas – kiekviename sustingusiam krisle,

Pirmasis pabudimas – pasaulio pirmutiniame virpsme,

Pražūtyje mano kelias, gyvenimo pėdų take

Esu aš prakeikimas, kurs tapo doviu pynėje,

Esu ir krantas, ir tėkmė bekraštė aš esu!

Gegutė ta su debesies troškimu akyse esu,

Peteliškė ta su dvasios nuožmia liepsna esu,

Lakštingala, sumišus su jos krūtinėj paslėpta gėle, esu,

Blaškus šešėlis su kūnu vienas ir tuo pat atskiras esu,

Aš nuo tavęs atstu ir neišskiriama nuotaka tuo pat esu!

Esu ugnis, nuo kurios lašais varvena ledas,

Esu aš tuštuma, kuri akimoju nusidriekia drobe,

Esu aš šiurpulys, kurs tarpsta kietame akmenyje,

Esu gi šitas atspindys, kuris krūtinės pagrinde,

Esu perkūndebesių tirštima ir švytintis žaibas aš esu!

Esu ir prapultis, raidos begalis takas tuo pačiu,

Išsiskyrimo rytas, paskujės santuokos tamsybė tuo pačiu,

Esu styga ir strykas, skambesio virpulys esu aš tuo pačiu,

Taurė esu, medus esu ir bitė, ir užmarštis saldi esu,

Erdvė esu aš ir mėnesienos šypsnys aš taip pat esu!

Mariaus Samavičiaus nuotrauka

Tas veidrodis sudužo

Tas abejingas veidrodis sudužo!

Atvaizdas manasis juokėsi jame,

Savinauda ir apžava raudojo manyje,

Pasaulį abudu puošė – ašaros ir juokas.

Vis slapukauja mano mylimasis,

Tas, kurio lange vaidenas „aš“ ir „tu“,

Tas abejingas veidrodis sudužo!

Kad atsirastų paveikslai abiejų,

Kad rodytų, kaip susitinkame abu,

Kad įsikurtume pasaulyje klaidų,

Kurs žėri žaižaruoja, niekam neprilygsta,

Man besijuokdamas tu jį davei,

Tas abejingas veidrodis sudužo!

Kodėl ruduo? Kodėl žiemos lietus?

Kodėl išsiskyrimas, susitikimas toks baugus?

Kodėl gyvenimas pratiksi per kelis mirksnius?

Kodėl naktis-diena? Kodėl sėkmė-kančia?

Kur būtum Tu, ten pasaulyje dabar tamsa,

Tas abejingas veidrodis sudužo!

Į ką bežiūrint kasas aš padabinčiau?

Jaudriais kūno puošmenimis įtrinčiau?

Sapnais virpias blakstienas išrašyčiau?

Kuo gi man tenkintis? Su kuo man bartis?

Kokiu pavidalu užpildyt savo vidujybę?

Tas abejingas veidrodis sudužo!

Kur šiandien esti mano savastis?

Už kokio šydo tūno tavo paslaptis?

Mano prisirišimas – tavo išeitis.

Tu manęsp žiūri dėlei savo laimės,

Tavęsp aš – dėlei skausmo, mano Mielas!

Tas abejingas veidrodis sudužo!

                                         Iš hindi kalbos vertė Šarūnas Šimkus

Prieš 60 metų, 1957 m. rugsėjo 5 d., Niujorko leidykla „Viking Press“ išleido garsųjį ir iki šiol nevienareikšmiškai vertinamą amerikiečių rašytojo Jacko Kerouaco romaną „Kelyje“, bitnikų kartos „bibliją“, Jungtinėse Valstijose pradėjusią kontrkultūrinės literatūros ir gyvenimo būdo bumą. Vien Amerikoje iki šiol parduota apie 5 mln. šio romano egzempliorių, žurnalas „The Times“ „Kelyje“ yra įtraukęs į 1923–2005 m. pasirodžiusių geriausių anglakalbių romanų šimtuką.

Ne mažesnį furorą šis Kerouaco kūrinys sukėlė ir Lietuvoje, beje, Sovietijoje pirmiausia išverstas būtent į lietuvių kalbą. 25 tūkst. egzempliorių tiražas 1972 m. buvo šluote iššluotas, o prie tokio romano populiarumo greičiausiai prisidėjo ir ši lietuvių literatūros klasiko Broniaus Radzevičiaus (1940–1980) recenzija, išspausdinta Rašytojų sąjungos mėnraštyje „Pergalė“ (nuo 1991 m. – „Metai“).

Jacko Kerouaco romano „Kelyje“ pirmojo leidimo (1957) viršelis

…Kai Amerikoj leidžiasi saulė, sėdžiu aš ant seno apgriuvusio upės molo, žvelgiu į ilgą dangų virš Niu Džersio, jaučiu visą neįtikėtinai didžiulį atšiaurios žemės linkį iki pat Vakarų pakrantės, nesibaigiantį kelią ir žmones, svajojančius jo neaprėpiamybėj; ir žinau, jog Ajovoj vaikai dar verkia žemėje, kur vaikams leidžia verkti, jog šiąnakt žvaigždžių nebus, o palinkus vakarė žvaigždė blausiai švyti virš prerijų, ir artinas didžioji naktis, ji neša palaimą žemei, suteikia tamsį upėms, apgobia viršūnes, priglaudžia tolimiausią pakrantę, ir niekas niekas nežino, kas dabar atsitiks, tik sensta vieniši skarmaliai, o aš galvoju apie Diną Moriartį, aš visad galvoju apie senąjį Diną Moriartį, tėvą, kurio taip ir neradau, aš galvoju apie Diną Moriartį.

Tokiais žodžiais Džekas Keruakas (1922–1969) baigia savo romaną „Kelyje“ (vertė Irena Balčiūnienė; „Vaga“, V., 1972, 336 p.), savotišką „sudaužytos“ pokario kartos, kuriai pats davė bitnikų vardą, odisėją. Verta įsiklausyti į šituos žodžius – praradimas, beribis ilgesys ir peraugantis į ekstazę skausmas skamba juose. Tai didžioji pauzė po pašėlusių gyvybės tvinksnių ir įspūdžių. Tokių pauzių knygoje gausu, ir tai anaiptol ne antraeilė jos pasisekimo priežastis. Jos liudija tikrąjį įkvėpimą, plačią menininko dvasią, joje plazda kažkas, kuo gyvas kiekvienas reikšmingesnis veikalas. Jos – vyraujantis knygos leitmotyvas, kuriuo užsibaigia apnuogintų pojūčių ir atsitikimų griūtis.

Visa čia tik tiltas į tas aukštumas, nuo kurių atsiveria neaprėpiami Amerikos kontinento plotai. Žmonių likimai čia apmąstomi ne iš šalies, siaurom racionalistinėm kategorijom, užsiskleidus sąlyginiame ir atsitiktiniame „aš“, o tarsi ištirpus juose, susiliejus su jais. „Aš pragyvenau tūkstantį likimų“, – sako pasakotojas. Autoriui, kaip ir jo herojams, svarbu pajusti pačią gyvenimo esmę, kuri visuomet lieka anapus abstraktaus mąstymo kategorijų, vientisa, neskaidoma ir nesugrupuojama. Romano herojai – savotiškai primityvios, vaikiškai nekaltos sielos žmonės, tačiau nereikia pamiršti, kad tuo pačiu jie yra šėlstančios, „beprotiškos“ Amerikos vaikai, įsimylėję jos žmones, upes, prerijas, pionierių kelius, istoriją, kurioj „lyg uolos žemės dykumoj stūkso indėnai“. Pagrindinis herojus Dinas Moriartis – tai „laukinis, viskam sakantis „acha“ amerikietiško džiaugsmo protrūkis, jis visas vakarietiškas – vakarų vėjas, lygumų odė, kažkas nauja, seniai pranašauta, ilgai laukta“. Tikrasis kelio vaikas Dinas – visus suburianti ir išjudinanti jėga. Kiti herojai autoriui tampa įdomūs tik tuomet, kai juose atsiranda kažkas moriartiško: kalbėjimo maniera, ekspansyvumas, rizikos pamėgimas, jėgų perteklius, žodžiu, kažkas beprotiška, neišmatuojama. „Mane domino, – sako pasakotojas, – tik pakvaišę žmonės, pakvaišę gyventi, pakvaišę kalbėti, pakvaišę būti išgelbėti, trokštą visko vienu metu, tokie, kurie niekad nežiovauja ir nešneka banalybių, bet dega, dega, dega…“ Išraiškingiausiu tokio žmogaus tipu pasakotojui yra Dinas. Pasakotojo Selo Peredaiso paveikslas iš dalies autobiografinis: Selas neslepia, kad yra rašytojas, kad į kelią jį stumteli įsitikinimas, jog „kelio įvykių virtinėje jam atiteks ir perlas“. Tokiu perlu pačiam Dž. Keruakui tapo romanas „Kelyje“.

Pasakotojas viską stebi vaikinų akimis, dalyvauja jų pasismaginimuose net tuomet, kai jo moralinis jausmas tam lyg ir prieštarauja. Tačiau jauti, kad tas dalyvavimas daugiau išorinis. Selas kur kas tylesnis, ramesnis, daugiau išprusęs. Vis dėlto jis bevelija trankytis kartu su tais pretenduojančiais į meną ir intelektualus tipais, tuo tarpu tikrieji „intelektualai“ koledže, kur jis mokosi, jam grasūs. Dinas primena Selui pusbrolį, „senuosius draugus iš patilčių, skurdžių, skalbiniais nudžiaustytų kiemų“. Dinas – tai pats gyvenimas. Jo protas pagaulus ir užbaigtas, aiškiai, vienu ypu jis moka išsakyti, kas jam svarbu, ką jaučia, ko nori, jo mintys, kaip ir patirtų įspūdžių fejerverkai, chaotiškos, siautulingos, bet niekad neatplėštos nuo savęs, neatvėsusios. „Yra vaikinas ir yra visi kiti, ar ne? – sako Dinas. – Čia jo reikalas, kaip išreikšti viską, apie ką kiti galvoja.“ Kitas jo gali ir nesuprasti, svarbu, kad pats aiškiai jaučia, ką nori pasakyti. Jam svarbu ne minties išorinis apvalkalas, svarbu jos intensyvumas, pastangos išsakyti save kiek galima autentiškiau, tegu ir padrikais šūkčiojimais, neapibrėžtais, paties sugalvotais žodžiais, kadangi jis puikiai jaučia, jog visko išsakyti ir paaiškinti nė neįmanoma. Svarbu pajusti esmę, supratimas ateina vėliau, jausmai čia tarsi gyvena nepriklausomai nuo definicijų ir renkasi jas nerūpestingai, pasitikėdami savimi, nejausdami nė menkiausios intelektualių sąvokų baimės. Dino nemokšiškumas tik tariamas, pasakotojas sukoncentravo jame savo išprusimą, savo protestą: Dinas atmeta ne tik įprastines gyvenimo normas, jis atmeta daugiau – atmeta įprastines mąstymo formas. Dino samprotavimai skamba lyg koks kontrastas beskoniam moksliškam tiesų žiaumojimui. Pasakotojas, rodos, vos susilaiko nesušukęs: „Štai kaip reikia protauti ir jausti!“

Romanas „Kelyje“ pačia savo esme – pikta knyga, įtūžusios kartos knyga, ne veltui ji tapo jos „biblija“. Protestas, maištas, protestas. Stebiesi, kiek turėjo sieloje susitelkti tulžies, nusivylimo ir netikėjimo, kad gimtų tokie herojai, kaip Dinas. Beje, autorius jų nė nekūrė – juos rado Amerikos pakelėse, šėlstančius ir nuolankius lyg maldininkai, ištremtus ir ištrėmusius save iš visuomenės, samprotaujančius, pranašaujančius, laimingus ir nusivylusius, ir, pažvelgęs į viską jų akimis, leido jiems išsikalbėti. Jie prašneko, užspringdami, perrėkdami vienas kitą, egzaltuotai, nenutylėdami menkiausių „gyvenimo kelyje“ privalumų, tarsi kviesdami į kelią, žavėdamiesi savimi ir save idealizuodami. Tokiu idealu tapo tikrasis kelio vaikas Dinas Moriartis – Dinas šventasis, Idiotas, Beprotis, Dinas – savotiškas mitas, kuris ištirpsta Amerikos nakties šėlsme ir vėl išnyra. Riba tarp gyvenimo realybės ir iliuzoriškumo čia gana sąlyginė. Dažnos akimirkos, kai herojai pasijunta besą senos nesibaigiančios dramos dalyviai, o tai dar labiau padidina jų ekstazę, suteikia viskam, ką jie daro, savotišką poetinį atspalvį. Jiems visai nebūdingas egoistinis susirūpinimas savimi, jie jaučiasi susieti su kažkuo visuotinu, nesibaigiančiu, jie ne individualistai. Vis dėlto juos persekioja balta drobule apsigaubusi mirties šmėkla. Šmėkliškas ir jų pačių egzistavimas; prisiminkime epizodą, kur pasakotojui pasirodo, kad jis yra Dikenso romanų herojus, ir jį apninka spiečius prisiminimų iš 1750 m. Vieną koją jie įkėlę į praėjusius tūkstantmečius, kita įžengę į ateitį – judrūs, lengvai prisitaikantys, jų santykiai su žmonėmis lengvi, stereotipinio pobūdžio, jie lyg koks žmogiškos prigimties bandymas sukurti naują, lengvai pakeliantį visas permainas žmogaus tipą. Jis yra visur… jie XX a. Amerikos vaikai, bet tuo pačiu jų beveik nėra, jie pasimetę beribėje erdvėje ir laike. Jie tiek pat sveiki ir natūralūs, kiek užsikrėtę visomis Vakarų civilizacijos blogybėmis.

Aišku viena – tai bėgliai. Jie bėga nuo bedvasio gyvenimo, nuo žmonių, kurių žodžiuose nieko neslypi, kurie tik atlieka visuomenės jiems primestas funkcijas ir kuriuos visuomet slegia rūpesčiai. Dž. Keruako herojams svarbiausia pajusti, kad yra gyvi, pajusti gyvenimo džiaugsmą. Jo ieško Amerikos nakty, atsibeldžia net į Mechiką ir, braukdami nuo veidų prakaitą, aikčioja iš pasigėrėjimo, išvydę pakibusią ant uolos iškyšulio mažą trobelę šiaudiniu stogu, kalbina priešais trobelę stovinčią trejų metų indėnukę, kuri, įkišus į burną pirštą, stebi keistus ateivius: „Tik pagalvokit, – sako Dinas, – užgimė ir gyvena ant šito iškyšulio.“ Užgimė ir gyvena… – šitie žodžiai tarsi duoda toną visam knygos pasakojimui. Užgimė ir muša Dž. Keruako herojus iš pusiausvyros: jie nebežino, ko stvertis, kur pulti, jie skuba, lekia, nori viską patirti ir išbandyti. Jie apimti gyvenimo karštligės, gyvena akimirkomis, elgiasi taip, tarsi ateitį slėptų nepermatoma uždanga. Jie netiki egzistuojančiomis vertybėmis, naujų nežino. Jie gyvena tuo, kas jiems liko – pojūčiais.

Šis Dž. Keruako romanas pasirodė 1957 m. (parašytas 1951 m., kai Vakarų jaunimo maištas dar tik buvo prasidėjęs). Skaitydamas jį, lyg per padidinamąjį lęšį matai tą gera ir tikra, kas buvo pirmapradėse jo apraiškose. Daug metamorfozių pergyveno per tą laiką Dino Moriarčio prototipai. Nusivalkiojo ir praūžė ausis nedrąsiai pirmąkart Dž. Keruako šioje knygoje ištartas vardas – bitnikai; juos užgožė epigonai ir pasekėjai – hipiai, hipsteriai, dauguma jų pasisavino išorinę, ekstravagantišką to maišto pusę. Dinui Moriarčiui, kaip ir kitiems Dž. Keruako herojams, tas maištas nebuvo vien išdaiga. Į kelią juos išgujo ne noras koketuoti, ne vidinė tuštuma, o jėgų ir minčių perteklius. Juose buvo kažkas tikrai idealistiška, jų pačių atrasta ir išprotauta. Čia, matyt, ir slypi pozityvi ir dramatiška Dž. Keruako herojų maišto versmė bei prasmė.

„Pergalė“, 1972, Nr. 7

Parengė A. P.

Italijoje gyvenantis anglų rašytojas ir vertėjas Timas Parksas (g. 1954) šį tekstą („The Expendable Translator“) amerikiečių žurnalo „The New York Review of Books“ internetiniam portalui parašė šių metų kovo pabaigoje.

Ar vertėjas iš tikrųjų yra teksto bendraautoris ir ar vertėjui turi būti mokamas autorinis honoraras, kaip ir autoriui?

Po mano knygos – tiksliau, jos vertimo – pristatymo Berlyne įsitraukėme bare į diskusiją su dviem patyrusiomis vertėjomis Ulrike Becker ir Ruth Keen. Diskusiją įžiebė ne tiek vertėjo bendraautorystės klausimas, kiek akivaizdi tiesa: netgi Vokietijoje, kur leidėjai yra įpareigoti vertėjams mokėti autorinį honorarą [tam tikrą fiksuotą mokestį nuo kiekvienos parduotos knygos, angl. royalty], apčiuopiamos naudos iš to gauna labai mažai vertėjų. Per ilgą vertėjos karjerą Ruth gražią papildomą 10 tūkst. dolerių sumelę buvo gavusi vieną vienintelį kartą, kai netikėtai išpopuliarėjo knyga apie Napoleono žygį į Maskvą. Ulrike vienąkart buvo sulaukusi poros tūkstančių priedo, jos verstam romanui patekus į bestselerių sąrašus. Visais kitais atvejais – šnipštas.

Kodėl?

Kaip ir daugelyje kitų šalių, Vokietijoje literatūros vertėjams yra mokama už išverstą kiekį – maždaug 20–25 doleriai už puslapį. Nedaug. Jungtinėse Valstijose ir Anglijoje literatūros verčiama kur kas mažiau, o įkainis labai varijuoja. Jei autorinis honoraras ir būna numatomas (aš, pavyzdžiui, Valstijose niekada nesu jo gavęs), tai paprastai jis yra susietas su pradiniu atlygiu, mokamu už išverstą kiekį. Tarkim, jei vertėjui už knygos vertimą sumokama 8 tūkst. dolerių ir dar nustatomas 1 proc. dydžio autorinis honoraras nuo parduoto egzemplioriaus, kainuojančio 20 dolerių, papildomų pajamų vertėjas gautų tik tada, kai būtų parduota per 40 tūkst. knygos egzempliorių. O toks tiražas yra neįprastai didelis.

Vokietijoje, kaip paaiškino Ruth, įstatymai vertėjams palankesni: neseniai priimtu teismo sprendimu pradinis vertėjo atlygis neturi atstoti dalies autorinio honoraro. Tačiau teismas neuždraudė leidėjams nusistatyti tam tikro knygos tiražo „slenksčio“ (paprastai 5–8 tūkst. egz.), kurio neperžengus autorinis honoraras (tesiekiantis vos 0,6–0,8 proc.) nebūtų mokamas. Kadangi Vokietijoje nedažna knyga parduodama didesniu nei 5 tūkst. tiražu, vos vienas kitas vertėjas gaunąs naudos iš tokio teisinio reglamentavimo.

Vis dėlto galimybė kada ne kada sulaukti „premijos“ yra geriau negu nieko. Bent taip atrodytų. Bet Ulrike man papasakoja savo herojės, vertėjos Karin Krieger, 1999 m. padavusios Piperio leidyklą į teismą dėl autorinio honoraro, istoriją. Krieger buvo išvertusi į vokiečių kalbą tris italų rašytojo Alessandro Baricco romanus. Kai prekyba šiomis knygomis davė gerų rezultatų, vertėja paprašė leidėjo vykdyti gana aptakią sutarties sąlygą – leidėjo įsipareigojimą su vertėja „sąžiningai dalintis pelnu“ (autorinis honoraras tuo metu nebuvo teisiškai privalomas). Leidėjo atsakas buvo netikėtas ir gana neįprastas: tas pačias italų autoriaus knygas išvertė kitas vertėjas leidėjui palankesnėmis sąlygomis.

Po penkerių bylinėjimosi metų Krieger laimėjo bylą ir prisiteisė jai priklausančius pinigus, bet ši istorija vis dėlto atskleidžia esminį skirtumą tarp vertėjo ir autoriaus: Piperio leidykla niekada nebūtų galėjusi ginčyti Baricco teisės į autorinį honorarą, nes be autoriaus nebūtų buvę nei knygų, nei knygų pardavimo. Rašytojo nebūtų kuo pakeisti. O štai kad ir kokie puikūs būtų Krieger vertimai, leidėjui pasirodė, kad tokios pat komercinės sėkmės bus galima pasiekti ir su kitu vertėju. Nesakau, kad vertėjo darbas lengvas, priešingai. Tiesiog labai retais atvejais vertimui būtinas išskirtinis talentas. Krieger nebuvo nepamainoma. Ją buvo galima pakeisti.

Čia verta prisiminti, kaip ir kodėl autorinis honoraras atsirado. Iki XVIII a. rašytojai savo kūrinį spaustuvininkui parduodavo už tam tikrą vienkartinę sumą, o pastarojo uždarbis priklausydavo nuo gebėjimo parduoti kuo daugiau spausdintų kūrinio egzempliorių. Rašytojai, pamatę, kaip spaustuvininkai (ar dalis jų) turtėja, panoro tam tikros dalies pajamų, generuojamų šaltinio, kuriam pradžią, rašytojų įsitikinimu, davė būtent jie. Taip XVIII a. Britanijoje pirmą kartą rašytojų kūriniai buvo pripažinti tuo, kas vėliau buvo pavadinta „intelektine nuosavybe“, taigi pripažinta ir rašytojų teisė į tam tikrą nuošimtį nuo kiekvieno parduoto jų kūrinio egzemplioriaus.

Galima prieštarauti, kad toks susitarimas, nors ir „sąžiningas“ spaustuvininkų ir rašytojų santykių atžvilgiu, vargu ar atspindi rašytojo veikalo kokybės, įdėtų pastangų ir už veikalą gaunamų pajamų santykį, t. y. kažin ar toks susitarimas sąžiningas tam tikra absoliučia prasme. Šiandien visame pasaulyje pardavinėjamas koks nors Dano Browno ar Stephenie Meyer blokbasteris autoriams sukraus milijonus, o už subtilų poetinį veikalą kūrėjui bus sukrapštyta pora šimtų dolerių. Būtų galima tarti, kad autoriniu honoraru rašytojai buvo paskatinti savo kūriniais taikytis į kuo platesnę auditoriją, įperkančią masinės leidybos knygą plonais viršeliais.

Kita vertus, kad ir kokio turinio, knyga yra autoriaus kūrinys. Autorius turėjo sėsti prie stalo ir parašyti apčiuopiamos apimties tekstą, iš anksto nežinodamas, ar jam pavyks, neturėdamas garantijų, kad leidėjas jo kūrinį nupirks, o nupirkęs sugebės parduoti. Trumpai tariant, autorius turi užpildyti tuščią erdvę, sukurti tai, ko iki tol nebuvo. Vertėjas savo ruožtu daugeliu atvejų yra samdomas atlikti darbo. Išversti populiaraus skaitalo ar poezijos. Sakinys po sakinio iki pabaigos. Kaip ir kaip sudėtinga būtų perkelti kūrinį į kitą kalbą, vertėjams nereikia pradėti nuo nulio, ir jie retai kada, bent jau profesinės veiklos pradžioje, gali rinktis, kokį kūrinį versti. Kas be ko, iš savo patirties žinau, kad vertėjo ir rašytojo darbo diena yra du iš esmės skirtingi dalykai.

Jau ne vieną dešimtmetį dedamos pastangos vertėjo atlygį papildyti autorinio honoraro prievole yra grindžiamos dviem idėjomis. Pirmoji iš jų – praktinė: kadangi leidėjai nelinkę vertėjams mokėti padoraus atlygio – tokio, kuris atlieptų profesionalius jų įgūdžius ir ilgas triūso valandas, – autorinio honoraro sąlygos įtraukimas į sutartį užtikrintų vertėjui šokių tokių papildomų pajamų bent tais atvejais, kai išversta knyga duoda didelį pelną. Antroji idėja – konceptuali: kiekvienas vertimas yra skirtingas, kiekvienam būtinas didesnis ar mažesnis kūrybiškumas, taigi vertimas yra „intelektinė nuosavybė“, todėl laikytinas autoriniu darbu ir atlygintinas taip pat kaip ir autorių atveju.

Pirmoji idėja problemiška tuo, kad vertėjo autorinis honoraras visiškai priklausytų nuo leidėjų pasirinkimo, kam užsakyti vertimą. Įsivaizduokime du tokio pat pajėgumo vokiečių vertėjus, kurių vienam užsakoma išversti 5-ąją „50 atspalvių“ dalį, o kitam – debiutuojančio Naujosios Zelandijos rašytojo apsakymų rinkinį; pirmasis gautų kalną pinigų, antrasis – ko gero, išmaldą. Tas pats, kaip jau minėjome, būtų ir su autoriais. Jei abiem būtų pažadėta po 10 proc. nuo kiekvieno parduoto knygos egzemplioriaus, E. L. James pasakiškai praturtėtų, o Naujosios Zelandijos novelistui, kad ir kokiam talentingam, būtų pasiūlyta geriau nemesti įprastinio darbo. Vis dėlto autorinio honoraro klausimas nekursto nesantaikos tarp rašytojų jau vien dėl tos paprastos priežasties, kad, nepaisant nuomonių dėl tokių kūrinių kaip „50 atspalvių“ vertės įvairovės, niekas neginčija, kad būtent E. L. James sugalvojo ir surizikavo parašyti tokį romaną. Tai jos kūrinys, jos minčių atspindys. Atiduokime jai tuos 10 proc.

Tačiau to paties nepasakysi apie vertėją, kuriam „50 atspalvių“ vertimas su numatytu autoriniu honoraru bus tiesiog iš dangaus nukritęs laimikis, nes tai, ko gero, pelningesnis darbas už kur kas geriau apmokamus kitų knygų vertimus. Negana to, jam net nereikės prisiimti atsakomybės už galbūt konfūzijantį romano turinį! Šiuo atžvilgiu autorinio honoraro praktika gali suskaldyti vertėjus. Vertėjas italas pasakojo, kaip visi Dano Browno vertėjai europiečiai buvo sukviesti į romano Inferno pristatymą ir instruktuoti jo vertimo klausimais. Browno vertėjas prancūzas buvęs pakilios nuotaikos, nes Prancūzijoje, kaip ir Vokietijoje, leidėjai jau įpareigoti vertėjams mokėti autorinį honorarą. Kitiems vertėjams beliko susitaikyti su tuo, kad už 600 puslapių gaus vos kelis tūkstančius dolerių, kad ir kaip puikiai eitųsi jų verstos knygos prekyba.

Antrasis, konceptualusis, argumentas kur kas įdomesnis, bet ne mažiau problemiškas. Kad verčiant būtinas kūrybiškumas – neginčytina tiesa. Pats būdamas vertėjas anaiptol netrokštu sumenkinti garbingo vertėjo amato. Tačiau ar minėtasis vertėjo kūrybiškumas prilygintinas „autorystei“? [...]*

Alain Fleischer. Peilio siela. 1982

Galima be galo be krašto lyginti subtilius vertimų skirtumus, aptarinėti jų santykį su originalu ir vertimo kalbos sąsajas su tuometiniu kultūriniu kontekstu, nagrinėti vidinį kiekvieno vertimo nuoseklumą. Tačiau iš visų keturių vertimų mes atpažįstame tą patį tekstą. Visuose juose nenumaldomai išryškėja stilistinė Dostojevskio maniera [...]. Iš tiesų: kuo daugiau to paties kūrinio vertimų turime, tuo labiau įsitikiname, kaip tekste neištrinamai įsispaudusi išskirtinė Dostojevskio autorystė. Tad ar turi prasmės kalbos apie vertėjo „bendraautorystę“? Kodėl vertimas turėtų būti prilyginamas tam, kas jis nėra? Galima, žinoma, įrodinėti, kad Dostojevskis jau seniai miręs ir autoriaus teisės jau nustojusios galioti, todėl leidėjai autorinį honorarą galėtų mokėti bent vertėjui. Bet tai labiau praktinio nei konceptualaus pobūdžio klausimas. Keturi beveik bet kurio teksto – senų laikų ar šiuolaikinio – vertimai duotų tokį pat rezultatą.

Praėjus kelioms dienoms po mūsų pasisėdėjimo Berlyne, Ruth Keen el. laiške pasidalino su manimi Vokiečių vertėjų sąjungos apklausos, kuria siekta išsiaiškinti vertėjų gaunamą užmokestį, rezultatais. Klausimyną užpildė 598 vertėjai, o gauti statistiniai duomenys labai intriguojantys: pavyzdžiui, net 60 proc. knygų buvo versta iš anglų kalbos; moterys sudarė 80 proc. visų vertėjų, tačiau jų uždarbis buvo maždaug 1,10 dolerio (už puslapį) mažesnis nei vyrų; už sunkiais laikomų kūrinių vertimą buvo atlyginta tik nežymiai daugiau nei už sąlygiškai lengvais laikomų kūrinių vertimą (nors prie sudėtingo teksto vertimo gali sugaišti dvigubai, trigubai ar net dešimteriopai daugiau laiko). Bet labiausiai ataskaitoje buvo apgailestaujama dėl to, kad menki parduodamų knygų tiražai ir leidėjų nustatyti aukšti autorinių honorarų „slenksčiai“ vertėjams iki minimumo apriboja galimybes pasipelnyti iš autorinių honorarų.

Kur šie apmąstymai mus veda, kalbant apie pripažinimą ir atlygį už tą nuostabų darbą, kurį atlieka vertėjai? Man atrodo, kad problema yra ne tokia kebli, kokią ją norima matyti; man atrodo, tikrai nebūtų sudėtinga suvesti redaktorių, vertėją ir, tarkim, vienos ar kitos kalbos vertimo ekspertą tam, kad būtų įvertinta, kokio sunkumo verčiamas tekstas, kiek laiko būtų užtrukta jį verčiant ir kokio atlygio šis darbas iš tikrųjų vertas. Galbūt vertėjams ir vertėjų susivienijimams atėjo laikas susitelkti į tokio bendradarbiavimo įtvirtinimą, užuot vėlusis į sunkiai išnarpliojamą autorystės ir autorinių honorarų klausimą.

www.nybooks.com

Vertė Andrius Patiomkinas

* Praleidžiame straipsnio dalį, kurioje autorius pateikia keturis skirtingus Fiodoro Dostojevskio apysakos „Užrašai iš pogrindžio“ pirmosios pastraipos angliškus vertimus, atliktus skirtingų vertėjų 1918, 1972, 1991 ir 1993 m., ir nagrinėja tų vertimų skirtumus.

2016 m. Nobelio literatūros premijos laureatas amerikiečių dainininkas, dainų kūrėjas ir poetas Bobas Dylanas (g. 1941) privalomos perskaityti paskaitos įrašą Švedijos karališkajai akademijai atsiuntė šių metų birželio 4 dieną, rytojaus dieną ji buvo paskelbta oficialiai.

Kai man paskyrė Nobelio literatūros premiją, buvau priverstas susimąstyti, kaip mano dainos susijusios su literatūra. Reikėjo apsvarstyti ir nustatyti jų tarpusavio ryšį. Pabandysiu jums visa tai išaiškinti. Greičiausiai eidamas aplinkiniais keliais, bet viliuosi, kad pamėginti verta ir tikslinga.

Jei turėčiau grįžti į pačią pradžią, pradėti turbūt reikėtų nuo Buddy Holly. Buddy mirė dvidešimt dvejų, kai man buvo maždaug aštuoniolika. Artumą jam pajutau, vos tik jį išgirdęs. Pajutau giminystę, tarsi būtų vyresnysis brolis. Man net atrodė, kad esu panašus į jį. Buddy grojo muziką, kurią be galo mėgau: vakarietišką kantri, rokenrolą ir ritmenbliuzą. Tris skirtingas muzikos pakraipas, kurias supynė ir suliejo į vieną žanrą. Savitą muzikos rūšį. Buddy pats rašė dainas – gražių melodijų ir vaizdingų žodžių dainas. Ir dainavo jis nuostabiai – daugiau nei keliais balsais. Jis buvo archetipas. Tai, kas aš nebuvau, bet norėjau būti. Mačiau jį vos vieną vienintelį kartą, kelios dienos prieš žūtį. Turėjau sukarti šimtą mylių, kad išvysčiau jį koncertuojantį, ir nenusivyliau.

Buddy buvo išraiškingas, audrinantis, įtaigios išvaizdos. Buvau vos per šešias pėdas nuo jo. Jis kerėjo. Stebėjau jo veidą, rankas, kaip trepsi į ritmą koja, jo tamsius akinius, akis už jų, kaip laiko gitarą, kaip stovi, nepriekaištingą jo kostiumą. Rijau jį akimis. Atrodė vyresnis nei dvidešimt dvejų. Jis dvelkė kažin kokiu nemarumu ir tokio tikrumo pripildė mane. Tada – ūmai – įvyko kuo slėpiningiausias dalykas. Buddy pažvelgė man tiesiai į akis ir kažką man perdavė. Nežinau, ką. Bet mane nukrėtė šiurpas.

Tai nutiko, man regis, prieš dieną ar dvi, iki sudužo jo lėktuvas. O tada kažkoks nepažįstamas žmogus man įteikė Lead Belly plokštelę su daina „Cotton Fields“. Tas įrašas akimirksniu pakeitė mano gyvenimą. Perkėlė į nepažintą iki tol pasaulį. Lyg būtų įvykęs sprogimas. Lyg būčiau klaidžiojęs tamsoje, ir ši netikėtai būtų nušvitusi. Tarsi kas būtų ištiesęs rankas palaiminti mane. Tą plokštelę sukau turbūt šimtus kartų.

Iki tol negirdėtos įrašų kompanijos plokštelės apvalkale buvo reklaminis bukletas su kitų atlikėjų vardais: Sonny Terry ir Brownie McGhee, „The New Lost City Ramblers“, Jean Ritchie, styginių kapelų. Niekada nebuvau jų girdėjęs. Bet jeigu šių atlikėjų įrašus leidžia drauge su Lead Belly plokštelėmis, pamaniau, jų muzika turi būti gera, ir aš privalau ją išgirsti. Norėjau ją pažinti ir groti pats. Aš mėgau muziką, su kuria užaugau, bet tuo metu ją pamiršau. Ji išgaravo man iš galvos. Kuriam laikui ji buvo žuvusi visiems laikams.

Dar nebuvau palikęs namų, bet ilgiau neįstengiau laukti. Norėjau išmokti šitos muzikos ir susipažinti su ją grojančiais žmonėmis. Galiausiai palikau namus ir išmokau groti šias dainas. Jos skyrėsi nuo dainų, kurias grojo per radiją ir kurių visąlaik klausiau. Tos dainos buvo gyvesnės ir gyvenimiškesnės. Radijo daina sėkmės galėdavo sulaukti palankiai susiklosčius aplinkybėms, bet tai negaliojo liaudies dainų pasaulyje. Čia kiekviena daina buvo populiari. Čia reikėjo būti gerai pasikausčius ir sugebėti sugroti melodiją. Vienos dainos buvo lengvos, kitos – ne. Aš grodavau nedideliems būreliams, kartais vos keturiems ar penkiems žmonėms, kambaryje ir gatvėje. Privalėjai turėti platų repertuarą ir nutuokti, kur ir kada ką groti. Vienos dainos buvo intymios, kitas turėjai išrėkti, kad būtum išgirstas.

Klausydamasis šitų ankstyvųjų liaudies dainų atlikėjų ir pats tas dainas niūniuodamas tu persiimi liaudies šneka. Paverti vidine savastimi. Liaudies šneka skamba regtaimo bliuze, žemdirbių ir žvejų darbo dainose, Apalačų baladėse, kaubojų dainose. Čia girdi subtilius niuansus ir permanai smulkmenas.

Supranti, apie ką tos dainos. Stveri pūšką ir vėl slepi kišeniun. Skiniesi kelią per spūstį, tauški tamsoj. Žinai, kad Staggeris Lee – tai nevidonas, o Frankie – laba mergužėlė. Rauki, kad Vašingtonas – buržujų lizdas, girdi gerklinį Jono Apreiškėjo ūbavimą ir regi pelkėtam užtaky burbuliuojantį „Titaniką“. Tu – svieto perėjūno airio sėbras ir nutrūktgalvio kolonisto prietelius. Klausei slopaus būgnų grumėjimo ir tykaus lumzdelių švilpesio. Savo akimis matei, kaip siutusis lordas Donaldas suvaro peilį pačiai, ir regėjai baltosna marškosna susuptus ginklo brolius.

Aš įsisavinau liaudišką šneką. Išmokau jos retorikos. Niekas neprasprūdo pro mano ausis: kalbinės priemonės ir raiškos būdai, paslaptys ir mįslės; buvau ištyrinėjęs ir tuos apleistus kelius, kuriais ji klajojo. Visa tai aprėpęs panardinau į kasdienių įvykių tėkmę. Kai pradėjau kurti savo dainas, mokėjau tik liaudišką šneką, todėl jos žodynu ir naudojausi.

Bet buvau išmokęs ir dar šio to. Turėjau pradmenis, paveiktą pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą. Jau kurį laiką. Tai, ko buvau išmokęs mokykloje. „Don Kichotas“, „Aivenhas“, „Robinzonas Kruzas“, „Guliverio kelionės“, „Pasakojimas apie du miestus“ ir t. t. – įprastiniai pagrindinės mokyklos skaitiniai, kurie mokė požiūrio į gyvenimą, žmogiškos prigimties supratimo, visa ko vertinimo mato. Visu tuo naudojausi pradėjęs kurti. Ir šių knygų temos įsismelkė į daugelį mano dainų, sąmoningai ar netyčia. Norėjau rašyti į nieką kita nepanašias, dar negirdėtas dainas, ir šios temos buvo pamatinės.

Konkrečios knygos, kurios, perskaitytos mokykloje, man įstrigo visam laikui, – noriu pakalbėti apie tris iš jų: apie „Mobį Diką“, „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Odisėją“.

Émeric Feher. Kryžkelėje. 1935

„Mobis Dikas“ yra žavinga knyga, dramatiškų scenų ir dialogų kupina knyga. Ji reikalauja pastangų. Jos siužetas nuoseklus. Paslaptingasis Ahabas, laivo pavadinimu „Pekodas“ kapitonas, ekscentriškas savimyla kauline koja, persekioja didžiulį Baltąjį Banginį Mobį Diką, kad atkeršytų už nutrauktą koją. Jis vejasi banginį per visą Atlanto vandenyną iki pat, apiplaukęs Afrikos iškyšulį, Indijos vandenyno. Jis vaikosi banginį abiejose pasaulio pusėse. Tai abstraktus jo tikslas, nekonkretus ir neapibrėžtas. Ahabas vadina Mobį Diką valdovu, laiko jį blogio įsikūnijimu. Nantakete, kurį kartkartėmis prisimena, Ahabas yra palikęs žmoną ir vaiką. Galima numanyti, kas toliau nutiks.

„Pekodo“ įgulą sudaro įvairių rasių vyrai, jiems pažadėta po auksinę monetą už pastebėtą banginį. Daugybė Zodiako simbolių, religinių alegorijų, stereotipų. Ahabo kelyje pasitaiko kitų banginių medžiotojų laivų, jis kvočia jų kapitonus apie Mobį Diką. Ar matė jį? Vienu iš tokių laivų keliaujantis kažkoks pamišęs pranašas Gabrielius išpranašauja Ahabo lemtį. Pranašas tikina, kad Mobis Dikas yra šeikerių [sektos] dievo įsikūnijimas ir kad bet kokie susidūrimai su juo prives prie katastrofos. Kito laivo kapitonui – Bumeriui – Mobis Dikas yra nutraukęs ranką, bet jis su tuo susitaikė ir džiaugiasi likęs gyvas. Bumeris nepritaria Ahabo keršto aistrai.

Šioje knygoje pasakojama, kaip skirtingi žmonės skirtingai reaguoja į panašią patirtį. Begalė Senojo Testamento, biblinių alegorijų: Gabrielius, Rachelė, Bilha, Jeroboamas, Elijas. Taip pat pagoniški vardai ir pavadinimai: Teštiga, Flaskas, Degu, Kūčkailis, Starbakas, Stabas, Martas Vinjardas. Pagonys yra stabų garbintojai. Vieni garbina vaškines, kiti medines skulptūras. Dar kiti – ugnį. „Pekodo“ laivas pavadintas vienos indėnų genties vardu.

„Mobis Dikas“ – tai pasakojimas apie kelionę jūra. Vienas iš veikėjų, pasakotojas, sako: „Aš vardu Izmaelis.“* Kai jo paklausia, iš kur jis, atsako: „Žemėlapyje ši vieta [gimtinė] nepažymėta; tikrosios vietos niekada nepažymimos žemėlapiuose.“ Jūreivis Stabas niekam neteikia didelės reikšmės, jis sako, kad viskas iš anksto nulemta. Izmaelis jūriniuose laivuose praleido visą gyvenimą. Vadina juos savo Harvardu ir Jeiliu. Jis laikosi atokiau nuo žmonių.

„Pekodą“ užklumpa taifūnas. Kapitonas Ahabas tai palaiko geru ženklu. Starbakui tai bloga lemiantis ženklas, jis svarsto, ar nenužudžius Ahabo. Audrai nurimus, vienas iš įgulos narių nukrenta nuo laivo stiebo į jūrą ir prigeria, šitaip išpranašaudamas, kas visų laukia. Taikdariu besidedantis kunigas kvakeris, kuris iš tikrųjų yra kraugeriškas vertelga, sako Flaskui: „Vienų susižeidusių vyrų kelias veda Dievop, kitų – kartėlin.“**

Viskas susipynę. Visi mitai: judėjiška krikščionių biblija, hinduizmo mitai, britų legendos, šventasis Jurgis, Persėjas, Heraklis (visi jie banginių medžiotojai), graikų mitologija, kruvinas banginių medžioklės verslas. Šioje knygoje gausu faktų, geografinių žinių, banginio taukų (tinkančių karaliams patepti), banginių medžiokle besivertusių kilmingų šeimų. Banginių taukai naudojami per karūnacijas. Banginių istorija, frenologija, klasikinė filosofija, pseudomokslinės teorijos, diskriminacijos pateisinimas – visa tai suplakta į krūvą ir nepasižymi racionalumu. Išprusėliai, prastuoliai, iliuzijų ir mirties vaikymasis, didysis Baltasis Banginis, baltas kaip baltasis lokys, baltas kaip baltasis žmogus, valdovas, keršytojas, blogio įsikūnijimas. Pakvaišęs kapitonas, prieš daugelį metų netekęs kojos, kai bandė peiliu užpulti Mobį Diką.

Mes regime tik daiktų paviršių. Tai, kas slypi giliau, galime interpretuoti kaip norime. Jūreiviai denyje klausosi sirenų, o rykliai ir grifai seka laivui iš paskos. Kaukolės ir veidai skaitomi kaip knygos. Štai veidas. Priešais jus. Perskaityk, jei gebi.

Teštiga sakosi, kad buvo miręs ir atgimė. Jam dovanota papildomų dienų. Bet jį išgelbėjo ne Kristus, o įgulos bendras, kuris ne krikščionis. Teštiga šaiposi iš mirusiųjų prisikėlimo.

Kai Starbakas Ahabui pataria pamiršti praeitį, šis įpykęs atkerta: „Nekalbėk man apie šventvagystę, Starbakai, aš smogsiu saulei, jeigu ji įžeis mane.“ Ahabas – taip pat ir iškalbus poetas. „Į mano tikslą nutiestas geležinių bėgių takas ir tais bėgiais skuba mano sielos ratai“, – sako jis. Arba: „Visi regimi daiktai, žmogau, tiktai kartotinės kaukės.“ Cituotini poetiški žodžiai, kuriems nėra lygių.

Galiausiai Ahabas pastebi Mobį Diką, ištraukiami harpūnai. Į vandenį nuleidžiamos valtys. Ahabo harpūnas pašventintas krauju. Banginis metasi į kapitono valtį ir sudaužo ją. Kitą dieną Ahabas vėl pastebi banginį. Vėl nuleidžiamos valtys. Mobis Dikas dar kartą sutriuškina Ahabo valtį. Trečią dieną išplaukia trečia valtis. Dar daugiau religinių alegorijų. Mobis Dikas ir vėl puola, taranuoja ir paskandina „Pekodą“. Ahabą, susipainiojusį harpūno virvėse, ištraukia iš valties ir palaidoja jūros gelmėse.

Izmaelis išsigelbėja. Plūduriuodamas jūroje ant karsto. Štai ir viskas. Visa istorija. Ši tema ir jos sugestijos prasiskverbs į daugiau nei kelias mano dainas.

„Vakarų fronte nieko naujo“ – tai dar viena man įstrigusi knyga. „Vakarų fronte nieko naujo“ yra siaubo istorija. Tai knyga, su kuria prarandi vaikystę, tikėjimą pasaulio prasmingumu ir nustoji rūpinimosi žmonėmis. Įklimpsti košmare. Tave įsiurbia slėpiningas mirties ir skausmo verpetas. Stengiesi išvengti sunaikinimo. Nutrynimo nuo žemėlapio paviršiaus. Kadaise buvai tyras jaunuolis, puoselėjęs svajas tapti pianistu ir koncertuoti. Kadaise mylėjai gyvenimą ir pasaulį, o dabar taškai jį į gabalus.

Diena iš dienos tave gelia širšės ir siurbia kraują kirmėlės. Tu – užspeistas žvėris. Niekaip neprisitaikantis. Monotoniškas kiaurai merkiantis lietus. Nesibaigiantys išpuoliai, nuodingos, paralyžiuojančios dujos, morfinas, liepsnojančio benzino čiurkšlės, maisto šniukštinėjimas ir kaulijimas, gripas, šiltinė, dizenterija. Gyvenimas dūžta aplinkui ir švilpia sviediniai. Tai pragaro dugnas. Purvas, dygliuotos vielos, žiurkių knibždančios tranšėjos, kritusiųjų žarnas griaužiančios žiurkės, srutų ir išmatų sklidini apkasai. Kažkieno riksmas: „Ei, stokis ir kaukis!“

Kas žino, kiek visa tai tęsis? Karas neturi ribų. Tave triuškina, ir koja plūsta kraujais. Vakar nužudei žmogų ir kalbėjaisi su jo lavonu. Prisižadėjai karui pasibaigus visą gyvenimą rūpintis jo artimaisiais. Kam naudingas karas? Vadai ir generolai pelno šlovę, kiti kraunasi iš jo kapitalą. O visas juodas darbas tenka tau. „Pala, kur tu susiruošei?“ – stebisi bendražygis, o tu atkerti: „Atstok, tuojau grįšiu.“ Ir leidies į mirties giraitę medžioti dešros gabaliuko. Tavo galva neneša, kaip įprastame gyvenime galima turėti kažkokių siekių. Negali suprasti nei jų rūpesčių, nei troškimų.

Dar daugiau kulkosvaidžių tratėjimo, dar daugiau ant vielų besisupančių kūno dalių, rankų, kojų atplaišų ir kaukolių su nutūpusiom ant dantų plaštakėm, dar daugiau šiurpių žaizdų, pro poras besisunkiančių pūlių, skylių plaučiuose, už patį kūną didesnių žaizdų, nuo dujų išsipūtusių ir liaukčiojančių lavonų. Visur viešpatauja mirtis. Jokių prošvaisčių. Kažkas nužudys tave, o kūnas taps taikiniu rankai ir akiai pamiklinti. Batai irgi. Kol kas jie – tavo trofėjus. Bet netrukus atsidurs ant kito kojų.

Štai iš už medžių išlenda varlėdai. Beširdžiai pašmelėkai. Tavo sviediniai tuoj išsibaigs. „Nesąžininga taip greitai vėl pulti mus“, – pasipiktini. Vienas iš tavo bendrų tįso purve, ir tu nori nutempti jį į ligoninę. „Nesivargink“, – sako kažkas. „Ką turi omeny?“ – „Apversk jį ant nugaros ir pats pamatysi.“

Tu lauki žinių. Nesupranti, kodėl karas nesibaigia. Kariuomenei taip reikia naujų pajėgų, kad į tarnybą šaukiami jaunuoliai, iš kurių kare beveik jokios naudos, bet jie vis tiek imami, nes trūksta vyrų. Ligos ir pažeminimas tave palaužė. Tave išdavė tėvai, mokytojai, dvasininkai, net šalies vyriausybė.

Lėtai cigarą papsintis generolas taip pat tave išdavė – pavertė banditu ir galvažudžiu. Jei tik galėtum, peršautum jam galvą. Būrio vadui irgi. Fantazuoji, kad jeigu turėtumei pinigų, skirtumei premiją tam, kas atims vado gyvybę. Ir jeigu vykdydamas šią užduotį žūtų, premijos pinigus atiduotum jo artimiesiems. Pulkininkas su savo ikrais ir kava būtų trečias eilėje. Nuolat lindintis karininkų viešnamyje. Norėtum jį pamatyti atšalusį. Dar daugiau anglėkų ir jankių su savo viskiu bokaluose. Nudėsi dvidešimt, ir kaipmat tiek pat stryktels į šių vietą. Nuo jų riečia nosį.

Pradėjai neapkęsti vyresniųjų kartos, pasiuntusios tave į šią beprotybę, į šią kankinimų kamerą. Miršta visa aplinkui, visi ginklo draugai. Miršta nuo sužeidimų į pilvą, dvigubų amputacijų, suknežintų klubikaulių, ir tu galvoji: „Man vos 20 metų, bet galėčiau nužudyti bet ką. Net tėvą, jei mane užsipultų.“

Vakar bandei gelbėti sužeistą žinianešį šunį, bet kažkas riktelėjo liautis kvailioti. Prancūzpalaikis gurguliuoja po tavo kojomis. Suvarei durklą jam į pilvą, bet tas dar galuojas. Žinai, kad turi jį pribaigti, bet nepajėgi. Tu kybai ant kuo tikriausio geležinio kryžiaus, ir romėnų kareivis kiša tau prie lūpų acte išmirkytą kempinę.

Mėnesiai slenka. Tave išleidžia namo atostogų. Su tėvu nepajėgi bendrauti. Tai jis pasakė: „Būsi bailys, jei neužsirašysi į armiją.“ Motina, ir ta išeinančiam pro duris mesteli: „Žiūrėk, neprasidėk su prancūzaitėm.“ Dar daugiau beprotybės. Kauniesi savaitę ar mėnesį, pasistūmėji per dešimt jardų. Po mėnesio juos vėl iš tavęs atkovoja.

Visa ta tūkstantmetė kultūra, ta filosofija, išmintis – Platono, Aristotelio, Sokrato – kas jai nutiko? Ji turėjo apsaugoti nuo tokių įvykių. Mintimis sugrįžti namo. Štai tu mokinys, vėl žingsniuoji pro aukštas tuopas. Malonu prisiminti. Ant galvų vėl pasipila bombos iš dirižablių. Dabar reikia kažkaip drauge ištverti. Bijai į kitus net pažvelgti, kad neįvyktų koks neapskaičiuotas dalykas. Bendras kapas. Daugiau jokių išeičių.

Tada pastebi žydinčias vyšnias ir supranti, kad gamtos visa tai neliečia. Tuopos, raudoni drugeliai, trapus gėlių grožis, saulė – pamatai, kad gamta abejinga aplinkiniam vyksmui. Visai tai prievartai ir žmonijos skausmui. Gamta to net nepastebi.

Tu toks vienišas. O paskui šrapnelio skeveldra pataiko tau į smilkinį, ir tu miršti. Buvai pašalintas, išbrauktas. Buvai sunaikintas. Aš užverčiau šią knygą ir padėjau. Daugiau niekada nepanorau skaityti romanų apie karą ir niekada neskaičiau.

Charlie Poole’as iš Šiaurės Karolinos buvo sukūręs dainą, kuri su tuo susijusi. Daina pavadinimu „Ką gi tu sakai“ („You Ain’t Talkin’ to Me“), o jos žodžiai tokie:

Vaikštinėdamas mieste vitrinoje skelbimą užmačiau:

Nori po pasaulį pakeliauti? Stok į armiją greičiau!

Su linksma kompanija vietų aplankysi daug žavių,

Įdomių žmonių sutiksi, pyškinti galėsi juos – šautuvu.

Ak, ką gi tu sakai? Ką gi tu sakai?

Nors ir prietranka, bet su protu nesusipykęs dar visai.

Ką gi tu sakai, ką gi tu sakai?

Žudymas laisva eiga – man ne pramoga.

Ką gi tu sakai?

„Odisėja“ yra nuostabi knyga, jos temos prasiskverbė į daugybės dainų kūrėjų balades, pavyzdžiui, „Homeward Bound“, „Green, Green Grass of Home“, „Home on the Range“; į mano irgi.

„Odisėja“ – tai keistas, nuotykingas pasakojimas apie suaugusį vyrą, po karo žygio besistengiantį parsirasti namo. Kelionė namo ilga, pilna spąstų ir žabangų. Odisėjas pasmerktas klajoti. Jį vis nuneša toli į atvirą jūrą, jis vis susiduria su pavojais. Didžiuliai uolų gabalai siūbuoja jo laivus. Jis užrūstina žmones, kurių nederėtų pykdyti. Tarp įgulos narių yra neklaužadų. Išdavystės. Odisėjo vyrai paverčiami kiaulėmis, o paskui atvirsta į jaunesnius, gražesnius vyrus. Jis visada bando ką nors išgelbėti. Odisėjas – keliautojas, bet nuolatos stabčiojantis.

Jis išmetamas į dyką salą. Užeina apleistus urvus ir juose pasislepia. Tada susiduria su milžinais, kurie sako: „Tave suėsim paskutinį.“ Bet Odisėjas nuo jų pasprunka. Jis stengiasi pasiekti namus, bet yra vėtomas ir mėtomas vėjų, nerimstančių, nuožmių, priešiškų vėjų. Nusikapsto toli, o tada vėl parbloškiamas atgal.

Odisėjas visąlaik perspėjamas dėl to, kas bus. Bet jis liečia daiktus, kurių buvo prisakyta neliesti. Gali leistis vienu iš dviejų kelių, bet abudu nežada nieko gero. Abu pavojingi. Pasirinkęs vieną gali nuskęsti, pasirinkęs kitą – kęsti badą. Odisėjas įplaukia į siaurą sąsiaurį, kuriame putojantys sūkuriai taikos jį praryti. Susiduria su šešiagalvėm pabaisom aštriomis iltimis. Į jį trenkia žaibas. Kybančios šakos, kurias šokdamas bando pasiekti, gelbėdamasis iš siautulingos upės. Vieni dievai ir deivės jį saugo, kiti nori pražudyti. Odisėjas keičia tapatybes. Išsekęs užmiega, bet jį pažadina garsus juokas. Jis pasakoja savo istoriją nepažįstamiems žmonėms. Dvidešimt metų nebūta namie. Jį kažin kur nubloškė, o dabar jis čia. Į Odisėjo vyną įberiama žolelių. Kelionė tikras vargas.

Įvairiais būdais tokių pat dalykų yra nutikę ir tau pačiam. Tau irgi bėrė į vyną žolelių. Taip pat dalinaisi guoliu su netinkama moterim. Taip pat buvai pakerėtas stebuklingų balsų, keistom melodijom atmieštų lipšnių balsų. Taip pat toli nukakęs, bet paskui parblokštas atgal. Ir su pavojais susidūręs. Supykdęs žmones, kurių nedera rūstinti. Ir tu irgi skersai išilgai išmaišei šią šalį. Ir taip pat jutai nelemtą, nieko gero nežadantį vėją. Bet tai dar ne viskas.

Namuose, į kuriuos pargrįžta Odisėjas, ne geriau. Visokie nenaudėliai, įsikėlę į tavo namus, piktnaudžiauja tavo žmonos svetingumu. Ir jų visa šutvė. Ir nors Odisėjas geresnis už juos visus visais atžvilgiais – geresnis dailidė, medžiotojas, gyvulių žinovas, jūrininkas, – jį gelbsti ne drąsa, o gudrumas.

Visi šitie perėjūnai turės sumokėti už jo namų išniekinimą. Odisėjas apsimeta vargingu elgeta, bet pats menkiausias iš tarnų, kupinas kvailybės ir pasipūtimo, nuritina jį nuo laiptų. Tarno įžūlumas sukelia jo rūstį, bet jis susitvardo. Odisėjas vienas prieš šimtą, tačiau šie visi krenta, net pats stipriausias iš jų. Jis buvo niekas. O kai viskas pasakyta ir atlikta, kai pagaliau Odisėjas vėl namie, jis susėda su žmona ir pasakoja jai savo nutikimus.

Taigi ką visa tai reiškia? Man ir daugybei kitų dainų kūrėjų įtaką padarė būtent šios temos. Kurios gali reikšti pačius įvairiausius dalykus. Tačiau svarbiausia: ar daina tave jaudina. Man nebūtina žinoti, ką daina reiškia. Dainose apdainavau daugybę dalykų ir nesiruošiu sukti galvos, ką gi visa tai reiškia. Kai Melville’is į savo pasakojimą pripynė Senojo Testamento, biblinių nuorodų, mokslinių teorijų, protestantų doktrinų ir žinių apie jūrą, laivus ir banginius, vargu ar jis suko galvą, ką visa tai reiškia.

Kaip ir Johnas Donne’as, poetas kunigas, gyvenęs Šekspyro laikais, parašęs šiuos žodžius: „O krūtys josios – Sestas ir Abidas, / Tvirtovės meilės, ne goslaus pavydo.“ Aš nežinau, ką tai reiškia. Bet skamba gerai. Todėl norisi, kad ir tavo dainos skambėtų gerai.

Kai Odisėjas požeminiame pasaulyje aplanko šlovingąjį karį Achilą, šis, išmainęs ilgą, ramų ir pasitenkinimo kupiną gyvenimą į garbingą ir šlovingą, bet trumpą gyvenimą, prisipažįsta, jog tai buvusi klaida. „Aš numiriau, štai ir viskas.“ Nei garbės, nei nemirtingumo. Ir jeigu tik galėtų, jis sugrįžtų ir verčiau jau būtų menkiausias kokio žemvaldžio vergas Žemėje nei šios, mirusiųjų, šalies valdovas, nes net didžiausi gyvenimo vargai mielesni už egzistenciją mirusiųjų buveinėje.

Apie tai ir dainos. Mūsų dainos gyvos gyvųjų žemėje. Bet dainos nėra literatūra. Jos skirtos dainuoti, ne skaityti. Šekspyro pjesių žodžiai buvo skirti sakyti scenoje. Kaip kad dainų žodžiai skirti dainuoti, o ne skaityti popieriaus lape. Todėl viliuosi, jog kai kurie iš jūsų turės progos išgirsti šiuos dainų žodžius taip, kaip jie turėtų būti klausomi: koncerte, iš plokštelės ar kokio kitokio įrašo, kurie šiais laikais klausomi. Dar kartą gręžiuosi į Homerą, kuris sako: „Per mane giedoki, o Mūza, kas nutiko, leisk apdainuoti.“

www.nobelprize.org

Vertė Andrius Patiomkinas

* Šio romano citatų vertimai (ir vardų adaptacija), jei nepažymėta kitaip, imami iš: Hermanas Melvilis, Mobi Dikas, arba Banginis, V.: Vaga, 1987; vertė Irena Balčiūnienė.

** Tokių žodžių romane nėra. Dylanas tiek čia, tiek toliau ne visada tiksliai perpasakoja knygų turinį. Beje, pasaulio spaudoje net buvo pasirodę kaltinimų Dylaną nuplagijavus „Mobio Diko“ atpasakojimą nuo vieno specializuoto portalo, kuriame pateikiamos klasikinių kūrinių santraukos.

Eliotas Weinbergeris (g. 1949) – vienas įdomiausių šiuolaikinių JAV rašytojų ir eseistų. Jis taip pat yra žinomas politikos komentatorius, įvairių poezijos vertimų antologijų sudarytojas, vertėjas iš ispanų ir kinų kalbų.

Jo esė yra neįprastos, net avangardinės, šiek tiek primenančios Borgeso metafikciją ir taip jo mėgstamus įvairių dalykų sąrašus. Jis žaidžia su visu globalios kultūros lobynu, eksperimentuoja su esė forma. Ši jo esė – tikrai egzistavusių rašytojų parašytų knygų santraukos.

Thomas W. Benson, Charles S. Wolfe, „Besisukanti akis“ (1920)

Beprotnamį vizituojantis psichiatras aptinka ten savo seną draugą profesorių Melmaną, šis pareiškia esąs neteisėtai uždarytas į pamišėlių namus vien dėl to, kad įsimylėjo venerietę. Melmanas Andų kalnuose buvo sukonstravęs gigantišką teleskopą gyvybei Veneroje stebėti. Tęsdamas planetos tyrinėjimus, jis pamatė dailią venerietę, ją įsimylėjo ir ėmė stebėti.

Harry S. Tedrow, „Keistas susitikimas“ (1901)

Vietinėje užkandinėje dirbanti padavėja atskleidžia pasakotojui, kad į miestą atvyko marsietė. Ji prisistato panele Dora Volf ir yra žmonių institucijas tyrinėjančios komandos narė. Ją ypač domina paštas.

Ray Cummings, „Minčių mergina“ (1920)

Gajus Beitsas nuo vaikystės palaiko telepatinį ryšį su mergina, gyvenančia Dar Nesugalvotų Dalykų karalystėje. Tame pasaulyje egzistuoja visi dar šiame pasaulyje neišrasti dalykai. Kai jie išrandami čia, pranyksta tenai. Pasitelkęs į pagalbą Tomą Edisoną, Gajus tikisi nukeliauti į kitą pasaulį ir parsigabenti merginą.

F. Dickberry, „Londono audra“ (1904)

Jaunasis lordas Somervilis atsibudęs neberanda drabužių. Tiesą sakant, drabužiai pradingo visoje Anglijoje. Praėjus pirmajam sąmyšiui, žmonės toliau gyvena nuogi. Jie išmoksta geriau rūpintis savo kūnais ir tampa sveikesni. Išnyksta išoriniais apdarais ir atributais žymėti klasių skirtumai. Kadangi policija taip pat niekuo nebeišsiskiria, kiekvienas žmogus pats imasi policijos vaidmens ir nusikaltimai išnyksta. Somervilis ir jo sužadėtinė nusprendžia gyventi nesusituokę. Klesti menai. Žmonės pastato milžiniškus Laimės rūmus.

Edgar Fawcett, „Solarionas“ (1889)

Švelnusis Deitonas ir labai gerai apie save galvojantis Stafordas yra įsimylėję Seliją Efingem. Stafordas pavagia mirštančio Strasbūro profesoriaus Kloco, tyrinėjusio smegenų stimuliavimą elektra, darbus. Jis ima eksperimentuoti su šuniuku – šis tampa itin protingu ir nuovokiu kalbančiu šunimi Solarionu. Stafordas, baimindamasis, kad Selija paspruks su Deitonu, padovanoja jai Solarioną, kad šis ją šnipinėtų ir viską praneštų jam, tačiau Solarionas įsimyli Seliją ir jį išduoda. Stafordas nugalabija Solarioną, o Deitonas ir Selija susituokia.

Ewan Agnew, „Jupiterio šukuosena“ (1924)

Nuobodulio kamuojama moderni mergina Patricija Dikens sutinka dailų, bet nykų vyrą, šis pasirodo esąs Jupiterio oro pajėgų karininkas, atvykęs rinkti informacijos apie Žemę. Ji išskrenda su juo į Jupiterį, bet ten jai taip pat nuobodu kaip ir Žemėje. Vis dėlto Jupiterio moterys ima mėgdžioti Patricijos trumpai kirptų plaukų šukuoseną ir ši tampa naujausiu mados klyksmu.

George W. Draper, „Japonijos paslaptis“ (1906)

Japonų kilmės amerikiečių mokslininkas Takasuma išranda mašiną, paverčiančią žmones nematomais. Jo bičiulis Fauleris netyčia įžengia į mašinos veikimo spindulį. Tapęs nematomas, Fauleris pasijunta labai nelaimingas, o ir ponia Fauler nėra tuo patenkinta. Takasuma pažada pataisyti padėtį, tačiau pradingsta. Galų gale Fauleris suranda jį Japonijoje, kur mokslininkas kuria nematomus kareivius, kovosiančius Rusijos–Japonijos kare. Takasuma atsiprašo palikęs draugą nelaimėje, bet pasiteisina, kad tauta už draugą svarbiau.

S. B. H. Hurst, „Antrasis nuopuolis“ (1920)

Indijos okultistai bando užgrobti pasaulį, pasitelkę masinę hipnozę. Kur tik jie nuvyksta, ten žmonės patiki esą avys. Jie praranda atmintį, nusiplėšia drabužius ir bando ėsti žolę. Didžioji dalis žmonijos išmiršta badu.

Tod Robbins, „Sveiki ir saugūs“ (1918)

XX a. šeštasis dešimtmetis – jaunuoliai įjunkę į sukimąsi: apsiavę elektrinėmis šlepetėmis, jie sukasi apie savo ašį, kol apsvaigsta galva ir netenkama sąmonės. Tuo metu giliai po Centrinio parko zoologijos sodu esančiuose rūsiuose slapčiomis susitikinėja Amerikos milijonierių susivienijimas. Pavargę nuo menininkų ir rašytojų pajuokos, jie rengia sąmokslą išžudyti visus vadinamuosius Niujorko genijus. Jų pirmąja auka tampa eiles rašantis policininkas.

William Livingston Alden, „Purpurinė mirtis“ (1895)

Bakteriologijos profesorius Šmitas tiki, kad ekonominė lygybė pasiekiama ne žudant kapitalistus, nes vienus lengvai pakeičia kiti, o išnaikinant milijonus darbininkų – taip atsirastų darbo jėgos trūkumas ir pakiltų atlyginimai. Todėl jis sukuria mirtiną marą, Purpurinę mirtį, bet pats miršta anksčiau, nei spėja paleisti šią ligą į pasaulį.

B. F. Cresswell, „Psichinis eksperimentas“ (1887)

Markas Darelas negali apsispręsti, kurią seserį iš dviejų vesti. Viena iš jų graži, bet neprotinga, o kita – protinga, bet nedaili. Jo draugas mokslininkas Ernestas Maršalas yra išradęs būdą, kaip perkelti asmenybę, ir pasiūlo paeksperimentuoti su seserimis. Eksperimentas pavyksta, bet jo sukurta ypatinga sesuo – protinga ir graži – atstumia Marką ir nusprendžia paskirti gyvenimą entomologijai. Markas veda nebegražią ir neprotingą seserį.

William Hawley Smith, „Steigėjai: romanas be moters“ (1904)

Verslo magnatai planuoja pakreipti pasaulio ašį ir sukelti nekilnojamojo turto bumą Antarktidoje. O tai pasiekti jie ketina iššovę iš šimto tūkstančių Nebraskoje esančių patrankų.

Živilė Spūdytė. Juodas rytas. 2017

Ronald Arbuthnott, „Kitomis akimis“ (1926)

Du lotynų kalbos mokslininkai, anglas ir vokietis, užkietėję varžovai, tuo pat metu išleidžia viena kitai visiškai prieštaraujančias poeto Persijaus biografijas. Italų mokslininkas parašo straipsnį, kuriame neabejotinai įrodoma, kad anglas buvo teisus, bet prasideda Pirmasis pasaulinis karas ir anglas nebeturi jokių galimybių sužinoti, ar vokietis pripažino savo pralaimėjimą. Vokietis žūsta kare. Po daugybės metų anglas vis dar trokšta sužinoti, ar jo triumfas buvo kada nors pripažintas. Padedamas mediumo, jis susisiekia su vokiečio dvasia, bet iš ano pasaulio iškviestas jo varžovas teigia neprisimenantis jokio Persijaus.

Donovan Bayley, „Vyras, sutikęs save“ (1919)

Ričardas Pentonas nukrenta nuo laiptų ir atsiskiria nuo pasąmoninio savęs – šis įgyja neūžaugos formą. Netekęs savo dalies, Pentonas susitraukia ir tampa tokiu pačiu identišku neūžauga. Jie ginčijasi. Neūžauga Pentonas uždaužo pasąmonės neūžaugą mirtinai ir vėl atgauna sau įprastą ūgį. Laimė, ponia Penton visą tą laiką buvo išvykusi. Kai ji sugrįžta, viskas vėl yra, kaip buvę.

Herbert Clock, Eric Boetzel, „Šviesa danguje“ (1929)

Visą gyvenimą neįvardintas pasakotojas vis pastebėdavo gražią moterį, kuri dingdavo, vos jam priartėjus. Galų gale jie susitinka po karo Paryžiuje. Jie šoka. Ji įduria jam užnuodytu žiedu. Jis atsibunda didžiuliame požeminiame mieste, kuriame gyvena nuo ispanų užkariavimo pabėgę actekai, sužinoję nemirtingumo paslaptį. Ta moteris yra Montesumos dukra. Ji paaiškina, kad jie esą stebėję pasakotoją nuo pat jo gimimo, nes jis yra tiesioginis Korteso palikuonis. Paaukoję jį dievui Teskatlipokai, jie ketina atsikariauti Meksiką.

Harold E. Scarborough, „Nemirtingieji“ (1924)

Su Pasteru dirbęs daktaras Brusilovas atranda, kad senėjimą sukelia bacila, šią jis pavadina Senectutis brusilovis. Jis ketina pagaminti nuo jos vakciną ir ją išplatinti. Tačiau stebuklingą vaistą reklamuojančią jo paskaitą nutraukia jau du tūkstančius metų po pasaulį klajojantis Amžinasis Žydas – jis papasakoja susirinkusiesiems, kaip apgailėtina ir bloga būti nemirtingam.

Rombo Poole, „Ranka iš gelmės“ (1924)

Saimonas Gleizas per nelaimingą atsitikimą neteko rankos ir šiuo metu jį gydo daktaras Vitbis. Dabar Saimonas elgiasi keistai – tai staiga susiriečia, tai atsitiesia. Iš jo bigės kažkas ima augti, o jo galva keičia formą. Daktaras Vitbis, turėdamas omenyje regeneracinius žemesniųjų gyvybės formų sugebėjimus, suleido Saimonui omaro ekstrakto ir Saimonas virsta omaru.

Samuel Hopkins Adams, „Skrajojanti mirtis“ (1902)

Atostogaudamas Montauke, daktaras Ričardas Koulsonas netikėtai susiduria su keletu tariamai neįmanomų žmogžudysčių. Jis padaro išvadą, kad dėl kai kurių iš jų kaltas pamišęs peilių svaidytojas iš cirko. Tačiau kitų mirčių jis niekaip negali paaiškinti, kol paplūdimio smėlyje aptinka keistus pėdsakus. Pasirodo, kad po žemės drebėjimo iš požeminio urvo ištrūko pteranodonas – priešistorinis skraidantis roplys.

George Allan England, „Neapykantos eliksyras“ (1911)

Nepagydomai sergantis Granvilis Denisonas skuba į daktaro Paganio, vadinamo Il Vecchio (Seniu) prancūzišką vilą, nes daktaras išrado gyvybės eliksyrą. Denisonas tą eliksyrą pavagia. Jis pasveiksta, bet supranta, kad nepaliaujamai jaunėja. Jis įsimyli Il Vecchio dukterėčią, bet netrukus tampa jai per jaunas. Naršydamas po vilą, jis aptinka, kad mokslininkas savo eksperimentams nužudė daugybę žmonių. Jis prisiekia atkeršyti, bet turi nužudyti Il Vecchio anksčiau, nei pats pavirs kūdikiu.

Edmond Hamilton, „Matmens teroras“ (1928)

Heronas ilsisi Baterijos parke ir staiga visi Niujorko pastatai sugriūva, pasiglemždami gyvybių. Žemėje dingo visas plienas ir geležis. O kaltas dėl to kvailas jaunas mokslininkas Harlanas Grehemas, kuris užmezgė ryšį su paralelinės Visatos gyventojais. Laikydamasis jų pateiktų instrukcijų, jis sukuria kanalą tarp jų ir mūsų pasaulių. Kanalu į mūsų pasaulį paplūsta didžiulių tarakonų srautas.

E. E. Kellet, „Miego slėpinys“, (1900)

Mokslininko Adolfuso Dž. Volensio morfometras atskleidė, kad miegas – tam tikra energijos rūšis ir jos ištekliai yra riboti. Taigi, jei vienas asmuo kietai miega, kitą tuo metu kamuoja nemiga. Volensis susirūpina dėl gresiančio Žemės gyventojų pertekliaus: per daug miegančių žmonių sukels nemigos epidemiją.

T. S. Stirbling, „Jėzus Čikagoje“ (1926)

Ateities Čikagoje su skurdžiais dirbantis gydytojas tikėjimu atskleidžia paslaptį, kad troškimas turėti vaikų nėra įgimtas, o veikiau yra skatinamas išorinių jėgų: mirusiųjų sielos nekantrauja vėl įsikūnyti.

Theodore Waters, „Maliarijos sukėlėjo autobiografija“ (1900)

Maliarijos sukėlėjas pasakoja savo gyvenimo istoriją: po jaudinančios kelionės uodu jis patogiai įsitaiso žmogaus kūne, bet jam tenka kovoti su tikra bėda – chininu.

Vertė Marius Burokas

Anglų romanistas, literatūros kritikas ir anglų literatūros profesorius Davidas Lodge’as (g. 1935) 1991–1992 m. spaudos leidiniuose „The Independent“ ir „The Washington Post Book World“ publikavo seriją esė, kuriose pasitelkdamas žymiausių romanistų kūrybos pavyzdžius populiariai nagrinėjo ir nušvietė įvairius romano pasakojimo būdus ir technikas. Kiek praplėsti ir koreguoti šie tekstai vėliau sugulė į 50 skyrių knygą „Išmonės menas“. Siūlome fragmentą iš skyriaus The Unreliable Narrator, kurio aptarimo objektas – bene garsiausias Kazuo Ishiguro romanas „Dienos likučiai“ (The Remains of the Day, 1989).

– Tai nuo ponios Džonson, mano tetos kompanionės. Ji rašo, kad teta užvakar mirė. – Valandėlei stabtelėjo, tada vėl prabilo: – Laidotuvės vyks rytoj. Kažin ar būtų įmanoma man pasiimti laisvadienį.

– Neabejoju, kad viskas sutvarkoma, panele Kenton.

– Ačiū, pone Stivensai. Dovanokit, gal galėčiau dabar keletą minučių pabūti viena.

– Žinoma, panele Kenton.

Aš pasišalinau, ir tik paskui susipratau iš tiesų nepareiškęs jai užuojautos. Puikiai įsivaizdavau, kokį smūgį turėjo suduoti ši žinia, mat teta bemaž atstojo jai motiną, todėl stabtelėjau koridoriuje, svarstydamas, ar nederėtų man grįžti, vėl pasibelst ir atitaisyti savo nedėmesingumą. Bet tada man atėjo į galvą, kad sugrįžęs galiu įsibrauti į jos asmeniškai išgyvenamo sielvarto valandėlę. Juk išties įmanomas dalykas, kad šią pat minutę ir vos už kelių žingsnių nuo manęs panelė Kenton iš tikrųjų verkė. Ši mintis pažadino mano krūtinėje keistą jausmą, privertusį mane kurį laiką stoviniuoti koridoriuje. Tačiau galop nusprendžiau palaukti kitos progos atjautai išreikšti ir nuėjau savo keliu.

Kazuo Ishiguro, „Dienos likučiai“ (p. 155)*

Nepatikimi pasakotojai paprastai būna personažai, pasakojantys istoriją, kurios dalyviai jie patys yra. Nepatikimas „visažinis“ pasakotojas – tai kone loginis prieštaravimas, tokį pasakotoją galėtume aptikti nebent visiškai pasakojimo konvencijas griaunančiame, eksperimentiniame tekste. Net ir pasakojantis veikėjas negali būti visiškai nepatikimas. Jeigu tokio veikėjo teiginiai yra akivaizdžiai apgaulingi, tai byloja tik tai, ką mes ir taip žinome – kad romanas yra išmonė. Kad pasakojama istorija mus sudomintų, įsivaizduojamame romano pasaulyje, kaip ir tikrovėje, tiesą nuo melo turi būti įmanoma atskirti.

Nepatikimas pasakotojas pasitelkiamas tam, kad būtų patraukliai atskleistas regimybės ir tikrovės neatitikimas, parodyta, kaip žmonės pastarąją iškreipia ir užmaskuoja. Toks pasakotojo siekis nebūtinai sąmoningas ar tyčinis. Kazuo Ishiguro romano pasakotojas nėra blogas žmogus, bet jo gyvenimas grįstas tiesos apie save ir kitus gniaužimu ir vengimu. Jo pasakojimas primena išpažintį, bet ji prikaišiota netiesioginių pasiteisinimų ir vienašališkos argumentacijos, ir tik pačioje pabaigoje pasakotojui pagaliau pavyksta galutinai susivokti – per vėlai, kad būtų galima iš to pasimokyti.

Pasakojimą įrėminančioji istorija vyksta 1956 metais. Pasakotojas – Stivensas, pagyvenęs angliškų dvaro rūmų, anksčiau priklausiusių lordui Darlingtonui, o dabar tapusių turtingo amerikiečio nuosavybe, vyresnysis liokajus. Naujojo darbdavio paakintas Stivensas pasiima trumpų atostogų ir keliauja po Vakarų kraštą Anglijoje. Asmeninis jo kelionės akstinas – susitikti su panele Kenton, Darlington Holo ūkvede dvaro klestėjimo laikais tarpukariu, kai lordas Darlingtonas rengdavo neoficialius aukšto rango politikų susitikimus Europą ištikusiai krizei aptarti. Stivensas viliasi įtikinti panelę Kenton (jis ir toliau ją šitaip vadina, nors ši ištekėjusi) grįžti į Darlington Holą ir išspręsti iškilusią dvaro personalo problemą. Keliaudamas jis prisimena praeitį.

Stivensas kalba (ar rašo) pabrėžtinai pedantišku, itin formaliu stiliumi, trumpai tariant, liokajams būdinga kalba. Objektyviai žvelgiant, jo pasakojimo maniera nepasižymi jokia literatūrine verte. Jo kalba stokoja bet kokio sąmojo, jausmingumo ir originalumo. Tokios kalbinės raiškos veiksmingumas šiame romane išryškėja stiprėjant mūsų suvokimui, kaip ji nedera su pasakojimo turiniu. Ilgainiui mums tampa aišku, kad lordas Darlingtonas tebuvo nemokša diplomatas mėgėjas, tikėjęs Hitlerio sukalbamumu ir rėmęs fašizmą bei antisemitizmą. Stivensas niekada nei sau, nei kitiems nėra pripažinęs, kad buvusį jo darbdavį visiškai diskreditavo tolesni istoriniai įvykiai, ir didžiuojasi nepriekaištinga savo tarnyste ir atsidavimu silpnadvasiam, atžagariam šeimininkui. Ši mistinė tobulo tarno aura sukliudo jam pripažinti ir atsakyti į panelės Kenton jam siūlytą meilę, kai jiedu dirbo drauge. Tačiau iš pasakojime pamažu iškylančių miglotų, stipriai cenzūruojamų Stivenso elgesio su Kenton atsiminimų suvokiame, kad tikrasis jo akstinas susirasti šią moterį tėra bergždžia viltis ištaisyti praeitį.

Stivensas nepaliauja savęs vertinti teigiamai, bet šis įsitikinimas pasirodo besąs iškreiptas ir apgaulingas. Perdavęs panelei Kenton laišką, kuriame pranešama apie jos tetos mirtį, jis susivokia „iš tiesų“ neperdavęs jai užuojautos. Jo dvejojimas – sugrįžti ar ne – beveik atitraukia mūsų dėmesį nuo neįprasto aplaidumo (neišreikšto apgailestavimo ankstesniame dialoge). Stivenso susirūpinimas tarsi bylotų apie jo jautrumą, bet iš tikrųjų pasitaikius progai „atjautai išreikšti“ jis ne tik neištaiso savo netakto, bet dargi duoda panelei Kenton kandžių pastabų dėl dviejų naujų tarnaičių nesužiūrėjimo. Charakteringa, kad Stivensas nesuranda išraiškingesnio žodžio už „keistas“ savo jausenai apibūdinti, kai galvoja apie anapus durų galbūt verkiančią panelę Kenton. Iš tikrųjų tolesniuose puslapiuose vyresnysis liokajus pripažįsta, kad šį prisiminimą jis priskyrė ne tam epizodui:

Vis dėlto anaiptol nesu dabar visiškai tikras, kokios aplinkybės iš tikrųjų privertė mane taip sustoti kaip įbestam užpakaliniame koridoriuje. Ar tiktai tai, kita proga mėgindamas jas užčiuopti, netvirtinau šį prisiminimą esant iš anų minučių tuoj pat po to, kai panelė Kenton gavo žinią apie tetos mirtį [...]. Tačiau dabar, giliau apie tai susimąstęs, imu manyti, jog trupučiuką čia susipainiojau. Iš tikrųjų ši atminties nuotrupa išlikusi iš įvykių, kurie vyko mažiausiai keletui mėnesių praslinkus nuo panelės Kenton tetos mirties [...].

(p. 185–186)

Iš tiesų tai buvo vakaras, kai jis pažemino ją šaltai atmesdamas jos drovų, bet nedviprasmišką meilės pasiūlymą – dėl to ji verkė už uždarų durų. Bet Stivensas, kaip jam įprasta, šį neeilinį įvykį susieja ne su asmeniniu, intymiu epizodu, bet su viena iš svarbiausių lordo Darlingtono organizuotų konferencijų. Politinio piktavališkumo ir emocinio sterilumo temos subtiliai susipina liūdnoje iššvaistyto Stivenso gyvenimo istorijoje.

[...]

Iš: David Lodge. The Art of Fiction. London: Secker & Warburg, 1992

Vertė Andrius Patiomkinas

* Čia ir toliau cituojama iš: Kazuo Ishiguro, Dienos likučiai, iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė,

V.: Alma littera, 2000.

Šių metų Nobelio literatūros premija paskirta Japonijoje gimusiam, bet nuo 5 metų Anglijoje gyvenančiam britų prozininkui Kazuo Ishiguro (g. 1954), kuris „didžios emocinės galios romanuose atskleidė iliuzine mūsų ryšio su pasauliu pajauta maskuojamą bedugnę“. Ishiguro iki šiol yra išleidęs 7 romanus, novelių rinkinį, parašęs keletą scenarijų ir džiazo dainų tekstų. Spalio 5-ąją paskelbęs laureatą Nobelio premijos komitetas telefonu susisiekė ir pakalbino Ishiguro. Pateikiame šio pokalbio ištraukų.

– […] jūsų diena turbūt visiškai netikėtai apsivertė aukštyn kojom. Kaip jus pasiekė ši naujiena?

– Kai suskambo telefonas, sėdėjau virtuvėje ir rašiau draugui el. laišką. Pradžioje buvo šiokio tokio netikrumo. Mano literatūros agentai stebėjo tiesioginę premijos skelbimo transliaciją. Nemanau, kad tikėdamiesi apdovanojimo, tiesiog norėjo išgirsti, kas šiemet laimės Nobelio premiją. Taigi pasipylė skambučiai, o mes vis bandėm aiškintis, ar tai ne apgavystė, ar ne kokios klaidingos žinios. Paskui abejonių ėmė mažėti. Kai paskambino iš BBC, supratau, kad tai rimta. Bet, tiesą sakant, nevisiškai surimtėjau. Visa tai kažkiek primena „Marie Celeste“: čia viskas taip pat kaip ir prieš vienuoliktą valandą, kai viskas prasidėjo, kai užvirė ta košė. Gatvėje šiuo metu nutįsusi eilė žmonių, norinčių iš manęs paimti interviu.

– Vadinas, dabar jau galutinai supratote?

– Ne! Manau, prireiks dar daug laiko, kol gerai įsisąmoninsiu. Suprantat, tai pašėlusiai prestižiškas įvertinimas, ir taip buvo nuo pat pradžių. Kažin ar yra garbingesnių apdovanojimų už Nobelio premiją. Ir vienas iš dalykų, kuriuos noriu pasakyti, yra tas, kad šios premijos prestižą didžiąja dalimi lemia Švedijos akademijos gebėjimas neįsivelti į vienadienius šališkumus. Man atrodo, būtent tokį principingumą gerbia dauguma pasaulio žmonių, nes jo nedaug likę. Tai savaime didžiulis Švedijos akademijos pasiekimas per šitiek metų išlaikyti tokį aukštą lygį visose veiklos srityse, kuriose teikiama Nobelio premija. O kitas dalykas yra tas, kad man didžiulė garbė, nes… žinot, patekti tarp daugybės pačių didžiausių savo herojų, tarp pačių iškiliausių autorių! Turiu prisipažinti, nuostabu šią premiją gauti iš karto po Bobo Dylano, kuris buvo mano herojus nuo tada, kai man suėjo 13. Jis yra turbūt didžiausias mano herojus.

– Prisijungėte prie šaunios kompanijos.

– Taip. Aš labai gerai pamėgdžioju Bobą Dylaną, bet dabar to nedarysiu.

[...]

– Šiuo metu Britanijoje keistas metas. Ar tai, kad premiją gavote būtent dabar, jai prideda kažkokios ypatingos svarbos?

– Manau, kad taip. Žinot, prieš jums atsiliepdamas rašiau savotišką pranešimą spaudai, mąsčiau, ką galėčiau pasakyti trimis eilutėmis, ir man dingtelėjo, kad premija skirta pačiu tinkamiausiu metu, nes… Man beveik 63-eji, tačiau aš neprisimenu laiko, kada mes būtume taip stipriai abejoję vakarietiško pasaulio vertybėmis. Žinot, man atrodo, išgyvename didžiulį netikrumą dėl savo vertybių, dėl mums vadovaujančių žmonių. Žmonės nesijaučia saugūs. Todėl turiu vilties, kad tokie dalykai kaip Nobelio premija kažkaip prisidės prie pozityvumo ir tinkamų vertybių tęstinumo užtikrinimo.

– Man regis, kad savo kūriniuose, be kitų dalykų, visą laiką kėlėte mūsų vietos pasaulyje, mūsų tarpusavio ryšių ir ryšio su pasauliu klausimą. Šią temą, ko gero, nagrinėjote daugiausia, ar ne taip?

– Taip, sakyčiau, taip… Jei formuluočiau kiek konkrečiau, tai greičiausiai… vienas iš labiausiai mane visąlaik dominusių dalykų yra tai, kaip mes vienu metu gyvename ir mažuose, ir dideliuose pasauliuose; mes turime asmeninį gyvenimo lauką, kuriame stengiamės surasti pilnatvę ir meilę, bet tas laukas visuomet patenka į didesnį pasaulį, kuriame gali viešpatauti politinės intrigos ir net distopiniai dariniai. Tai mane, atrodo, visada domino. Tuo pat metu gyvename mažuose ir dideliuose pasauliuose ir, taip sakant, negalime pamiršti nei vieno, nei kito.

[...]

– Kol kas turėsite sukti galvą, kaip dorotis su žurnalistų antplūdžiu. Paskutinis su tuo susijęs klausimas: kaip vertinate užgriuvusį dėmesį?

– Hm… Žiūriu į tai labai teigiamai. Žinot, nors aš išmuštas iš vėžių, nes ryte pabudęs neturėjau nė mintelės, jog ši diena kuo nors skirsis nuo kitų eilinių dienų, vis dėlto, mano galva, nuostabu, kad spauda, žiniasklaida taip rimtai žiūri į šią premiją. Aš labai sunerimčiau, jei išauštų tokia diena, kai, paskelbus Nobelio literatūros premijos laureatą, niekas tuo nesusidomėtų. Tai reikštų, kad pasauliui nutiko kažin kas baisaus. [...]

www.nobelprize.org

Vertė Andrius Patiomkinas

Lapkričio 15-ąją minėdami Tarptautinę kalinamų rašytojų dieną nutarėme į pažiūrų ir saviraiškos varžymo problemą pažvelgti kiek netikėtu rakursu.

Apaštalas Paulius, Laiškai kolosiečiams, filipiečiams, efeziečiams ir Filemonui (apie 61–63)

Didžiausiam ir karščiausiam Kristaus mokymo skelbėjui, pirmajam krikščionių teologui Pauliui (apie 4–64 (67?) tradiciškai priskiriama keturiolikos Naujojo Testamento tekstų – vadinamųjų Pauliaus laiškų – autorystė. Didesnė jų dalis skirta pirmosioms Viduržemio jūros regiono miestuose įsteigtoms krikščionių bendruomenėms (nebūtinai vien žydų diasporai) ir pateisina Pauliaus kaip „pagonių apaštalo“, universalios, visų tautybių žmonėms skirtos tikybos skleidėjo titulą. Tačiau neginčytina, kad Paulius senąja bendrine graikų kalba iš tikrųjų parašė (arba padiktavo) tik 7 laiškus, iš jų 4 – namų arešto sąlygomis Romoje apytiksliai 61–63 m. Nuolat susidurdavęs su senosios žydų religijos – Mozės įstatymo – išpažinėjų pasipriešinimu, po trečiosios misijų kelionės 58 m. Paulius vos nebuvo nulinčiuotas Jeruzalėje, apkaltinus šventvagyste – ne žydų tautybės asmenų atsivedimu į Jeruzalės šventyklą. Paulių išgelbėjęs romėnų centurionų būrys. Pareikalavęs būti teisiamas pagal Romos teisę, Paulius teismo laukė Palestinoje, vėliau buvo išgabentas į imperijos sostinę. Nesant patikimų duomenų apie kalinimo baigtį, Bažnyčia laikosi nuomonės, kad šv. Paulius gyvenimą baigė kankinio mirtimi iki 68 m. (dar imperatoriaus Nerono valdymo laikotarpiu).

Boecijus, „Filosofijos paguoda“ (apie 524)

Romėnų filosofas, politinis veikėjas, ostgotų karaliaus Teodoriko, valdžiusio ir Vakarų Romos imperiją, konsulas Anicijus Manlijus Torkvatas Severinas Boecijus (apie 480–apie 524) valdžios nemalonėn pateko 523 m., melagingai apskųstas palaikant neleistinus ryšius su Rytų Romos imperatoriumi, o vėliau – ir astrologijos praktikavimu (draudžiamu kilmingųjų luomui). Suimtas ir laukdamas nuosprendžio Boecijus lotyniškai parašė garsiausią savo veikalą – filosofinį traktatą „Filosofijos paguoda“. Proza ir eilėmis perteikdamas bendravimą su personifikuota Filosofija su likimu susitaikęs autorius daro išvadą, kad tik išminties ir Dievo meilės siekis esąs tikrasis žmogiškosios laimės šaltinis. Traktatas nėra teologinis veikalas, tačiau pasiremiant klasikinės graikų filosofijos, o ypač Platono idėjomis svarstomi laisvos valios ir predestinacijos, prigimtinių gėrio ir blogio pradų klausimai atliepia krikščioniškosios etikos problematiką. Nenuostabu, kad viduramžiais „Filosofijos paguoda“ buvo labiausiai skaitoma knyga po lotyniškosios Biblijos (Vulgatos), o Boecijus neilgai trukus pripažintas krikščionių kankiniu, vėliau – XIX a. – ir šventuoju.

Marco Polo, „Pasaulio stebuklų knyga“ (apie 1300)

Venecijietis Marco Polo (1254–1324) į didžiąją gyvenimo kelionę po Mažąją, Vidurio ir Rytų Aziją drauge su pirkliais tėvu ir dėde leidosi 1271 m., būdamas vos septyniolikos, ir į gimtąjį miestą grįžo tik 1395 m. Netrukus per karą, įsiplieskusį tarp Venecijos ir Genujos miestų, jis pateko priešininkų nelaisvėn (manoma, 1396 m.) ir iš belangės buvo paleistas 1399 m. rugpjūtį. Genujos kalėjime Polo susipažino su kitu belaisviu – riterių romanų rašytoju Rustichello da Pisa, arba Rusticiano; šis 1398–1399 m. ir užrašė išsamius venecijiečio pasakojimus apie regėtus ir pažintus Azijos kraštus: Kiniją (joje Marco išgyveno 17 metų, užėmė aukštus postus mongolų chano ir kinų imperatoriaus Chu Bilajaus dvaro tarnyboje), Indiją, Mongoliją, Japoniją, Tailandą, Indoneziją ir kt. Tiesa, Rustichello į keliautojo pasakojimus įterpė ir savo kūrybos, anekdotinių pasakojimų apie Kiniją. Kanoninio Marco Polo kelionių pasakojimų teksto nėra, nes Rustichello parengė ir išleido knygą keliomis kalbomis (pirmąjį leidimą – Šiaurės Italijai tuo metu būdingu frankų ir italų kalbų dialektu), jos skyrėsi ir apimtimi, ir pavadinimu (pvz., Italijoje knyga žinoma įvairiai aiškinamu „Milijono“ (Il Milione) pavadinimu, o anglakalbėje tradicijoje figūruoja „Marco Polo kelionės“). Nepaisant to, Marco Polo „Pasaulio stebuklų knyga“ – turbūt garsiausia ir įtakingiausia visų laikų kelionių knyga, viduramžių Europoje ji kelis šimtmečius buvo vienintelis tokios išsamios informacijos apie Vidurio ir Rytų Azijos kultūras šaltinis, davė impulsą kartografijos mokslui atsirasti ir įkvėpė kelionėms Kristupą Kolumbą.

Thomas Malory, „Artūro mirtis“ (1469–1470)

Pirmojo anglų literatūros prozinio epo autoriumi nuo XIX a. vis tvirčiau linkstama laikyti serą Thomą Malory (apie 1415 (1418?)–1471), riterį žemvaldį ir Parlamento narį iš Vorikšyro grafystės. Tokia prielaida grindžiama pačiame kūrinyje minima autoriaus pavarde ir keliomis biografinėmis ir istorinėmis detalėmis (pvz., „Pasakojimo apie karalių Artūrą“ pabaigoje: „Šią knygą sudėstė kalėjime sėdintis riteris seras Tomas Meloris. Tegu padeda jam Dievas kuo greičiau išeiti į laisvę. Amen“ (Viduramžių riterių romanai, V.: Vaga, 1980, p. 348, vertė Juozas Subatavičius), kurios iš dalies (bet ne absoliučiai) sutampa su kituose istoriniuose šaltiniuose fiksuotais faktais. Senuosius riterių laikus ir žygius „Artūro mirtyje“ idealizavęs Malory realiame gyvenime elgėsi anaiptol ne riteriškai. Iš istorinių dokumentų iškyla jo kaip daugkartinio plėšiko, vagies (o kartą net prievartautojo ir vaikų grobiko) paveikslas. Tiesa, pilietinio Rožių karo laikais siautėjusio „riterio“ aukomis dažniausiai, atrodo, tapdavo priešingą pusę palaikę piliečiai. Ne kartą teistas, kalintas ir iš tvirtovių sprukęs Malory galiausiai ilgesniam laikui už grotų įkliuvo 1461 m. ir buvo paleistas tik 1470 m. Niugeito kalėjime Londone nuteistieji galėjo naudotis vienuolyno biblioteka, tad ir čia Malory neatsispyrė pagundai pasinaudoti svetimu geru – remdamasis prancūzišku ir keliais angliškais šaltiniais 1469–1470 m. sukompiliavo epą apie pusiau legendinį bretonų karalių Artūrą ir jo bendrus (tais laikais tokia praktika, žinoma, nebuvo nusikaltimas). Tiesa, skirtingai nei kitomis kalbomis anksčiau parašytuose epuose, Malory karaliaus Artūro žygių pasakojimuose labiausiai aukštinama ir akcentuojama riterių brolybė, ryškiausiai iškylanti Apskritojo stalo riterių vaizdiniu, o ne kurtuazinė meilė ar vasalų ištikimybės senjorui konfliktai. Iš 8 pasakojimų, apimančių 21 skyrių, sudaryta „Artūro mirtis“ pirmąkart išspausdinta 1485 m.

Miguel de Cervantes, „Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis“ (1605)

Iškiliausio visų laikų ispanakalbio rašytojo, didžiojo literatūros novatoriaus ir eksperimentuotojo, išbandžiusio visų literatūros rūšių žanrus, laisvė buvo suvaržyta net kelis kartus. Cervantesas (1547–1616) 5 metus praleido ne tik berberų nelaisvėje (laisvės neteko, kai plaukiant namo po tarnybos kariniame jūrų laivyne laivą užgrobė berberų piratai; galiausiai vargais negalais artimieji išpirko iš vergovės tik 1580 m.), bet ir gimtinėje buvo nuteistas 3 metams kalėjimo – už finansinių ataskaitų neatitikimus (arba aplaidų buhalterijos tvarkymą, kaip sakytų šiais laikais) Andalūzijoje dirbant keliaujančiu mokesčių rinkiku. Karališkajame Sevilijos kalėjime Cervantesas už šį prasižengimą teiškalėjo ne visus metus (atliko ne visą bausmės laiką), tačiau būtent čia, kai kurių literatūros tyrėjų nuomone, buvo pradėtas rašyti didysis šedevras, pirmasis moderniųjų laikų romanas. Tokia prielaida grindžiama ir romano pratarmės pirmąja pastraipa, kurioje autorius teigia, kad istorija apie tokį keistą personažą ir „[te]galėjusi gimti kalėjime, kur suranda buveinę visokeriopi nepatogumai ir varžtai, kur ieško prieglaudos visokeriopi gūdūs garsai“ (Migelis de Servantesas Saavedra, Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis, I tomas, V.: Vaga, 1995, p. 7; vertė Valdas Petrauskas).

John Bunyan, „Piligrimo kelionė“ (1678, 1684)

Anglų dvasininkas, baptistų pamokslininkas, daugybės religinių traktatų, pamfletų ir pamokslų autorius Johnas Bunyanas (1628–1688) įkalintas buvo du kartus ir iš viso nelaisvėje praleido 13 metų. Restauracijos laikotarpiu ne kartą atsisakęs lankyti anglikonų mišias ir toliau savarankiškai pamokslaudamas buvo 12 metų uždarytas gimtojo Bedfordo miesto kalėjime. Tiesa, ne itin griežtomis sąlygomis: Bunyaną kartais išleisdavo pasimatyti su šeima, jam leista padėti išlaikyti šeimą gaminant batų raištelius (tik mokykloje mokęsis Bunyanas jaunystėje vertėsi iš tėvo perimtu skardininko amatu). Kalėjime tarp 1660 ir 1672 m. Bunyanas, be kitų religinių tekstų, parašė ne tik dvasinę savo biografiją Grace Abounding to the Chief of Sinners (1666), bet greičiausiai ir dalį savo žymiosios krikščioniškosios alegorijos „Piligrimo kelionė“ (nemažą jos dalį jis sukūrė ir per antrąjį šešių mėnesių kalinimo laikotarpį 1675 m.). Šis veikalas (visas pavadinimas – „Piligrimo kelionė iš šio pasaulio į ateinantįjį, pateikta skaitytojui tarsi sapnas“ (V.: Reformatų literatūros centras, 2009, vertė Asta Kavaliauskaitė) laikomas puritonizmo pasaulėžiūros kvintesencija, o kartais – ir pirmuoju anglų literatūros romanu. „Piligrimo kelionė“ – viena populiariausių angliškų knygų, iki 1938 m. buvo pasirodę per 1,3 tūkst. jos leidimų. Šiuo metu ji išversta jau į daugiau nei 200 kalbų, o lietuviškai pirmą kartą išspausdinta Mažojoje Lietuvoje 1804 m. pavadinimu „Krikščionies kelionė“.

John Cleland, „Meilės vergės memuarai“ (1748, 1749)

Šis dviejų dalių (dviejų laiškų) romanas yra laikomas pirmuoju erotiniu (ar pornografiniu) anglų literatūros prozos kūriniu. Knygą, populiariai dar žinomą Fanny Hill pavadinimu (liet. „Gėdos kauburys“; anglų kalba Fanny – ir moters vardas (pagrindinės romano herojės ir pasakotojos pravardė), ir moters išorinių lytinių organų pavadinimas), sudaro du laiškai, kuriuose Fransis Hil, pravarde Fanė, tuo metu jau garbingos anglų šeimos moteris, pasakoja savo, į Londoną dar paauglystėje atklydusios našlaitės, istoriją, atviraudama apie savo ir kitų sutiktų žmonių seksualinę patirtį, įgytą tarnaujant kilmingų žmonių namuose, dirbant viešnamyje, o paskui tapus etatine kurtizane. Anglas Clelandas šį romaną, ko gero, rašė Indijoje, kur ilgai tarnavo Britų Vest Indijos kompanijoje, tačiau galutinį variantą leidybai parengė 1747–1748 m. Londono pataisos darbų kolonijoje, į kurią pateko už didoką skolą kreditoriams. Praėjus pusmečiui po „Meilės vergės memuarų“ antrosios dalies pasirodymo knyga buvo uždrausta ir išimta iš prekybos, o autorius ir leidėjai suimti ir teisiami už nepadorų, įžeidžiantį leidinio turinį. Išsižadėjęs kūrinio Clelandas realios bausmės išvengė, o vėliau išleido gerokai kupiūruotą jo variantą (šis leidimas irgi kuriam laikui buvo uždraustas). Oficialiai nesutrumpinti „memuarai“ Britanijoje išleisti tik daugiau nei po poros amžių (1970), nors piratinius knygos leidimus nuo XIX a. tiek Britanijoje, tiek Jungtinėse Valstijose būtų sunku suskaičiuoti. Šiuo metu ilgais rafinuotos sintaksės sakiniais besidriekiantis, vaizdingomis sueities ir lytinių organų metaforomis bei sąmojingais palyginimais žaižaruojantis pasakojimas laikomas aukšto lygio, menišku erotinės literatūros pavyzdžiu.

Marquis de Sade, „120 Sodomos dienų, arba Ištvirkavimo mokykla“ (1785)

Kraštutinio libertinizmo ir absoliučios seksualinės laisvės apologetas ir praktikas markizas de Sade’as (tikr. Donatien Alphonse François de Sade, 1740–1814) kalėjimuose ir pamišėlių prieglaudose praleido daugiau kaip 30 metų. Nenuostabu, kad būtent šiose įstaigose parašyta dauguma iš žymiausių išlikusių jo kūrinių (romanų, pjesių, filosofinių traktatų). Nuo jaunystės pavykusiais ir nesėkmingais įvairios seksualinės prievartos aktais pasižymėjęs, slapstęsis, kalėjęs ir vėl eilinius nusikaltimus daręs de Sade’as ilgam už grotų pateko 1777 m. Po 7 metų perkeltas į Bastiliją, čia parašė bene garsiausius savo kūrinius: vos per 37 dienas – romaną „120 Sodomos dienų“ (1785), per porą savaičių – pirminį romano „Žiustina“ variantą (pavadinimu „Nelaimės dėl dorybių“ (1787) ir trumposios prozos rinkinį „Meilės nusikaltimai“ (1788). Seksualines fantazijas, ištvirkavimą ir lytines perversijas detaliai aprašinėjęs, prievartą ir smurtą geismams tenkinti teisinęs (iš čia terminas „sadizmas“), išsivadavimą iš bet kokių moralinių pančių visokeriopos žmogiškos laimės būtina sąlyga laikęs markizas pirmą knygą – „Žiustiną“ išleido 1891 m. Vėlesni, išplėsti ir taisyti, jos leidimai, kaip ir savotiškas tęsinys – daugiatomis romanas „Žiuljetė, arba Gausiai atlyginta nuodėmė“ (1797–1801), 1801 m. prišaukė dar vieną ilgametę de Sade’o bausmę – šįkart iki mirties. Be teismo uždaryti nepageidaujamą rašytoją pamišėlių namuose pasirūpino pats Napoleonas Bonapartas (beje, ir pirmąkart de Sade’as buvo kalin amas pagal specialųjį karaliaus įsaką – vad. lettre de cachet, kurio nebūtina pagrįsti; nuvertus monarchiją ir įsakui netekus galios de Sade’as buvo išleistas į laisvę). Nors mirdamas kontroversiškasis markizas išreiškė viltį, kad jo veikalų neišliks, o vardas bus ištrintas dar iš amžininkų atminties (jo sūnus iš tikrųjų sudegino gausų rankraštinį tėvo palikimą, o 1815 m. valdžios įsaku sunaikintos visos jo knygos), de Sade’as buvo „atrastas“ XX a.: buvo perleisti arba – daugeliu atvejų – tik pirmąkart išleisti visi jo tekstai (įskaitant „120 Sodomos dienų“, kurio rankraštis – 12 metrų ilgio suklijuotų popierėlių ritinys, paslėptas kameros sienoje, – vis dėlto atlaikė Bastilijos šturmą), susižavėjimo jo kūryba neslėpė ir mokslines studijas skyrė tokie garsūs intelektualai kaip Roland’as Barthes’as, Jacques’as Derrida ar Michelis Foucault.

Bus daugiau

Parengė Andrius Patiomkinas