Šiemet pasaulinio garso čekų prozininkui, eseistui, dramaturgui, poetui Milanui Kunderai (g. 1929) sukako 90 metų. 1975 m. iš komunistinės Čekoslovakijos į Prancūziją emigravęs rašytojas galiausiai apsigyveno Paryžiuje, 1981 m. tapo Prancūzijos piliečiu ir nuo 1993 m. rašo tik prancūziškai. Be įvairių kitų apdovanojimų, yra pelnęs tarptautines Jeruzalės (1985) ir Herderio (2000) premijas, taip pat – Čekijos valstybinę literatūros premiją (2007).

Visi dešimt Kunderos romanų („Pokštas“, „Atsisveikinimo valsas“, „Nepakeliama būties lengvybė“, „Nemirtingumas“ ir kt.), pasižyminčių savita erotinės komedijos, politinės kritikos ir filosofinių apmąstymų derme (taip pat ir apsakymų rinkinys „Juokingos meilės“), iš čekų ir prancūzų kalbų yra išversti į lietuvių kalbą (daugiausia vertėjų A. Grybausko ir P. Bieliausko dėka).

Rusų emigrantų kilmės amerikiečių rašytoja ir vertėja Olga Carlisle (g. 1930 Paryžiuje; rašytojo Leonido Andrejevo anūkė, į anglų k. vertusi Aleksandro Solženicyno kūrybą) šį interviu iš Kunderos ėmė 1985 m. rašytojo bute Monparnase; pokalbis vyko prancūzų kalba, jo vertimas amerikiečių laikraštyje „The New York Times“ pasirodė 1985 m. gegužės 19 d. (A Talk with Milan Kundera; vertime praleista trumpa Carlisle įžanga). Stebėtina, bet daugiau kaip trijų dešimčių metų senumo įžvalgos ir ištaros tebeaktualios ir nūdien.

– Beveik dešimt metų, nuo 46-erių, gyvenate Prancūzijoje. Jaučiatės emigrantu, prancūzu, čeku ar tiesiog europiečiu be konkrečios tautybės?

– Kai vokiečių intelektualai 4-ajame dešimtmetyje išvyko į Ameriką, jie buvo įsitikinę, kad vieną dieną grįš į Vokietiją. Gyvenimą užsienyje jie laikė laikinu. Aš savo ruožtu nepuoselėju vilties sugrįžti. Mano buvimas Prancūzijoje galutinis, taigi aš nesu emigrantas. Prancūzija šiuo metu yra vienintelė tikra mano tėvynė.

Bet aš ir nesijaučiu išrautas su šaknimis. Tūkstantį metų Čekoslovakija priklausė Vakarams. Nūdien ji yra Rytų imperijos dalis. Labiau atplėštas nuo namų jausčiausi Prahoje nei Paryžiuje. Bet teberašai čekiškai? Esė rašau prancūziškai, o romanus – čekiškai, nes mano gyvenimiška patirtis ir vaizduotė neatskiriama nuo Bohemijos, Prahos.

– Tai Milošas Formanas, net anksčiau už jus, išgarsino Čekoslovakiją platesnei Vakarų publikai tokiais filmais kaip „Gaisrininkų balius“.

– Būtent, jis įkūnija tai, ką aš vadinu Prahos dvasia, jis ir kiti kino kūrėjai – Ivanas Passeris ir Janas Nemecas. Kai Milošas atvažiuoja į Paryžių, visi apstulbsta iš netikėtumo. Kaip toks žymus kino režisierius gali būti toks nesnobiškas? Paryžiuje, kur net [universalinės parduotuvės] „Galeries Lafayette“ pardavėja nemoka elgtis natūraliai, Formano paprastumas atrodo kaip provokacija.

– Kaip apibūdintumėt „Prahos dvasią“?

– Kafkos „Pilis“ ir Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ kupini tos dvasios. Ypatingas tikrovės jausmas. Eilinio žmogaus požiūris. Istorija, matoma iš apačios. Provokuojantis paprastumas. Absurdo dvasia. Begalinio pesimizmo humoras.

Pavyzdžiui, čekas prašo vizos emigruoti. Pareigūnas klausia: „Kur norėtumėt išvykt?“ – „Nesvarbu“, – atsako interesantas. Jam parodo gaublį. „Prašom, rinkitės.“ Žmogus pažiūri į gaublį, lėtai apsuka ir sako: „O kito gaublio neturite?“

– Be jūsų įsišaknijimo Prahoje, kokie dar literatūriniai favoritai jus formavo?

– Visų pirma prancūzų romanistai Rabelais ir Diderot. Man tikrasis pradininkas, prancūzų literatūros karalius yra Rabelais. O Diderot „Žakas fatalistas ir jo ponas“ – tai Rabelais dvasia, perkelta į XVIII amžių. Nesiduokit suklaidinami fakto, kad Diderot buvo filosofas. Šio romano negalima redukuoti iki filosofinio diskurso. Tai – ironijos žaismė. Laisviausias kada nors parašytas romanas. Laisvė, išreikšta romanu. Neseniai šį kūrinį adaptavau teatrui. Ją pastatė Susan Sontag Kembridže, Masačusetse, pavadinimu „Žakas ir jo ponas“. Kitos įtakos? Mūsų amžiaus Vidurio Europos romanas. Kafka, Robertas Musilis, Hermannas Brochas, Witoldas Gombrowiczius. Šie romanistai stebėtinai nepasitiki tuo, ką André Malraux vadino „lyriškom iliuzijom“. Įtarumas su pažanga susijusių iliuzijų atžvilgiu, nepasitikėjimas vilties kiču. Aš drauge su jais liūdžiu dėl Vakarų saulėlydžio. Tai ne sentimentalus liūdesys. Ironiškas. Ir trečia įtaka: modernioji čekų poezija. Man tai buvo didi vaizduotės mokykla.

– Ar Jaroslavas Seifertas buvo tarp tų šiuolaikinių jus įkvėpusių poetų? Ar jis nusipelnė Nobelio premijos, paskirtos 1984-aisiais?

– Žinoma, nusipelnė. Kalbėta, kad pirmąkart Nobelio premijai jis buvo nominuotas 1968 metais, bet vertinimo komisija tada pasielgė apdairiai, baimindamasi, kad premijos skyrimas bus įvertintas kaip palankumo gestas neseniai okupuotai šaliai.

Premija paskirta per vėlai. Per vėlai čekų liaudžiai, kuri buvo žeminama. Per vėlai čekų poezijai, kurios didžioji epocha seniai pasibaigusi. Per vėlai Seifertui, kuriam 83-eji. Kalbama, kad, Švedijos ambasadoriui atėjus į ligoninę prie poeto lovos pranešti apie apdovanojimą, Seifertas ilgai į jį žiūrėjęs. Kol pagaliau liūdnai ištaręs: „Bet ką gi su tiek pinigų aš veiksiu dabar?“

– O kaip rusų literatūra? Ji jus tebejaudina ar po 1968-ųjų politinių įvykių boditės ja?

– Man labai patinka Tolstojus. Jis daug modernesnis už Dostojevskį. Tolstojus, galimas daiktas, pirmasis suvokė iracionalumo vaidmenį žmogaus elgsenoje. Kvailų poelgių vaidmenį, bet iš esmės – nesuvaldytos ir nesuvaldomos pasąmonės diktuojamų žmogaus veiksmų nepaaiškinamumą.

Dar kartą perskaitykit tuos teksto fragmentus prieš pat Anos Kareninos mirtį. Kodėl ji nusižudė, iš tikrųjų to nenorėdama? Kaip ji pasiryžo? Kad paaiškintų priežastis, kurios iracionalios ir sunkiai suvokiamos, Tolstojus fotografiškai tiksliai perteikia Anos sąmonės srautą. Ji važiuoja karieta; gatvės vaizdai jos galvoje pinasi su alogiškom, padrikom mintim. Dėl šių kelių „Anos Kareninos“ puslapių vidinio monologo kūrėju laikytinas Tolstojus, o ne Joyce’as. Tai retai pripažįstama. Nes Tolstojus prastai išverčiamas. Esu skaitęs šio fragmento prancūzišką vertimą. Buvau nustebintas. Originalaus teksto alogiškumas ir fragmentiškumas prancūziškame vertime yra išvirtęs logiška ir racionalia žodžių seka. Tai tas pats, kas paskutinį Joyce’o „Uliso“ skyrių – ilgą Molės Blum monologą – perrašyti su logiškais, konvencionaliais skyrybos ženklais.

Deja, vertėjai dažnai mus apgauna. Jie nedrįsta versti tai, kas tekstuose neįprasta: kas reta, originalu. Bijo, kad kritikai apkaltins prastu vertimu. Norėdami apsisaugoti, subanalina kūrinius. Jūs nė neįsivaizduojat, kiek laiko ir energijos išeikvojau, taisydamas savo knygų vertimus.

– „Juoko ir užmaršties knygoje“ su švelnia meile kalbate apie savo tėvą.

– Mano tėvas buvo pianistas. Aistringai mėgo moderniąją muziką: Stravinskį, Bartóką, Schönbergą, Janáčeką. Jis labai aršiai kovojo už Leošo Janáčeko kaip menininko pripažinimą. Janáčekas yra žavus kompozitorius modernistas, su niekuo nepalyginamas, nepasiduodantis klasifikavimui. Jo opera „Iš mirusiųjų namų“ – apie prievartinio darbo stovyklas pagal Dostojevskio romaną – yra vienas iškiliausių, pranašiškų mūsų amžiaus kūrinių, panašiai kaip Kafkos „Procesas“ ar Picasso „Gernika“.

Šią sudėtingą muziką mano tėvas skambindavo beveik tuščiose koncertų salėse. Būdamas vaikas nekenčiau publikos, nenorinčios klausyti Stravinskio, bet plojančios Čaikovskiui ar Mozartui. Aš išsaugojau tą aistrą šiuolaikiniam menui; tai mano ištikimybė tėvui. Bet atsisakiau perimti muzikanto profesiją. Aš mėgau muziką, bet nepatiko muzikantai. Man darės koktu nuo minties apie gyvenimo laiko leidimą su muzikantais.

Su žmona išvykdami iš Čekoslovakijos galėjome pasiimti tik kelias knygas. Tarp jų buvo Johno Updike’o „Kentauras“, knyga, giliai sukrėtusi mane, – apie skausmingą meilę pažemintam, sugniuždytam tėvui.

– „Juoko ir užmaršties knygoje“ savo tėvo atsiminimą siejate su pasakojimu apie Taminą, gyvenančią saloje, kurios gyventojai – tik vaikai.

– Tai – pasakojimas-sapnas, mane persekiojantis sapniškas vaizdas. Įsivaizduokit, kad iki gyvenimo dienų galo esat pasmerktas likti apsuptas vaikų ir neturėti galimybės pasikalbėti su suaugusiu žmogum. Košmaras. Iš kur tas vaizdas? Nežinau. Nemėgstu nagrinėti savo sapnų, mieliau iš jų kuriu pasakojimus.

– Vaikai jūsų knygose užima keistą vietą. „Nepakeliamoje būties lengvybėje“ vaikai kankina varną, ir Tereza staiga sako Tomui: „Aš tau dėkinga, kad nenorėjai vaikų.“ Kita vertus, jūsų knygose aptiksi švelnumo gyvūnų atžvilgiu. Minėtame romane kiaulė tampa patrauklia veikėja. Ar toks požiūris į gyvūnus kiek nedvelkia kiču?

– Nemanau. Kičas – tai troškimas įtikti bet kokia kaina. Palankiai atsiliepdamas apie gyvūnus ir skeptiškai žiūrėdamas į vaikus daug visuomenės simpatijų nesulauksi. Tai ją net gali kiek suerzinti. Nesakau, kad aš prieš vaikus. Bet vaikystės kičas mane nervina.

Čia, Prancūzijoje, prieš rinkimus visos politinės partijos iškabino savo plakatus. Visur tie patys šūkiai apie geresnę ateitį ir visur vaikų nuotraukos, kuriose jie šypsosi, laksto, žaidžia.

Deja, žmonijos ateitis – ne vaikystė, o senatvė. Tikrąjį visuomenės žmogiškumą atskleidžia jos požiūris į senatvę. Bet senatvė, vienintelė kiekvieno iš mūsų laukianti ateitis, niekada nebus pavaizduota jokiam propagandiniam plakate. Nei kairiųjų, nei dešiniųjų.

– Suprantu, kad kairės ir dešinės ginčas jūsų per daug nejaudina.

– Didžiausią grėsmę kelia totalitarinės imperijos. Chomeini, Mao, Stalinas – jie kairieji ar dešinieji? Totalitarizmas nėra nei kairysis, nei dešinysis, imperijoje sunyks abiejų pradai.

Niekada nebuvau tikintysis, bet pamatęs čekų katalikų persekiojimą stalinistinio teroro metais jiems pajutau giliausią solidarumo jausmą. Tai, kas mus skyrė, – tikėjimas ir netikėjimas į Dievą, – buvo antraeilis dalykas, palyginti su tuo, kas mus vienijo. Prahoje korė socialistus ir kunigus. Taip gimė pakartųjų brolystė.

Štai kodėl kietakaktiškas kairiųjų ir dešiniųjų varžymasis man atrodo atgyvenęs ir provincialokas dalykas. Kratausi dalyvavimo politiniam gyvenime, bet kaip reginys politika mane traukia. Tragiškas, mirtinas reginys Rytų imperijoje ir intelektualiai sterilus, bet juokingas – Vakaruose.

– Kartais teigiama, kad priespauda menui ir literatūrai paradoksaliai suteikia daugiau rimtumo ir gyvybės.

– Neromantizuokim. Ilgai trunkanti priespauda gali visiškai sunaikint kultūrą. Kultūrai reikia viešojo gyvenimo, laisvos idėjų apykaitos; jai reikia publikacijų, parodų, debatų ir atvirų sienų. Taip, kurį laiką kultūra gali tverti ir labai sudėtingomis aplinkybėmis.

Po rusų invazijos 1968 metais kone visa čekų literatūra buvo uždrausta ir plito tik rankraščiais. Viešas kultūrinis gyvenimas buvo užgniaužtas. Nepaisant to, 8-ojo dešimtmečio čekų literatūra buvo didinga. Kaip tik tada, pačiu pavojingiausiu laikotarpiu, čekų literatūra pelnė tarptautinę reputaciją. Hrabalo, Grušos, Škvorecký proza. Bet kiek ilgai ji gali tverti pogrindyje? Niekas nežino. Europoje tokios situacijos dar nėra buvę.

Kalbėdami apie tautas užgriuvusią nelaimę, negalim išleisti iš akių laiko plotmės. Fašistinėje, diktatoriškoje valstybėje visi žino, kad režimui ateis pabaiga. Visi žvelgia į tunelio galą. Imperijoje į rytus tas tunelis begalinis. Begalinis bent jau iš žmogaus gyvenimo perspektyvos. Štai kodėl nemėgstu, kai Lenkija lyginama, tarkim, su Čile. Taip, kankinimai, kančia yra tokie pat. Bet tuneliai – labai nevienodo ilgio. Ir tai viską keičia.

Politinė priespauda, beje, sukelia dar vieną pavojų, kuris – ypač romanui – dar didesnis už cenzūros ir policijos. Kalbu apie moralizavimą. Priespauda nubrėžia per daug aiškią ribą tarp gėrio ir blogio, ir rašytojas lengvai pasiduoda pamokslavimo pagundai. Iš žmogiškosios perspektyvos tai gali atrodyt visai patrauklu, tačiau literatūrai tai – peilis.

Hermannas Brochas, mano labai mėgstamas austrų romanistas, yra sakęs: „Vienintelė rašytojo moralė – pažinimas.“ Prasmingas tik toks literatūros veikalas, kuris atskleidžia dar nepažintą žmogiškosios būties fragmentą. Rašytojas neturi skelbti tiesos; jis turi atrasti tiesą.

– O negali būti taip, kad priespaudą patiriančiose visuomenėse rašytojui daugiau progų atrasti „dar nepažintą būties fragmentą“ nei taikiai gyvenančiose?

– Gali būt. Galvojant apie Vidurio Europą – kokia galinga istorijos laboratorija! Per 60 metų išgyvenome imperijos griūtį, mažų tautų atgimimą, demokratiją, fašizmą, vokiečių okupaciją su jos atneštom žudynėm, Rusijos okupaciją ir deportacijas, socializmo viltį, stalinistinį terorą, emigraciją… Mane visąlaik stulbino, kaip mane supantys žmonės tai pakėlė.

Žmogus pasidarė slėpiningas. Jis iškyla kaip klausimas. Būtent iš tos nuostabos gimsta aistra rašyti romaną. Mano skepsis tam tikrų vertybių, kurios beveik absoliučiai neginčijamos, atžvilgiu neatsiejamas nuo mano Vidurio Europos patirties.

Pavyzdžiui, jaunystė paprastai laikoma ne amžiaus tarpsniu, bet savaimine vertybe. Tardami šį žodį politikai visada kvailai šiepiasi. Bet aš, kai buvau jaunas, gyvenau teroro laikais. Ir būtent jaunimas tada masiškai pritarė terorui – iš nepatyrimo, nebrandos, kategoriškos moralės, lyriškumo. Iš visų mano romanų skeptiškiausias yra „Gyvenimas yra kitur“. Jo tema – jaunystė ir poezija. Poezijos avantiūra stalinistinio teroro metais. Poezijos šypsena. Kruvina nekaltybės šypsena.

Poezija – viena iš tų neginčijamų mūsų visuomenės vertybių. Mane šokiravo, kai 1950 metais iškilus prancūzų poetas komunistas Paulis Eluard’as viešai pritarė savo draugo, Prahos rašytojo Závišo Kalandros, pakorimui. Kai Brežnevas siunčia tankus skersti afganų, tai siaubinga, bet, taip sakant, normalu – tai nėra netikėta. Kai žymus poetas gieda ditirambus egzekucijai, tai į šipulius sudaužo visą pasaulio vaizdą.

– Ar dėl gyvenimiškos patirties gausos jūsų romanai autobiografiški?

– Nė vienas mano romanų veikėjas nėra autoportretas, lygiai kaip joks personažas nėra realaus žmogaus paveikslas. Aš nemėgstu apgaulingų autobiografijų. Nekenčiu rašytojų nesantūrumo.

Man nesantūrumas yra didžioji nuodėmė. Atskleidusysis kito žmogaus intymų gyvenimą nusipelno rykščių. Gyvename asmeninio gyvenimo naikinimo amžiuje. Policija naikina jį komunistinėse šalyse, žurnalistai kėsinasi į jį demokratiniuose kraštuose, ir žmonės po truputį nustoja asmeninio gyvenimo skonio ir pojūčio.

Gyvenimas, kai negali pasislėpt nuo kitų akių, – tai yra pragaras. Gyvenusieji totalitarinėse šalyse tai žino, bet toji sistema, tarytum didinamasis stiklas, tik išryškina visų modernių visuomenių tendencijas. Gamtos niokojimas, mąstymo ir meno nuosmukis, biurokratizacija, nuasmeninimas, pagarbos asmeniniam gyvenimui trūkumas. Be paslapties niekas neįmanoma – nei meilė, nei draugystė.

Vertė Andrius Patiomkinas

Antrojo pasaulinio karo pabaiga Latvijai, kaip ir Lietuvai, taikos neatnešė – priešingai, čia prasidėjo naujas karas. Miškai ir raistai tūkstančiams žmonių tapo ginkluoto pasipriešinimo vietomis, sykiu – pastoge. Miškas, pasak Latvijos universiteto Literatūros, tautosakos ir meno instituto Latvių tautosakos saugyklos mokslo darbuotojos, filologijos mokslų daktarės Sanitos Reinsonės, tapo politine sąvoka, nepaklusimo ir pogrindžio metafora. Okupacinei sovietų valdžiai tai buvo nepatogi, sunkiai sukontroliuojama erdvė, užtat daugybei vietos gyventojų – prieglobstis nuo arešto ir represijų.

S. Reinsonė parengė sakytinės istorijos knygą „Miško dukros: 12 moterų apie gyvenimą namie, miške, kalėjime“ (Dienas Grāmata, 2015). Apibūdinimas „miško dukros“ paimtas iš latvių folkloro – liaudies dainų.

Nesvarbu, kiek ten laiko praleista – penkios dienos ar devyneri metai, visoms dvylikai pasakotojų miškas – ypatingas gyvenimo etapas, ženklinantis asmenines ir šeimos tragedijas, praradimus, bylojantis apie valią gyventi ir nepasiduoti.

Miškas ir bunkeriai – patys pirmieji Lienytės Sestulės vaikystės atsiminimai. Į knygą taip pat sudėtos tuomečių paauglių Reginos Tylibos, Domicelės Pundurės, Eleonoros Polisadovos, ką tik pilnametystėn įžengusių Brunhildos Ausmos Fogelės ir Hildos Miezytės, dvidešimtmečių Michalinos Supės, Anos Šmitės, Dzidros Bukatės, Leontynės Sluckos, Antonijos Žmuidinios ir Lidijos Kalcenavos gyvenimo istorijos.

Pagal šią knygą Valmieros dramos teatre pernai buvo pastatytas spektaklis (režisierius Martinis Eichė). Per teatro gastroles Rygoje jis rodytas vadinamojo Kampinio namo (KGB) rūsiuose. Pastate, kuriame kalėti teko ne vienai miško dukrai.

Taigi moterų balsai iš S. Reinsonės knygos.

Vertėjas

                                                 Padainuok man, miško dukra,

                                                          Tu dainelių daug mokėjai,

                                                          Tave mokė lakštingėlė

                                                          Krūmely tupėdama.

Lienytė Sestulė

Kaip mes išėjom į mišką, to neprisimenu. Bet, kalbant apie mamytę, jai juk nebuvo iš ko rinktis. Supraskit, kaip viskas tragiška – ji viena liko su dviem vaikais. Vyras miške. Niekas jos nepasigailės. Ji neturėjo kur dėtis! Be to, jeigu du žmonės myli vienas kitą, jeigu yra tikra meilė…

Iš pradžių apsistojom dideliam bunkery, kur daug žmonių, bet paskui tėtė su mama ir mumis, abiem mergaitėm, išėjo, nes mes buvom du maži vaikai, ir visi kiti, aišku, nesutiko, kad ten gyventume.

Tėtė be galo gerai orientavosi miške. Žmonės stebėdavosi, kaip jis taip sugeba. Tėtė vis juokdavosi, kad miške jis kaip namie. Prisimenu, kaip bridom per sniegą, po to kažkokioj daržinėj miegojom. Sesuo dar siaubingai peršalo tada. Aš, tokia mažytė, tikriausiai buvau šiltai susupstyta.

Gyvenom mes ten iš žmonių malonės, tų, kurie mums nešdavo maisto. Kai atnešdavo buteliuką pieno, man duodavo nulaižyti kamštuką. Kamštukus susukdavo iš laikraščio, įkišdavo ir iš vidaus ant jų prilipdavo grietinėlės.

Tėtė nuostabiai mokėjo įrengti bunkerius. Galėjai stovėti viršuj ir neįtarti, kad po tavim bunkeris. Mums buvo draudžiama išeiti į lauką. Bet sykį nutiko taip. Tėtė turėjo slides, nes žiemą jų reikia. Pati nežinau, kaip nutvėriau vieną slidę, išlindau laukan ir truputį paslidinėjau. Žinoma, kur jau labai toli su viena slide nukeliausi, parvirtau ir iškart buvau pargabenta atgal. Tada tai gavau pylos. Mama irgi. Bet viskas suprantama – tai buvo mūsų gyvybės ir mirties klausimas.

Pačioj gyvenimo miške pabaigoj mama eglių jaunuolyne įsigudrino auginti bulves.

Aš buvau maža mergytė ir labai labai norėjau žaisti teatrą, ir sakau mamai ir tėtei: „Žaiskim teatrą!“ – „Ir ką gi mes vaidinsim?“ Trejų metukų aš jau mokėjau skaityti, buvau skaičiusi latvių liaudies pasakų. „Nesvarbu ką, aš galiu būti ir kvailutis, tiktai vaidinkim!“ Mama paskui dar ilgai iš to juokdavosi. Normalių lėlių ten neturėjom, mūsų lėlės buvo iš pjuvenų, iš skalučių. Drabužius galėjai iškirpti iš popieriaus, iš laikraščių, jeigu jų būdavo. Skudurų ten jokių neturėjom.

Mano mamytė buvo anglų kalbos mokytoja. Bunkeryje ji mano seserį mokė skaityti ir anglų kalbos. O aš vis žiūrėdavau, kaip mama moko. Taip ir išmokau skaityti – žiūrėdama. Sesuo vienąkart sako mamai, kad ir sesutė jau moka skaityti. Mama netikėjo. Pasirodo, tikrai moku.

Tėvas visus bunkerius užminuodavo. Jis sakydavo taip: „Gyvas aš tiems niekšams nepasiduosiu.“ Nebuvo pasimiršę 1941-ieji. Tada išvežė mamos giminaitį, Anglų instituto direktorių Janį Šmitą su žmona…

Bet žmogus nėra savo likimo lėmėjas. Tėtė spėjo įrengti dar vieną bunkerį, bet užminuoti nebespėjo. Taip mus visus ir suėmė gyvus.

Tas viskas man lyg per miglą. Labai menkai atsimenu, ko gi jūs norit iš trejų metų vaiko? Trejų metukų aš atsidūriau miške. O kai buvau šešerių su puse, mus suėmė. Todėl tų prisiminimų mažai, ir – kaip jau visiems vaikams – tavęs nemuša, tai ir gerai. Jeigu pačiam neskauda, ką išgyvena suaugusieji, tau nerūpi. Jokio geresnio gyvenimo aš nebuvau mačiusi. Prisimenu, kaip kartą mums į bunkerį atvežė duonelės. Tokios siaubingai karčios. Tuo metu Piebalgos žmonės neturėjo iš ko kepti duoną. Į ją buvo primaišyta ar žirnių, ar žievių, negaliu pasakyti ko. Jau kartu tai kartu. Bet kai nori valgyti, valgai ir tokią. Gali nevalgyti, numirsi badu.

Dabar prisiminsiu tą momentą, kai mūsų bunkerį apsupo. Aš gulėjau. Ten buvo padaryti tokie gultai. Tame kampe, kur aš gulėjau, buvo kiaurymė. Staiga pabiro smėlis! Jaučiu, kad esu sužeista. Jaučiu, kaip man per veidą teka kraujas. Neskaudėjo nė truputėlio. Tikriausiai todėl, kad buvau šoko būsenos. Tiktai protu suvokiau, kas nutiko. Ir tada netekau sąmonės. Paskui atsimenu jau kad guliu ant operacinio stalo. Virš manęs pasilenkusi tokia moteris. Man atrodo, su balta skarele. Mačiau tos moters akis. Virš jos – lemputė. Operacinės lemputė, todėl labai ryški. Ir matau milžiniškas išplėstas akis ir girdžiu moters balsą, jaunos moters, kuri sako: „Daktare, siaubas, daktare, ji atsibudo!“

Paskui pabudau. Baisiai skaudėjo galvą, o kaipgi, operavo juk… Nors kaip reikiant ir neišoperavo, aš tą skeveldrą ir po šiai dienai jaučiu…

●

Mano randas labai krisdavo į akis. Dėl jo jaučiausi be galo, be galo blogai. Bet paskui klasės mergaitės mane išmokė paslėpti jį po plaukais. Kol nepapūsdavo vėjas. Tada kas nors labai netaktiškai paklausdavo: „Ką?! Tavo veide randas?“ Iki kokių šešiolikos metų labai išgyvenau. Galbūt iš dalies dėl to ir viena likau… Bet kuris kitas žmogus man galėjo rėžti: „Tu bandito vaikas.“

Robert Frank. Marija su didele ramune plaukuose. 1953

Regina Tyliba

Mano tėvas Karlis buvo labai pramanus. 1932 metais jis pasistatė naujus namus. Tuo metu statomi namai nebuvo itin dideli, kambarėliai maži, bet jų daug. Mūsų buvo penki kambariai ir dar vienas didelis kambarys, kurį vadinom sale. Neapkūrenamas. Nu ir buvo erdvi, patogi virtuvytė. Iš abiejų namo pusių balkonai. Tokios verandėlės, bet vadinom balkonais. Vienas įstiklintas, kitas ne. Visur aplink namą – obelų sodas. Turėjom ir bičių, tvenkinys buvo. Vidžemėj tada augino linus. Gyvuliukų laikėm. Arkliai visada bent du, ir dar vienas jaunas žirgelis. Dirbo visi nugarų neištiesdami. Mane irgi prie darbų pristatydavo, o aš taikydavau pasprukti. Vienintelis, kas man patiko, tai gėlių lysves ravėti, o tvarte tai jau labai nepatiko.

Visko turėjom, duonos niekad netrūko, nei baltos, nei juodos. Nu visko, visko, visko buvo. Tarp kitko, mūsų šeima buvo ne tik darbšti, bet ir be galo muzikali. Visi muzikalūs. Aliai vieno! Per šventes – Jonines, Kalėdas, Naujuosius metus – visas apylinkės jaunimas sueidavo pas mus. Grojom citra, akordeonu, smuiku, buvo ir toks pučiamasis instrumentas, aš net nežinau, kaip vadinasi. Panašus lyg į valtorną, bet ar valtorna, nežinau. Aš grojau pianinu ir akordeonu. Iš klausos. Kad tėvai grotų, nesu mačiusi. Jie buvo nuo darbų pavargę. Tada gi dirbdavo nuo saulėtekio iki saulėlydžio, nu be galo daug dirbo.

●

Kūtėj, kur slėpėsi brolis, buvo pritaisyta taip, kad su virve galėjai nuleisti ir iškelti pintinę. Sesuo nešdavo pietus. Mūsų namai stovėjo priešais kalną. O man reikėdavo eiti sargybą, kai sesuo nešdavo broliui pietus. Ir kartą aš, žinai, vaikas, užsižaidžiau, ir staiga matau, kad čekistų mašina jau suka į mūsų keliuką. Ir aš siaubingai surinku! Ir taip bėgu! Žaibo greičiu. Ir apsisiusiojau. Persigandau baisiausiai. Įbėgu kieman ir klykiu. Ir įvažiuoja tie čekistai, sutrikę žiūri, kas čia tam vaikui: „O kodėl bėgai? Ką norėjai perspėti?“ Ima mane kvosti, o aš tik klykiu ir bliaunu visa gerkle.

Taip, čekistai tąkart gąsdino, kad pakars ar dar ką ten padarys. Kodėl bėgai? Sakau, man jų be galo baisu. O tai kodėl baisu? O sesuo jau viską, ką reikia, padariusi. Jie ieškojo brolio, bet, aišku, nerado. Tada tėvui buvo pasakyta: „Jeigu nebus rezultatų, sunaikinsim visą šeimą.“ Taip ir pasakė. Ką turėjom daryti? Kai ėjom iš namų, sesuo kieme pasodino ąžuoliuką…

●

Bijojau siaubingai. Bet dar labiau norėjau gyventi, kad ir kas būtų. Baisiai norėjau gyventi! Sesuo man pasakė: „Tu, maže, tu pasilik…“ Mane jie maže vadino visą laiką. Aš juk jauniausia, šešiolikos metų. „Tu pasilik, kada nors viską papasakosi. Tavęs nekankins, o mes nepasiduosim.“ Sesuo Dzidra ir jos draugas Zarinis buvo iš anksto susitarę: jeigu kas, gyvi nepasiduos.

Bunkeris buvo eigulio namuose po grindimis. Staiga šūviai. Triukšmas. Į kambarį sueina žmonės, kalba garsiai, rusiškai. Vaikšto ir visur daužo grindis. Šautuvų buožėm. Šeimininkas sušunka: „Pasiduokit, mes apsupti!“ Tada viskas paaiškėjo. Ir iškart nuaidėjo šūvis. Zarinis pirma nušovė seserį, paskui nusišovė pats. Tai buvo siaubas… Toks parako kvapas… Bet aš vis tiek galvoju – o aš gyvensiu. Išgirdau šeimininką sakant: „Atidaryk angą!“ Aš atidariau. Tada jis sako: „Tu lįsk lauk. Aš einu įkalbėsiu kitus pasiduoti.“ Įlindo vidun. Paėmė Zarinio šautuvą. Šaudyti mokėjo, juk eigulys. Nusišovė ir jis. Iškart.

Čekistai, sulindę vidun, ten dar šaudė. Tik nebebuvo ką šaudyti. Visi jau negyvi. Nuo patirtų baisenybių buvau it apdujusi. Po to iškėlė lavonus. Vėl siaubas…

Eigulys matomoj vietoj buvo pristatęs daug didelių vyno butelių. Sakė pripylęs ten kažkokių nuodų, o čekistai tądien iš to didelio džiaugsmo pasigėrė. Virto vienas po kito. Iškvietė pagalbą. Kai ką išgelbėjo, o kitų nebegalėjo. Eigulys numatė, kad kas nors tokio gali atsitikti, ir buvo pasiruošęs. Ten baisiai daug kareivių buvo. Visas pulkas. Sodyba dviem lankais buvusi apsupta. Prieš tai jie likvidavo Graškalnių bunkerį. Ten žuvo mano brolis Imantas ir sesuo Mirdza.

Iš pradžių mane laikė Cėsių ČK būstinėje. Tardymai paprastai vykdavo naktį. Tada užleisdavo garsią muziką. Jeigu groja muzika, jau žinok, kad kankina ir muša. Čia tam, kad nesigirdėtų, kaip žmogus rėkia.

Nu ir toks epizodas. Veda mane tardyti. Kai baigdavo tardyti vieną kalinį, nuvesdavo jį atgal į kamerą ir tik tada vesdavo kitą, kad tardomieji koridoriuje nesusitiktų. Bet manieji sargai nepalaukė, atidarė duris ir liepia eiti į tardymo kambarį. Ir kai aš jau einu, iš ten išveda vieną sumuštąjį. Dviese suėmę už parankių. Jis nebepaėjo! Nebepastovėjo. Visas veidas paplūdęs kraujais. O Viešpatie, kaip aš pradėjau rėkti! O Viešpatie! Tąkart tardoma nė žodžio negalėjau pratarti. Siaubas, siaubas! Juk ne šiaip sau partizanai nusišaudavo.

●

Balandžio 16 dieną Raunoje kasmet susitinka tie, kas gyveno bunkeriuose, kas buvo represuoti. Kažkuris ir sako: „Taip ir taip, mes atleidžiame, nes jie nežinojo, ką daro. Jiems taip buvo įsakyta.“ Aš pasakiau: „O aš neatleidžiu!“ Jokio atleidimo šitokiems pabaisoms. Aš negaliu atleisti.

Hilda Miezytė

Aš gimiau Rygoje, bet augau pas senelius, nes mano tėtė susirgo džiova, limpama liga. Ganiau gyvuliukus, ir dainavau, ir šokau miške. Dūdeles sukau, po medžius karsčiausi, paukštelių lizdų ieškojau. Kaip berniūkštis! Visos kojos buvo nubrozdintos.

Tėtė numirė, mama jauna liko viena, paskui antrąsyk ištekėjo. Aš, baigusi mokyklą, dirbau ūkyje. Atėjo 1949 metai, trėmimai. Daug kas išbėgo į miškus su visom šeimom.

Mano patėvis buvo partizanų rėmėjas. Galų gale ir pats išėjo į mišką. Tada mane ir mamytę ėmė vežioti tardyti. Atvažiuoja ir vežasi į Viesytę. Įsiveda po vieną. Su mama elgėsi labai šiurkščiai, mušė. Tada abidvi paleidžia. Atgal jau pačioms reikia pareiti. Kokius septynis kilometrus. Gyvenam toliau. Po kiek laiko ir vėl prisistato! Šitaip mus vežiojo, vežiojo, vežiojo, kol kartą atvažiavo juodoji berta, kaip vadino tą mašiną, išsivežė mamytę ir nebepaleido. Mane paliko. Būtų ir mane paėmę, bet tyčia paliko, kad užkluptų partizanus. Tikėjosi, kad jie ateis pas mane duonos, arba galvojo, kad aš jiems nešiu. Kaip ilgai aš gyvenau apimta baimės, neprisimenu. Šalia nebuvo nė vieno, ko būčiau galėjusi pasiklausti patarimo. Partizanai mane pakvietė, taip ir išėjau į mišką. Vis tiek man nebūtų buvę gyvenimo. Mama nuteista ir ištremta į Omską. Turėjau jaunesnę sesutę, ją auginti paėmė mamos sesuo.

Miške teko pagyventi pusmetį. Gyvenau bunkeryje su daugiau nei dešimčia žmonių. Visą laiką buvo baisu.

●

Prisimenu, kad tą mūšio dieną lengvai snyguriavo, bet šalta nebuvo. Leido mums galelį paėjėti, tada pradėjo šaudyti. Tuoj vieną sužeidė į galvą. Viską gerai atsimenu, tarsi šiandien būtų vykę. Kitam peršovė ranką. Tas jau nebe šaulys. Supratom, kad mums galas. Šauna vieną, šauna kitą. Penkias valandas šaudė! Kaip kare! Visiškai kaip kare! Ten jie turėjo tokius ginklus su apskritais diskais. Ir tame diske daug patronų. Oi, kiek kulkų iš jo paleidžia! Ne šiaip koks šautuvėlis. Ir granatos buvo, šunys buvo, garsiakalbiai buvo. Mūsiškiai atsišaudė. Bėgom mes visiškai pakrikę. Nebesupranti, ką daryti. Ir kai jie pamatė, kad per mažai tų jų kareivių, kad sunku bus jiems mus apsupti, tada išsikvietė pastiprinimą. Atvažiavo dar daugiau kareivių, kad mus apsuptų. Taip mus nuvarė prie tokios pelkutės ir visus išžudė.

Mane suėmė kaip vienintelę likusią gyvą. Tada vedė prie kiekvieno lavono. Tai buvo nepakeliama. Iš viso mūsų buvo dvylika. Kareiviai mane daužė trankė šautuvų buožėmis, kol priėjo jų vyresnysis ir sudraudė. Žinai, pikta ir tiems kareiviams. Jų irgi daug žuvo. Bet kaip aš likau gyva – stebuklai! Net tardytojai kraipė galvas. „Ir kaip ji liko gyva?“ – „Kaip, kaip? O štai taip!“

Tada įlaipino mane į sunkvežimį ir išvežė į Jekabpilį. Ten jau visi žinojo, kad atveš banditką. Atveža mergaitę. Mergaitę jauną. Pats didžiausias „banditas“ – mergaičiukė tamsiais, ilgais plaukais. Net ginklo aš neturėjau. Bet vis tiek Stalino laikais toks įstatymas, kad dvidešimt penkeri metai, ir viskas.

Atvežė vėlai vakare, įkišo į tokią kamurką, nėr kur atsisėsti. Žodžiu, kankina, kamuoja. O naktį – tardymai, vis naktį. Ir staiga man visą veidą išberia pūkšlėmis. Tikriausiai tai buvo dilgėlinė. Siaubingai niežėjo. Tardytojas rusas ėmė rėkti, kas čia man atsitiko. Sakau: „Niežti, man visur niežti!“ Nuo išgyvenimų ta liga. Vienas iš kareivių sargybinių vis šaukia, kad aš pas baltąsias meškas nukeliausianti. Niršta, kad aš „banditas“. Bent jau nemušė.

Rygos kalėjime vėl tardė ir išlaikė metus. Kartu su kitom politinėm. Kareivių ir ten buvo visokių. Vienas pasitaikė minkštesnės širdies. Mano tie plaukeliai tokie gražūs, ilgi buvo. Tai jis davė man šukas, kad susišukuočiau. „Dievuška, – sako, – tu susišukuok!“ Ir net neatsiėmė tų šukų. Mato gi, kad jaunutė mergaitė!

Maitino mus tik kad gyvybę palaikytume. Visąlaik su tais pačiais drabužiais, nei išsiskalbti, nei nieko. Ir kaip tik naktis, taip tardyti, kaip tik naktis, taip tardyti.

Teismas, dvidešimt penkeri metai. Siaubingas pojūtis. Tartum visam gyvenimui. Visam laikui iš Latvijos. Išbrauktas iš gyvenimo. Pririnko pilną ešeloną ir pirmyn į Rusiją. Vienas kareivis man sako rusiškai: „Mergaite, mergaite, nebijok. Nuveš tave į Rusiją, į lagerį. Nuveš ir ten valgyt duos geriau negu čia.“

●

Su vyru mes buvom pažįstami dar prieš mišką. Buvom draugai. Ir vėliau jį paėmė į armiją. Aš išėjau į mišką. O toj armijoj jo pažįstamas tiems ten išpasakojo, kad jo draugas bendravęs su „bandite“. Supranti? Išdavė! Tada daug nereikėjo. Stalino laikais vieną ne tokį žodį ištarei – kas nors jau ir pranešė. Ir tave iškart sodina. Taip ir jį – iš tarnybos paėmė, įkalino. Ir jis gavo Sibirą. Tais laikais daug buvo stukačių. Kalbi su žmogum ir nežinai, kas jis per vienas. Tas jo draugas už tai gavo atostogų, namo buvo parvykęs.

Kai abudu grįžom į Latviją, susituokėm. Kai kurie šnairavo: „Žinom, žinom, kur tu buvai…“ Manot, malonu? Bet tokie buvo laikai, nieko nepadarysi. Tylėk, ir viskas.

Vyras jau seniai miręs. Avarija… Sūnui buvo tik šešeri metukai. Aš dirbau visokius darbus, turiu garbės raštų. Tada dar buvau stipri, viską galėjau, visur suspėjau. Mano tokia nuostata – žmogus turi būti užsigrūdinęs. Nebijoti jokio darbo ir niekada negalvoti, kad ko nors negali ar nenori.

Kai Atgimimo metais pirmąkart išgirdau Latvijos himną… Aš apsiverkiau. Kalėdama Mordovijoj nesitikėjau kada nors sugrįšianti. Apie tai, kas man nutiko, niekam nepasakojau. Nei sūnui, nei giminaičiams, niekam. Jokiu būdu! Ir kiek metų praėjo, kol mane susirado istorikai! Iš pradžių nenorėjau kalbėti, nenorėjau nieko pasakoti nei nieko prisiminti. Bet ačiū tiems žmonėms, ačiū jiems, kad mane suieškojo!

Michalina Supė (Žuvėdra)

Mano brolelis mamai nesakė, kad tėvas nušautas. Pasakė, kad gal tik sužeistas… Bet jis matė tėvo kepurę, pilną kraujo ir smegenų, nes jį šovė į galvą. O mamytė nieko ir nežinojo. Prašo: „Pasakyk, Pėteryti, ar tėvas gyvas, ar miręs, ko man Dievulį melsti?“ Pėteris sako: „Nu, lauksim, lauksim…“ Kol laukėm, buvo dar vienas antpuolis. Ir tada žuvo mamytė. Tada dar gyvulėliai visi su mumis buvo…

Kai tėvas su motina žuvo, seserį Genę Pėteris pasiėmė pas save. Genutė rašė dienoraštį. Kai ji buvo atėjusi pas mus, turėjo tokį sąsiuvinėlį, ten buvo parašyta: „Mirtis fašistams! Mirtis komunistams!“ Ir Latvijos vėliavytė nupiešta. Kai ką ir aš užsirašydavau, bet ką tu ten daug prirašysi? Paklius į čekistų rankas, ir viskas, kas parašyta, atsisuks prieš tave.

Pėterį nušovė 1946 metų balandžio pirmą. Būrys iš pradžių nuo manęs slėpė. Nesakė. Vėliau tik man draugas pasakė, kad brolis žuvo. Kai išgirdau, kaip aš pašokau! Kaip suklykiau! Pėterytis nebegyvas.

Genę nušovė 1946 metų rugsėjo devintą. Ir tada nuo manęs slėpė. Tik pasakė, kad viena moteris iš Karleno būrio žuvo. Ten trys moterys buvo. Bet man nesakė, kad Genė. Ją irgi, kaip visus, nuvežė į Viliaką, paguldė autobusų stotelėj, tokią be drabužių. O mano jauniausia sesuo Aldona visus nušautuosius matė – motiną, tėvą, brolį ir mūsų sesutę. Jai reikėjo eiti žiūrėti. Ji sėdėjo kalėjime, jai buvo šešiolika, kai ją suėmė.

Žiemą bunkery kasėmės giliau, kad būtų sausiau. Aukštis ten toks, kad galėtum stovėti. Nupjaudavo medžių, padarydavo lubas. Bet prasidėjus didžiajam polaidžiui reikėdavo greitai grindis kelti aukščiau. Vasarą gyvendavom palapinėse. Tada jau gerai. Palapines greit pastatai, greit išardai. Bet jei naktį smarkiai lyja, atsibundi vandeny. Visas šlapias!

Kai išeidavom žygin, visada eidavau prieky. Nes gera klausa ir geras regėjimas. Stovykloj irgi. Sėdim prie ugniakuro, ir jei aš įsiklausau, visi iškart suklūsta ir žiūri į mane. Kas ten? Gal šnipas vaikšto? Ar vilkas? Kartą per vieną žygį miegojom. Prabundu ir matau – eina čekistai visai netoliese. Aš sustingau ir nejudu. Vaikinai miega. Po to tik jiems papasakojau. O tie kaip ėjo, taip nuėjo.

Sutikdavom ir vilkų. Kartą sėdim visi prie upeliuko po lazdynu, ilsimės. Girdžiu, kažkas traška! Žiūrim – ateina vilkė su trim vaikais! Mes sėdim tyliai kaip pelytės. Ateina tiesiai prie mūsų. Man ir dabar akyse tas vaizdas.

Kitąkart dar buvo, kad lindom apsistoti į tankmę, kur vilkai gyvena, nes ten čekistai nekelia kojos. Įlendam, o ten vilkų šviežiai pakakota. Pasistatom palapinę. Vaikinai eina medžioti, o mane palieka stovykloj. Nu ir tada Dievas man atsiuntė tokį miegą, kad užmigau ir nieko negirdėjau. Šiaip negalima taip užmigti, gali kas nors ateiti, iššnipinėti, ir bus baigta. Ir dabar vaikinai girdi, kad vilkai staugia. Galvoja, kad man jau pilnos kelnės, o aš taip saldžiai užmigus! Matai, kaip buvo!

Ir kitų gyvūnų matydavom – briedžių, paukštelių visokiausių. Gražu. Guliu sau po lazdynu. Ten lakštingala suokia, tada gegutėlė, tada volungėlė. Geniukas kala. Tik dairykis! Kurapkytės ten, kur bruknių yra. Toks kalniukas buvo netoli stovyklos, nueinu, atsisėdu priešais saulutę. Paskaitau maldaknygę, pavalgau dar uogyčių, pasėdžiu ramiai. Ir lapės, taip, oi, viena lapė tai virš bunkerio vis vaikštinėdavo. Negerai, nelaimę buria…

Stovyklą saugojom. Buvo keli postai. Aš pati budėdavau – jeigu norėdavau, galėdavau imti šautuvą, jei ne – stovėk be ginklo, bet su ginklu saugiau. Tuo mažuoju mokėjau šaudyti. Bet aš žinojau, visada sau sakydavau, kad aš nepasiduosiu, šaudysiu, kol mane nušaus. Šaudysiu, ir baigta. Bet pati nesišausiu.

Kokius šešis kartus buvau akis į akį susitikus su čekistais. Jie šaudo, o aš vis lieku gyva. Nenušovė manęs. Viskas Dievo valioj! Baisiausia apsuptis buvo 1950-ųjų kovą. Kaip tada šaudė! Kulkos zvimbė man pro ausis, drabužiai buvo peršauti. Visi stebis. Aš sakau – esu šaudyta nesušaudyta. Šovė ir nenušovė, visos kulkos pro šalį. Kitus šauna ir nušauna, o aš lieku gyva, net nesužeista. Kai mane areštavo, čekistai patikrino, ar nebuvau sužeista. Nebuvau! Nė karto! Niekur! Na, ir kaip taip galėjo būti?

Miške mes visi latgalietiškai kalbėjom. Taigi mes latgaliečiai! Bet rusų irgi buvo miške. Juos irgi purtė Latgaloje. Areštuodavo, turtą atimdavo, taip pat kaip ir latvius. Buvo vienas būrys, Stankevičiaus būrys, ten buvo rusai. Oi! Išstūmė juos iš jų miško, tai dalis atėjo pas mus. Patriotai buvo. Vieni žuvo, kitus paėmė gyvus.

●

Iš Vorkutos į Latviją parsivežiau kirvuką. Pagalvojau, kad reikės gi man skaldyti malkas – pravers. Ten kasdavau visokias tranšėjas, reikėjo kirvio ir lopetos. Išvažiuodama paklausiau, ar galėčiau juos pasiimti. Leido. Dar atsivežiau laikroduką. Va šitą, kur ant stalo. Tris dienas paeina, tada sustoja, reikia prisukti ir vėl eina. Dar turiu iš Vorkutos bidonėlį. Aš daug ką išsiunčiau į muziejų. Viena iš kalinių, su kuria kartu buvom, gyvena Lizume. Ji buvo nuvažiavus į Vorkutą ekskursijon. Užėjo į Vorkutos muziejų, ir, pasirodo, ten viskas tik apie tai, kaip komjaunuoliai stato miestą. Vien tik komjaunuoliai! Ji sako muziejininkei: „Ne komjaunuoliai statė, mes statėm!“ O ta muziejininkė: „Prašau atsiųsti eksponatų, ką tik turit, viską siųskit, viskas pravers.“ Aš turėjau katiliuką, lopetą, kirvuką ir peiliuką, šaukštelį, šakutę, viską aš turėjau! Ir išsiunčiau viską, ir dar dvi lėkšteles. Mes susirašinėjom su ta muziejaus darbuotoja, ji tik: Spasiba, spasiba, spasiba!

Labiausiai norėtųs, kad būtų sveikatos. Devyneri metai po pelkes braidyta šlapiom kojom. Čia, namie, batus gali išsidžiovinti, o ten vaikščiojom šlapiom kojom… Vasarą buvo lengviau, žiemą baisiai sunku. Dabar, senatvėj, galvoju – kaip aš ir atlaikiau?

Ana Šmitė

Tokia saulėta diena buvo. Balandžio pabaiga, balandžio 28 dieną mane areštavo. Jie šaukia: „Rankas aukštyn!“ Aš stoviu, nei keliu rankų, nei ką. Priėjo, iškratė, ar nieko neturiu. Pradėjo klausinėti, kur gyvenu. Mūsų Lyvanų šilas – didžiulis miškas. „Miške gyvenu.“ – „Einam! Parodysi tą vietą!“ Aš sakau: „Kaipgi aš ką parodysiu? Kai vyrai eidavo, jie turėjo kompasus, jie žinojo tą vietą. O aš iš kur žinau? Miškas ir miškas.“

Bet jie veda mane į mišką. Baksnoja visą laiką. Nu ir jie sako: „Tu mus už nosies vedžioji. Mes tave pakarsim.“ Ten tokia aikštumėlė, o aikštumėlėj beržiukas. Rankos storumo. Du kareiviai nulenkė tą beržiuką, pririšo virvę, o tada tą virvę užnėrė man ant kaklo. Ir tada paleido beržiuką. O kas buvo toliau, nežinau, aš praradau sąmonę. Kai atsipeikėjau, nebebuvo virvės, nieko. Du vyrai klūpom iš abiejų pusių. Ar jie man dirbtinį kvėpavimą darė, ar ką, aš nežinau. Tada jie mane veda atgal. O aš nėščia buvau. Aštuntas mėnuo. Pilvas didelis. O aš nepaeinu, jėgų nėr, rankos kojos dreba. Tada jie šauna man palei pat ausis. Dar man ausis užgulė, pradėjo skaudėt.

Išėjom iš miško, važiuoja kažkas su vežimu. Kareiviai sustabdė, liepė vežti mane į mokyklą. Ten prasėdėjau naktį. O rytą – į Preilių milicijos skyrių. Kitą rytą vežė į Daugpilį, iš ten siuntė į Rygą. O Rygoje aš gimdžiau. Buvo 1947 metų birželio 14 diena. Vaikui virkštelė triskart aplink kaklą apsisukus. Kentėjau skausmus ilgiau kaip parą. Tada jie iškvietė du sargybinius, kad mane saugotų, ir nuvežė į tikrą ligoninę. Saulei tekant man gimė dukrytė. Aš daug kraujo netekau. O mergytė buvo visa mėlyna. Kratė ją už kojų, guldė į karštą, šaltą vandenį. Aš dvi naktis buvau nemiegojusi dėl tų skausmų. Kaip užmigau, tai jau ilgai miegojau. Išeidama daktarė, jaunutė studentė iš Maskvos, mane žadino, bet aš niekaip neatsibudau. Taip man palatos moterys pasakojo. Pasižiūrėjo, kad nekraujuoju, ir išėjo. Buvo sekmadienis. Pirmadienį daktarė ateina, aš jos klausiu: „Kur mano dukra?“ Ji žiūri į mane: „O tu žinai, koks jos vardas?“ Pasirodo, vardas jau duotas! Daktarė sako: „Tu buvai taip įmigusi, o man reikėjo dokumentus užpildyti. Tai aš jai savo vardą daviau. Valentina! Užaugs – daktarė bus!“ Daktare netapo – medicinos sesuo! Taip ir liko tas vardas.

Gimus dukrytei mane šešiems mėnesiams paliko ramybėj. Nekibo. Po šešių mėnesių išsiuntė atgal į Daugpilį. Kameroj turėjau vonelę. Vakare, kai dalindavo kipiatoką, tai man pripildavo du kibirus karšto vandens. Davė kažkokių skuduriukų ir vieną vaikišką antklodėlę. Ir keturis keturkampius gabalėlius iš suplėšytų paklodžių. Plonyčius, nedidelius. Vakare išskalbdavau, kad per naktį išdžiūtų.

Kelios ten gimdžiusios moterys neturėjo pieno, neturėjo kuo pamaitinti kūdikių. Visi tie vaikeliai ir numirė, nė vienas neatlaikė. Aš tik stebiuos, iš kur aš to pieno turėjau, kad metus savo mergytę galėjau maitinti tik juo. O ji tokia smagi buvo. Ateina seselė ir sako: „O, gera motina, geras pienas!“ Nu ką, paaugo, reikia drabužių. Siuvau pati. Man taip pasisekė, kad ta seselė – ji žydė buvo – tokia bajava, ji atnešė man savo senų drabužių, adatą ir siūlų, ir aš pati siuvau. Buvau juk mokiusis žemės ūkio mokykloj, mokėjau… Siūdavau tokias suknytes. Prižiūrėtojai žinojo, kad turiu adatą, nieko nesakydavo. Bet kartą viską atėmė. Pats viršininkas. Ėjo pro šalį ir pasižiūrėjo pro langiuką. Pamatė, kad sėdžiu nugara. Suprato gi, kad siuvu – ranką vis kilnoju.

Kai mane teisė, jai nebuvo metukų. Po teismo išsiuntė į Valmierą, bet laikyti kalėjime nebenorėjo. Išvežti irgi negalėjo, nes turėjau vaiką. Vaiką iš motinos atimti galėjo tik po dvejų metų. Buvom Valmieros dvare. Aš vienintelė politinė, visos kitos – kriminalinės. Dukrą paėmė į darželį. Ten ji pradėjo sirgti, nes buvo tik prie manęs pripratusi. O ten staiga tik svetimi. Pradėjo viduriuoti. Mes tada pelkėj durpes kasėm. Kaip tik buvo mėlynių laikas, o mėlynės labai padeda. Pririnkau dvi stiklines uogų ir perdaviau, kad išvirtų dukrytei kisieliaus. Matydavomės tik kartą per savaitę, sekmadieniais. Kaip tik atveda, taip ji ir užmiega prie manęs. Apsikabina man kaklą ir nesiduoda išvedama, rauda. Abidvi raudam. Jinai to neprisimena, nieko neprisimena.

●

Kai buvau šiaurėj, lagery, Stalinas mums neleido rašyti laiškų. Gyvenom nieko nežinodami. Nieko apie dukrą nežinojau. Paskui jau buvo galima parašyti vieną laišką per metus. Lagerio viršininkas buvo siaubingai nežmoniškas. Įkišo mane į karcerį penkioms paroms už tai, kad aš, dirbdama ligoninėj, pati susirgusi pasišildžiau tokiu šildomuoju aparatu. Davė man vieną bušlatą. Žiemą ten taip šalta! Aš viena suknute ten sėdėjau. Gerai, kad dviese buvom, tai surėmėm nugaras ir viena kitą šildėm. Ir ji turi bušlatą, ir aš. Vieną pasitiesėm, kitu apsiklojom.

Iš Rusijos buvo atitremtos seselės vienuolės. Jos žuvo. Labai man jų buvo gaila. Matai, jos nepakluso. Nesirengė lagerio drabužių, liko su savais. Jas apgyvendino atskiram barake. Žinojo, kad per pasninką mėsos jos nevalgo, o joms pasakydavo, kad šiandien bus mėsiškas valgis. Mes ten akyse mėsos nebuvom matę! Tik žuvų galvas sriuboj. Jos nevalgydavo. Atsisakydavo. Galima sakyti, mirė badu. Mums liepė kasti duobę. Tengi tas amžinas įšalas. Labai sunku kasti. Jų buvo ir jaunų, ir senų, ir jos labai gražiai giedodavo, balsai tokie gražūs, sakytum, vargonai gaudžia.

Atbuvau penkerius griežtojo režimo metus. Su Valentina susitikau, kai ji ėjo jau į antrą klasę. Ji paklausė: „Jeigu tu motina, dėl ko manęs anksčiau nepasiėmei?“ Ir dar ilgai, ilgai, ilgai ji abejojo, ar aš jos motina.

Antonija Žmuidinia (Juodoji Raitelė)

Aš buvau siaubingai neklusnus vaikas. Darydavau, kas man šaudavo į galvą, ką tik susigalvodavau. Kiekvieną mielą vakarą mane norėdavo lupti rankšluosčiu. Bet aš palįsdavau po lova, negalėdavo ten pasiekti. Ir viskas kaip nuo žąsies vanduo – jokios naudos. Darydavau savaip. Svarbiausia man buvo žirgai. Šešerių jau mokėjau joti. Taip! Privedu žirgą prie ratų, įsilipu į juos, per vieną pusę užsiropščiu ant žirgo, per kitą nukrentu. Visą laiką aš su žirgais. Ir svarbiausia – man jie niekada nepasileisdavo žingine, bet šuoliuodavo kiek įkabindami! Smarkus mano tas būdas. Ir nukrisdavau, ir susitrenkdavau. Mokytis man nepatiko. Todėl baigusi mokyklą išvažiavau į Rėzeknę. Ten buvo Raudonojo Kryžiaus medicinos seserų kursai. Tik vieni metai mokytis.

●

Kai mane pradėjo sekti, iš Latgalos patraukiau į Kuržemę. Pakeleivingom mašinom. Ten turėjau pažįstamų, kurie buvo miške. Arba Sibiras, arba miškas. Tada buvau drąsi. Nieko nebijojau. Galvojau: nušaus – nušaus. Liksiu gyva – nu, liksiu. Bet kad bijočiau? Jokios baimės! Dabar tai jau pagalvočiau. Bet kitos išeities nebuvo. O apie tokią legalizaciją man nė mintis nekilo, nes visus, kas legalizavosi, vėliau vis tiek ištrėmė.

Miške jodinėti negalėjau. Ten jau tik kojom. Eidavom per pelkes, per vandenis, per visur! Jokių kliūčių mums ten nebuvo – eidavom kiaurai. Man tie miškai ir tos pelkės visiškai svetimos buvo. Viena pati niekur ir nevaikščiojau, tik iki vieškelio, kai eidavau vaistų. Vėliau mums vaistų ir visko, ko reikia, atnešdavo ryšininkai. Žinių klausydavomės per radiją. Visą laiką buvo viltis. Net tada, kai mus nuteisė, turėjom vilties! Tik ir laukėm, kada tie dešimt metų praeis. Kitaip nebūtume galėję gyventi.

●

Miške visąlaik buvo ką gydyti, ką slaugyti. Ir visą laiką toks kažkoks neramumas. Bet kitaip negalėjai. Reikėjo tai daryti. Vienam būry mes trys moterys buvom. Be manęs, dar Elza Reboka ir Alvynė Klingerė. O Kabilės būryje buvo tokia Anastazija, bet ją vadino Saga. Toks buvo jos miško vardas. Mano miško vardas – Juodoji Raitelė. Jis atsirado dar vokiečių laikais, kai aš jodavau Rygos–Ventspilio plentu. Ten buvo policijos štabas. Reikėdavo pro jį prajoti. Ir tie policininkai nežinojo, kas aš, iš kur, kuo vardu. Todėl praminė Juodąja Raitele. O kai atsiradau Kabilės būryje, ten vienas vyras, mane pažinojęs nuo tų laikų, visiems papasakojo. Taip ir liko tas vardas. O plaukai mano tikrai labai juodi buvo. Kaip čigono.

●

Grįžusi iš lagerio dirbau vaikų darželiuose medicinos sesele. Alga tik 45 rubliai. O sanitarių – 37 rubliai. Pusbadžiu jos gyveno. Nuo algos iki algos. Košmaras. O dabar medikai kiek gauna? Ir dar šūkauja! Tada nė vieno žodžio negalėjai pasakyti, blogai ar gerai, laikyk liežuvį už dantų. Niekas nežinojo, kad aš dešimt metų Sibire išbuvau. Nė vienam nesipasakojau. Ir tik tada, kai atėjo tie mūsų laikai, parašė apie mane laikrašty…

Mano pensija buvo 60 rublių. Išėjusi į pensiją, regis, beveik dvejus metus prasėdėjau namie ir išėjau dirbti į VEF’o vaikų darželį. Iš ten perėjau į Stamerienos gatvę, kur psichiniai ligoniai. Padirbėjau kelerius metus ir pensiją pasididinau iki 120 rublių. Iš pradžių galvojau: „Kur dabar aš tuos pinigus dėsiu?“

●

Labai jau lėtai mirtis pas mane eina. Niekaip negali ateiti. Prieš keturiasdešimt metų pasisiuvau įkapes. Tokį juodą kostiumėlį. Taip jis man ir guli – nė karto nevilkėtas. Net kandys neėda. Praėjo tiek metų – nebeįlendu. Kitą siuvausi. Tas išgulėjo daugiau kaip dvidešimt metų. Tai dabar jau trečią pirksiu.

P. S. Istorikė Inesė Dreimanė, remdamasi Sėlos nacionalinių partizanų kovų tyrinėtojo Gunaro Blūzmos duomenimis, nurodo septynias Latvijos teritorijoje žuvusias lietuves. Marytė Abarytė žuvo Alūkstos apskrityje 1945 m. Aldona Černiauskaitė ir Aldona Vertibauskienė – Baltmuižos pelkėje prie Subatės 1946 m. Netoliese 1949 m. žuvo ir Ona Balčiūnaitė. Ana Kopytkova 1947 m. atėjo iš lietuvių būrio ir prisijungė prie Arvydo Silinio būrio. Ji žuvo Jekabpilio apskrities Dignajos valsčiaus miške 1949 m. liepos 13 d. Valė Pupeikytė, Antano Streikaus vadovauto lietuvių būrio narė, žuvo Alūkstos apskrities Raudos valsčiaus miške 1945 m. vasarą arba rudenį. Liucija Šileiko nušauta iš pasalų Eglainės valsčiuje 1945 m.

Parengė ir vertė Audrius Musteikis

Šio amžiaus pradžioje du prancūzų psichiatrai mokslininkai Frédéricas Kochmanas ir Jeanas-Albert’as Meynard’as išleido išsamią monografiją apie bipolinį sutrikimą (kai kada dar vadinamą bipoliniu afektiniu sutrikimu, maniakine depresija) Les troubles bipolaires (vėliau ji ne sykį pakartota). Siūlome susipažinti su knygos skyriumi Bipolarité de l’humeur et créativité, kuriame aptariamos bipolinio sutrikimo sąsajos su menine kūryba.

Visuomenė į menininkus ir kūrėjus visais laikais žvelgė ypatingu žvilgsniu. Nors per amžius ir skirtingose pasaulio vietose požiūris kito, labiausiai išplito nuomonė, jog kūryba itin glaudžiai susijusi su pamišimu. Daugelyje kultūrų paprasti žmonės kartais šiek tiek pavydžiai manydavo, kad dažniausiai menininkai – tai kitokios būtybės. Beje, galime pastebėti, kad šis populiarus, kone socialiniu mitu tapęs įvaizdis savo ruožtu taip „prilipo“ prie menininkų, kad jiems išties sudėtinga gyventi sąmoningai su juo daugiau ar mažiau nesusitapatinus. Tiesa ta, kad pagrindo šiai nuomonei suteikė daug menininkų ir garsenybių, pasižymėjusių istorijoje pirmiausia savo kūrybos genialumu, taip pat drauge kartais trikdančiu ir dažnai, deja, dramatišku psichikos nestabilumu, pastūmėjusiu juos jei ne į savižudybę, tai kreiptis į specializuotas institucijas. Nuo pat antikos laikų menininkas ir jo vidaus pasaulis domino didžiuosius protus. Jau Aristotelis svarstė: „Dėl kokios priežasties tokios akivaizdžiai melancholiškos išskirtinių filosofijos, valstybės, poezijos arba meno asmenybių nuotaikos?“, taip vienas pirmųjų pastebėjęs kūrybingų žmonių emocinį trapumą.

Meno istorija, tam tikro laikotarpio kultūros liudininkė, daugeliu aspektų gali tapatintis su žmogaus kančios istorija, tačiau nėra labai aišku, kas yra menininko perteikta emocija, o kas yra jo paties išgyventas skausmas. Visos meno formos atskleidžia šį dvilypį ryšį tarp vaizduojamojo kūrinio ir to, kas paskatino jį sukurti. Autorius gyvena savo kūrinyje, o kūrinys atskleidžia autorių, dažnai „išduodamas“ jo kančią ir būdus, kuriais jis stengėsi tą kančią jei ne įveikti, tai nors suvaldyti. Tapytojai, skulptoriai, literatai – kone visi tam tikru savo meninio gyvenimo momentu jautė poreikį nupiešti, nulipdyti arba aprašyti žmogaus kančias, pasireiškiančias pykčiu, neviltimi, bejėgyste, siaubu, ir, be abejo, pasitelkdavo jų epochai būdingą emocijų raiškos estetiką. Literatūra mums dovanojo gražiausius savo puslapius, kai rašytojai, dažniausiai geriau už gydytojus, savo knygose aprašė didžiuosius psichiatrinius sindromus ir kentėjo drauge su kenčiančiu jų prozoje aprašomu personažu, tuo išduodami savo pačių dvasinę gėlą.

Louis Léopold Boilly. 35 galvų grupė. 1825. Dailės muziejus, Turkuenas, Prancūzija

Santykį, kurį menininkas „užmezga“ su savo paties skausmu ir savo menu, išradingai iliustruoja Marsijo mitas. Graikų mitologijoje Marsijas yra satyro Hiagnio ir mėnulio deivės Selėnės sūnus. Marsijas yra muzikantas ir fleitos išradėjas. Kaip ir visi žmonės, kuriems patinka mesti iššūkį dievams, Marsijas iškviečia į muzikinę dvikovą pasivaržyti dievą Apoloną, tačiau šiam jo muzika ne tik nepatinka, bet ir rėžia ausis. Tuomet Apolonas baudžia vargšą pralaimėjusį Marsiją ir įsako gyvam nunerti odą, taip kaltę simetriškai paversdamas bausme. Apolonas atstovauja menui, o Marsijas – menininkui. Abiejų konfrontacija neišvengiamai pereina į skausmą, kurį simbolizuoja žmogus, nuo savo kūno lupantis odą. Iš kankinio Marsijo mito įkvėpimo sėmėsi Ovidijus „Metamorfozėse“, Mikelandželas, de Ribera ir Kafka.

Akivaizdus ryšys tarp vidinės kančios ir kūrybos žinomas jau seniai, tačiau tik sulaukus XIX a. pasirodė mokslinių refleksijų šia tema. Būtent nuo šios epochos menininkai tam tikra prasme tampa patrauklūs mokslo žmonėms. Medicinos atstovus iš pradžių Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje ypač domino kūrybos psichopatologija. Mozartas, Schumannas, Schopenhaueris, Nietzsche, Goethe, Hӧlderlinas, Rilke, vėliau Sokratas, Pascalis, Rousseau tapo šių studijų objektais, „patografijos“* formomis, o panašūs tyrimai tęsiami visą XX a. Van Goghas, Proustas, Artaud ir nemažai kitų kūrėjų taip pat buvo tiriami analizuojant jų kūrinius ir tų kūrinių apytiksles atsiradimo aplinkybes. Buvo pastebėta, jog kai kurie menininkai išgyveno nuotaikų kaitą, daugiau mažiau susijusią su jų kūrybingumu. Daugelis klasikinių psichiatrų visų pirma atskleidė menininkų ir psichozės ryšį, taip noriau šizofrenijos sričiai priskirdami produktyviąją kūrėjų psichopatologiją.

XX a. pradžioje drauge su psichoanalize atsirado kitas tyrimų būdas, kuriuo siekiama anapus kūrinio iššifruoti autoriaus psichogenetinę struktūrą, pasitelkiant psichobiografinį modelį. Kūrėjai traktuojami kaip sergantys isterine neuroze, nebe šizofrenija, t. y. jie nėra ligoniai tiesiogine šio termino reikšme, o turi sutrikimų, susijusių su Freudo aprašytomis asmenybės psichikos „struktūromis“: id, ego, superego.

Nuo 1970 m. kartu su mokslo tyrimų pažanga pradėti nauji, objektyvesne metodologija pagrįsti tyrimai. Pirmieji atradimai patvirtino, kad labai daug kūrėjų turi psichikos sutrikimų, tačiau šie artimesni nuotaikos (afektiniams) sutrikimams, o ne šizofrenijai. Panašūs vėlesni tyrimai atskleidė, kad pacientai, kamuojami manijos ir depresijos bei panašių simptomų, yra kūrybiškesni, o kūrybinį genialumą iš dalies lemia genetika, iš dalies aplinka.

Vis dėlto pirmieji tyrimai pateikė nerimą keliančių duomenų. Menininkų savižudybių nuošimtis yra 18 kartų didesnis už visų kitų populiacijos narių, sergančiųjų depresija – didesnis nuo 8 iki 10 kartų, o maniakine depresija – nuo 10 iki 20 kartų. Šie nauji atradimai taip pat paaiškina meninį kūrybiškumą ir kitais svariais atžvilgiais, kurie taip pat bus apibendrinti šiame straipsnyje.

Menininkų produktyvumas kūrybinėje karjeroje būna epizodiškas, svyruoja: po ilgų nevaisingų periodų ateina intensyvaus, kone sezoninio aktyvumo laikotarpių. Šie ciklai visais požymiais sutampa su bipolinių sutrikimų ligos ciklais. Yra žinoma, kad savižudybių padažnėja kovo–gegužės mėnesiais, vasarą ypač padaugėja manijos ir hipomanijos epizodų, o didžioji depresija aukščiausią laipsnį pasiekia lygiadienių metu. Tyrimai nustatė, kad kūrėjai itin produktyvūs pavasario pabaigoje ir rudens pradžioje. Pacientų minčių charakteristika hipomanijos, manijos arba depresijos fazių metu pati savaime galėtų paaiškinti bipoliškumo ir meninės kūrybos ryšį. Egzistuoja išties daugybė sąlyčio taškų.

Mintys manijos arba hipomanijos epizodų metu reiškiasi asociacijomis: kartais jos atsitiktinės ir pakrikusios, tačiau dažnai originalios, menkai paklūsta socialinėms normoms, bet tinka kūrybai.

O menininkams ši vaizdinių sugreitėjimu pasižyminti minties forma leidžia išjudinti sąvokas, kolektyvinę atmintį, visuotinai priimtas bendravimo taisykles, suteikia galimybę „žaisti“ su paprastai sustabarėjusiomis intelektinėmis situacijomis, modeliuojant jas savaip, asmeniškai ir būtinai naujoviškai. Negana to: nevaržomas išlaisvėjimas suteikia drąsos, augančios iš paties menininko ir jo aplinkos impulsų, kuriuos jis įsisavina itin greitai ir tvirtai. Emocijų paaštrėjimas dėl jautrumo ir temperamento suvokiamas kaip menininko įkvėpimas, jo pasipriešinimas ir jo individualybė. Menininkus ir bipoliniu sutrikimu sergančius asmenis taip pat vienija bendra aistra išradimams, tyrinėjimams, nuotykiams anapus išmindžiotų takų, naujos erdvės, kuriose jie gali išreikšti savo tapatybę. Be to, pripratę prie padidėjusio jautrumo ir dėmesio savo vidiniam kančios pasauliui, menininkai turi didesnę galimybę nei kiti suvokti kito asmens subjektyvumą, analizuoti kitų individų pajautas, o tai dažnai tampa jų kūrybos versme. Paminėkime dar milžinišką energiją, kuria apdovanoti visi iškilūs menininkai, pasižymėję kaip nepailstantys darbštuoliai, dažniau kūrybiškai ir sėkmingai rizikavę meno srityje ir daug rečiau – socialinėje. O bipoliniu sutrikimu sergantis, nuotaikos svyravimus patiriantis pacientas turi gangreit išmokti mintimis suvaldyti prieštaringas būsenas, įskaitant ir pačias intymiausias, – tai, ko menas apskritai ir reikalauja iš savo tarnų.  

Visi sergantieji bipoliniu sutrikimu, žinoma, nėra kūrėjai ir visi menininkai nebūtinai turi bipolinių sutrikimų, tačiau, atsižvelgiant į minėtus naujus atradimus, dažni menininkų nuotaikų sutrikimai negali būti vien gryno atsitiktinumo rezultatas. Menininkų šeimų istorijose gausu depresijų, manijos laikotarpių ir savižudybių. Garsioje studijoje apie žymius anglų ir amerikiečių rašytojus, tokius kaip lordas Tennysonas, lordas Byronas, Virginia Woolf, Henry ir Williamas Jamesai, Ernestas Hemingwayus, Anne Sexton ir kt., amerikiečių klinikinė psichologė, rašytoja Kay Redfield Jamison konstatuoja, kad visų jų šeimos turėjo paveldimą polinkį į bipolinius sutrikimus ir savižudybę. Taigi egzistuotų tik kūrėjams būdingi bruožai, lemiantys jų nuotaikų sutrikimus, kūrybingumą arba visus juos kartu. Šią predispoziciją lydi milžiniška energija, polinkis į savistabą, padidėjęs jautrumas, gan subtilus priešingybių ir dviprasmybių suvaldymas, intelektinė drąsa, didelis smalsumas ir kone obsesinis perfekcionizmas.

Menai ir kūriniai, žinoma, skiriasi, tačiau jų bendra prigimtis slypi temperamente, kuris išreiškiamas reaguojant į aplinkos poveikius ir, žinoma, pasitelkus fizines subjektų galimybes. Jei bipoliškumas ir kūrybingumas, atsižvelgiant į kai kuriuos jų aspektus, taip susiję, tai menininkus dėl polinkio į nuotaikos sutrikimus reikėtų įvardyti visuomenės rizikos grupe. Kūryba galima, kai pakyla vidutiniškos nuotaikos lygis, bet ji negalima manijos fazėje, kai ką nors įgyvendinti praktiškai labai sunku, nes neįmanoma susikaupti. Be to, anksčiau ar vėliau nuotaikos blogėjimas sukelia intensyvią kančią, kuri naikina kūrybines galias, ir šios depresijos fazių metu virsta tik varganomis pastangomis. Tad ryšio tarp bipoliškumo ir kūrybingumo nepaisyti negalima. Beje, apie psichotropinius vaistus. Jie sukelia tam tikrą šalutinį poveikį, tačiau gydymas turi atsižvelgti į realią afektinių sutrikimų riziką, nes negydoma liga prie savižudiškos mirties priveda penktadalį pacientų, o palikta natūraliai eigai susilpnina, netgi naikina prieš tai buvusias ir realias kūrybines pajėgas.

Pacituokime neuropsichiatrę Nancy Coover Andreassen: „Psichikos liga – tai našta, o kūryba – nuostabi dovana“, taip pat ir Mordecai Richlerį (1931–2001), žydų kilmės kanadiečių rašytoją: „Aš nesikreipiu į šamanus, gydytojus arba psichiatrus. Šekspyras, Tolstojus ar netgi Dickensas suprato daugiau apie žmogaus būtį, kurią patiriate kiekvienas iš jūsų. Jūs pervertinate šarlatanus, kurie tariasi sprendžią žmogaus problemas, o rašytojai, kuriuos paminėjau, to imasi iš esmės.“

Vertė Monika Nemanytė

Su 2013 m. rugsėjį ilgai lauktą trečiąjį savo romaną „Dagilis“ išleidusia amerikiečių rašytoja Donna Tartt kalbasi žymaus Portlando knygynų tinklo „Powell’s Books“ darbuotoja Jill Owens. Jau beveik penkiasdešimt metų gyvuojantis ir didžiausiu nepriklausomu naujų ir senų knygų knygynu pasaulyje besiskelbiantis „Powell’s Books“ leidžia prenumeruojamą knygų seriją „Indiespensable“. Tai maždaug kas du mėnesius išleidžiamas specialus rinkinys, kurį sudaro neseniai išleista, knygyno nuomone, dėmesio verta ir autoriaus pasirašyta knyga, tam tikra dovanėlė-siurprizas ir bukletas su knygos autoriaus interviu. 2013 m. spalio–lapkričio 43-iasis „Indie-spensable“ numeris išėjo su Tartt romanu „Dagilis“ (ir sūdytos karamelės saldainiais). Interviu (be pavadinimo) būtent iš šio leidinio bukleto.

– Kaip pasirinkote paveikslą – Carelio Fabritijaus „Dagilį“? Kodėl būtent šis atvaizdas sulaukė jūsų dėmesio ir koks jūsų santykis su paveikslu?

– Tiesą sakant, aš svarsčiau ir apie kelis kitus paveikslus, bet trumpai, nes visąlaik žinojau, kad būtent šis yra ypatingas. Pirmąkart jį, tiksliau, jo kopiją, pamačiau „Christieʼs“ aukcione Amsterdame – pamilau tą paveikslą vos išvydusi, ir kuo daugiau apie jį sužinodavau, tuo labiau jis mane kerėjo. „Dagilis“ – mažytis paveikslas, ne didesnis už mokyklinį vadovėlį, didžiai branginamas, unikalus kūrinys; Nyderlandų dailės Aukso amžiuje nieko panašaus į jį nerasime, negana to, jo istorija įspūdinga ir įsipina į romano siužetą. [...]

– Vieta, regis, yra nepaprastai svarbus visų jūsų romanų elementas. Šiaurrytinė Amerika „Slaptoje istorijoje“, Pietūs – „Mažajame drauge“, o dabar Amsterdamas, Niujorkas ir Las Vegasas „Dagilyje“. Kiek svarbi veiksmo vieta jūsų kūriniuose ir kodėl sutelkėte dėmesį būtent į minėtuosius miestus šiame romane?

– Iš tikrųjų visos mano knygos prasidėjo nuo vietos pajautos. Amsterdame esu praleidusi daug laiko, ir „Dagilio“ užuomazga reikėtų laikyti tą savotiškai niūrią Amsterdamo atmosferą, pajaustą prieš beveik dvidešimt metų. O Niujorke aš nuolatos lankausi didžiumą savo suaugėlės gyvenimo.

– [Pagrindinį veikėją ir pasakotoją] Teo beveik visoje knygoje kamuoja įvairiopos širdperšos, kurias, suprantama, jis dažnai bando malšinti vienokiais ar kitokiais kvaišalais. Kaip perteikti tokios sąmonės veikėjo balsą ir požiūrį?

– Romanas tam tikęs labiau už bet kokią kitą meno formą – atkurti kito žmogaus vidinį gyvenimą ir vidinę patirtį, o ypač tokias kraštutines sąmonės būsenas kaip sielvartas, sapnai, girtumas, dvasiniai nušvitimai, net pamišimas. Kitaip nei kine, kur visada esame tik stebėtojai iš šalies, romane galime pabūti kitu: pažinti kito žmogaus sielą iš vidaus. Jokia kita meno forma nesuteikia tokios galimybės. Ir man patinka nagrinėti ypač intensyvius vidinius potyrius, nes, mano galva, daugeliu atžvilgių romanui tai daryti sekasi labiausiai.

– Skaitomi jūsų kūriniai tiesiog įtraukia; skaitydama „Dagilį“ krūpčiojau, jaudinausi, karščiavausi, įvykus netikėtoms permainoms. Ar galvojate, kaip skaitytojai įsigyvens į jūsų sukurtus veikėjus? Ar tai kaip nors veikia pasakojimo tono, perspektyvos pasirinkimą?

– Hm, įdomus klausimas. Niekada nebuvau apie tai susimąsčiusi. Sakyčiau, ne. Bet rašydama aš įsigyvenu į veikėjus.

– Visi veikėjai tarsi gyvi stojasi iš knygos puslapių: Teo draugas Borisas – tiesiog fantastiškas charakteris, tačiau net ir antraplanių veikėjų, tarkim, Plato Barburo ar Ksandros, paveikslai užbaigti ir įsimintini. Gal trumpai papasakotumėt, koks jūsų santykis su kuriamais personažais ir ar buvo tokių (šioje ar ankstesnėse knygose), kurių kūrimas teikė ypatingą džiaugsmą?

– Rašyti pradėjau labiau norėdama tapti poete, o ne romaniste, tačiau veikėjai, mano žavėjimasis jais labiausiai prisidėjo prie to, kad dabar vis dėlto esu prozininkė. Ir, man rodos, tokius ilgus romanus iš dalies rašau dėl to, kad mėgstu leisti laiką su savo personažais ir labai gerai juos pažinti. Labiausiai man patinka kurti neklusnius ir nenuspėjamus charakterius, kurie savo energija gali savarankiškai išrutulioti sceną. Tokie veikėjai man buvo Banis ir Henris „Slaptoje istorijoje“, taip pat Helis ir Edis „Mažajame drauge“. Mylėjau visus savo „Dagilio“ veikėjus, bet ypač patiko rašyti scenas, kuriose Teo bendrauja su Borisu ir Endžiu; su pasimėgavimu rašydama apie Endį prikūriau tiek scenų su juo, kad daug jų teko išbraukti iš galutinio romano varianto.

– Visuose jūsų romanuose pagrindinis veikėjas ar pasakotojas – vaikas arba paauglys. Nors romano pabaigoje Teo yra kiek vyresnis, jis, galima sakyti, dar nėra visiškai suaugęs. Kas jus masina rašyti iš jaunų žmonių perspektyvos?

– Rašymas iš jaunų žmonių požiūrio taško man primena tą didžiulį malonumą, kurį pirmąkart patyriau skaitydama vaikystėje – kai sulaikiusi kvapą šuoliuodavau knygų puslapiais, kai pareidavau namo apsikrovusi bibliotekos knygomis ir pakerėta pranykdavau jose. Rašymas jauniems žmonėms – tai šito skaitymo jaudulio susigrąžinimas. Apie jaunuolius smagu rašyti ir dėl to, kad jie linkę į savistabą, bando perprasti pasaulį ir atrasti savo vietą jame.

– Jūs tikra metaforų ir palyginimų meistrė, jų gausu net smulkiausiuose knygos epizoduose – galėčiau jų prirankioti kone iš kiekvieno puslapio, bet pateiksiu porą itin įstrigusių iš romano pradžios.

Apie ponią Barbur: „Jos balsas, kaip ir Endžio, buvo tuščiaviduris ir sklido tarsi iš kokių tolybių; net kai stovėdavo šalia, Barbur balsas skambėdavo taip, lyg garso bangomis keliautų iš Kentauro žvaigždyno.“ Apie poną Barburą: „Savo išvaizda – rausvų skruostų, ilgos senamadiškos nosies ir pirma laiko pražilusių plaukų deriniu – Barburas priminė simpatingą mažesnio kalibro Amerikos tėvą-kūrėją, žemesnių pareigų kongreso narį, laiko mašina perkeltą į dvidešimt pirmą amžių.“

Kokios jūsų mintys apie metaforą, ypač jos vaidmenį apibūdinant veikėją?

– Metafora, pacituosiu seną savo mokytoją, tai savotiška elegantiška painiava. Tačiau pasakotojo pasirinkta metafora atskleidžia tiek apibūdinamus veikėjus, tiek patį pasakotoją. Susiduriame su savotiška dviguba charakteristika. Dviejuose paminėtuose pavyzdžiuose ne tik pateikiama ponų Barburų deskripcija, bet ir probėgšmais nušviečiama Teo sąmonė: vaikinukas, kuris domisi astronomija, kuris žvaigždėmis buvo apsilipinęs savo kambario lubas (Barbur ir Kentauro žvaigždynas), bet kuris mėgsta ir Amerikos istoriją (Barburas ir kongresai). Taigi iš dviejų Teo į galvą šovusių metaforų šiek tiek sužinome apie jį patį, kaip jis mato pasaulį. Jei apie Barburus būtų kalbėjęs koks kitas veikėjas, aš būčiau parinkusi kitokių metaforų.

– Jūsų proza pasižymi įtaigiu skaidrumu: nors mano vaizdinis mąstymas itin prastas, mintyse aš tiesiog mačiau kiekvieną „Dagilio“, kaip ir ankstesnių jūsų kūrinių, epizodą.

– O, tai puiku! Kaip rašytoja, manau, esu regos, o ne klausos žmogus – pasaulis visų pirma man skleidžiasi vizualiai. Todėl džiaugiuosi, kad jus persmelkė būtent vaizdai. Rašydama aš kone tiesiogine šio žodžio prasme matau tai, apie ką rašau, stebiu scenas tarytumei žiūrovas iš pašalės.

– Ką pasakytumėte apie savo prozos kalbą?

– Daug dėmesio skiriu jusliniams jos aspektams. Apčiuopiamumui, suuodžiamumui. Ir itin kruopščiai apmąstau kiekvieną žodį, kiekvieną sakinį. Kalbos technika ir savitų sakinių kūrimas – štai kas man teikia malonumą ir neleidžia atsitraukti nuo kasdienės rašymo veiklos jau daugybę metų.

– Ar turėjote atlikti daug tiriamojo darbo, susijusio su meno istorija ar antikvarinių baldų restauravimu? Arba kad ir veiksmo vietomis? Man labai patiko abiejų didmiesčių aprašymai, o Las Vegaso vietovaizdžiai ypač įstrigo savo slogumu.

– Aprašytuose miestuose esu praleidusi daug laiko. Ne vienus metus gyvenau Niujorke, ne kartą lankiausi Las Vegase, neblogai pažįstu Amsterdamą.

Taigi, taip, tikrai keliavau. Bet ir perskaičiau begalę medžiagos iš meno istorijos, senienų restauravimo, lošimų kazino srities, pačios įvairiausios. Daug šiai knygai būtino parengiamojo darbo dariau Niujorko viešojoje bibliotekoje. Bet kadangi aš tik skaičiau apie mane dominančius dalykus, man niekada tai neatrodė darbas, veikiau skaitymas savo malonumui.

– Kaip, jūsų manymu, bėgant metams keitėsi (nesikeitė) jūsų rašymo stilius?

– Mano akimis žiūrint, nuo paauglystės laikų iš tikrųjų jis pasikeitė stebėtinai mažai. Bent jau rašydama aš beveik nejaučiu skirtumo.

– Kaip atrodo jūsų redagavimo procesas, kaip sekėsi dirbti su nauju jūsų naujo romano redaktoriumi?

– Man labai pasisekė, kad teko dirbti su dviem iš pačių žymiausių XX (ir XXI) amžiaus amerikiečių redaktorių Gary Fisketjonu ir Michaelu Pietschu. Redaktoriams stengiuosi pateikti jau kuo labiau nugludintą ir užbaigtą tekstą. Michaelas ir Gary – abu talentingi, bet labai skirtingi redaktoriai: Gary su tekstu dirba savarankiškai, o Michaelas ne tik rašo pasiūlymus teksto paraštėse, bet ir laiškus autoriui su bendresnio pobūdžio pamintijimais ir pastabomis, bent jau taip dirbo su manimi.

– Ką pastaruoju metu mėgaudamasi skaitote?

– Kai manęs šito klausia, atrodo, kad imu kartotis vardindama tas pačias senas knygas, nes šiuo metu esu nepaprastai užsiėmusi su knygos išleidimu susijusiais reikalais. Bet man labai patiko Gilberto Higheto „Poets in a Landscape“, norėčiau daugiau laiko skirti Lionelio Trillingo „The Liberal Imagination“, kurią skaičiau prieš visą šį sujudimą. Knygyno Amsterdame savininkė padovanojo man Stefano Zweigo „Permainų svaigulį“, labai noriu jį perskaityti. Be to, neseniai gavau naujos Willy Vlautino knygos „The Free“ maketą, nekantrauju jį perskaityti: aš – didelė Vlautino gerbėja.

– Galbūt aš ko nors nepaklausiau, apie ką norėjote pakalbėti ar paaiškinti išsamiau?

– Norėčiau atkreipti dėmesį, kad „Powellʼs Books“ knygyno „Dagilio“ egzempliorius pasirašiau sau neįprastu purpuriniu rašalu. Paprastai savo parašą raitau rudu rašalu, bet šio knygyno knygose jis purpurinis.

Vertė Andrius Patiomkinas

Skaitytojų dėmesiui siūlome tris giesmes iš senovės arijų mitopoetinio giesmyno, vieno seniausių indoeuropietiškų tekstų (~1500 m. pr. m. e.) – „Rigvedos“. Visos šios sūktos („giesmės, teisingos ištaros“) skirtos mirties temai ir kai kurių autorių kartais įvardijamos „Laidotuvių himnais“. Pirmoji giesmė skirta Jamai (Yama) – mirusiųjų valdovui, dausų (svarga) karaliui. Vėlesnėje tradicijoje (ypač budistinėje) Jama laikomas mirties dievu, pragaro (narakos) valdovu, mirties personifikacija, kraupiais pavidalais vaizduojamas tibetiečių religiniame mene. Tačiau vedose Jama yra pirmasis mirusysis, atvėręs žmonėms kelią į mirusiųjų pasaulį ir tapęs jo valdovu. Jis laikomas Vivasvato („spindulingojo“ – Saulės) sūnumi, taip pat vietomis minima Jamos motina Saranju ir sesuo dvynė Jamė (pats žodis yama reiškia „dvynys“ ir gretinamas su latvių derliaus, skalsos dievybe Jumiu). Jama dažnai vaizduojamas puotaujantis su protėviais (pitarās), mitiniais giminių pradininkais (Angirasais, Bhrigumis, Vasišthomis). Šiose giesmėse bene ryškiausiai vedose atskleidžiamas pomirtinio pasaulio vaizdinys, artimas kitų indoeuropiečių tautų mirties simbolikai, – kelias į kalnus, pomirtinė ganykla, vėlės-gyvuliai, kuriuos gano dėmėti keturakiai šunys, piktosios dvasios, besitaikančios pagrobti sielą. Protėvių vėlės yra iškviečiamos, joms gausiai aukojama. Jų kvietimui, pagarbinimui, palankumo užsitikrinimui skirta antroji iš šių giesmių. Trečioji (X.18) formaliai skirta kreiptis į Mirtį, tačiau joje daugiau kalbama apie gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį skiriančios ribos atkūrimą – Mirtis užkardoma, užvožiama kalnu, o gyvieji skatinami linksmintis ir kuo ilgiau džiaugtis gyvenimu. Giesmės pabaiga gana miglota, dažnai laikoma pridėta vėliau – joje galbūt yra užuomina į našlių susideginimą, meldžiama Žemės, kad priimtų velionio kūną (iš šių tekstų aišku, kad tuo metu buvo paplitę tiek laidojimai žemėn, tiek sudeginimas ugnyje). Greičiausiai šių ir dar kelių giesmių pynė buvo giedama per laidotuvių arba protėvių pagerbimo apeigas. Esti ir ezoterinių interpretacijų, teigiančių, jog šiuose tekstuose kalbama ne apie kūnišką mirtį, bet apie dvasinį nužengimą į mirties karalystę (gr. katabasis), idant siela grįžtų kokybiškai atsimainiusi. 

Vertėjas

X.14 Jamon

Išėjusį anapus didžiomis pakalnėmis, kelią daugeliui išžvalgiusį,

sūnų Vivasvato, sueigą žmonių – karalių Jamą lajumi apdovanoki. 

Jama mums išeitį pirmasis radęs. O, jau niekas neatims šitõs ganyklos.

Kur mūsų protėviai pirmieji iškeliavę, šitais keliais ir gimusieji – paskui saviškius.

Matali – dainių, Jama – Angirasų, Brihaspatis – išaugintas giesmininkų.

Ir kurį dievai yra išugdę, ir kuris pats – dievus: vieni svaha, svadha kiti mogaujas.¹

Ant šito, Jama, patiesalo gi atsisėsk, su Angirasais, protėviais pažįstamas.

Tave posmai, dainių ištarti, tegul atveš. Šituo, karaliau, lajumi mogaukis.

Su Angirasais, atkaki su šventaisiais, Jama, gaidomis čia daugianytėmis mogaukis.²

Vivasvatą kviečiuosi, kuris tėvas tavo, šiame aukojime ant demblio tegu sėdas.

O angirasai, mūs’ protėviai devyneriopi, atharvanai, somos verti bhrigūs.³

Tų šventųjų mesjen malonėje, laiminančiam didžiadvasiškume lai būsim.
 

Praeik, praeik takais pirmykščiais, kur mūsų pirmtakai protėviai praėjo.

Abu karalius, svadha šūkiais besimogaujančius, regėsi – Jamą ir Varuną dievą.⁴

Susiliek su protėviais, su Jama, su išpildytais ieškojimais aukščiausioj dausoje.

Palikęs tai, apie ką šnekėt neverta, sugrįžki namopi, susiliek su kūnu įstabiausio spindesio.⁵

Eikite šalin, skirstykitės, šliaužkite iš čia. Šitą pasaulį jam protėviai sukūrė.⁶

Dienomis, upėmis, žiburiais išpuoštą duoda atvangą jam Jama.

Prabėk pro Saramos šunis du – keturakius, margus – keliu pačiu tiesiausiu.

Tada prie protėvių, šaunių dalintojų, prieiki, su Jama kurie sykiu mogaujas mogiais.

Kuriedu tavo šunys, Jama, sarginiai keturakiai, kelių sargai, narsažvalgiai,

jiedviem patikėki šitą, karaliau, ir laimę, ir bevargdienystę duoki.

Du plačianosiai, gyvata tarpstą udumbalai^7, Jamos vajai žmonėms iš paskos vaikšto,

tiedu mums vėl regėti saulę tegul duoda šiandien – gyvatą palaimią.

Jamai somą sunkite. Jamai liekite lajų.

Pas Jamą gi auka keliauja, paruošta kaip dera – Agnis jai už vajį.

Jamai sviestuotą lajų liekite ir pajudėkite.

Jis mus dievuosna tegul pasiims. Ilgą gyvenimą duos pragyventi.

Jamai karaliui visų saldžiausią auką liekite.

Šis pagerbimas rišiams – pirmagimiams, pirmiesiems, pirmtakams.⁸

Trimis kadrukomis skrieja pro šešetą plačiųjų tik vienon bekraštėn.

Trištubhas, gajatrė – visos tos eilės Jamoje sudėtos.⁹

X.15 Į protėvius

Tegu iškyla artimieji, tegu – tolimieji, tegu – vidurinieji protėviai, somos verti.

Vėlių tėviškėn žinantys darną kurie saugiai išėjo, tie protėviai mums lai pagelbės šaukiantis (dievų).¹⁰

Šisai pagarbinimas teesie protėviams, kurie pirmieji, kurie paskutinieji iškeliavo,

kurie nugulė žemiškoje karalystėje, ir tiems, kurie nūnai tarp viešių, puikiai aptvertų.

Aš protėvius lengvai surandamus radau, ir nepuotį, ir platų žingį Višnaus.¹¹

Ant demblio kurie atsisėdę sulig svadha sunkomis peninčiomis gardžiuojas, tie čia patys greičiausi.

Ant demblio atsisėdę protėviai, čion – su pagalba. Šios aukos jums paruoštos – mėgaukitės.

Atvykit su savo pagalba pačia labiausia. Tada mums labą-skalsą duokite bekliaudę.

Protėviai, somos verti, prišaukti ant demblio, ant brangiausio pieso.

Jie tegul ateis, jie čia tepaklausys, tegul užtars, tegu padės jie mums.

Kelius priklaupę, į pietus atsisėdę, auką pagerbkite visi.¹²

Protėviai, tik nepakenkite, jeigu kokią nors pražangą dėl žmogiško būdo esame padarę.

Sėdėdami rausvųjų įsčiose, lobį duokite meldėjui mirtingajam.¹³

Savo vaikams, protėviai, paduokite šio gėrio. Čia galios dovanokite.

Tie mūsų protėviai pirmieji, somos verti, Vasišthos, kurie parvyko į somos vaišes,

su jais Jama drauge siautėdamas, su nūstančiais nūstąs, aukų kiek geidžia teėdie.¹⁴

Kurie iš dievų tarpo troškuliu alpstą žinovai apeigų, kurie dainomis liaupsėse įpaišyti,

Agni, atvyki su tais lengvai randamais tikraisiais dainiais šiapus, su protėviais, prie židinio susėdusiais.¹⁵

Kurie tikrieji aukoėdžiai, aukogėriai, kurie su Indra ir dievais į tas pačias vežėčias paimti,

Agni, atvyki su tūkstančiu šitų dievagarbių – pirmųjų, tolimųjų – su protėviais, prie židinio susėdusiais. 

Agnio paragautieji protėviai, čionai ateikite, sėskite į savo vietas gerai vedami.

Ėskite aukas, ant demblio patiektas, lobį visadidvyrį dovanokite.

Tu, išmelstas, Agni Gimvydy, vežei aukas, jas gardžiai iškvėpinęs,

protėviams atidavei. Prarijo jie sulig svadha. Tu, dieve, ėdi patiektas aukas.¹⁶

Tuos protėvius, kurie čia, ir tuos, kurie ne čia, kuriuos pažįstame ir kurių nepažįstame,

tu žinai, kiek jų, Gimvydy – sulig svadha šaukimais, auka, gerai paruošta, pasidžiauk.

Agnio kurie sudeginti, Agnio kurie nedeginti dangaus viduryje mogaujasi svadha,

su jais – patvaldys. Šitą kūną, į vėlių šalį (skriejantį), kaip nori, taip įsivaizduok.¹⁷

X.18 Mirtin

Keliauk šalin, Mirtie, savu keliu, kurs skirtingas nei einančių dievopi.

Akylai ir ausylai – tau sakau: nekenk nei mūsų atžaloms, nei mūsų vyrams.

Mirties pėdsakus ištrindami kada nuėjote, dar prasiilginę sau ilgą amžių,

pritvinkę atžalų ir turto, tyri ir skaistūs būkite, aukų vertieji.

Šitie gyvieji nuo mirusių atgrįžo. Mūsų dievų šaukimas šįsyk buvo palankus.

Į šokius ir džiaugsmus mes atsisukome, dar prasiilginę sau ilgą amžių.

Šitą užkardą gyviesiems nustatau – teneeine paskui nė vienas šiuo tikslu.

Šimtą tepragyvensią rudenų apsčių. Lai mirtį kalnu jie uždengtų.

Kaip diẽnos viena kitą seka, kaip tiksliai laikmečiai eina po laikmečių,

taip, Sutvėrėjau, tu amžius sustyguok, kad paskesnis pirmesnio nepaliktų.

Užkopkite, gyvenimą amžingą pasirinkdami, vienas po kito, kiek tik jūsų esti.

Tvaštaras čia, pribuvėjas pritardamas ilgą gyvenimą gyventi jums teduos.¹⁸

Šios moterys – ne našlės, laimingai ištekėjusios – aliejumi sviestingu teapsiglies.

Be ašarų, be gėlos, brangakmeniais pasipuošę – telips šios žmonos gimdon pirmos.¹⁹

Pakilki, moterie, gyvų pasaulin. Prie dvasią išleidusiojo tu guli. Ateik.

Už rankos tave ėmusio, tavęs siekusio vyro nuotaka tu esi tapusi.

Lanką iš mirusiojo rankos imdamas, dėl mūsų spindesio, valdžios, dėlei jėgų (sakau):

Štai čia tu. Čia mes, didvyriški, visose kautynėse prieš apsimetėlius laimėsime.

Slink palengva motinon žemėn – ton plačiakraštėn meilion Žemynon.

Merga, vilnos švelnumo tam, kas jai aukoja, tave šita tesergsti nuo įsčių pražūties.  

Prasiskirk, Žeme, neslėkie. Lengvai įžengiama jam būk, lengva – susiriesti.

Kaip motina vaiką – skreitu, Žemyna, jį apkloki. 

Prasiskirdama Žemė lai tvirtai laikos. Juk tūkstantis mietų jon turi būti įkastų.

Tavi namai sviestu aptekę tebūnie. Visad jam priegloba čia teesie.   

Suplūkiu žemę aplink tave. Šitą velėną bededant, lai ašen nepakenksiu.

Šitą stulpą protėviai tepalaikys. Čionai tau Jama buveinę teįrengs.

Ateis diena, ir mane padės lyg strėlės plunksną.²⁰

Ateinančią kalbą sugriebiau kaip ašvį už apynasrio.

Iš vedų kalbos vertė Šarūnas Šimkus

Šių metų pradžioje amerikiečių žurnalo „The Atlantic“ internetinėje svetainėje pasirodė Pekine gyvenančios žurnalistės Amy Hawkins ir Kalifornijos universiteto Ervaino padalinio istoriko Jeffrey Wasserstromo, tyrinėjančio šiuolaikinę kinų kultūrą, straipsnelis, kuriame aptariami cenzūravimo niuansai nūdienėje Kinijoje. Autorių teigimu, cenzūra šioje komunistinėje Azijos šalyje yra sudėtingesnis reiškinys, nei vakariečiai įsivaizduoja.

Praeitą žiemą Kinijos komunistų partijai paskelbus apie šalies prezidento kadencijų skaičiaus ribojimo panaikinimą, Pekinas laikinai ėmė cenzūruoti bet kokias socialinėse medijose pasirodančias nuorodas į George’o Orwello „Gyvulių ūkį“ ir „1984-uosius“. Vyriausybė susirūpino, kad aktyvistai nesismulkindami naudosis šiais pavadinimais kaltindami Kiniją akivaizdžiai sukant autoritarizmo kryptimi. Bet cenzoriai nesivargino uždrausti minėtųjų kūrinių pardavinėti nei knygynuose, nei internetu. „1984-uosius“ ir „Gyvulių ūkį“ nusipirkti Šendžene ir Šanchajuje buvo ir tebėra taip pat lengva, kaip Londone ar Los Andžele.
Skirtinga šių tekstų ir jų pavadinimų traktuotė padeda nušviesti sudėtingą Kinijos cenzūros reiškinį. Ji vingresnė, ne tokia visa apimanti ir ne tokia – kaip pasakytų Orwellas – kerziniu batu veidą mygianti, kaip dauguma vakariečių įsivaizduoja.
Cenzoriai draudžia visas knygas, kuriose pozityviai ar net neutraliai vaizduojamas Dalai Lama. Valdžia nepripažįsta jokių Liu Xiaobo, nepalenkiamo Kinijos komunistų partijos kritiko, pirmojo nuo nacių laikų Nobelio taikos premijos laureato, mirusio kalėjime (2017), leidinių. Kita vertus, pernai kinai kurį laiką negalėjo internete surinkti skaičių sekos „1984“, bet jiems nebuvo užginta toliau pirkti „1984-ųjų“, visų laikų žymiausio autoritarizmą pliekiančio romano. Labiau pageidaujat Aldouso Huxley „Puikaus naujo pasaulio“? Šį romaną kinai lygiai taip pat gali be kliūčių įsigyti, nors praeitą žiemą jo pavadinimas irgi buvo atsidūręs tabu žodžių sąraše.
O šuo pakastas štai kur: kontrolieriai didesnį dėmesį telkia į eiliniam žmogui prieinamą internetinį turinį nei į kultūrinius produktus, kurie laikomi skirtais intelektualesnei, išsilavinusiai auditorijai (internetinis forumas versus senas romanas). Dėl to kinų rašytojai sekami labiau už užsieniečius (Liu Xiaobo versus Orwellas). Kita daugiau mažiau taikoma nerašyta taisyklė: fikciniams kūriniams apie autoritarizmą suteikiama daugiau sąlyginės laisvės nei knygoms, nagrinėjančioms konkrečias jo apraiškas Kinijoje po 1949 metų („1984-ieji“ versus Dalai Lama).
Jei knygoje bus peržengtos kai kurios iš užbrėžtų raudonų linijų, cenzoriai veikiau griebsis skalpelio, o ne kūjo. Iškalbus tokios taktikos įrodymas – Huxley „Persvarstytas puikus naujas pasaulis“ (Brave New World Revisited, 1958), esė, kurioje autorius įrodinėjo, kad Sovietų Sąjungos ir Kinijos Liaudies Respublikos autokratai liaudį valdo taikydami dėmesio nukreipimo būdų, bendrais bruožais apmestų „Puikiame naujame pasaulyje“, ir bauginimo metodų, išsamiai pavaizduotų „1984-uosiuose“, derinį. Žemyninės Kinijos skaitytojai gana lengvai gali gauti šią užsieniečio rašytą intelektualinę lektūrą, tačiau joje chirurgiškai preciziškai yra išcenzūruotos visos tiesioginės nuorodos į Mao Dzedongo laikų Kiniją.
Iš pateiktų pavyzdžių gali susidaryti įspūdis, kad cenzoriai skeptiškai vertina savos auditorijos gebėjimus, t. y. mano, jog Kinijos piliečiai nepajėgs susieti Orwello aprašomų politinių realijų su šalies valdymo pobūdžiu (susies nebent kokio internetinio kurstytojo paprotinti). Tačiau labiau tikėtina, kad tokią cenzorių elgseną lemia elitarizmas, arba diskriminacija socialiniu požiūriu. Panašiai Jungtinėse Valstijose Amerikos kino pramonės asociacija „T“ (tėvams leidus) raide ženklina visus filmus, kuriuose rodoma nuogybių, bet jokia lankytojų perspėjimo sistema netaikoma muziejuose, kuriuose eksponuojamos nuogų žmonių skulptūros. Cenzoriai nemano, kad kinai nesuvoks tikrosios „1984-ųjų“ prasmės, o vadovaujasi prielaida, kad ta saujelė žmonių, kurie nepatingės šią knygą perskaityti, nesukels rimtos grėsmės.
Kinijos elito klasėje suvaržymai visąlaik buvo ir tebėra ne tokie griežti. Kai „1984-ieji“ reformuotuoju kinų raštu pirmąkart buvo išleisti 1979 metais, jie buvo laikomi specialiose, daugumai kinų neprieinamose bibliotekų ir knygynų lentynose. Laobaixing, arba „paprasti žmonės“, šios knygos negalėjo atsiversti iki 1985 metų. Nūdien mokslinių laipsnių siekiantys studentai gali kur kas labiau niuansuotai ir atviriau diskutuoti apie prieštaringus Kinijos istorijos laikotarpius nei paprasti studentai.
Šie skirtumai paaiškintini trimis priežastimis: pirma, elitui priklausantys visuomenės nariai paprastai yra glaudžiai susaistyti su valdančiąja partija; antra, vyriausybė žino, kad iš esmės ji nepajėgi užkirsti kelio įtakingų ryšių ir gerą išsilavinimą turintiems piliečiams gauti norimos informacijos – iš dalies dėl to, kad šie turi galimybę keliauti po užsienį, kur jiems prieinama pati įvairiausia medžiaga; trečia, valdžia puikiai žino, kad truputis laisvės padeda veiksmingiau suvaldyti liaudį nei kerzinio padas ant veido.
Apžvalgininkai vakariečiai cenzūrą Kinijoje dažnai linkę pristatyti totalesnę, nei ji iš tikrųjų yra, iš dalies dėl įkyraus susitelkimo į Kinijos valdžios elgseną vadinamosios trijų T – Taivano, Tibeto ir Tiananmeno – temos atžvilgiu. Pavyzdžiui, žurnale „The New York Review of Books“ 2013 m. teigta, esą „Tiananmenas Kinijos interneto erdvėje ligi šiol tebėra vienas iš tų neuralgiją keliančių, gniaužiamų, tik ne visada sėkmingai, žodžių“. Įprasta manyti, kad bet kokia knyga, straipsnis ar socialinių medijų įrašas, kuriame bus paminėti šie pavadinimai, veikiausiai bus pašalinti iš viešosios erdvės.
Vis dėlto net ir kalbant apie „tris T“ reikalai kiek paprastesni, nei atrodo. Kitaip nei teigia „The New York Review of Books“, Kinijos interneto erdvėje Tiananmenas minimas tikrai gausiai, bet kaip vieta, turistų traukos objektas. Užtat nevalia užsiminti apie šioje aikštėje vykusias žudynes arba 1989 m. birželio 4 d. – kruvino susidorojimo su protestuotojais datą. Vis dėlto nors joks žemyninės Kinijos knygynas neišdrįs pardavinėti kinų autoriaus teksto, kuriame minimos Tiananmeno aikštės žudynės, ši tabu tema šiek tiek nagrinėjama į kinų kalbą išsiverstoje Deng Siaopingo biografijoje, parašytoje iškilaus amerikiečių mokslininko Ezros Vogelio.
Vyriausybės atsakas priešgyniaujančių asmenų adresu gali nustebint ne mažiau nei reakcija į tekstus. Kartais ji užsimoja iš peties. Ne tėvynėje gyvenantis kinų rašytojas Ma Jianas, palyginęs Si Dzinpingo Kiniją su „1984-aisiais“, laikraščiui „The New York Times“ sakė „kinų skaitytojams esąs miręs“, nes žemyninėje Kinijoje visos jo knygos uždraustos. Pernai liepą politinių temų karikatūrininkas Jiang Yefei buvo nuteistas pusseptintų metų kalėjimo už „kurstymą nuversti valdžią“ ir „neteisėtą sienos kirtimą“.
Tačiau kai kurie kiti rašytojai, kaip Chan Koonchungas, užima tam tikrą ribinę padėtį. Žymiausia jo knyga [distopija] „Riebūs metai“ (2009) žemyninėje Kinijoje yra uždrausta, nes joje netiesiogiai bylojama apie kolektyvinę, valstybės skatinamą amneziją 1989-ųjų žudynių Tiananmeno aikštėje atžvilgiu. Vis dėlto pernai spalį jam buvo leista vesti BBC radijo surengtą ir transliuotą visuomenei atvirą renginį Pekine. Be kitų dalykų, Chan Koonchungas aptarė ir Orwello bei Huxley romanų įtaką savo distopijai. Nors diskusija vyko anglų kalba, klausytojų daugumą sudarė kinai. Ir didžiuma jų buvo skaitę uždraustus „Riebius metus“, kurių egzempliorių įsigudrino įsigyti Taivane ar Honkonge arba parsisiųsti piratinę knygos kopiją iš interneto per tą pusmetį, kol jos iš ten nepašalino cenzoriai.
Neseniai telefonu iš savo namų Pekine su straipsnio autoriais kalbėdamas Chan Koonchungas teigė „nerimaująs“ dėl to renginio, bet vylėsi, kad jį apsaugosiąs jo nedalyvavimas jokioje konkrečioje politinėje veikloje: „Vienintelis dalykas, kuo aš užsiimu, tai kūryba. Aš nesijungiu prie jokių grupių, nepasirašinėju peticijų. Be rašymo, aš daugiau nieko nedarau. Tikiuosi, kad ir toliau galėsiu tik rašyti.“
Ko gero, pats garsiausias rašytojas, Kinijoje gyvenantis netikrumo būsenoje tarp laisvės ir priespaudos, tai Yan Lianke, prozininkas, reziduojantis Pekine, kur dėsto prestižiniame Renmino universitete, ir laikomas tikru didvyriu gimtajame miestelyje Henane, skurdžioje šiaurrytinėje provincijoje. Žymiausi jo romanai – „Tarnauk liaudžiai!“ (2005), Kultūrinės revoliucijos satyra su ryškiomis sekso scenomis, ir „Dingo kaimelio svajonė“ (2006), kuriame vaizduojama Henaną praeito amžiaus paskutinį dešimtmetį sukrėtęs AIDS protrūkis, tebesąs tabu tema Kinijoje. Abu kūriniai uždrausti žemyninėje Kinijoje, nors draudimas „labiau de facto nei oficialus, ir ne tokie prieštaringi Yan Lianke kūriniai tebelieka tarsi prieinami“.
Tas „tarsi“ yra esminis: valdžia retai uždraudžia imtinai visą kurio nors autoriaus kūrybą. Leidėjams paliekama tam tikra veikimo laisvė priimti sprendimą dėl kiekvieno konkretaus teksto, todėl leidėjas Šanchajuje gali pasielgti vienaip, o Sičuane – kitaip. Skirtingus sprendimus lemia subjektyvi nuomonė ir specifiniai leidėjų santykiai su vietinėmis cenzūros institucijomis.
Kai 1989 metais griuvo Berlyno siena, Rytų pusės miestelėnai pirmiausia nuskubėjo į pasakiškas vakariečių universalines parduotuves. Viena iš priežasčių, kodėl Kinijos komunistų partija paneigė daugybę prognozių apie neišvengiamai artėjantį galą, prasidėjus, politologo Keno Jowitto įvardijimu, „leninizmo nyksmui“, yra ta, kad Kinijos vadovai nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžios ryžosi savo šalies piliečiams leisti bent dalinę prieigą prie pasaulinio vartojimo prekių, įskaitant ir kultūrinius produktus. Jie žino, kad pernelyg užveržę varžtus gali sukelti pavydą, kuris savo ruožtu gali peraugti į rimtą politinę problemą.

www.theatlantic.com
Vertė Andrius Patiomkinas

Šis latvių literatūrologės, medijų teoretikės, žymios literatūros kritikės, Rygos Stradinio universiteto Komunikacijos fakulteto docentės ir dekanės Ilvos Skultės (g. 1968) straipsnis (Lasīšana 21. gadsimtā: subjekta zaudēšana) latvių literatūros ir filosofijos žurnale „Punctum“ publikuotas šių metų rugsėjo 30 d. Jis – iš šimtmetį minėjusios Latvijos nacionalinės bibliotekos inicijuotos straipsnių, skirtų latvių skaitymo ir knygų istorijai bei šiuolaikinėms tendencijoms apžvelgti, serijos. Čia spausdinamas sutrumpintas, be iliustracinės medžiagos ir išnašų nuorodų.

XXI a. dar tik įsibėgėja, todėl svarbiausia ypatybė, kurią reikia turėti omeny skaitant arba aprašant kokias nors praktikas kaip XXI a. reiškinius, tai jų potencialus kintamumas. Šio rašinio tikslas – aprašyti vidinį skaitymo procesą, jo kaitą, kaip skaitymo praktiką veikia naujos technologijos, kitaip sakant, skaitymo tekstų dematerializacija, skaitmeninimas, nauji įrankiai, jų paplitimas, pasiūla skaitytojui [...].

Skaitymo sąvokos sampratos pokyčiai

Netrukus po to, kai 2007 m. pasirodė galingai integruota rinkodarinė kompanija „Amazon Kindle“, kuri buvo aukštinama kaip skaitymo įpročių pokyčių stebuklas, bibliofilas Umberto Eco ir prancūzų rašytojas, režisierius Jeanas Claudeʼas Carrièreʼas šia tema paskelbė pokalbį knygoje drąsiu pavadinimu „Nesitikėkite išsivaduoti iš knygų!“ Argumentuodamas knygos tvarumą šiuolaikinėje kultūroje, Eco pažymėjo, kad internetas išgelbėjo skaitymo (ir knygos) saulėlydį, kurį norėjo parūpinti vaizdo medijų ekspansija. Be to, skaitmeninės medijos numatė, kad be skaitymo (įvairioms gyvenimo reikmėms) niekas negalės išsiversti – mes rašome ir skaitome net tokiomis komunikacijos aplinkybėmis, ko nedarydavome anksčiau. Konceptualiai pabrėždami tokią skaitymo sąvokos įvairovę, pastebime skaitymo faktą ir netikėtose kitose analogiškose medijose. Menininkai ir literatai, kurdami skaitymo kritikos bazę, savo kūriniuose retsykiais panaudoja skaitomo teksto manipuliacijas. Tai leidžia daryti išvadą apie postskaitmeninę (ar net postmedijų) skaitymo patirtį, kur skaitmeninės medijos yra ne tik nešėjos, bet ir patogūs, prieinami įrankiai parengti įvairių analogiškų nešėjų tekstus. Šiuo atveju skaitymas ne iš puslapių tampa skaitymu komplekso aplinkoje.

Ir vis dėlto – ką reiškia skaityti? Tai galima paaiškinti elementariai – vartodami abėcėlės kodą suprantame teksto ženklų reikšmę. Skaitydami suvokiame raides aplinkoje, kurioje jos atsiveria kaip rišlus, prasmingas tekstas. Atmintis geba suvienyti raides į žodžius (erdviniai, spalviniai ir kiti regimieji suvokimai čia yra tiek pat svarbūs kaip laikas, kuriame mes gebame kurti jungtį). Taip suprantame žodžių ir sakinių reikšmes, siedami jas su ankstesne patirtimi, atmintyje išsaugotais vaizdiniais, schemomis, idėjomis. Vis dėlto iš skaitytojo prašoma kur kas daugiau. Skaitydami paraleliai regime perskaitytų minčių vaizdinius, formuojame idėjas, bandome net susitapatinti, kažką atrandame, stengiamės tai suvokti, konstruojame pasakojimus (apie pasaulį) ir būtent taip suprantame (pasaulį). Informacijos iškodavimo ir rūšiavimo procesas veda link gebėjimo orientuotis aplinkoje, socialiniame gyvenime, kultūroje ir t. t. Ir rezultatas – kad „išgyventume“ permainingame šiandienos kontekste, skaitymo gebėjimą būtina jungti su kitais gebėjimais.

Skaitymo ypatybės artimai siejamos su teksto nešėjais, įrankiais ir medžiagomis – iš akmens, medžio, metalo ar molio, lengvo kaip oda, papiruso ar popieriaus, iš lapų ritinių ar kodeksų (stebina, kaip šios senos formos atkartotos kompiuteryje – galime skaityti tiek puslapius, tiek ritinius). Ši medijų naudojimo specifika daro įtaką ir turiniui. Diskusijose, nuomonėse apie skaitymą spausdintos knygos medija dažnai laikoma vienintele „tikra“ skaitomų tekstų medija (skaitymas = knyga), ko gero, labiausiai pritaikyta toms neišnykstančioms tekstinio mėgavimosi formoms, kurias aprašo Barthesʼas ir Eco. [...]

Skaitytojai ir „neskaitytojai“

Pastaraisiais metais Latvijoje atlikti statistiniai skaitymo įpročių priklausomumo nuo interpretacijos tyrimai kuria visiškai skirtingą skaitymo ir jo dažnio vaizdą. Nors knygų leidyba (kartu su laikraščiais ir kanceliarinėmis prekėmis) sumažėjo, Latvija nėra paskutinėje vietoje Europoje (nors nesiekia vidurkio), tačiau negali būti, kad per vienus metus taip veržliai pasikeistų įpročiai: iš 41 proc. knygų neskaitytojų 2016 m. liktų tik 23 proc. 2017 m., t. y. maždaug pusė iš šių 41 proc. neskaitytojų tarsi būtų pradėję skaityti. Pastebėta, kad medijų pranešimuose, kurie formuoja mūsų nuovoką, neretai prasilenkiama su faktais, kad tyrinėta tik knygų skaitymas, bet ir čia kyla daug klausimų dėl knygų formatų, tekstų žanrų, skaitymo dažnio, trukmės, kvalifikacijos, poveikio ir t. t. Latvijos kultūros akademijos prof. Andos Lakės vadovaujamos tyrėjų grupės atliktas tyrimas yra inovatyvus: daug dėmesio skirta kokybinei duomenų analizei (ji leidžia tyrėjui daug jautriau reaguoti į signalus apie naujas paradigmas ar tendencijas), ieškota skaitymo motyvacijos, šeimos ir mokyklos įtakos. Pagal šį tyrimą 20 proc. gyventojų kasdien arba kas antrą dieną skaito knygas, 18 proc. – porą kartų per savaitę, 14 proc. – porą kartų per mėnesį. Tipiškiausias knygų skaitytojas Latvijoje yra jauna, palyginti geros finansinės padėties rusė, palyginti aukšto išsilavinimo lygio, gyvenanti sostinėje ir skaitanti abiem kalbomis. [...]

Skaitymo objektas

Šių dienų knygų leidyba yra vis labiau priklausoma nuo įrangos, programų, specifinio turinio formatų ir sklaidos platformų. Šie veiksniai verčia kitaip mąstyti apie knygą – jau kaip apie procesą, o ne objektą. Šių dienų knygų gamyba svyruoja tarp skaitmeninės nematerialiosios ir fizinės būklės – pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį gimė idėja knygas spausdinti pagal pareikalavimą (book on demand).

Tekstų ir knygų skaitymą reikia suvokti per įvairius ryšius su kitomis komunikacijos madomis, plūstančiomis į medijų kultūros kontekstą. Pirmiausia būtina suprasti, kad keičiasi lektūra. Skaitmeninio kodo multimedijos, sujungtos su internetu, siūlo skaityti hipertekstualiai ir hipermedialiai; skaitomas tekstas tampa prieinamas daugeliui jutiklių. Viena žymiausių elektroninės literatūros ir skaitymo tyrėjų N. Katherine Hayles skiria tris skaitymo būdus: mokykloje mokomą gilų arba artimą, hiperskaitymą ir mašininį skaitymą, kai visus arba didžiumą skaitymo veiksmų vietoj mūsų atlieka koks nors algoritmas. [...]

Specifinės permainos paliečia tekstų autorystę. Niekas nebesistebi tekstais, kurių autorius yra kolektyvas, kai jų tapsmą galima sekti realiu laiku. Šis kolektyviškumas būdingas ir skaitymui – socialiniuose tinkluose iškart reaguojama į perskaitytą tekstą, jis komentuojamas, apie jį diskutuojama, rašomi ir skaitomi kitų parašyti tęsiniai. [...]

Atskira tema galėtų būti (grožinė) literatūra. Ne vien todėl, kad skaitmenizacija ir internetas iš esmės keičia literatūros kūrimo, leidybos ir pardavimo aplinkybes, t. y. būdus, kaip skaitytojas patenka prie lektūros. Per naudojamus įrankius ateina nauji literatūros žanrai, pavyzdžiui, japonų mobiliojo telefono romanai (keitai shousetsu) arba hipertekstuali proza, keičianti skaitymo patirtį laike ir erdvėje. [...]

Skaitymo subjektas

Įvairiais laikais ir įvairiose kultūrose skaitymas, kaip labai savitas reiškinys, buvo dialektiška teksto ir skaitytojo sąveika. Iš skaitytojo reikalauta ne tik techninio raidžių ir žodžių atpažinimo gebėjimo, bet ir įvairių psichologinių mechanizmų mobilizacijos – pavyzdžiui, empatijos, prisiminimų, vaizduotės. Tokiu būdu skaitymo procese ne tik suvokiama teksto prasmė, bet ir keičiasi patys skaitytojai. Skaitymas internete ir skaitmeninėje aplinkoje anksčiau buvo šlovinamas kaip naujoviškas skaitymo būdas, leidžiantis išvengti specifinių vietos ir laiko sąlygų. Skaitmeniškumu paremtas skaitymas atėjo į mūsų kasdienybę nepastebimai ir negrįžtamai keičia mūsų tradicinius lektūros pateikimo, sklaidos ir saugojimo būdus. Tos formos, organizacija, sistema ir procesai, kurie yra knygų leidybos ir platinimo pagrindas, spartėja, o skaitytojo individualumas, kuris formuojasi ir persiformuoja skaitymo procese, įgauna naują – nomadišką požymį. [...]

Kaip skaitome XXI amžiuje

Kaip mes skaitome? Turint omeny, kokie fundamentalūs skaitymo pokyčiai vyksta šiuo metu, kaip jie keičia skaitytojo sąmonę, – šių klausimų tyrimai turi būti sensityvūs, fiksuojantys netikėtumus, – ypač vertinga esti savistaba ir savirefleksija. Aprašysiu nedidelį pratimą / tyrimą, kuriame dalyvavo ir Rygos Stradinio universiteto studentai.

1. Nustebino išvada, kad žmonės (iki 65 metų) skaito daug daugiau, nei atrodė. Daugeliui diena prabėga skaitant. Tyrime dalyvaujantieji prisipažino, kad skaitydami atlieka savo kasdienes priedermes (dirba, mokosi, rūpinasi šeima, artimaisiais ir t. t.) ir pailsi. Vidutiniškai skaito 2–9 valandas per dieną. Tai, žinoma, ženkli amplitudė, tačiau bendra skaitymo trukmė per dieną įvairuoja. Yra dienų, kai esti reikšmingesnė kitos rūšies veikla, tada skaitymui nebelieka laiko (pavyzdžiui, keliaujama, sportuojama, prasiblaškoma kitose medijose). Įdomi tendencija: skaitymas vertinamas kaip lygiavertė galimybė būti multimodalioje komunikacijose su vaizdu, garsu; ypač tai būdinga jaunimui. Laisvalaikiu knyga ar serialas – tai pasirinkimas tarp dviejų reliatyviai vertingų alternatyvų, kuriame nors modalume tai esti kaip relaksacija.

2. Iškart būtina pažymėti, kad knygos ir spausdintos medijos skaitymo apimtis sudaro labai nereikšmingą dalį. Daugelis (daugiau moterys) retkarčiais pavarto kurį nors žurnalą, tam skirdami reliatyviai trumpą laiką (dažniausiai 15–30 minučių), perskaito vieną kitą ilgesnį tekstą ar interviu. Tie, kuriuos domina visuomeniniai politiniai įvykiai, pasklaido ir laikraščius. Aišku, kad laikraščių skaitytojai yra vyresnio amžiaus žmonės. Tyrimas atskleidė, kad palyginti dėmesingiausiai skaitomi vietiniai laikraščiai, tačiau nėra taip, kad jaunimas atstumtų laikraščius, jis skaito žurnalus. Vis dėlto spausdintų medijų tipų įvairovės santykis su skaitymo dažniu ir trukme rodo daugiau atsitiktinį, fragmentišką įspūdį. Manding, todėl sunku kalbėti apie tipišką skaitymo įpročių tendencijų santykį su analogiškam skaitymui pasirinktomis medijomis ir tekstų formomis. Veikiau bandoma geriau suprasti kasdienybės situacijas, kuriose daugelis skaitomų tekstų vis dažniau suvokiami kaip atviri situaciniam, fragmentiniam skaitymui, vykstančiam kartu su kita veikla, arba keičiasi pagal žmogaus reikmes ir pasirinkimus, kuriems įtakos turi daugybė stimulų, motyvų, netikėtų išorinių aplinkybių kompleksai, kasdienio gyvenimo ritualai. Spausdintų knygų skaitymą galėtume sieti su šiais ritualais. Nors kasdienybėje skaitoma palyginti mažai, bet tie, kurie yra pripratę, pavyzdžiui, pusvalandį prieš miegą paskaito knygą.

Knygos skaitomos mokslo, darbo, savišvietos, informacijos tikslais. Romanų skaitytojas perskaito knygą per vieną ar dvi dienas, skaito intensyviai ir daug.

Knygų skaitymo suvestinės nereikėtų laikyti reguliariu kurios nors skaitytojų grupės reiškiniu; nebuvo nė vieno respondento, kuris per tris savaites nebūtų skaitęs knygos bent 10 minučių.

Šiame kontekste būtų svarbu apmąstyti galimas grožinės literatūros transformacijas. Kas yra tikrasis grožinės literatūros skaitytojas ir kokią literatūrą kokiose medijose jam patinka skaityti, ką jis skaito – prozą, dramą ar poeziją? Įdomu, kad tyrimo metu tik du respondentai skaitė poeziją. Dažniausiai skaitomi  romantiški, istoriniai ir kriminaliniai romanai. Jaunimas nevengė literatūros anglų kalba. [...]

3. Aišku, kad XXI a. daugiau skaitoma skaitmenine forma, kuri skaitymą paverčia bemaž automatizuotu procesu: dalį skaitymo (jei tai iš viso galima vadinti skaitymu) atlieka kompiuterinė programa, kuri perkoduotą informaciją parodo ekrane raidėmis ir žodžiais. Šioje aplinkoje skaitomas tekstas veikia nepriklausomai nuo autoriaus ir skaitytojo, kuriam jis atsiveria tik dalinai, jau nebeprilygsta skaitymui XIX ir XX a. reikšme. Subjektas išnyksta vyksmo procese tvarkant, ieškant, atveriant ir peržvelgiant tinkle pasiekiamus tekstus.

4. Kitas būdingas XXI a. skaitymo požymis – tekstai neatsisiunčiami, jie dažniausiai skaitomi internete. Kaip mes pasinaudojame programomis, taip jos per mūsų skaitymo vyksmus pasinaudoja paliktais duomenimis – mes patys esame „skaitomi“. [...]

5. Esant tokiai įrankių įvairovei, palyginti retai skaitymui naudojamos planšetės. Dažniausiai skaitymo lektūrą atveria kompiuteris arba išmanusis telefonas. [...]

6. Paskutinis pastebėjimas, kuris susisieja su naujausiais kitų tyrėjų gautais rezultatais: skaitymo įpročiai yra labai heterogeniški. Jie gana greitai ir be perstojo keičiasi (kartu su medijomis, programomis, formato ir dizaino ypatybėmis), nors ir yra skirti saugoti, išlaikyti nekintamumą – institucijoms (bibliotekoms, mokykloms, valstybės įstaigoms) ir ritualams.

Aptariant XXI a. skaitymą, dėmesys pamažu fokusuojamas į ekologiją – privalome geriau suprasti aplinką, kurioje vyksta skaitymas, kai skaitytojas ieško ir suranda tekstą arba patenka į jo akiratį. Ši aplinka yra sociokultūriškai tvarkinga, prisotinta įvairių medijų pasiūlymų, maitinama įvairiomis individualiomis reikmėmis. Visiems šiems veiksniams sąveikaujant, keičiantis aplinkai keičiasi tiek skaitymas, tiek pats skaitytojas – šios aplinkos dalis, – jautriai priimantis aplinkos permainas ir reaguojantis į pokyčius.

punctummagazine.lv

Vertė Arvydas Valionis

Šis rusų mokslininkės, Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto Filologijos fakulteto Retorikos ir kalbos kultūros katedros profesorės tekstas publikuotas kultūros portale „Gorkij“ praeitų metų gegužę kaip tęstinės straipsnių serijos, populiarinančios knygotyros problemas ir skaitymą, dalis.

Kilni veikla: tikėjimas

„Knygų likimas priklauso nuo skaitytojų“, – sakė romėnų gramatikas Terencijanas Mauras. Tačiau knygos gali lemti ir žmonių likimus. Vienas iš seniausių knygos naudojimo būdų, be skaitymo, buvo ir ateities spėjimas iš jos. Senovės graikai ir romėnai tikėjo divinacija (lot. divinare – numatyti, pranašauti) – žmonėms Dievo duotu gebėjimu numatyti ateitį ir atspėti aukštesniąją valią. Pranašavimo menas, mokėjimas kreiptis į aukštesniąsias jėgas tam tikrų apeigų ar ritualo metu buvo vadinami mantika. Anot Platono, šis įvardijimas kilęs iš žodžio mania, paraidžiui reiškiančio „bepročio balsas“. Mantika sieta ir su aiškiaregės Manto, žynio Teiresijo dukters, vardu.
Ciceronas traktate „Apie numatymą“ skyrė dvi mantikos rūšis: natūraliąją, arba intuityviąją, – pranašavimai miego, ekstazės, agonijos, transo metu, – ir nenatūraliąją, arba techninę, – ateities spėjimas iš aukojamų gyvūnų vidurių (haruspicijos), paukščių elgesio ir dangaus ženklų (auspicijos), taip pat – iš knygų. Pastarasis prognozavimas turėjo svarbų skiriamąjį bruožą: kitaip nei kitos būrimo praktikos, pagrįstos vienų simbolių vertimu kitais, pranašavimai iš knygų rėmėsi viena ženklų sistema – žodine.
Pranašavimo iš knygų istorijos pradžia skaičiuojama nuo tada, kai Romos karalius Lucijus Tarkvinijus Išdidusis iš Kumų Apolono šventyklos įsigijo pranašautojos Sibilės knygų. Vėliau prie jų buvo pridėtos Sibilės Tiburietės, arba Albunėjos, pranašystės ir brolių Marcijų pranašavimo knygos. Šias knygas atsiversdavo aiškindamiesi prodigijas – nepaprastus reiškinius, tokius kaip stichinės nelaimės, priešų antpuoliai, epidemijos ir pan., – laikytas iš aukščiau siunčiamais ženklais.
Kumų Sibilės knygas saugojo ir pranašystes pagal jas sudarinėjo tam tikra Sibilės žynių kolegija – sacerdotes Sibyllini. Iš pradžių ją sudarė du žyniai aiškintojai, vėliau ji pagausėjo iki dešimties asmenų ir imta vadinti šventikų decemviratu (decemviri sacrorum). Iki respublikos laikotarpio pabaigos kolegija išaugo iki penkiolikos žmonių, kuriems pavesta veikla buvo ne tik garbinga, bet ir ne mažiau atsakinga: atrakinti šventųjų tekstų stebuklinguosius kodus, idant gautum anapusinių atsakymų aktualiais klausimais.
Drauge su ateities išskaitymu iš knygų jau antikoje praktikuota ir bibliomantija (lot. biblios – knyga ir manteia – pranašavimas) – ateities spėjimas iš atsitiktiniam puslapyje atverstos knygos. Čia ne tik kita technologija, bet ir ontologija: pranašauta ne iš tekste jau slypinčių žinių, bet manipuliuojant knyga kaip teksto talpykla. Knyga pasižymėjo protėjiškumu, begalinio persikūnijimo geba. Ne žmogus skelbė ateitį „pagal“ knygą – pranašavo pati knyga.
Bibliomantijos atmaina – rapsodomantija (gr. rhapsodeo – dainuoti, deklamuoti eiles) – būrimas iš Homero ir Hesiodo, vėliau – Vergilijaus tekstų. Romėnai savo poetus pagarbiai vadino vates (aiškiaregiais, pranašais), laikydami juos apdovanotais šventomis žiniomis. Rapsodomantijoje stebuklinga galia buvo priskiriama pirmai atverstai arba konkrečioje knygos vietoje nurodytai strofai. Norėdami sužinoti savo likimo peripetijas rapsodomantijos griebdavosi politikai, karvedžiai, filosofai – tai buvo jau ne tiek šventa, kiek elitinė praktika. Apie laukiantį valdymą besiburiančiam būsimajam imperatoriui Hadrijanui „Eneida“ išpranašavusi šitaip: „Kas gi ten eina toliau, alyvom žaliom apsikaišęs, / Su šventenybėm? Pažįstu pražilusią barzdą ir plaukus / Romos karaliaus, kuris pirmasis įstatymais miestui / Pamatus dės…“ [Vertė Antanas Dambrauskas.]
Stojant viduramžiams Vergilijus iš literatūros autoriteto virto išties magiška figūra. Antrąją jo vardo raidę „e“ pakeitus į „i“ imta aiškinti apie paslėptą jo vardo reikšmę ir sieti poetą su stebuklingumu (lot. virga – „stebuklinga lazdelė“).
Alegorijų ir simbolių prisodrinta Vergilijaus kūryba tapo viduramžiško ateities spėjimo būdo sortes Virgilianae, kai atsitiktinai pasirenkama eilutė iš jo kūrinių, pamatu.
„Vergilijaus orakulas“ atlaikė istorijos išbandymus, įveikė laiką ir nenustojo stebinti. Kartą viešojoje Oksfordo bibliotekoje Folklando vikontas ir karalius Karolis I grožėdamiesi dailiu „Eneidos“ tomeliu nusprendė iš jo spėti ateitį. Karaliui burtais teko priešmirtinė Enėjo paliktos Didonės malda, ji nuliūdino monarchą. Norėdamas nuraminti Karolį, vikontas, irgi nežiūrėdamas, atvertė knygą, vildamasis perskaityti nieko bendro su jais neturintį epizodą. Bet Folklandas aklai išsirinko eilutes apie Euandro kančias, pirma laiko kritus jo sūnui Palantui. Amžininkai tikėjo, jog Vergilijus šitaip išpranašavo Folklando vikonto mirtį mūšyje ir Karolio nukirsdinimą.
O štai Giacomo Casanova ateitį spėjo iš savo mėgstamos Ludovico Ariosto knygos „Pašėlęs Rolandas“ ir jos dėka stebuklingai ištrūko iš kalėjimo. Ne itin pasitikėdamas Vergilijumi ir nežinodamas, kaip burti iš Biblijos, jis nusprendė atsiversti minėtą poemą ir jos puslapiuos išskaitė pranašystę: sprukti reikią naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją, pirmą minutę po vidurnakčio. [...]
Senaisiais laikais ateitį daugiausia spėdavo naudodamiesi šventraščiais: viduramžių Europoje – Biblija, senovės Rusioje – Psalmynu, islamo šalyse – Koranu ir Falnama, Kinijoje – „Idzing“, arba „Permainų knyga“, ir kraujažolių stiebais. Bibliomantija pirmiausia buvo naudojamasi pragmatiniais tikslais – siekiant užbėgti įvykiams už akių ir prognozuoti ateitį. Štai iš Grigaliaus Turiečio „Frankų istorijos“ sužinome apie rūsčią princui Merovigui skirtą pranašystę, išburtą iš Biblijos: „Viešpats atiduos tave į tavo priešų rankas.“ Pranašystė tiksliai išsipildė: Merovigą nugalavo [jo pamotės] despotiškosios karalienės Fredegundos parankiniai.
Krikščionybės istorijoje žinoma nemažai atvejų apie atsitiktinai pasirinktuose Šventojo Rašto fragmentuose išskaitytas pranašystes. Įsimintinas pavyzdys – Aurelijaus Augustino atsivertimas: kartą sode jis išgirdęs paslaptingą raginimą „imk, skaityk!“, tad aklai atsivertęs Apaštalo Pauliaus laiškus ir perskaitęs šias eilutes: „…apsirenkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir netenkinkite kūno geidulių.“
Vienas iš žymiausių ateities spėjimo iš Psalmyno paminėjimų – [Kijevo Rusios valdovo] Vladimiro Monomacho „Pamokymuose“: „Paėmiau Psalmyną, liūdėdamas atverčiau jį, ir štai kas man pasitaikė: „Kodėl tokia liūdna, mano širdie? Kodėl taip nerimsti mano krūtinėje?“ Interpretuodami šį būrimą specialistai sutaria, kad kunigaikštis ieškojo atsakymo į klausimą dėl Kijevo sosto.
Žinomas [rusų] teisininkas kriminalistas Augustas Levenstimas savo knygoje „Prietarai ir jų santykis su baudžiamąja teise“ (1897) mini būrimą iš Psalmyno bandant nustatyti nusikaltėlį. Būrėja vedžioja peiliu po knygą ir, jei Psalmynas padeda „perskaityti“ vagies vardą, šis privaląs savo nekaltumą įrodyti prisiekdamas prieš šv. Jono Kario ikoną.
Tačiau ateities spėjimai turėjo dar vieną funkciją – apeiginę ritualinę. Ankstyvojoje krikščionybėje dvasininkai praktikavo „šventą burtų metimą ateities numatymo tikslu“ (lot. sortes sanctorum). Meldžiantis ant altoriaus būdavo dedama Biblija ir prašoma Viešpaties apreikšti savo valią – per vieną iš šventraščio fragmentų atskleisti ateitį. Maždaug iki XII amžiaus „šventųjų burtai“ naudoti įšventinant vyskupą, siekiant nuspėti vyskupijos likimą. Vėliau Bažnyčia bet kokius ateities aiškinimosi būdus atmetė kaip bedieviškus; jie tapo marginaline praktika, o būrėjai įrašyti į juodųjų magų gretas.

Prietaringųjų ritualai

Be šventųjų, ateitį burdavo ir oficialiai nepripažįstamomis knygomis: apokrifine, „atsižadėtąja“, „pažymėtąja“ literatūra. Mūsų tėvynėje [Rusijoje] nuorašais plito „Aristotelio vartai“, „Sakmės apie dienas geras ir blogas“, „Numatymai pranašo Balaamo išmintingojo“, „Pranašo ir karaliaus Dovydo burtų knyga“. Nuo XIV amžiaus tokie kūriniai traukti į melagingų ir uždraustų knygų sąrašus, tačiau vis tiek buvo tvarkingai perrašinėjami ir platinami liaudyje.
Ateities spėjimo iš knygų pradžia susijusi su giliai įsišaknijusia religine jausena ir tikėjimu žodžio galia. Vėliau būrimo praktika vis labiau grindžiama prietarais, o kartais ir elementariu neišprusimu. Bibliomantijos kaip magiškos paslaugos vartotojai suvokia ją kaip asmeninės atsakomybės perleidimo iracionalioms jėgoms galimybę, o bibliomantai tokį įsitikinimą paverčia pasipelnymo šaltiniu. Juo labiau kad ši paslauga nuolatos paklausi kone tarp visų visuomenės sluoksnių narių.
[...]
Naudodamiesi vadinamuoju būrimo Psalmynu – su kanoniniu tekstu ir paraštėse pateiktais vieno ar kito posmo pranašysčių išaiškinimais – gudrūs ir apsukrūs aiškintojai naiviems prasčiokams priburdavo su kaupu. Būta ir kitokių būrimo būdų: pavyzdžiui, ant nupieštų figūrų su psalmių numeriais mėtydavo akmenukus ar žirnius. Arba gyvybiškai svarbų klausimą užrašydavo ant popieriaus lapelio, kišdavo jį į Psalmyną ir skaitydavo bei interpretuodavo juo atsitiktinai atversto puslapio psalmes. Tokius pat raštelius kišdavo ir tarp pakabinto ant virvutės Psalmyno lapų: jei knyga pasisukdavo, tai buvo laikoma teigiamu atsakymu.
[XIX a. rusų etnografas] Ivanas Sacharovas aprašo ir kitą būrimo atmainą – su knyga ir raktu, apibendrintai vadinamą kleidomantija (gr. kleis – raktas): „Prieš burdami paima raktą, rašo ant lapelių, reikalauja Psalmyno. Rašteliai kišami į knygą, raktas barzdelės galu irgi kišamas į knygą, o jo žiedas virvele surišamas su Psalmynu. Tada liepia pašaliniam žmogui smiliumi laikyti raktą su Psalmynu, o likimo spėjėja slapčiomis skaito kokią nors psalmę. Jei tuo metu Psalmynas ant piršto pradeda suktis, tai reiškia gerą ženklą – būrimas palankus.“
Kiek paprasčiau kleidomantija naudotasi siekiant išsiaiškinti nuotakų ir jaunikių vardus. Knygą surišdavo su įkištu į ją raktu, o pačią per rakto žiedą perverta virvele pakabindavo prie lubų. Sakydami vardus stebėdavo, ar knyga nesulinguos. Anglijoje kleidomantiją pasitelkdavo vagiui susekti, o dėl didesnio tikslumo prie rakto pritaisydavo rėtį.

Pramogos tikslu

Ilgainiui ateities spėjimo praktika neteko sakralumo. Jau romane „Gargantiua ir Pantagriuelis“ būrimas iš Homero ir Vergilijaus knygų minimas ironiškame kontekste. Prasidėjus Apšvietos epochai bibliomantija virsta savotiška pramoga, laisvalaikio leidimo forma, hedonistiniu užsiėmimu. Formuojasi naujas kultūrinis tipažas – skaitytojas žaidėjas ir nauja literatūrinė niša – burtų knygos. Būrimosi iš knygų populiarumas chronologiškai sutampa su literatūros salonų bumu, susidomėjimu loterijomis ir pašėlusia leidybos verslo plėtote.
Pirmosios burtų knygos rusų kalba (išverstos iš vokiečių) – fizionomikos, chiromantijos, geomantijos, oneiromantijos – Maskvos universiteto spaustuvėje išleistos 1765 m. O paskui jos pilte pasipylė: „Ateities spėjimo aritmetika dėlei pramogos ir malonumo“, „Būrimai dvasių: nekaltas užsiėmimas nuoboduliui išvaikyti“, „Būrimai jaunų panų labui ir malonumui“, „Mikroskopas (slaptingas), arba Stebuklingų paslapčių veidrodis“… Tokios literatūros poreikis buvo didžiulis, tiražai augo, džiugindami šių gracingų papramogavimų mėgėjus tokiomis knygų anotacijomis kaip „abiem lytims tinkantis naujausias būrimo būdas nekaltam pasilinksminimui“ arba „nauja knyga burtis kaulais ūpui pakelti“…
[...]
Neprarado populiarumo ir ateities spėjimas iš atsitiktinėje vietoje atverstų knygų. Šiam reikalui iš esmės tiko bet kokia knyga – tiesiog kaip daiktas, ir tai ją niveliavo tiek formos (atsidūrė vienoje gretoje su kortomis, kavos tirščiais, avies mentikauliu), tiek turinio požiūriu (bet kuris kūrinys galėjo virsti orakulu). Vis dėlto būta ir kultinių objektų, apipintų gražiomis legendomis. Tarkim, labai mėgta spėti iš „Eugenijaus Onegino“.
Šitokio ateities būrimo būdai nebuvo itin išradingi, bet gana įvairūs. Uždėję kairį delną ant užverstos knygos užduodavo slaptąjį klausimą, tada aklai atversdavo ir skaitydavo tekstą, atsidūrusį po didžiuoju pirštu. Kartais puslapį nustatydavo besdami adata ar peiliu. Arba vienas kuris pasakydavo į galvą šovusį puslapio numerį ir eilutės skaičių, o kitas atsivertęs perskaitydavo „savo likimą“. Šitaip buriasi Aleksejaus Tolstojaus apysakos „Vampyras“ herojai ir sulaukia šiurpios pranašystės.
[...]

https://gorky.media
Vertė A. P.

Alvydas Šlepikas. In the Shadow of Wolves. London: Oneworld Publications, 2019.

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ (2012) angliškai Londono leidykloje „Oneworld“ buvo išleistas praėjusių metų liepą pavadinimu „Vilkų šešėlyje“ (In the Shadow of Wolves, vertė Romas Kinka). Siūlome susipažinti su viena iš šiam kūriniui skirtų recenzijų (The Wildness Within), 2019-ųjų rugsėjį publikuota anglakalbiame literatūros portale „This Is Splice“.

Alvydo Šlepiko romano „Vilkų šešėlyje“ veiksmas vyksta paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis. Sutuoktiniams ir tėvams kritus ar tebesikaunant mūšių laukuose, Rytprūsių moterys ir vaikai turi pasirinkti – buvusias nacių teritorijas siaubiant rusams, Rytprūsių vokiečiai gali arba sudėję rankas laukti marodierių, arba bandyti prasmukti pro sieną. Pastarąjį manevrą lydi perspektyva gauti kulką, Rytprūsių nacių vadeivai Erichui Kochui įsakius bėglius šaudyti. Tokias keliones per sieną savo artimųjų labui atlieka vaikai, slapčiomis įsigaunantys į Lietuvą susirasti maisto ir kitų reikmenų, o galiausiai – ir naujus namus. Jie pradedami vadinti „vilko vaikais“.

Tai nereiškia, kad Lietuva buvo saugus prieglobstis ar išsigelbėjimo vieta vaikams, iš tikrųjų atkakusiems į ją iš Rytprūsių praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje. Sovietų priešiškumas Vokietijos atžvilgiu nesibaigė sulig Berlyno paėmimu, todėl paprasti Lietuvos piliečiai sulaukdavo represijų, nutverti bepadedą vaikams pabėgėliams. Būtent dėl to gyvi išlikę Lietuvoje gyvenę vaikai pilietybę ir visas jos garantuojamas teises gavo tiktai suaugę po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991-aisiais. Jei toks gyvenimas reiškia amžiną abejonę, kur tavo tikrieji namai, šitokia būsena yra persmelkusi ir šio romano atmosferą. Skaitydamas „Vilkų šešėlyje“ prisiminiau Primo Levi „Paliaubose“ (La Tregua, 1963) aprašytą atvykimą į laikinąją stovyklą Katovicuose, kur teisininkas pataria jam prisistatyti „italų politiniu belaisviu“, nes taip būsią „geriau“. Kodėl? „Karas dar nesibaigęs.“ Ginčytina, ar karas kada iš tiesų „pasibaigė“ Levi ir taip kaip jis kentėjusiems žmonėms, bet nors Šlepiko romane daugiau dėmesio telkiama į vaikų, o ne išvietintųjų suaugusiųjų patiriamas kančias, knyga įtraukia ne tik pavojų ir baimės atmosfera, bet ir tuo, kaip pasakojama apie kartą, išrautą su šaknimis, benamę, užspeistą istorinį virsmą išgyvenančiose teritorijose.

Šlepikas kviečia skaitytojus pačius svarstyti, ar jo aprašoma aplinka visų pirma yra karą pergyvenančio pasaulio paveikslas, ar tai vis dėlto pasaulis, kuriame „teritorijų“ idėja yra tiek geopolitinė, tiek auklėjamoji sąvoka. Šiuo atveju „Vilkų šešėlyje“ nebūtinai yra karo romanas, bet romanas, kuriame karo meto išvietintųjų bešakniškumas tampa šeiminės patirties pagrindu. Šlepikas vaizduoja šeimą, kurią sudaro Eva, penkių vaikų motina, jos sesuo Lota ir Evos kaimynė Marta. Sustiprindamas inercijos, užspeistumo romane jausmą, vienas iš Evos sūnų, Heincas, pasakojimo pradžioje jau klaidžioja Lietuvoje, kur stengiasi gauti maisto badmiriaujantiems namiškiams. Patekimas į Lietuvą yra galbūt vienintelis būdas Evos vaikams išsigelbėti, todėl ji išsklaido savo atžalas. Tik „išlepintas“ ir „nusilpęs“ Helmutas lieka motinos globoje, o kiti berniukai pasimeta klaidžioje miškingoje vietovėje, mergaitės patraukia skirtingais keliais: viena – į rytus, naujo gyvenimo, kita neatsisako ketinimų pargrįžti namo.

Ko gero, tiktai karo suirutė gali pagimdyti tokias aplinkybes, su kuriomis susiduria knygoje vaizduojami vaikai, bet kad ir kokios tinkamos jos būtų pasakojimams apie pokarį, jos kažin kaip begėdiškai nedera su naratyvine perspektyva. Pavyzdžiui, kai mes, skaitytojai, priversti stebėti vaikus, besikapanojančius šiame baisybių kupiname pasaulyje, persiimame žiūra, kurios nepavadinsi vujaristine, bet kuri vis tiek šalta ir nejauki, nepaisant artimumo veikėjams. Atidžiau pažvelkim, tarkim, į įvadinius romano epizodus. Nors toje prozoje justi kinematografinė didybė, objektyvus akylumas pradeda panėšėti į veikėjų veiksmų stebėjimą iš tolo:

Sprogimui nurimus, visiškoje tyloje girdėti keistas garsas, primenantis priešmirtinį žvėries balsą – aukštą ir begalinį: anas vaikas stipriai sužeistas, jis keistai sukasi ant nugaros, spirdamasis makaluojančiomis kojomis į ledą, tai iš jo eina šis klyksmas. Sužeistajam besisukant iš po jo srūva kraujas, nudažydamas vis didesnį sniego ir ledo plotą: spalvota dėmė baltai juodame pasaulyje.

Kaip ir daugelyje kitų romano vietų, mes ne tiek „skaitome“ apie tokius susidūrimus, kiek atsiduriame liudininkų padėtyje. Panašaus ilgio sakinio segmentai slogina scenos tempą, ir lėtai besisunkiantis kraujas tampa tiesiogine laiko, mūsų praleisto stebint šį vaizdą, nuoroda. Dėl šio atitolinančio prozos efekto skaitytojas pasijunta taip, lyg naujas teritorijas tyrinėjančius vaikus stebėtų iš kokio sargybos bokšto, ir toks sekimas akimis vyksta ne tiktai Kocho įsakymu. Ir iš tiesų tik šitaip visažiniškai atsitolinus suaugėliškas jautrumas gali susilieti su vaikišku žvilgsniu, idant suvoktum, jog romane pavaizduotą pasaulį, kuris neatrodo sukurtas vaikams, ištverti gali tiktai vaikai.

„Vilkų šešėlyje“ „teritorijų“ sąvoka žymi ir vaikišką, ir suaugėlišką patirtį, ir tai kai kuriais atžvilgiais man priminė [amerikiečių rašytojo] Cormaco McCarthy kūrybą. Ir nors veiksmo terpės, į kurias savo veikėjus panardina McCarthy ir Šlepikas, gerokai skiriasi, jos esmingai nulemia kuriamą atmosferą, kurioje begalinio tęstinumo „įvykis“ rutuliojasi be gilesnės psichologinės jo įžvalgos. Bet McCarthy Amerikos pasienio siužetus perleidžia per Senojo Testamento temų prizmę, o Šlepikas nudrengtą Rytų Vokietiją ir pokarinės Lietuvos miškus prisodrina tamsių pasakiškų pustonių. Tarkim, vaikams persiskyrus, viena iš mergaičių, Renatė, vaizduojasi mišką kaip vietą, kurioje gali aptikti maisto ir vaistažolių, o štai Albertas su Heincu baiminasi „miško mono“, beklaidžiojančio su vilkais. Kaip ir McCarthy Amerikos su Meksika pasienis, lietuviški miškai keistai įkūnija ir gyvenimą, ir mitą, reprezentuoja tiek istorinius faktus, tiek vaizduotę.

Šlepikas ir McCarthy artimi ir vaizdavimu jaunų protagonistų, kurie priversti pažinti savo pasaulį, nebūtinai jį kvestionuodami. Skaitant Šlepiko romaną atmintyje iškilo McCarthy „Kruvinojo meridiano“ (Blood Meridian, 1985) įžangos „vaikis“: „Jis nemoka nei skaityti, nei rašyti, ir jame jau tarpsta beprasmio smurto pomėgis. Visa istorija sutelkta tame veide, žmogaus vaikas tėvas.“ Visa istorija sutelkta tame veide, sakytum, visos naujojo pasaulio, į kurį jisai žengia, žiaurybės kažin kaip jau būtų įrašytos jame. Jis jau nešioja buvusios ir dar būsimos prievartos ženklus. Bet ar šie ženklai – karo išdava ar maištaujančios jaunystės padarinys? Ar jaunystė – visada tik kova, vienokia ar kitokia? Šlepiko vaikai leidžiasi į keliones, kurios nebūtinai padeda atrasti savo pasaulio prasmę, bet vis tiek teikia pagrindą jų būviui: kad ir apgailėtinam, bet bylojančiam apie jų išlikimą – jie tebegyvuoja. Šlepiko, kaip ir McCarthy, meistrystė pasireiškia tuo, kad psichologinis nuotolis nuo savo veikėjų neperauga į atsiribojimą nuo pasaulio, kuriame vaikai keliauja. Veikiau pasaulis neišvengiamai atspindi juos, todėl veikėjų sekimas jame tam tikra prasme prilygsta jų kelionės į save stebėjimui.

Bet kad nepasirodytų, jog McCarthy ir Šlepikas yra kokie rašytojai realistai, pasakysiu, kad skaitant Šlepiką ryškiausiai atminty atgijęs McCarthy kūrinys – iš priskirtinų romantiškesnei vaizduosenai. Romane „Tie dailieji žirgai“ (All the Pretty Horses, 1992) Džonas Greidis Koulas – šešiolikmetis vaikinas, neseniai sužinojęs, kad ne vienai jo šeimos kartai priklausiusi ranča Teksase bus parduota. Su pažįstamų kompanija traukiant į Meksiką yra toks epizodas, kai stovyklavietėje jis „naktį klausosi kitų miegančiųjų kvėpavimo, o pats mintija apie aplinkinį laukiniškumą, vidinį laukiniškumą“. Galim daryti prielaidą, kad tarp Džono Greidžio „vidinio“ ir išorinio pasaulio „laukiniškumo“ esama pusiausvyros, tačiau McCarthy kūryboje nubrėžti ribą tarp vidinio ir išorinio pasaulių ne taip paprasta. Vėliau Greidis kaip tik stebisi gamta ir jos „paslaptimis“:

Jis mąstė, kad pasaulio grožis slepia paslaptį. Mąstė, kad pasaulio širdis plaka kažkokio siaubingo dalyko sąskaita, kad pasaulio skausmo ir grožio tarpusavio santykis nuolatos kinta ir kad pastarojo sparčiai mąžtant galiausiai vienui vienos gėlės vaizdas pareikalaus žmonių masių kraujo.

Barbariškumo ir kilnumo samplaika jį supančioje atgrasioje aplinkoje Džonui Greidžiui atrodo neišvengiama. Tokiu atveju „vidinis laukiniškumas“ yra tam tikras būvis, neatsiejamas nuo jauno žmogaus bandymo susivokti, kas jis yra, problemiškumo, ir būtent jis „slėpiningo“ gamtos grožio akivaizdoje vis kursto tą jaunuolį ieškoti išsipildymo, kuris skaitytojui gali atrodyti romantiškas. Būtent šiuo aspektu McCarthy ir Šlepiko kūriniai sutampa, nes „Vilkų šešėlyje“ vaikų tikrovė atrodo prilygstanti Džono Greidžio „pasaulio grožiui“.

Žinoma, aš turiu omeny ne Antrojo pasaulinio karo „pasaulį“ su visomis jo baisenybėmis, bet veikiau tai, kaip Šlepikas konstruoja fikcinę aplinką, kurioje veikia vaikai. Jei, kaip teigia Freudas, sapno esmė – tiesa, kuri tuo pat metu ir maskuojasi, ir pasirodo, tai „vidinis laukiniškumas“ Šlepiko tekste reiškiasi labai panašiai: pavyzdžiui, mirties vaizdavimas – o gal tai ne-mirtis? Šlepiko veikėjai klaidžiodami po karo nuniokotą kraštovaizdį dažnai užeina lavonų – neyrančių ir nenykstančių, žiemiškame pasaulyje įšalusių, savotiško sąstingio sukaustytų. Jų pasirodymas pažadina permainų nuojautą, netiesiogiai galbūt kylančią iš žinojimo, kad Rytprūsiai netrukus bus okupuoti, permainų, kurios tarsi čia pat, bet taip ir neįvyksta. Kita vertus, lavonai pasirodo tik kaip vaizdiniai, priimami šaltakraujiškai ir nekvestionuojant. Neįveikiamas nuolatinis Renatės potraukis grįžti namo, net ir tada, kai aptinka, kad jos namiškius rusai iškėlę kažkur kitur, leidžia mums sekti šią veikėją iki pat jaudinančios knygos pabaigos. Tačiau ši namų trauka susipynusi ir su pasakiškais, ir su mirties vaizdais, kurių apstu Renatės kelionėje:

Renatei atrodo, kad jie panirę į keistą sapną, gal patekę į kitą karalystę, kaip kadaise pateko ta mergaitė, kuri po žeme susitiko su skrybėliuočiu ir triušiu, žaidusiu šachmatais. Nuo buvusių senojo pastoriaus namų iki jų malkinės – gana ilgas kelio gabalas ir naktis juos jau galutinai pavijo, dabar sunku atskirti, kur medinis stulpas ar sukiužusi mašinos dalis, kur gyvas žmogus, tačiau vaikai skuba, jie puikiai pažįsta savo miestelį, net ir dabar, net tokį, išdraskytą, apirusį, apdegusį [...].

Ar „vidinis laukiniškumas“ čia kažin kokia besimaskuojanti tiesa – ir atpažįstama, ir ne? O gal ta namų idėja įsikalbėta? „Alisos Stebuklų šalyje“ užuomina akivaizdi, bet kai karalystė dyka ir be realybei įprastų taisyklių, kyla klausimas, ar ji bepajėgi reprezentuoti namus – galų gale Alisa niekad nesijaučia labiau nutolusi nuo namų kaip tada, kai juose yra. „Vidinis laukiniškumas“ nėra romantiška pasaulio paslaptis, kurią reikia iššifruoti Šlepiko romane; greičiau priešingai – kažin kas žinoma, kažin kas pažįstama, bet drauge neįtikėtinai svetima – tai, kas įkalina Šlepiko veikėjus jų pačių vizijose pasaulio, iš kurio norėtų pabėgti. Todėl skaityti „Vilkų šešėlyje“ – tai ne tik skaityti dar nesklaidytus istorijos, kurią tariamės gerai išmaną ir kurią yra tyrinėję daug kitų rašytojų, puslapius, bet ir įsiskaityti į savo vidujybės dalį, apsireiškiančią tik išskirtinėmis aplinkybėmis – tokiomis, kokiomis Šlepiko veikėjai turi susidurti su savimi tokiais, kokie yra.

www.thisissplice.co.uk

Vertė Andrius Patiomkinas

Amerikiečių raštingumo ekspertės ir edukologės, rašytojos Pam Allyn įsteigtos ir vadovaujamos organizacijos „LitWorld“, skatinančios ir prisidedančios prie raštingumo plitimo visame pasaulyje, iniciatyva nuo 2010 m. švenčiama Pasaulinė skaitymo garsiai diena (World Read Aloud Day). Šiemet ji minima vasario 5-ąją. Ta proga siūlome rusų mokslininkės, Maskvos valstybinio pedagoginio universiteto Filologijos fakulteto Retorikos ir kalbos kultūros katedros profesorės straipsnį, kuriame apžvelgiama vakarietiška skaitovo profesijos istorija ir aptariamos privataus skaitymo metamorfozės. Tekstas rusų kultūros portale „Gorkij“ publikuotas 2018 m. kovą.

Ne visada garbinga, tačiau nekintamai reikšminga vieta knygų svitoje nuo senų laikų tekdavo skaitovui – knygos balsui ir įkūnytojui. Senovės Graikijoje skaitovai anagnostai (gr. anaginoskein – perskaityti) – išsilavinę vergai – linksmino pirčių lankytojus ir puotautojus didikų namuose, skaitydami lyriką, meilės istorijas ir net nedidelius traktatus. Platono „Teaitete“ filosofas Euklidas išsikviečia berniuką vergą perskaityti užrašyto Sokrato dialogo. Būta ir rašytojų anagnostų, kūrusių tekstų, skirtų tik deklamuoti.

Hedonistinį skaitymą perėmė ir senovės Roma. Kaip veikale „Dvylikos cezarių gyvenimas“ pasakoja Gajus Svetonijus Trankvilas, anagnostus maloniai priimdavo imperatorius Augustas – jie gydė jį nuo nemigos. Frigų jaunuolio Amianto, asmeninio Augusto žmonos skaitovo, paveikslas pavaizduotas [italų rašytojo] Piero Ambrosio Curti romane „Po Pompėjų griuvėsiais“ (1874).

Valdant Augustui susiformavo ir viešieji skaitymai – recitacijos (lot. recitatio – skaitymas balsu). Šią praktiką įdiegė karvedys, literatas ir didis knygų žinovas Gajus Asinijus Polijonas. Buvo skaitomi tiek seniai parašyti, tiek nauji kūriniai – taigi recitacijos anais laikais buvo labiausiai rašytojus ir skaitytojus suartinantis laidas.

Iš pradžių viešieji skaitymai sutraukdavo nedidelį žinovų ratą ir galėjo vykti nedalyvaujant kūrėjui. Ciceronas, siųsdamas Titui Pomponijui Atikui savo traktatą „Apie šlovę“, prašo šio „pasižymėti bendrąsias vietas“, idant Atiko anagnostas Salvijus, „radęs gerus klausytojus, jas perskaitytų bent pietų metu“. Vėliau recitacijose vis dažniau skaito patys autoriai, kūrybinį literato vaidmenį derindami su pragmatine skaitovo funkcija. Vergilijui pristatant „Eneidos“ fragmentus, tarp garbingų svečių būta imperatoriaus Augusto, ir šiam taip patikusi dar nebaigta poema, kad jis apibėrė Vergilijų pagyromis, kurių šiam pakako iki gyvenimo pabaigos.

Viešieji skaitymai iš tikrųjų padėjo pagrindą literatūros kritikai. „Aš turiu dvi priežastis deklamuoti: pirma, baimindamasis klausytojų aš labai stengsiuosi ir, antra, jie mane pataisys, jeigu šališkumas savo kūrinio atžvilgiu atsisuks prieš mane patį, – viename iš laiškų prisipažįsta Plinijus Jaunesnysis, iš esmės patenkintas savo tekstų gvildenimu. – Aš radau tuos, kurie su manimi pasidalijo turiningu savo išmanymu.“

Ilgainiui recitacijos nustojo būti elitiniu užsiėmimu, auditorija išsiplėtė, bet susidomėjimas slopo. Karštos diskusijos išvirto mandagiais nuobodžiaujančios publikos komplimentais. „Koks nors dykinėtojas, kurį seniausiai pakvietė ir kuriam nekart priminė apie pakvietimą, arba visai neateina, arba jei ir ateina, tai verkšlena veltui praleidęs dieną“, – skundėsi tas pats Plinijus Jaunesnysis. O kandusis Marcialis vienoje iš epigramų bičiuliui pasiuntė kaklaskarę – viešuosiuose skaitymuose ausims užsikimšti. Tuometinė skarelių (lot. focalia) mada atsirado dėl būtinybės rašytojams apsisaugoti gerklę nuo užkimimo ilgų recitacijų metu.

Plintant krikščionybei, anagnostai virto maldų ir Šventojo Rašto tekstų skaitovais liturginiuose susibūrimuose. Jau nuo apaštalų laikų šios „profesijos“ atstovai atlikdavo pamokslininkų priedermes, taip pat aiškindavo nesuprantamas Šventojo Rašto vietas. Anagnosto misija buvo laikoma duota iš aukščiau, nes Apreiškime Jonui pasakyta: „Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai…“

Aukšti buvo ir profesiniai reikalavimai. Pagal II amžiaus „Canones ecclesiastici“ skiriant skaitovą derėjo kruopščiai ištirti, „ar jis ne plepys, ar ne girtuoklis, ar neturi polinkio į juokdarystę, ar apskritai gero būdo“. Ant šventinamojo į skaitovus ypatinga malda kviesdavo nusileisti „Šventąją Dvasią, pranašystės Dvasią“. Dvasininkams dalijantis surinktas aukas skaitovai gaudavo „dalį vienybės – pranašų garbei“. Ankstyvosios krikščionybės rašytojas Komodijanas skaitovus vadino „liaudies žiedais“, „Kristaus šviesuliais“.

Apie III amžiaus vidurį anagnostų statusas pasikeitė: Romos popiežius Kornelijus prilygino juos egzorcistams ir vartininkams. Pasikeitė ir profesinės priedermės: tik mechaninis skaitymas, ir nieko daugiau. Ilgainiui skaitovai išvis buvo išstumti ant žemiausio dvasininkų rangų laiptelio ir priskirti diakonų pavaldumui. Vis dėlto istorijoje jiems pavyko palikti įsimintiną pėdsaką: kai imperatoriaus Dioklecijano laikais buvo konfiskuojami krikščioniškų tekstų sąrašai, būtent anagnostai tapo uoliais jų gynėjais ir rūpestingais sergėtojais.

Naujaisiais laikais anagnostai lieka siaurame religinės praktikos rate, o į viešąją sceną įžengia pasaulietinės figūros: dvaro, privačių namų, gatvės skaitovai. Perdėtume dvaro skaitovus pavadindami atskira institucija, tačiau kalbėti apie hierarchiją, nulemtą jų funkcijos, galime. Ant aukščiausiojo laiptelio stovėjo skaitovai sekretoriai, į kurią pareigas įeidavo ir dalykinės dokumentacijos tvarkymas, taip pat ir oficialių tekstų skelbimas žodžiu.

Pramoginiam skaitymui žmogų rinkdavo iš tarnų, linksmindavusių valdovą ir dvariškius laisvalaikiu bei prieš miegą. Tokiais skaitovais būdavo paskiriama ir aukšto rango asmenų, pavyzdžiui, Preobražensko pulko majoras Fiodoras Tolstojus. Jo skaitymo apžavėta Jekaterina II kartą Tolstojaus žmonai padovanojo briliantinius auskarus.

Garsūs ir savotiškai išskirtiniai skaitovai universalai. Prisiminkime kad ir markizą Girolamą Lucchezini, imperatoriaus Frydricho Didžiojo diplomatinių pavedimų vykdytoją, bibliotekininką ir deklamuotoją. Arba Ivaną Beckojų, tos pačios Jekaterinos asmeninį sekretorių ir skaitovą vakarais. Tiesa, Beckojus gyvenimo saulėlydyje neteko šio titulo. „Mano skaitovas sensta; skaitymas jo darosi neberaiškus, jį traukia prie miego“, – laiške baronui Grimmui skundėsi imperatorė.

Mėgdžiodama rūmų papročius diduomenė iš raštingų tarnų taip pat nusisamdydavo asmeninių skaitovų. Garsiajame anglų valdininko Samuelio Pepyso dienoraštyje, fiksuojančiame kasdieninį to meto londoniečių gyvenimą, yra įsidėmėtinų įrašų: „Mano berniukas Tomas man skaitė, kol užmigau“ (1666); „liepiau berniukui man skaityti Julijaus Cezario biografiją, o paskui – Descartesʼo traktatą apie muziką, kurio visiškai nesuprantu“ (1668). Paskutinis prisipažinimas atskleidžia kultūrinę tos epochos elgseną: skaitymas balsu kaip socialinio statuso, estetinio skonio, manierų kilnumo demonstravimas ne tik viešojoje erdvėje, bet ir privačioje aplinkoje.

Nuo XVIII amžiaus Europą apima skaitymo salonuose, o vėliau ir šeimos rate bumas. Čia trumpalaikę, bet ryškiai žybtelėjusią šlovę pelnė „ne tarnystės, o draugystės“ skaitovai, kurių vardai dažniausiai likę nežinomi, tačiau jų tipažai pavaizduoti literatūroje ir tapyboje. Skaitovas – viena iš centrinių figūrų tiek gausingame visuomeniniame renginyje, tiek kameriniame svečių vakarėlyje, tiek pasisėdėjimuose prie namų židinio. [...]

[XIX amžiaus Rusijoje] neraštinguosius skaitovai šviesdavo sekmadieninėse mokyklose; gatvės skaitovai už nedidelį mokestį padėdavo susigaudyti, kas rašoma skelbimuose ir dokumentuose, kartais deklamuodavo liaudies kūrybą. Pastarieji skaitovai, beje, kėsinosi nukonkuruoti Levo Tolstojaus ir Vladimiro Čertkovo įkurtą [pigių, paprastai liaudžiai skirtų knygelių] leidyklą „Posrednik“, o tai lėmė dar vieną skaitovų specializaciją – skaitytojų skonio tyrimo ir autorinių kūrinių aprobavimo. Kol savanoriai apklausinėjo po kaimus keliaujančius knygų prekeivius, samdomi skaitovai dirbo su prastuomenės „tikslinėmis grupėmis“ – deklamuodavo naujų kūrinių fragmentus, ir tik po tokio „bandomojo tyrimo“ rankraščiai būdavo rengiami leidybai.

XIX–XX amžių sandūroje Europoje gana paklausi pasidarė „gyvojo lektoriaus“ profesija. Gamyklų ir fabrikų darbininkai, pamainos metu bijodami užsnūsti dėl migdančio ir monotoniško serijinės gamybos ritmo, susidėję samdydavo žmones skaityti garsiai. Skaitymas didino darbo našumą ir praskaidrindavo rūsčią kasdienybę.

Savaip unikali lector de tabaqueria – skaitovo tabako fabriko cigarų sukimo ceche – profesija. Iki šių dienų valstybės tarnybos skaitovų pareigas Kubos tabako fabrikuose eina per 300 žmonių. Garsiai jie skaito pusantros valandos per dieną, o likusį darbo laiką skiria pasirengimui kitiems skaitymams ir skaitinių aptarimui su darbininkais. 2015-aisiais šios profesijos 150 metų sukaktį šventę kubiečiai jubiliejaus proga kreipėsi į UNESCO su siūlymu įtraukti šį reiškinį į Pasaulio kultūros paveldo sąrašą.

Na, o kitose šalyse samdomi skaitovai iš triukšmingų dirbtuvių ir tvankių kontorėlių persikėlė į prabangius viešbučių apartamentus tenkinti turtingų svečių užgaidų. Dabar jie darbuojasi vienoje gretoje su lovų šildytuvais, vonių pildymo konsultantais ir sraigių treneriais – yra ir tokių profesijų. Kai kuriuose Londono viešbučiuose, pavyzdžiui, teikiama naktinio skaitymo paslauga. Vis dėlto XX amžius iš esmės nesukūrė naujų skaitovo specializacijų – pagrindinis jo darbas apsiribojo sceniniu deklamavimu ir radijo spektaklių įgarsinimu. [...]

Nūdiena perprasmino skaitymo balsu vaidmenį – tai viena iš ryškiausių tendencijų ir aktualiausių praktikų. Tik senovėje tekstas „skolindavosi“ deklamuotojo balsą, o dabar atvirkščiai: skaitovas savinasi teksto „balsą“, paversdamas jį savęs pateikimo įrankiu. Per knygą save išreiškia ne tik rašytojas, bet ir jos skaitovas.

Naujausios skaitymo balsiai strategijos pretenduoja į savarankiškos institucijos statusą. Viena vertus, meninė deklamacija būtina įrašinėjant audioknygas. Kita vertus, aktyviai plėtojamos neformalios skaitymo praktikos, tarp kurių sąlygiškai išskirsime dvi skaitymo balsiai atmainas: „ilgalaikį“ skaitymą ir skaitymo „varžytuves“. Populiariausias ilgalaikio skaitymo formatas – literatūrinis maratonas. Voroneže vykstančiame Platonovo festivalyje Andrejaus Platonovo kūrinių ištraukos garsiai skaitomos iki nukritimo. Tomsko universiteto bibliotekoje aštuonias valandas iš eilės skaitė [brolių Strugackių] „Pirmadienis prasideda šeštadienį“. Žaibiško sambūrio principu vykusi akcija „Skaito visas miestas, skaito visa šalis“ apėmė 42 Rusijos miestus.

Žinomiausias skaitymo „varžybų“ formatas – literatūros čempionatas – į Rusiją per Europą atkeliavo iš Amerikos, kur panašūs renginiai vyksta dar nuo praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio. [...]

Ne mažiau įdomūs ir vaizdingi vadinamieji „muzikiniai skaitymai“ (sound-reading): tekstai projektuojami ekrane arba tiesiog ant sienos ir juos, skambant muzikai, paeiliui garsiai skaito neprofesionalūs skaitovai. Tai – knyginio teatro, aktorinės vaidybos ir oratoriškos meistrystės sintezė. Tokių renginių publika primena Paryžiaus metro keleivius iš Jeano Paulo Didierlaurentʼo romano „Rytinis skaitytojas“ (Le liseur du 6h27, 2014), kurie vienodai įdėmiai klauso ištraukų iš įtempto siužeto romanų, techninių instrukcijų, užrašų knygelių. Ir čia, beje, be ironijos: kas nors, paklausęs elektrinio grąžto naudojimo instrukcijos, perskaitytos „Raskolnikovo“ balsu, žiū, susidomės ir „Nusikaltimu ir bausme“.

Problema – ne pati medžiaga, o santykis su tokio pobūdžio užsiėmimais. Žiniasklaida vienbalsiai juos vadina skaitymo skatinimu ir palaikymu, nors iš tiesų jie labiau pramoginio nei edukacinio pobūdžio. Vis dėlto atkaklūs bandymai hedonizmą vaizduoti kaip švietimą savaime simptomiški: randasi ne tik naujų laisvalaikio leidimo būdų, bet ir įsitvirtina naujos mąstymo, elgesio ir tikrovės konstravimo formos.

Dar kūrybiškesnė išmonė – knygų skaitymas gyvūnams. Jau kuriamos šunų ir kačių aprangos mados, haute cuisine – kodėl gi jiems nepaskaityti garsiai? Anot psichologų, tokie užsiėmimai didina vaikų motyvaciją skaityti, įtvirtina paauglių skaitymo įprotį.

Pirmieji skaityti gyvūnams ėmėsi amerikiečiai, surengę užsiėmimus vienoje šunų prieglaudoje. Kanadiečiai ir suomiai mokymą suderino su gydymu – vaikai garsiai skaito specialiai parengtiems šunims. Anglai projektu „Read 2 Dogs“ tobulina moksleivių skaitymo įgūdžius. [...]

Logocentriniai senieji laikai visatos centre įkurdino žodį, o ikonocentrinė dabartis – paveikslėlį. Kalba paklūsta vaizdui, tampa jo aptarnautoja. Nūdieniai žmonės reginių trokšta kur kas labiau nei recitacijose nuobodžiavę senovės romėnai, todėl mieliau ir dalyvauja literatūros čempionatuose ir „muzikiniuose skaitymuose“, nei lankosi tradiciniuose rašytojų kūrybos vakaruose. [...]

https://gorky.media

Vertė Andrius Patiomkinas

Knygos kolekcionavimo objektu tapo vos pasirodžiusios. Viena iš reikšmingiausių kolekcijų – daugiau kaip 400 ritinių – senovės Graikijoje buvo laikoma Aristotelio kolekcija, filosofo, kuris, Strabono tikinimu, „pirmasis pradėjo rinkti knygas ir išmokė Egipto valdovus susidaryti biblioteką“. Vis dėlto Graikijoje kolekcionavimas buvo labiau viešas reikalas – jei ne šventykla ar akropolis, tai atvira biblioteka. O štai romėnai jau stengėsi rinkti privačias kolekcijas. Pasiturintys patricijai vaikėsi retų originalų ir ištaigingai įformintų sąrašų.

Aistringo kolekcininko reputaciją turėjo Ciceronas; skaitymą jis vadino „bendravimu su mūzomis“ ir turėjo bent tris asmenines bibliotekas: Romoje, Tuskule ir Ancijuje. Vieną iš turtingiausių antikos laikų kolekcijų – per 20 tūkstančių ritinių – turėjo Titas Pomponijus Atikas, Cicerono draugas ir jo bibliotekos padėjėjas. Gausiu knygų rinkiniu garsėjo ir kitas Cicerono draugas, mokslininkas ir rašytojas Markas Terencijus Varonas, Cezario pavedimu suformavęs pirmąją viešąją graikų ir lotynų biblioteką.

Antikinis knygų rinkimas fiksuotas dviem – floristinėmis ir erotinėmis – metaforomis. Privačias bibliotekas buvo madinga įrengti soduose, todėl kolekcininkai lyginti su uoliais sodininkais. „Jei šalia bibliotekos yra sodas, nieko netrūks“, – tvirtino Ciceronas. Knygų rinkiniai graikų ir romėnų poezijoje lyginti su nuostabiu gėlynu. Šį įvaizdį atspindi ir florilegijos – pamokomų tekstų rinkiniai (lot. florilegus – „renkantis gėlių nektarą“; tai lotyniškas graikiškos „antologijos“ atitikmuo). Antikos laikų kolekcininkas išsiskyrė estetiniu bibliotekos apipavidalinimu ir, kitaip nei viešuose skaitymuose – recitacijose, bendravimu su knyga vienumoje, dėl ko panėšėjo į meilužį, o jo manipuliacijos su knyga – į intymias glamones. Žymusis Horacijaus eilėraštis „Savo knygai“: „…o tu žinai, kaip aš pats, tavo mylimasis, kai įsibosti, gniauždamas tave užverčiu.“

Bet jau antikoje drauge su tikrais knygų brangintojais randasi formalių kolekcininkų, kuriems knygos tebuvo interjero dekoro elementas ir turto bei statuso demonstravimo priemonė. „Kaip galima atleisti žmogui, kuris prisiperka brangaus medžio knygų spintų ir, prigrūdęs jas nežinomų ir nieko vertų rašeivų veikalų, vaikšto tarp tūkstančių knygų žiovaudamas?“ – rūstauja Seneka viename iš laiškų Lucilijui.

Toks pat demaskuojamasis patosas ir Lukiano satyroje „Nemokšai, pirkusiam daug knygų“: „Manaisi stropiai pirkdamas pačias geriausias knygas pagarsėsiąs kaip žmogus, šį tą nutuokiantis apie mokslą. Bet kaip tik atvirkščiai: tie pirkiniai tik atskleidžia tavo neišprusimą.“ Literatūrinis parodomojo kolekcininko paveikslas – Petronijaus „Satyrikone“: praturtėjęs atleistinis Trimalchijonas turi graikišką ir lotynišką bibliotekas, jomis giriasi, namų sienas piešdinasi Homero scenomis, bet nieko neskaito.

Plintant krikščionybei, knygas rinko ištisi vienuolių ordinai; ypatingu kolekcininkų uolumu pasižymėjo benediktinai. Vienuolių bendruomenėje paprastai būta knygų saugotojo (kai kada jį, kaip ir bažnytinio choro regentą, vadindavo kantoriumi), jis vedė dvasinių knygų apskaitą ir turėjo jas žinoti visas iki vienos. Plintant raštingumui plėtojosi ir pasaulietinis kolekcionavimas, privačios kolekcijos daugiausia pildomos senoviniais rankraščiais. Knygų rinkikai vis geriau išmano technines bibliofilijos subtilybes: juos jau domina rašomosios medžiagos ypatybės ir perrašinėtojų braižas, iliuminacijų (iliustracijų) stilius ir rašalo sudėtis.

Nuo viduramžių knygų kolekcionavimo srityje lyderiavo Prancūzija. Tarp aukštakilmių bibliofilų išsiskyrė Liudvikas IX Šventasis, Karolis V Išmintingasis, Pilypas II Drąsusis, Beri kunigaikštis Jonas; šventikas, mokslininkas ir poetas Richardʼas de Fournivalis, traktato „Biblionomija“ autorius. Iš anglų negalima nepaminėti vyskupo Richardo de Bury, garsiojo [knygų rinkimo, saugojimo ir išdėstymo vadovo] „Filobiblono“ autoriaus. Knygų kolekcionavimo istorijoje pasitaikydavo ir kuriozų, kaip, tarkim, Karolio Didžiojo atveju: karalius entuziastingai rinko knygas, tačiau, pasak frankų istoriko Einhardo, neišmoko rašyti. Nemaža istorikų teigia Karolį net nesugebėjus padoriai skaityti.

Vėlyvaisiais viduramžiais knyga tampa asmeninio prestižo, statuso atributu. Save gerbiantis biurgeris stengdavosi įsigyti bent „Valandų liturgiją“ [brevijorių] – ši knyga laikyta pelninga investicija ir buvo tradicinė vestuvių dovana. Dėl knygų pamišusio, bet bukagalvio knygų mėgėjo paveikslą galima aptikti satyrinėje [vokiečiakalbio] Sebastiano Branto sukurtoje poemoje „Kvailių laivas“ (Das Narrenschiff, 1494).

Remdamasis Branto kvailių tipologija [šveicarų ir prancūzų teologas, kunigas] Johannas Geileris von Kaysersbergas sukūrė žymųjį sekmadieninių pamokslų ciklą, pradėtą 1509 m. Pirmajame pamoksle buvo aptartos septynios knygių kvailių (vok. Büchernarr) rūšys, iš kurių trys apibūdina kolekcininkus. Vien iš tuštybės renkantysis knygas lyginamas su vergvaldžiu. Skrupulingai knygas kolekcionuojantis, bet jų neskaitantis kvailys primena beprotį bėgūną, besistengiantį apžiūrėti visas miesto iškabas. Kvailys, tik kaupiantis prabangias knygas, vadinamas „išminties skriaudiku“.

Žodis „filobiblas“ (pažodžiui – „mylintis knygas“) aptinkamas dar senovės graikų rašytiniuose paminkluose, o bibliofilo sąvoka įsigali nuo XVII a. Iš pradžių taip įvardijami retų knygų kolekcininkai, ir tik baigiantis XIX a. bibliofilais imami vadinti apskritai knygų žinovai ir kolekcininkai. Pernelyg azartiški, nepasotinami ar neišrankūs kolekcininkai gavo paniekinamą „bibliofagų“ (gr. phagein – ėsti, ryti) vardą, ironiškai pravardžiuojami knygų utėlėmis (angl. bookworm, vok. Der Bücherwurm). Čia jau iškyla valgio metafora, žyminti itin ploną liniją, skiriančią normą ir patologiją, gurmaniškumą ir apsirijimą.

XIX–XX a. sandūroje atsiranda dar vienas apibūdinimas – biblioskopas (gr. skopein – žiūrėti, stebėti), pasiūlytas prancūzų leidėjo Louis Octaveʼo Uzanneʼo. „Biblioskopas – ne egzaltuotas įsimylėjėlis, o pašalinis abejingas keliautojas, – aiškina Uzanneʼas. – Jis apžiūrinėja, glosto, uostinėja ir grabinėja knygas, kurių niekada neskaitys.“ Drauge randasi nenormatyvinių, iškreiptų elgsenos su knygomis formų apibrėžimų.

Bibliomanija (nauj. gr. „aistra knygoms“) – beprasmis ir betikslis knygų rinkimas; fetišizmui prilygstantis susižavėjimas knygomis.

Bibliopatija (gr. pathos – „kančios“) – bendras skausmingos priklausomybės nuo knygų pavadinimas.

Bibliolatrija (gr. latreno – „tarnauju“) – dieviškųjų knygų garbinimas (pirm. r.); prietaringas knygų garbstymas, priskyrimas joms stebuklingų savybių (perk. r.).

Bibliotafija (gr. tapho – „slepiu, laidoju“) – absurdiška bibliofilijos atmaina, nenoras kitiems duoti savo kolekcijos knygų.

Išpopuliarėja knygų imitacijos ir knygų pomėgio mėgdžiojimo mada. XVII a. leidiniuose viename iš tuščių puslapių būdavo vertikaliai išspausdinamas knygos pavadinimas – išsikirptas žymuo klijuotas ant tuščio viršelio nugarėlės. Vėliau vad. Faux Book stilius (angl. „dirbtinė knyga“) davė pradžią ištisai pramonei knygų muliažų, bibliotekas imituojančių špalerių [gobelenų ir apmušalų], dirbtinių knygų viršelių, netikrų židinių su juose „liepsnojančiomis“ knygomis. Kaip ir antikoje, tokią praktiką smerkė išsilavinusioji visuomenės dalis. [...]

Būdavo, kad kolekcionavimas išvirsdavo vandalizmu. XVIII a. Paryžiuje būta barbariško papročio knygų iliustracijas klijuoti ant kambario sienų, širmų, židinių ekranų. Bibliofilai casseurs (pranc. „naikintojai“) rinko knygų viršelius, titulinius puslapius, graviūras ir klijavo juos į namudinius albumus. „Be kita ko, nekreipta dėmesio nei į dailininkus, nei į mokyklą, o išplėštieji lapai kolekcininko klijuoti jų įsigijimo tvarka“, – aiškina vokiečių menotyrininkas Josephas Eduardas Wessely knygoje „Apie graviūrų atpažinimą ir rinkimą. Vadovas mėgėjams“ (1874). [...]

Garsus Londono bibliofilas Jamesas Grangeris (1723–1776) įvedė madą kolekcininkams savo nuožiūra rinktis graviūras knygoms iliustruoti. Tais laikais knygos dažnai leistos neįrištos, tad jas galėta „komplektuoti“ rankiniu būdu. Šiai praktikai prilipo greindžerizmo pavadinimas, jos gerbėjai vadinti „juodais ir baltais“ žmonėmis, mat vyrauta vienspalvių graviūrų.

Žinomas anglų bibliografas Thomas Dibdinas knygoje „Bibliomanija, arba Knygos beprotybė“ (1809) išskyrė dar vieną tipą kolekcininkų – tų, kurie knygas „papildydavo“ savo ranka rašytų lapų intarpais, prierašais ant pačios knygos lapų arba „į viena sujungdavo (naudodami žirkles ar perrašus) skirtingų veikalų lapus ar pastraipas, vienaip ar kitaip susijusias su aptariamu asmeniu ar daiktu“.

Daugelis privačių kolekcijų apskritai buvo sudarinėjamos neatsižvelgiant į turinį. Knyga domino būtent kaip daiktas, todėl į pirmą vietą keltas artefakto retumo veiksnys – panašiai ir brokuoti pašto ženklai vertinami labiau už „normalius“. Vieni knygų mėgėjai rinko brokuotus egzempliorius, kiti ieškojo juodraštinių, bandomųjų atspaudų, treti medžiojo unikalius, t. y. vienetinius, leidinio egzempliorius. Prancūzai tokius kolekcininkus vadino curieux – „smalsuoliais knygų medžiotojais“. Čia medžioklės ir valgio metaforos susipina, juk medžiotojo laimikis – tai ir penas ant pietų stalo. Šitoks yra misteris Bofinas, „auksinis šiukšlininkas“ iš Dickenso romano „Mūsų bendras draugas“, rinkęs knygas vien tik apie šykštuolius.

[...]

Be vandališko ir keistuoliško, būta ir patologinio, liguisto kolekcionavimo. Nevisaprotis fanatikas Antoineʼas Boulardʼas (1754–1825), surinkęs Paryžiuje didžiausią privačią biblioteką, aibę savo butų pavertė knygų sandėliais. Anot legendos, Boulard’as užpildė knygomis bene aštuonis namus, iš tomų statydamas tvirtoves, pilis, aikštes ir ištisas gatves.

Carl Spitzweg. Knygų utėlė. 1950

O štai baisesnis atvejis – klinikos ir kriminalo susiliejimas. 1813 m. Leipcige buvo nužudyta ir apiplėšta turtinga našlė. Piktadarys, kaip paaiškėjo, – kas būtų pagalvojęs! – Saksonijos pastorius Johannas Georgas Tinius, pametęs galvą dėl knygų. Turėtų 40 tūkstančių tomų ir įsigytos garsios teologo Johanno Augusto Nesselio bibliotekos jam buvo negana – Tinius daryti nusikaltimą ryžosi, norėdamas gauti pinigų savo kolekcijai papildyti. Įtaigus ir žmogžudystės įrankis – plaktukas knygų spintos lentynoms taisyti. Rasdavosi ir itin ekstravagantiškų bibliomanų, kurių interesai prasiskverbdavo į draudžiamų dalykų sritį. Nuo XVII a. išplito praktika gaminti ir rinkti knygų viršelius iš žmogaus odos. O pavadinimas koks mielas – antropoderminis viršelis: iškart ir nesusigaudysi, iš ko jis padarytas. Tokių knygų – daugiausia anatomijos veikalų ir baudžiamųjų bylų rinkinių – „medžiagai“ naudoti mirtimi nubaustų nusikaltėlių, mokslo tikslams pasiaukojusių anatomų, iš nakvynės namų grobiamų valkatų ir laidotuvėms lėšų nepalikusių vargetų kūnai. Kaip jums, pavyzdžiui, [prancūzų rašytojo ir vertėjo] Mercier de Compiègne’o (1763–1800) traktatas „Pagiriamasis žodis moters krūtims“ (Éloge du sein des femmes), įvilktas į atitinkamos kūno dalies odą? Ant jo viršelio, liudininkų tvirtinimu, aiškiai matomas spenelis – dėl didesnio tikrumo.

Ilgainiui bibliomanai sulaukia vis daugiau rašytojų ir menininkų dėmesio. Entuziastingiems knygiams skirtas žymus [vokiečių tapytojo] Carlo Spitzwego paveikslų ciklas. Kiek karikatūriški, bet kruopščiai nutapyti, jie perteikia nuo tikro gyvenimo atitrūkusio intelektualo atsiskyrėlio idėją. Vergišką priklausomybę nuo bibliotekų novelėje „Bibliomanas“ vaizduoja [prancūzų rašytojas, bibliotekininkas] Charles’is Nodier ir Gustaveʼas Flaubertʼas ankstyvajame savo apsakyme „Bibliomanija“. Kito amžiaus knygžmogiai maniakai – Hermanno Hessės alegorijoje „Knygos žmogus“, Stefano Zweigo apsakyme „Mendelis knygius“, Georgesʼo Duhamelio novelėje „Apie mėgėjus“, Carloso Maríos Domínguezo romane „Popierinis namas“.

Čia erotinė Horacijaus metafora susiliejusi su medicinine – knygų meilė prilygsta ligai. Nodier herojui kolekcininko dosnumas atrodo „toks pat natūralus, kaip įsimylėjėlio beprotybė“. Zweigo bukinistui „palaikyti rankose brangią knygą reiškė tą patį, ką kitam pasimatymas su moterimi“. Domínguezo bibliomanas žmogaus figūrą dėlioja iš ant lovos gulinčių knygų…

[...]

https://gorky.media

Vertë Andrius Patiomkinas

Šis Paryžiuje dirbančio žurnalisto tekstas „The New York Times“ internetinėje svetainėje publikuotas š. m. sausio 7 d.

Prancūzų rašytojas Gabrielis Matzneffas [g. 1936] niekada neslėpė savo lytinių santykių su paaugliais ar net jaunesniais berniukais ir mergaitėmis. Prirašė begalę knygų, kuriose išsamiai pasakojo apie nepasotinamus savo pomėgius, ir didžiavosi jomis televizijos laidose. „Dar nė šešiolikos“ (Les moins de seize ans) vadinosi viena iš jo ankstyvųjų esė, nepaliekanti vietos dviprasmybėms.

Tačiau už savo veiksmus jis nė dienos nebuvo kalintas ir nesulaukė jokio atkirčio. Priešingai – tik nuolatinio pripažinimo. Didžiuma prancūzų literatūros ir žurnalistikos elito dešimtmečius aukštino jį patį ir jo kūrybą. Šiuo metu 83-ejų Matzneffas 2013 m. buvo apdovanotas svarbia literatūrine premija [Goncourtʼų premijos alternatyva Prix Renaudot eseistikos kategorijoje], o vos prieš kelis mėnesius naujausią jo knygą išleido garbingiausia Prancūzijos leidykla [„Gallimard“].

Vis dėlto vienos iš jo aukų – Vanessos Springoros [g. 1972] knygos išleidimas šių metų pradžioje Prancūzijoje ūmai įžiebė karštus ginčus dėl rašytojo istoriškai aplaidaus požiūrio į seksą su nepilnamečiais. Negana to, itin apnuoginančiai nušvietė praėjusio amžiaus laikotarpį, kai ryškiausios prancūzų literatūrinės figūros ir laikraščiai, tokie kaip Foucault, Sartreʼas, „Libération“ ir „Le Monde“, minėtus rašytojo veiksmus karingai aukštino kaip žmogiškojo išsilaisvinimo formą ar bent jau juos gynė.

Springoros knygos „Sutikimas“ (Le consentement), tiesiog išgraibstytos iš daugelio Paryžiaus knygynų, išleidimo sukeltos bangos nenurimo. Kitą dieną po jos pasirodymo Paryžiaus prokurorai paskelbė, kad „išnagrinėję“ jos turinį pradeda tyrimą ir Prancūzijoje bei už jos ribų ieškos kitų Matzneffo aukų.

Prancūzijoje suaugusiojo lytiniai santykiai su šešiolikos nesulaukusiais nepilnamečiais laikomi neteisėtais. Tačiau jie automatiškai nekvalifikuojami kaip išžaginimas – kitaip nei šalyse, kur seksas su nepilnamečiais, neturinčiais seksualinio apsisprendimo laisvės, užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Keičiantis požiūriui į seksą ir lyčių lygybę, Prancūzijoje 2018 m. buvo sugriežtinti seksualinių nusikaltimų įstatymai, baudžiamojo persekiojimo senaties terminas pratęstas nuo 20 iki 30 metų, o aukos kaltinimus gali teikti iki 48 metų. Naujasis įstatymas, neveikiantis atgaline data, nebus taikomas Vanessos Springoros atveju.

Knyga „Sutikimas“ dar iki jai pasirodant jau privertė daugelį žmonių Prancūzijoje susinepatoginus pasirinkti vienokią ar kitokią poziciją problemos, kuri niekam nebuvo paslaptis, atžvilgiu.

Buvusiam garsiausios prancūzų televizijos laidos apie literatūrą vedėjui sunkiai sekėsi paaiškinti, kodėl jis ir kiti laidos dalyviai, išskyrus, – ir tai iškalbinga, – vienintelį svečią ne prancūzą, smagiai juokėsi iš Matzneffo afišuojamo polinkio prie nepilnamečių. Dauguma ilgamečių rašytojo šalininkų laikėsi tyliai, bet keli vis dėlto stojo jo ginti, tarp jų ir buvusi „Le Monde“ knygų skyriaus redaktorė.

Prancūzijos kultūros ministras Franckas Riesteris išreiškė paramą Matzneffo aukoms ir pranešė, kad vyriausybė persvarstys rašytojui skirtos stipendijos mokėjimą, – tai netikėtas vyriausybės pozicijos pasikeitimas. 1995 m. tuometis kultūros ministras Matzneffui, jau senokai aprašiusiam savo praeitį, įteikė Menų ir literatūros ordiną.

„Visa ši informacija buvo visiems prieinama, Matzneffo amžininkai viską kuo puikiausiai žinojo, šie klausimai nagrinėjami universitetų studijų programose, bet procesui išjudinti pasinaudota aukos pasakojimu“, – sako istorikė Anne-Claude Ambroise-Rendu, knygos „Pedofilijos istorija“ (Histoire de la pédophilie, 2014) autorė.

Vis dėlto Springora, 47-metė leidyklos „Julliard“ vadovė, kol kas lieka vienintelė iš garsiai prabilusių rašytojo aukų. Kaip teigė prancūzų spaudai, ji daugelį metų svyravusi, o tylą nutraukė, pasipiktinusi Renaudot premijos skyrimu Matzneffui.

„Sutikime“ Springora pasakoja, kaip ją, 14-metę mergaitę, suviliojo žymus, tuo metu šeštą dešimtį ėjęs rašytojas. Autorės teigimu, mamos supažindinta ji įsimylėjo Matzneffą, o apžavai išsisklaidę tik atradus jo tekstų, kuriuose aprašyti santykiai su nesuskaičiuojama daugybe kitų mergaičių ir berniukų, tarp jų ir su sutiktaisiais sekso turizmo kelionių metu pietryčių Azijoje.

Rašytoja taip pat atvirauja apie minėtųjų santykių nulemtą depresiją, kitas psichologines problemas ir ne vienus metus trukusį sveikimą.

„Jis nebuvo geras žmogus, – rašo Springora. – Iš tikrųjų jis įkūnijo tai, ko nuo mažens esame mokomi bijoti: pabaisa.“

Laikraščiui „Le Parisien“ rašytuose komentaruose Matzneffas tvirtino, neva pristatomos [Springoros] knygos turinys „šališkas ir perdėtas“, ir kalbėjo apie „grožį meilės, kurį mudu su Vanessa drauge patyrėme“.

O ilgame, padrikame Springorai adresuotame laiške, kurį išspausdino žurnalas „L’Express“, Matzneffas pažadėjo neskaityti šios „giliai jį žeidžiančios“ knygos ir apkaltino rašytoją siekiu jam „pakenkti“ ir jį „sužlugdyti“.

Nūdien besikeičiančio požiūrio į seksą sūkuryje atsidūręs Matzneffas yra Prancūzijos 1968-ųjų gegužės įvykių – studentų ir profesinių sąjungų sukeltos revoliucijos prieš senąją Prancūzijos tvarką – produktas ir ilgametis jos vaisių raškytojas.

Su šūkiu „Draudžiama drausti“ judėjimas maištavo prieš valdžią ir kovojo su imperializmu, kapitalizmu, rasizmu, seksizmu ir homofobija. Būta ir pasisakiusiųjų už nepilnamečių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvės suvaržymo įstatymo panaikinimą, esą vaikai šitaip išsivaduosią iš tėvų valdžios ir galėsią būti lytiškai visateisiai asmenys.

Tarp rašytojų Matzneffas buvo vienas iš karščiausių sekso su vaikais legalizavimo šalininkų. Esė „Dar nė šešiolikos“, pirmąkart išspausdintoje 1974, o perleistoje 2005 m., jis rašo: „Miegoti su vaiku – tai šventas patyrimas, krikštui prilygstąs įvykis, sakralus nuotykis.“ 

Kairiosios pakraipos mąstytojai – Michelis Foucault, Rolandʼas Barthesʼas, Jeanas-Paulis Sartreʼas ir Simone de Beauvoir – pritarė tokiai praktikai arba gynė vyrus, kaltintus lytiniais santykiais su asmenimis, pagal Prancūzijos įstatymus neturinčiais seksualinio apsisprendimo laisvės.

Laikraštis „Libération“, tarp kurio steigėjų buvo ir Sartreʼas, gynė pedofilus kaip diskriminuojamą mažumą ir spausdino asmeninius skelbimus suaugusiųjų, ieškančių vaikų seksui.

Kaip šią savaitę pripažino laikraščio redaktorius Laurentʼas Joffrinas, „Libération“ iki pat 9-ojo dešimtmečio skelbė „pasipiktinimą keliančius“ straipsnius apie pedofiliją, o tarp redakcijos darbuotojų būta aktyvių kovotojų už teisę į „seksualinius santykius su vaikais“, pridurdamas, jog šiuo metu leidinys neberemia tokio požiūrio.

Tačiau pakantumas reiškiniui nesiribojo kairuoliais.

Nors ne toks aršus kaip „Libération“, centristų laikraštis „Le Monde“ daugelį metų publikavo savaitinę Matzneffo skiltį ir straipsnius, ginančius dėl sekso su nepilnamečiais atsakomybėn patrauktus kaltinamuosius, įskaitant 1977 m. tekstą, pasirašytą Sartreʼo, de Beauvoir ir Barthesʼo. Dešinieji puldinėjo pedofilus, bet vienas iš jų lyderių artimai bendravo su Matzneffu.

Pasak sociologo Pierreʼo Verdragerio, knygos „Uždraustas vaikas“ (L’Enfant interdit, 2013), nagrinėjančios 8-ojo dešimtmečio pedofiliją grindžiančius politinius įsitikinimus, autoriaus, pedofilijos šalininkus vienijo įsitikinimas, jog Prancūzijoje esama „aristokratijos“, kuriai neprivalomos įprastinės elgesio normos.

Verdragerio teigimu, nors pedofilijos apologetai išjudino eilinius prancūzus, minėtojo elito nariais buvo laikomi rašytojai ir netgi buvo tikimasi, kad šie įsitrauks į moralines ribas peržengiančius veiksmus.

„Būta seksualumo aristokratijos, elito, kurį vienijo naujo požiūrio į seksą ir naujos seksualinės elgsenos propagavimas, – teigia Verdrageris. – Negana to, naujasis požiūris buvo grįstas radikaliu išankstiniu nusistatymu paprastų žmonių, laikomų kvailiais ir pusgalviais, atžvilgiu.“

Iš ilgamečių Matzneffo rėmėjų viešai jį gynė tik keletas, pavyzdžiui, buvusi „Le Monde“ knygų skyriaus redaktorė Josyane Savigneau. „Raganų medžioklė tęsiasi“, – rašė ji tviteryje. Bernardʼo Pivot, keliskart pasikvietusio Matzneffą į savo televizinį literatūrinį šou „Apostrofos“, teigimu, 9-ajame dešimtmetyje „literatūra buvo svarbiau už moralę“.

„Mes visi esame intelektiniai savo šalies ir ypač laiko kūriniai“, – sako jis ir priduria, jog gailisi pritrūkęs „reikiamų žodžių“ per interviu su Matzneffu.

1990 m. laidoje vienintelis laidos dalyvis, negailėjęs kritikos Matzneffui, buvo užsienietė – kanadietė rašytoja Denise Bombardier, kuri pavadino rašytoją „apgailėtinu“ ir „nuobodžiu“.

„Šią akimirką, – pasiklausiusi laidos vedėjo ir kitų svečių žaismingo pokalbio bei pajuokavimų su Matzneffu dėl šio nepilnamečių merginų pomėgio, pratarė ji, – jaučiuosi taip, lyg būčiau kitoje planetoje.“

www.nytimes.com

Vertė Andrius Patiomkinas

Šiuo metu prieš pedofiliją kovojanti Prancūzijos organizacija „L’Ange Bleu“ Gabrielį Matzneffą yra padavusi į teismą, jam pateikti kaltinimai seksualinės prievartos prieš vaikus skatinimu. (Red.)

Švedijos akademija, argumentuodama, kodėl 2018 metų Nobelio premiją skyrė lenkų rašytojai Olgai Tokarczuk (g. 1962), istorinį jos romaną „Jokūbo knygos, arba Didžioji kelionė per septynias sienas, penkias kalbas ir tris didžiąsias religijas, neskaitant mažųjų“ (Księgi Jakubowe albo Wielka podróż przez siedem granic, pięć języków i trzy duże religie, nie licząc tych małych, 2014) įvertino kaip rašytojos opus magnum.

1752 metai. Į Rogatiną Podolėje atvyksta kašteliono Kossakowskio žmona Katarzyna ir ją lydinti poetė Elżbieta Drużbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benedyktas Chmielowskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą. Ateityje daug ką jie aptarinės, bet jų pokalbiai vyks laiškais.

Šiek tiek vėliau, taip pat į Podolę, atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas – Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.

Beveik tūkstantis puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – pritrenkiantis literatūrinis sumanymas, mistinis pasakojimas apie pačią istoriją, tautų likimus lemiančius jos vingius. Šioje knygoje autorė ne tik nepaprastai kruopščiai pristato senosios Lenkijos laikus, to meto architektūrą, aprangą, kvapus ir žmonių santykius, bet ir atskleidžia sudėtingą dvasinę tikrovę – tris vieną šalia kitos egzistavusias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Pasakodama apie praeitį, XVIII amžių, Apšvietos išvakares, autorė ieško atsakymų į klausimus, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas.

Siūlome Lenkijos spaudos agentūros (PAP) žurnalistės Agatos Szwedowicz pokalbį su Olga Tokarczuk apie „Jokūbo knygas“ iškart po šių pasirodymo 2014 metų spalį.

– Kas toks iš tikrųjų buvo Jokūbas Frankas?

– Sunku vienareikšmiškai atsakyti, nes tai dvilypė, prieštaringa asmenybė. Labai įvairiai jis prisimenamas: jo sekėjų – kaip gražus, aukštas, charizmatiškas vyras, jo priešininkų – kaip bjaurus, sakinio nesugebantis suregzti kuprius. Iš tikrųjų nežinau, kas buvo Jokūbas Frankas. Be jokios abejonės, jis buvo gabus politikas, tikrai daugeliui žmonių turėjo milžinišką įtaką, taip pat ir lenkų aristokratams, buvo žydų mistikas, tačiau religiją naudojo politiniams tikslams.

– Ar galima sakyti, kad Franko pirmtakas buvo Šabtajus Cvi, mistikas ir kabalistas, 1648 metais apsiskelbęs mesiju, o gyvenimo pabaigoje perėjęs į islamą?

– Doktrinos požiūriu – žinoma. Frankas buvo sabatianistas, tik antroje gyvenimo pusėje mėginęs suformuluoti savą doktriną. Savo veikloje jis tiesiogiai sekė Šabtajumi, kaip savo pirmtaku. Abu skelbėsi esą šventi, su dievybe tiesiogiai bendraujantys vyrai, kuriems negalioja visuomenės įstatymai. Ir Frankas, ir Šabtajus lošė dieviškos beprotybės, apsėdimo korta.

– Ką skelbė Jokūbas Frankas?

– Jo doktriną privalu rekonstruoti. Manau, kad daug dalykų dar gali mus nustebinti. Savo doktriną per gyvenimą jis keitė kelis kartus, nelygu kokiose aplinkybėse atsidurdavo. Tačiau jo įsitikinimai turi tam tikrą branduolį. Jo nuomone, mesijas jau atėjo – tai buvo Šabtajus Cvi. Tačiau jam nepavyko išgelbėti žmonijos, todėl vis dar laukiame tikrojo mesijo. Sprendžiant iš jo „Viešpaties žodžių knygos“, kurią sudaro neįtikėtini pasakojimai, jis pats save laikė mesiju. Tačiau atėjo toks laikas, – tuo metu buvo įkalintas Čenstakavoje trylikai metų, – kai jis pasijuto pralaimėjęs. Tada į savo doktriną įvedė moterišką dievybę, moterį-mesiją. Jis Čenstakavos Dievo Motinoje išvydo žydaitės Šechinos įsikūnijimą. Taigi Frankas su religijomis elgėsi kaip su batais, kuriais avėdamas eini tikslo link ir kuriuos galima ir netgi reikia keisti.

– Kiek frankistų 1759 metais priėmė Lvove krikštą?

– To niekas iš tikrųjų nežino. Bažnytiniai šaltiniai teigia jų buvus keliolika tūkstančių, žydų šaltiniai – kad daug mažiau.

– Prieš krikštą Lvove vykęs disputas tarp frankistų ir Talmudo išpažinėjų parodo tamsiąsias frankistų puses. Jie kaltino savo brolius dėl religinių žudynių. Frankistai tvirtino, kad žydai savo religinėms apeigoms naudoja krikščionių kraują ir žudo jų vaikus.

– Žydai ortodoksai frankistus laikė blogiausiais eretikais. Frankistai, norėdami išlikti, privalėjo atsiriboti nuo judaizmo, ir kuo radikaliau, tuo geriau. Bet ir žydams rūpėjo atsikratyti eretikų. Taigi būta daug susipriešinimo, išvirtusio į nuožmią kovą. Frankistai sąmoningai, nors gal ir iš nevilties, pasinaudojo senu tarp katalikų sklandančiu prietaru, esą žydai savo religinėms apeigoms naudojantys krikščionių kraują. Nors Šventasis Sostas buvo uždraudęs tokio pobūdžio kaltinimus ir netgi laikė juos nuodėme, šis prietaras buvo labai paplitęs ne tik Lenkijoje, bet ir Europoje. Dėl frankistų pareikštų kaltinimų Voislavicėse buvo nuteista ir nukankinta keliolika žydų.

– Kodėl į katalikybę atsivertęs Jokūbas Frankas trylika metų buvo uždarytas bažnyčios kalėjime?

– Jis buvo nubaustas kaip žmogus, katalikybę priėmęs tik paviršutiniškai. Per tardymą paaiškėjo, kad jo katalikų tikėjimo supratimas yra labai toli nuo standartinio ir kad jis skelbia eretiškas pažiūras ir katalikybės požiūriu. Iš Čenstakavos per Baro konfederaciją jį išlaisvino rusai. Tada Jokūbas išvažiavo į Moraviją, paskui apsistojo Ofenbache, netoli Frankfurto prie Maino. Ten vykdė savo veiklą, ten suvažiuodavo jo šalininkai iš visos Europos.

– Kai kas frankizmą pristato kaip emancipacinį žydų judėjimą, kai kas – kaip asimiliacinį. Ar galima kaip nors rasti tiesą?

– Paradoksas, bet vienas kitam neprieštarauja. Be jokios abejonės, tai buvo emancipacija. Frankistai yra kilę iš neturtingų Podolės žydų, smulkių pirklių, amatininkų. Uždaroje feodalinėje XVIII amžiaus Lenkijos visuomenėje frankistai išdrįso sugriauti feodalinę tvarką ir pradėjo kilti socialiniais laiptais. Tačiau tuo pat metu daugelis krikštą priėmusių frankistų pradėjo asimiliuotis. Daugelis jų buvo dideli patriotai ir jų nuopelnai Lenkijai milžiniški. Galima sakyti, kad jie sudarė lenkų miestietijos pagrindą. Priėmę krikštą, jie pakeitė pavardes ir vardus, ištirpo tarp lenkų. Vienas artimiausių Jokūbo Franko bendražygių Salomonas Šoras vėliau tapo Franciszeku Wołowskiu. Šor hebrajiškai reiškia „jautis“ [lenk. wół – vert. past.]. Daugelis jų vėliau buvo priimti į bajorų luomą.

– Adomas Mickevičius yra sakęs, kad jo motina kilusi iš frankistų Majewskių šeimos. Iš frankistų šeimos buvo ir jo žmona Celina Szymanowska, o juk žinoma, kad kelios frankistų kartos tuokdavosi tik su savo grupės nariais. Ar manote, kad Mickevičius tikrai yra kilęs iš frankistų?

– Ne man daryti išvadas tokiais klausimais. Manyčiau, kad tai labai įmanomas dalykas. Tai paaiškintų, iš kur atsirado daug žydų mistikos motyvų. Pats lenkų romantizmo branduolys – mesianizmas, – regis, pasitelktas iš žydų mistikos. Ir tai natūralu, kad dvi viena šalia kitos taip ilgai besivystančios kultūros darė viena kitai milžinišką įtaką, kad viena kitą praturtino. Turbūt nebūtų tokių, kokius pažįstame, žydų be jų tūkstantmetės istorijos Lenkijoje, kaip ir šiuolaikinių lenkų be per tuos metus jiems padarytos žydų kultūros įtakos.

– Knygoje yra 1755 metų žemės drebėjimo Lisabonoje atgarsių. O juk nuo jo prasidėjo Europos Apšvieta. Ar į frankizmą irgi galima žiūrėti kaip į Apšvietos judėjimą?

– Manau, kad taip. Jis buvo labai ypatingas Apšvietos judėjimas. Juk Apšvieta mums siejasi su Diderot ir Voltaire’u, su idėjomis, iš Prancūzijos importuotomis į laukiniuose rytuose esančią Lenkiją. Frankizmas parodo, kad ir Rytuose tuo metu atsiranda minčių apie pasaulio keitimą, paradigmos keitimą, nors tos mintys įvilktos į kitus žodžius ir kitas sąvokas.

Culture.pl

Vertė Birutė Jonuškaitė

           Šiąvasar laikas netekės sena vaga,

           Bus gėlės liūdnos, o medus kartus.

           Viešnagei tolimai arkliai liks nekinkyti,

           Vešlus jazmino krūmas nepražys.

           Ir veltui saulė su tamsa kovos,

           Džiaugsmai aplenks net Lyguo šventę,

           Nuvys tik ką nuskintas žiedas rankoj,

           Baugins kiekvienas krūmo šnaresys.

           Raudoną miglą vėjas gainios po laukus,

           Pirm laiko vaisiai kris nuo medžių,

           Našta taps visa, kas yra ir kas dar bus.

           Net žemės gelmės kláusiamos tylės,

           Nes bus pavertusi šaltinių vandenis

           Karčiais pelynais išdavystė tavo.

Latvių klasikas Edvartas Virza (1883–1940), kurio tikrasis vardas Jėkabas Eduardas Liekna, Lietuvoje nepelnytai mažai žinomas, mažai lietuviškai teprakalbintas. Kelis pagrindinio jo kūrinio, prozinės poemos „Straumenai“ (Straumēni, 1933), fragmentus yra meistriškai išvertusi ir „Naujajame Židinyje-Aiduose“ (1992, Nr. 11) publikavusi Audronė Žentelytė. Latvijos lietuviai pirmosios nepriklausomybės dvidešimtmečio proga 1938 m. išvertė ir išleido publicistinę E. Virzos knygą „Karolis Ulmanis“ (Kārlis Ulmanis, 1935). Vertėjas Vytautas Plienis (tikr. Vladas Pilotas), deja, savo darbą atliko itin prastai – taip prastai, kad knygų leidybos ir platinimo bendrovė „Spaudos fondas“ net atsisakė šią knygą platinti Lietuvos knygynuose, atsakomajame rašte Latvijos lietuvių sąjungos centro valdybai pridurdama tokią apibendrinančią pastabą: „Ateityje, manytume, tokia kalba lietuviškų knygų leisti nevertėtų.“

E. Virza buvo Latvijos prezidentui K. Ulmaniui, šio aplinkai ir ideologijai artimas žmogus, tad savaime suprantama, kad jo kūryba sovietiniais metais visiškai nutylėta, drausta. 1987–1988 m. vėl pradėtos intensyviai publikuoti jo knygos, neseniai baigti leisti keliatomiai Andos Kubulinios puikiai tekstologiškai parengti raštai. A. Kubulinia ir kiti literatūros istorikai išryškino naujų rašytojo kūrybinės biografijos faktų, pateikė atnaujintų ir išplėtotų jo kūrybos interpretacijų.

Vieningai pripažįstamas tiek originalių E. Virzos kūrinių, tiek jo poezijos vertimų kalbos, stiliaus, formos meistriškumas, net virtuoziškumas. Jis akivaizdus jau pirmajame poezijos rinkinyje „Taurė“ (Biķeris, 1907), dar ryškesnis XIX a. prancūzų lyrikos vertimuose, kurie atskira knyga išleisti 1921 m. (Franču lirika XIX g.s.), o turbūt labiausiai visais savo niuansais atsiskleidžia jau minėtuose „Straumenuose“, kurie buvo išversti į estų, vokiečių, rusų, prancūzų, kroatų kalbas.

Vienas žinomiausių, gal ir pats žinomiausias E. Virzos eilėraštis „Šiurpi vasara“ (Baiga vasara, 1939) formos požiūriu yra nepriekaištingas. Tai itališkasis sonetas, kuriame simetriškai kaitaliojamos ir itin sklandžiai, kone preciziškai rimuojamos vienuolikaskiemenės ir dešimtskiemenės eilutės. Net patyrusiam profesionaliam vertėjui būtų nepaprastai sunku visapusiškai perteikti tą poetinį gracingumą, kokiu pasižymi originalas, tad ką ir kalbėti apie tokį nepatyrusį, koks yra šio vertimo ir komentaro autorius. Vis dėlto viliuosi, kad pagrindinę mintį, vyraujančią emociją, bendrą eilėraščio atmosferą lietuvių skaitytojas gali užčiuopti ar net pajausti.

„Šiurpi vasara“ datuota 1939 m. šv. Velykų trečiąja diena. Latvių literatūrologai Vitautas Kalvė, Ilgonis Bėrsonas, Janina Kursytė ir kiti yra gana detaliai aprašę eilėraščio semantiką ir poetiką, jo intertekstines sąsajas su Biblija, konkrečiai – su Apreiškimu Jonui, o remdamiesi tam tikrais sintaksiniais segmentais ir leksikos ypatumais net nustatę, kuriuo Naujojo Testamento vertimu E. Virza naudojosi.

V. Kalvė, primindamas, kad literatūriniai simboliai nėra ir negali būti iki galo logiškai paaiškinami, „išverčiami“ į racionalią kalbą, dar 1953 m. emigracijos spaudoje rašė: „Tikrasis raktas į eilėraštį, be abejonės, yra žodis „išdavystė“. Tačiau mes niekada nesužinosime, ką poetas savo vizijose šiuo žodžiu teisė: pats save, nujausdamas savo […] išėjimą kaip tik tada, kai tautai artinosi didžiausios pražūties dienos per visą jos istoriją; valstybės vadovų nesugebėjimą išvengti gresiančios nelaimės ar patį Dievą, atitraukusį nuo savo tautos sergstinčią ranką.“

Šis aiškiai katastrofistinės paradigmos eilėraštis, beje, šiek tiek primenantis kai kuriuos Jono Kossu-Aleksandravičiaus kūrinius, skaitytojų suvokiamas kaip vizionieriškas ir ilgą laiką asocijuotas pirmiausia vien tik su vėliau nutikusiomis tragiškomis istorinėmis politinėmis pervartomis Latvijoje: su 1940 m. okupacijos vasara („Raudoną miglą vėjas gainios po laukus“), su 1941 m. trėmimų, holokausto pradžios vasara ir panašiomis.

Eilėraščio interpretacija keitėsi paaiškėjus, kad nuo 1937 m. E. Virza buvo beviltiškai įsimylėjęs net dvidešimt aštuoneriais metais jaunesnę poetę Veroniką Strėlertę. 2003 m. pirmąkart publikuoti šiai poetei skirti jo laiškai tai akivaizdžiai patvirtina. Štai vieno laiško pabaiga: „Aš esu mirtinai nuliūdęs. Viskas tolsta nuo manęs. Viskas yra Dievo ir mielosios Veronikos rankose.“ Laiškas rašytas 1939 m. kovo antrą savaitę, t. y. likus maždaug mėnesiui iki tų metų Velykų, kada buvo sukurta „Šiurpi vasara“.

V. Kalvės „raktu į eilėraštį“ pavadintas žodis „išdavystė“ pradėtas saistyti su V. Strėlerte, tiksliau, ir su V. Strėlerte. Beviltiškoje meilėje, kuri nuo pat pradžių buvo visiškai be atsako, bendrąja psichologine prasme kalbėti apie išdavystę būtų be galo sudėtinga, gal net neįmanoma. Tačiau nepaprastai stipri, dramatiška emocinė įtampa, kurią išgyveno E. Virza, tokį kalbėjimą, ypač kalbėjimą poezijos priemonėmis, visiškai pateisina ir įteisina.

E. Virza mirė prieš aštuoniasdešimt metų, 1940 m. kovo 1 d., palikdamas niūrią „Šiurpios vasaros“ simboliką atvirą pačioms įvairiausioms interpretacijoms. Šio eilėraščio individualus pašnekesys su skaitytoju, kintant epochoms, aktualizuojant naujas krizes ir baimes, yra pajėgus apimti labai platų apokaliptiškumo spektrą: nuo asmeninio iki visuotinio, globalaus katastrofizmo vizijų. 

(užrašų knygelė, 1995 m. rugpjūčio 3 d.)

Edwardas Bondas (g. 1934) – žymus anglų dramaturgas, režisierius, teatro teoretikas, poetas, kino scenaristas. Gimtinėje vertinamas nevienareikšmiškai ne tik dėl radikalaus žiaurumo teatro principų taikymo ir atviro smurto vaizdavimo bei jo ištakų nagrinėjimo kūryboje, bet ir dėl kraštutinių kairiųjų pažiūrų skelbimo pasisakymuose apie šiuolaikinį teatrą, visuomenę, politiką. Čia publikuojamas tekstas paimtas iš Bondo teorinių apmąstymų knygos „Slapta intriga: užrašai apie teatrą ir valstybę“ (The Hidden Plot: Notes on Theatre and the State, 2000), sudarytos iš esė, laiškų, eilėraščių, teorinių teatro postulatų, užrašų, dienoraščių frag-mentų. Įvairiažanrius tekstus vienija aistringas bandymas mitologiniais, religiniais, literatūriniais, draminiais simboliais ir siužetais permąstyti, perprasti, „demaskuoti“ ir maištingai perkurti mus supančią ir supančiojusią mentalinę ir fizinę tikrovę. „Duonos eschatologijoje…“, be antikinių ir klasikinių literatūrinių tekstų, daroma aliuzijų ir į paties autoriaus pjesę „Lyras“ (Lear, 1971), garsiosios Šekspyro tragedijos „perrašą“ iš socialinės kritikos pozicijų.

Dramoje yra du veikėjai: aš ir visuomenė. Abu jie formuoja viens kitą ir konfliktuoja viens su kitu.

Graikai religiją ir dramą jungė: Bažnyčia jas atskiria.

Oidipas atkanka į miestą. Kelią pastoja Sfingė. Sfingė – krūtinga moteris patelės kulšimis, tačiau užtūpusi savo lytį. Oidipas turi įrodyti savo išmintį. Jis nesidalija savo išmintim su Sfinge, kaip filosofui derėtų. Išmintis yra paslaptis. Vaikas turi būti išmintingas. Privalu tikėti, jog jis žino.

Vaikas Kristus eina į šventyklą. Kunigai apstulbinti vaiko išminties. Šventykla yra institucija, tarsi filosofijos mokykla. Vėliau šventyklos išminčiai nužudys Kristų. Oidipas nužudė savo išmintingą tėvą Lają. Oidipas ir Lajas keičiasi pykčiu, ne išmintimi.

Oidipas susitepęs, todėl į miestą atneša marą. Kristus yra tyras, todėl į miestą – Pasaulį-Jeruzalę – atneša išgelbėjimą. Oidipas seksualiai susaistytas su savo šeima: pagimdytas tėvo bei motinos ir gimdytojas (kaip viena trečioji Dievo) drauge su motina. Kristaus tėvai belyčiai. Juozapas ir Marija negimdo, jie abu nekalti. Kristus – nekaltos motinos ir nekalto tėvo sūnus.

Apreiškimo angelas – tai keliaujantis ir Sfingę sutinkantis Oidipas. Angelas – kraujagėdiškas Kristus, kraujagėdiškas sūnus.

Lajas trokšta nužudyti Oidipą. Dievas nužudo Kristų. Lajas trokšta nužudyti Oidipą iš pavydo. Dievas nori nužudyti Kristų dėl meilės.

Lajas yra keliautojas, kaip ir Oidipas. Juozapas (Kristaus žemiškasis tėvas) yra dailidė – jis daro kryžius (todėl jo įnagiuose glūdi Kristaus mirtis).

Kristus turi paslapčių, kurias atskleidžia savo sekėjams. Oidipas – paslapčių auka: jos atskleidžiamos jam.

Marija – dieviškoji tarpininkė. Jokastė nori apsaugoti Oidipą nuo paslapčių sužinojimo. Joms atsiskleidus, Jokastė pasikaria.

Joms atsiskleidus, Oidipas apakina save. Apakinimui panaudotos priemonės – dvi jo motinos segės: jis buvo žvelgęs į dvi Sfingės krūtis. Gulėti su moterim – ją pažinti. „Oidipe karaliuje“ segė – krūtis su peniu. Kristus prikalamas peniškomis vinimis.

Oidipas apakina save: jis save iškastruoja. Tai auka mirusiam Lajui, ji atgaivina mirusiuosius. Oidipas sukyla – kaip sukyla Ryto sūnus, Šviesos sūnus: Liuciferis. Kristus paklūsta.

Kristus yra dvilytis. Jis ilgaskvernis (kaip moteris), bet su barzda. Prieš Dievą jis save moterina. Nukryžiavimas – tai išprievartavimas: sūnaus, įvykdytas tėvo.

Oidipas pasiglemžia tėvą ir jo valdžią – iki išaiškėjimo. Kristus turi keisti pasaulį. Jis turi pakeisti valdžios pobūdį. Kristus Paskutinei vakarienei patiekia maisto: moteris gamina. Kristus siūlo save kaip maistą: jis – apipjaustyta moteris.

Oidipas po apakimo gyvena, bet praranda karalystę. Oidipas kivirčijasi su dviem kariaujančiais sūnumis-broliais. Sūnūs kivirčijasi su savo tėvu-broliu. Oidipas Kolone – tai Senojo Testamento Dievas. Oidipas pradingsta mįslingai, išeidamas lyg Senojo Testamento Dievas – per vieną iš pasirodymų.

Kreontas yra žemėn grąžintas Lajas. Tesėjas – išmintingasis sūnus-karalius, kviečiantis Oidipą į Atėnus – mirusį. Kreontas turi valdžią – Oidipo kaulai yra šventi.

Kreontas susiduria su dviem problemom: naująja pasaulio tvarka (Roma, ciesorius) ir senųjų dievų tradicine išmintim. Antigonė pasisako už senuosius dievus. Antigonė kaip vyras-moteris meta iššūkį Kreontui – šitaip gali atlikti moters vaidmenį. Kristus – tik barzdota moteris: ji įtvirtina Kreonto valdžią (ciesoriški reikalai), bet nuolatiniu, ramiu pasipriešinimu: pakenčiamas kritikas, Lyro juokdarys [Fool]. Juokdarys išmintingas, todėl pakariamas.

Hamletas svyruoja, nes suvokia problemą.

Sofoklis Oidipą paprasčiausiai paverčia Laju Kolone.

Antigonė vaidijasi su Kreontu-Oidipu, dukra su tėvu. Jos išmintis pasisako už dievus. Kreontas praranda sūnų ir dukterėčią. Jis pažemintas. Bet Antigonė pasisakė už senuosius dievus, kurie paspendė spąstus Oidipui: ji pasisako už Senojo Testamento Dievą.

Raskolnikovas žudo, kad gautų pinigų studijuoti ir įgyti išminties. Raskolnikovas nužudo dvi moteris: senę žiežulą ir jos juokdarę (paiką bendrę). Raskolnikovas nori mėgdžioti Napoleono galią (potenciją). Dostojevskis nepajėgia įminti mįslės, nepajėgė ir Šekspyras: abu kalba apie pasidavimą – pasiaukojimą (Šekspyras) ir atperkančiąją katorgą (Dostojevskis).

Kreontas patiekia Antigonei Paskutinę vakarienę (norėdamas išpirkt savo kaltę dėl jos mirties). Ji jos nevalgo. Ji pasikaria. Žiurkės suėda jos paskutinį valgį. Žiurkės spiečiasi, dauginasi, veisiasi, ėda ant šiukšlių krūvos Golgotoje.

Problema – ne kaip nuslopinti individualų geismą (Freudas ir nepasitenkinimas civilizacija), bet kaip sužmoginti visuomenę. Sužmoginti vienas kitą. Mes – ne žmonės: mes nesame žmogiškoje visuomenėje ir nežmoginame jos.

Moterys kryžiaus papėdėje yra Antigonės. Piloto (Lajo, Dievo) nėra – biurokratija, organizacija tiesiogiai įsikiša į graikų dramą.

Sargybinis „Antigonėje“ graikų tragedijoje labiausiai priartėja prie juokdario vaidmens. Oidipas yra išmintingas, bet nežinantis: Kristus yra išmintingas, bet juokdarys.

Graikų drama šios problemos imasi jau pasiekusi agonijos stadiją. Krikščionybė panaikina problemą. Ji žada antrąjį atėjimą, bet jo nėra. Tai – egzekucija, kai kirvis kybo virš sprando sustabdytas mojyje. Kirvis bet kada gali nusileist. (Klaudijus: „Teisėjo kirvis nusileist turės.“)

Krikščionybė mistifikuoja problemą ir padaro ją neišsprendžiamą: dramą ji nusmukdo iki religijos.

Kas yra duonos eschatologija? Tai – trupinių puota, kai silpnieji žmogina galinguosius. Tai sukelia reakciją, kai tas veiksmas suvokiamas kaip vieno priešprieša su dauguma (arba – blogiau – dėl daugumos).

Pjesės – jos pabaigos ir atomazgos – eschatologija – tai visada visuomenės teoretizuota eschatologija. „Krikščioniškoje“ visuomenėje teatras visada yra ne daugiau kaip religinis reliktas, kuriam leidžiama daryti stebuklus už Bažnyčią. Jam neleidžiama perkurti galios, kurti Naujosios Karalystės (kuri Bažnyčiai būtų Antrojo atėjimo Antikristas). Jeigu Kristus kasdien nekraujuotų, Dievas mirtų. Vakarai yra vyksmo kultūra (novatoriška, dinamiška – Dionisas, graikų Kristus) dėl to, kad yra sustabdę psichinį laiką [psychic-time]: nė viena iš Oidipo istorijos stadijų neturi rutuliotis. Kryžiaus scenos yra statiškos. Tarytum Oidipas būtų sulaikęs kvapą ir apsimestų miręs. Bet ilgainiui psichinis laikas siekia keršto: jis nebeišgali aukotis sau pačiam. Antrasis atėjimas turi būti Antikristas. Antikristas laukia stoties perone. Tokia dabartinė mūsų būklė: krikščioniškas Oidipo mitas nebeturi turinio.

Kord-elija* (virvė, kuria pasikorė Antigonė), moteris, pakarta savo pačios vardu… pjesėje ją paverčiau Dievu, Raskolnikovo sene žiežula, Laju Kolone: Duobkasio berniukas (Lajo duobkasio sūnus) nutildomas. Lyras negali gyvent su savo vaikais. Oidipas negali gyventi su Laju. Kristus negali gyventi su Dievu. Krikščionių religija siekia sulieti Oidipą ir Lają į viena: Dievas Tėvas-Dievas Sūnus. Pasaulio karalystė neturi nusmukdyti vaizduotės pasaulio. Technologija tampa duonos Armagedonu: mašinos nėra vaikystės pusėje dėl barzdotosios moters buvimo. Laikome kvapą du tūkstančius metų. Religija nereikšminga: ji gyvavo dėl to, kad lavonas susiliejo su geležiniu savo karstu. Turime rašyti trupinių puotą. Tai nauja vienintelės dramos istorijos stadija, vienintelės istorijos, kurią visuomenė gali pasakoti.

Rankų miklumas krikščionybei padeda slėpti savo kalaviją: Kristaus pavyzdys – ne ritualinės magijos kastracijos sakramentas – pakeis žmones, kurie savo ruožtu pakeis karalystę. Nebereikės Antrojo atėjimo ar dangaus.

Esama konflikto tarp vaiko ir suaugusiojo: vaikas turi teisti ir kurti, suaugusysis – organizuoti ir rimtai saugoti – būtent šitai slypi inovacijoje. Problema visada yra teisingumas. Lajo žodis neteisingas, lygiai kaip ir Dievo žodis (Kalvinas, predestinacija). Suvokimas blokuojamas Sfingės paslaptimi (jie nežino, ką daro). Išaiškinimas žlunga dramos akivaizdoje.

Be Pilado būtume pražuvę. Bet ar nebus jis Sfingė arba žmogaus su liūto gaurais pamėklė?

Bažnyčia nukreipia dėmesį nuo problemos: ji institucionalizuoja kerštą, ilgalaikį Lajo pyktį Oidipui. Eucharistija – tai institucionalizuotas kerštas.

Valdžia turi būt atimta iš Lajo, jei turi stoti antroji karalystė. Jis vilkina antrąjį atėjimą iki po mirties. Oidipas-Kristus gali gyvuoti kaip žmogus tiktai mirdamas. Antraip Oidipas pavirsta Laju Kolone.

Kreonto atsivertimas „Antigonėje“ – tai fantazija. Hitleris-Kreontas būtų nufilmavęs jos mirtį popietinei peržiūrai. Dėl to, kad krikščionybė sustabdė psichinį laiką, Kreontas-Lajas virsta Hitleriu, kerštas – fašizmu, vadinančiu save meile.

(Baigiamoji šio pranešimo dalis dingusi.)

Vertė Andrius Patiomkinas

Stuartas Kelly – škotų literatūros kritikas, rašytojas, škotų laikraščio „The Scotsman“ literatūros skyriaus redaktorius, „The Guardian“, „The Times“ ir kt. leidinių bendradarbis, kelių knygų autorius. 2005 m. išleido debiutinę knygą iškalbingu pavadinimu – „Pražuvusių knygų knyga: nebaigta visų iškiliųjų knygų, kurių niekada neperskaitysite, istorija“. Čia publikuojame šios knygos įvadą be kelių pradinių pastraipų, kuriose autorius aprašo dar vaikystėje įsiplieskusios aistros kolekcionuoti knygas pradžią – serijinių komiksų ir knygelių vaikams rinkimą, ir baigiamosios, daugiausia bibliografinėms pastaboms skirtos, dalies.

[...]

Greičiausiai tėvai su tam tikru virpuliu per 14-ąsias mano Kalėdas stebėjo, kaip išpakuoju „Šekspyro raštų rinkinį“ (1982) ir Wordswortho eilių rinktinę (1985). Spėju, jie vylėsi, kad Literatūra – iš didžiosios L, – tas ganėtinai platus laukas, prigesins įsiplieskusį mano pomėgį.

Priešingai: Literatūra tik dar labiau pakurstė mano užsidegimą. Apčiuopiamu srautu knietulys išsiliejo, pradėjus studijuoti graikų kalbą (su begėdiška pradine intencija išsisukti nuo sporto). Ne vieną mėnesį taupęs savaitgalinių darbų atlygius ir alkdavęs dėl dalies pietums skirtų pinigų atsidėjimo, paskui svaiginausi „Penguin“ helenistinių dramų klasikos serija: du tomai Aischilo, du – Sofoklio, trys – Aristofano, keturi – Euripido, vienas vienintelis – Menandro. Gerai organizuotą mano sistemą pirmasis šokas supurtė tada, kai išnėręs tas knygas iš prašmatnių viršelių ėmiau vartinėti įvadus. Buvau įsitikinęs, kad susipirkau visas senovės graikų dramas, tačiau pratarmės ir komentarai neatšaukiamai skelbė ką kita: Aischilas, kurio septynias pjeses laikiau rankoje, iš tikrųjų jų buvo parašęs aštuonias dešimtis; Sofoklio turėtų būti 33 tomai, o ne tik šis rinkinukas… ir taip toliau.

Negana to, dar skausmingesnis suvokimas nusmelkė, perskaičius 61-ą Aristofano komedijos „Moterys tautos susirinkime“ išnašą: „Kai ši pjesė buvo pastatyta, Agatonas, vienas garsiausių to laiko tragikų, buvo 41-ų. Nė vienas iš jo veikalų neišliko.“ Nė vienas? Nei choro, nei monologo, nei puseilio? Tai netilpo galvoj.

Tokią neteisybę, nusprendžiau penkiolikmetis, privalau ištaisyti. Aš pradėjau sudarinėti Pražuvusių knygų sąrašą. Jis netruko nustelbti „Žvaigždžių karų“ personažais taip ir netapusių figūrų ar BBC prarastų „Daktaro Kas“ serijų sąvadus ir netgi perskaitytinų knygų sąrašą. Naujasis registras taps neįmanomybės ir nepažinumo katalogu – knygų, kurių niekada nerasiu ir, kas be ko, neperskaitysiu.

Netrukus pasidarė aišku, kad „kolekcijos“ objektai neapsiriboja senovės graikais, kurie vis dėlto sugebėjo pergyventi romėnų pasipūtimą, krikščionių nesidomėjimą ir vieno kalifo cenzūrinį nusistatymą bibliotekų, o ypač Aleksandrijos bibliotekos atžvilgiu¹.

Didieji rašytojai – nuo Šekspyro iki Sylvios Plath, nuo Homero iki Hemingwayaus, nuo Dantės iki Ezros Poundo – buvo parašę veikalų, kurių negalėsiu turėti. Ištisa literatūros istorija podraug buvo ir pražuvusios literatūros istorija.

Tai savaiminė raštu fiksuotos literatūros ypatybė: net ir sakytinės tradicijos išsaugoti kūriniai literatūra iš tikrųjų tampa tik užrašyti. Taigi visa literatūra gyvuoja tam tikroje terpėje – vaško, akmens, molio, papiruso, popieriaus ar net virvių – kaip Peru indėnų mazginio rašto kipu atveju – pavidalu. Dėl medžiaginio savo būties aspekto literatūra neatsiejama nuo pažeidžiamumo. Visų stichijų elementai kėsinasi į ją: ugnis ir potvyniai, sausinantis ir trešinantis oras, dūlanti priemolio žemė. Popierius ypač neatsparus: jį galima suplėšyti ir susmulkinti, išteplioti ir išskusti. Jį gali sugraužti nesuskaičiuojama begalė gyvių – nuo parazitų ir grybelių iki vabzdžių ir graužikų: popierius net pats save graužia ėdančiomis rūgštimis.

Sunaikinimas yra paprasčiausia knygų žūties forma. Nors romėnų poetas Horacijus skelbėsi: „Sau paminklą baigiau – varį ir amžiną / piramidžių aukštų dulsmą pranokstantį“ [vertė D. Dilytė], jis reiškė viltį, o ne užtikrintumą dėl savo veikalų. XIX a. poetas Gerardas Manley Hopkinsas sudegino visas ankstyvąsias savo eiles, nes paskyrė gyvenimą Dievo grožiui. Jamesas Joyce’as romaną „Stivenas Dedalas“, pirminį „Menininko jaunų dienų portreto“ variantą, aikštingai šveitė židinin, bet nesukliudė žmonai išgelbėti, kas dar buvo įmanoma. Į Kazachstaną ištremtas Michailas Bachtinas, surūkęs Bibliją, suktines darė iš savo veikalo apie Dostojevskį lapų.

Kai kurių veikalų nesama, manoma, kad jie sunaikinti: Sokratas, kalėjime laukdamas mirties bausmės, eiliavo Ezopo pasakėčias. Nė viena iš jų neišliko, ir mes kliaujamės Platono prisimenamais ir išgalvotais dialogais, kad nugirstume bent aidą to, ką galbūt rašė pats Sokratas. Iš dalies panašiai pražuvo vienintelis Aristotelio „Poetikos“ 2-osios knygos tekstas ir netgi 1-oji knyga buvo sudurstyta iš jo mokinių užrašų. Panašus likimas po daugelio amžių ištiko Ferdinando de Saussure’o „Bendrosios kalbotyros kursą“². Kai leidėjas Johnas Calderis 1962 m. pabaigoje turėjo paskubomis perkraustyti savo biurą, daug rankraščių, tarp kurių – Larso Lawrence’o (tikr. Philip Stevenson) trilogijos paskutinė dalis „Sėja“ (The Sowing) ir Anguso Herioto romanas „Libretininkų gyvenimas“ (The Lives of the Librettists), liko senosiose patalpose. Pastatas drauge su neišleistomis knygomis ir visa kuo buvo nugriautas. Jei koks neatrastas genijus kada siuntė Calderiui vienintelį savo kūrinio egzempliorių, neatrastas jis ir liks.

Esama veikalų, kurie visiems laikams prapuolė kur nors nudėti. Lagaminas su jame buvusiu Malcolmo Lowry Ultramarine rankraščiu buvo pavogtas iš leidėjo automobilio, tad dabartinė romano redakcija buvo atkurta iš Lowry šiukšliadėžės turinio liekanų. Allenas Ginsbergas atminė bičiulio bytnikų poeto Gregory Corso skaitymus kažkokiam Vilidžo lesbiečių bare, tačiau veltui spausdintinėje Corso kūryboje ieškotumei eilučių, kurios įstrigo Ginsbergui: „Akmeninis pasaulis prisiartinęs tarė: Kūno gyvenimas kaip valanda.“ Kaip Ginsbergas suprato, kad Kūnas iš didžiosios raidės, – diskutuotinas klausimas.

Taip pat esama pirmalaikės baigties ištiktų rankraščių – autorių, savo žmogišką egzistenciją užbaigusių anksčiau už savo veikalus. Viduramžių škotų poetas Williamas Dunbaras sukūrė įsimenančią elegiją mirusiems draugams poetams: apie dešimtį iš 22 elegijoje paminėtųjų šiandien nežinome visiškai nieko. Vergilijus buvo nurodęs „Eneidą“ sudeginti, mat nespėjęs jos nugludinti iki tobulybės. Seras Philipas Sidney buvo sukūręs „Arkadiją“, o šio pastoralinio romano plėtotę ir perrašymą iš pagrindų netikėtai nutraukė kulka Ziutfeno mūšyje. Nathanielio Hawthorne’o The Dolliver Romance, Roberto Louiso Stevensono „Hermistono užtvanka“ (Weir of Hermiston) ir Williamo Makepeace’o Thackerayaus „Denisas Duvalis“ – tai nebaigti klasikiniai anglakalbės literatūros romanai. Esesininkai nutraukė radikalaus teologo Dietricho Bonhoefferio etikos klausimų nagrinėjimus. Robertas Musilis ir Marcelis Proustas niekada taip ir neužbaigė daugiatomių savo šedevrų; ir nors paliktos medžiagos užtektinai tituluoti juos „klasikais“, abejonių sukirba dėl šių neužbaigtų, neišbaigtų, ilgalaikės pauzės sustingdytų romanų.

Paskutinė pražuvusių knygų kategorija – tai amžinos užuomazgos stadijos kūriniai, kuriuos autoriai planavo ir apmąstė, bet niekada taip ir neprisirengė užrašyti. Solonas, Atėnų įstatymų leidėjas, buvo per daug užsiėmęs pajamų mokesčio įvedimu, kad sueiliuotų Atlantidos istoriją. Filosofas Boecijus taip ir nesukūrė savo įrodymo, esą Aristotelis ir Platonas tiksliai atitinką vienas kitą. Richardas Brinsley Sheridanas visiems porino, kad jo „Piktžodžiavimo mokyklos“ (The School for Scandal) tęsinys vadinsis „Maivymasis“, bet pačios komedijos nepasivargino parašyti. Alphonse’o Daudet „Pentameronas“ ir Victoro Hugo La Quinquengrogne priskirtini amžinojo laukimo kūriniams. [Jaunam mirusiam] Lewisui Grassicui Gibbonui nebuvo lemta net pradėti romano, kurį laiške pavadino McLorna McDoone, ir kas žino, ar seras Arthuras Conanas Doyle’is ketino ar ne papasakoti tikrąją milžiniškos Sumatros žiurkės istoriją, apie kurią užsiminė Votsonas [apsakyme „Sasekso vampyras“], Holmsui tiriant skubesnę bylą. Ar Thomo Manno Gaia būtų buvus šedevras, kaip vaizdavosi jos dar neparašęs autorius? Ar Nabokovas taip ir neparašytame atsiminimų knygos „Kalbėk, atmintie“ (Speak, Memory) tęsinyje „Kalbėk, Amerika“ būtų daugiau papasakojęs apie „Lolitos“ kūrimą ar drugelių kolekcijos laimikius? Dažnai tokie veikalai tokie ambicingi, kad jų nepabaigiamumas atrodo esąs užprogramuotas: Novalio enciklopedija „Bendrieji apmatai“ (Das allgemeine Brouillon), turėjusi aprėpti visą žmogiškąją žiniją, progresavo lėčiau už autoriaus neapsisprendimą, ar turinys turėtų atstoti ir rodyklę. Lygiai taip pat nebaigta ir Leopardi „Nenaudingų žinių enciklopedija“ (Enciclopedia delle cognizioni inutili): įdomu, kokia būtų buvus jo nuomonė apie internetą?

Egzistuoja ir dar viena pražuvusių knygų kategorija, tačiau – puoselėdamas nepamatuotą optimizmą ateities atžvilgiu – nutariau neaptarinėti to, kas neperskaitoma. Linijinis A, majų ir Velykų salos raštai (rongorongo) kol kas neiššifruoti, todėl jais kurtą literatūrą galima laikyti pražuvusia: vis dėlto tūkstantmečius neįkandamu laikyto Rozetės akmens rašto iššifravimas XIX a. byloja, kad hieroglifus daugiau mažiau galima perskaityti. Jei ši knyga 5005 m. bus elektroniniame leidinių tinkle „Quanta“, nenorėčiau, kad palikuonims reikėtų vargintis trinant tam tikras jos vietas.

Netektims būdingi simptomai ir polinkiai. Komedijose vaizduojama daug rizikingų dalykų, panašiai ir erotinėje literatūroje bei autobiografijose. Philipo Larkino dienoraščių, sujungusių visus tris šiuos elementus, prapultis buvo kone neišvengiama. Erotikos cenzūra kalta ir dėl Abasidų dvaro poeto Ibn al-Shah al-Tahiri knygos (panegirikos, satyros ar vadovo – to jau niekad nesužinosim) pavadinimu „Masturbacija“ pragaišties. Dėl turinio ir ne tik knygos būdavo pasmerkiamos nebūčiai daugybės teologinių ir politinių režimų.

Nuo Savonarolos iki ajatolos Chomeinio knygų deginimas praktikuotas kaip religinės raiškos būdas. Ženevoje gyvenęs Valentinas Gentilis parašė tekstą apie tai, kad Kalvino Trejybės doktrina nesąmoningai įveda ketvirtąjį Dievo Trejybės narį. Gentilis buvo 8 metams įmestas į kalėjimą, priverstas atsižadėti pažiūrų, o tada sulaukė egzekucijos: be gyvybės atėmimo, nubaustasis pirmiausia turėjo sudeginti savo veikalą. Toks nuosprendis laikytas švelniu.

Tai, kad kandžiai satyriška Osipo Mandelštamo „Odė“, skirta Stalinui, išliko, kelia nuostabą; daug kitų jo raštų, juodraščių, raštelių buvo sudeginta, nuleista į klozetą ar kitaip jų atsikratyta. Mandelštamo tėvynainiui Isaakui Babeliui pasisekė mažiau. Kai 1939 m. gegužės 15 d. jį suėmė Stalino slaptoji policija, agentai iš jo buto išsivežė visus popieriaus lapus iki vieno.

Įtartini tam tikri autoriai tampa dažniau nei tam tikri veikalai. Tai, kad šioje knygoje nedaug skyrelių apie rašytojas moteris, gėjus, ne europiečius ir ne anglakalbius, iš dalies mano kaltė, iš dalies – tų, kurie sistemiškai jų kūrybą naikino. Virginia Woolf, kaip puikiai žinome, bandė įsivaizduoti Šekspyro seserį, bet negailestinga ir nepajudinama praeitis žlugdo bet kokius bandymus įvardyti tuos, iš kurių buvo atimta net pamėkliškai pragaišusi egzistencija. Dėl to, be kelių išimčių, mano dėmesys skiriamas vadinamajam Kanonui. Išliaupsintasis Vakarų Kanonas, plačiai išgarsintas dėl savo turtingumo, laimingumo ir stiprumo, nėra nei olimpinis deglas, nei grynakraujis žirgas; jo gyvavimas padiktuotas atsitiktinumo, o ne neišvengiamybės, tos atsitiktinės uolos, kyšančios pragaišties vandenyne. Knygoje išvysite melancholišką sudarkytų biustų, sutrūkinėjusios keramikos, gruoblėtų portretų ir nurudusių nuotraukų paradą, gaubiamą netvarios, nepatikimos šlovės. Tai mūsų sąlyginė, galėjusi visiškai kitaip susiklostyti, vien laimingo atsitiktinumo suformuota tradicija. Laiko rūdžių sugraužtiesiems ne taip pasisekė.

Ar pražūti – blogiausia, kas gali nutikti knygai? Pražuvusi knyga iš dalies primena neišsipildžiusį norą. Ji, kaip žmogus, kurio taip ir neišdrįsai pakviesti šokio, ima dar labiau masinti vien todėl, kad tobula gali būti tiktai vaizduotėje.

Šiais laikais tokį dalyką kaip knygų netektis mums sunku įsivaizduoti. Plėtojantis Gutenbergo projektui ar tokioms [mikrofilmų] duomenų bazėms kaip „Chadwyck-Healey“, įgyvendinančioms fiksuotos elektroninės erdvės kultūros idėją, svarbu nuolankiai pripažinti, kad literatūrai amžinatvės tai automatiškai neužtikrina. Premijos ir aplodismentai skiriami kasdien, tačiau galutinis laimingų apdovanotųjų likimas ne ką saugesnis už iškiliojo laureato Agatono. Net tokioje saugykloje kaip Britų biblioteka būta senų knygų užsakymo lapelių su užpakalinėje grafoje ne dažnai, bet kada ne kada uždėta varnele ties įrašu „Egzempliorius dingęs“. Lygiai taip pat nėra jokios garantijos, kad nematerialus egzistavimas yra ir nuo bet kokio poveikio apsaugotas būvis. Jei literatūra būtų namas, „Pražuvusių knygų knyga“ būtų Rachel Whiteread [skulptūra Londone] „Namas“ – tiek antkapis, tiek pėdsakas neapstatytoje tuštumoje. „Pražuvusių knygų knyga“ – tai alternatyvi literatūros istorija, epitafija ir budynės, hipotetinė biblioteka ir elegija tam, kas galėjo būti.

[...]

Iš: Stuart Kelly. The Book Of Lost Books: An Incomplete Guide To All The Books You’ll Never Read. Random House, 2005

Vertė Andrius Patiomkinas

Choakinas Gutjeresas. Kokoris. Iš ispanų k. vertė Alfonsas Zdanavičius. V.: Vaga, 1980. 78 p.

Kai knygelė pasirodė, man buvo maždaug tiek metų kaip jos veikėjui Kokoriui. Bet į rankas pateko tik dabar. (Galėtų atsirasti tokia rubrika: „Išmestų knygų apžvalga“ arba „Knyga iš dovanų lentynos“. Sykiu prisiminiau, kaip buvo užsipultas kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, paklausęs: o senąsias knygas ar perskaitėme?)

Jeigu „Kokorį“ būčiau skaitęs 1980-aisiais? Ta beveik stebuklinė erdvė – selva su fantastiška augalija ir gyvūnija – tikrai būtų nuteikusi nejaukiai: gyvatės, įšliaužiančios į žmonių būstą ir išlakančios pieną, jautuką praryjantys smaugliai, krokodilai… Bet visam laikui būtų įsirėžę, ką valgo tenykščiai gyventojai: keptus bananų griežinėlius su medumi, kukurūzų bandeles, sultinį iš vėžlio kiaušinių (kaip įstrigo, pvz., Aldonos Liobytės „Kuršiuko“ kulinarinės išmonės: rūkytų lašinių prismaigstyta stirniena, kepti kregždžių lizdai, saldumynų bokštas su nykštuke viduje). Dar – nei matytos, nei girdėtos papajos (bananai vis dėlto kartą ragauti): Kokorio dantenos papajų spalvos, akys, beje, baltos kaip porcelianas. Dar – nematytos, tik girdėtos gėlės orchidėjos, apdainuotos anuometėje lietuvių estradoje („Kaip alsuoja ugnimi ta nuodinga orchidėja!“).

Ar patiko dabar, 2020-aisiais? Štai jau dukart perskaičiau, bet niekaip nebaigiu skaityti – nei šio kūrinio, nei jo autoriaus gyvenimo, nei dar daugybės dalykų. Tikra selvos tankmė. 

● 

Žymiausiu Kosta Rikos rašytoju laikomo Joaquíno Gutiérrezo (1918–2000) „Kokoris“, vienas garsiausių Lotynų Amerikos vaikų literatūros kūrinių, išverstas į dešimt kalbų, 1994-aisiais buvo įtrauktas į Kosta Rikos mokyklų programas kaip privalomi skaitiniai. Beveik po dešimtmečio švietimo ministro įsakymu išbrauktas. Rasistinį tendencingumą jame įžvelgė juodaodžių organizacijos, žmogaus teisių aktyvistai. Kilus polemikai, J. Gutiérrezo gynėjai tvirtino, kad poetiškas Kokorio paveikslas kaip tik yra visų afrokaribiečių išaukštinimas. Pats rašytojas stebėjosi dėl nepelnytų kaltinimų ir politinio korektiškumo kraštutinumų. Baltaodė mergaitė, kuri Kokoriui atrodo graži kaip vandens lelija (vadinasi, žema jo savivertė!), palaiko jį velniuku (vadinasi, berniukas be galo šlykštus – nes juodaodis!). O beždžionėlę Titi, Kokorio „bendražygę“ keliaujant per selvą, kritikai traktavo kaip piktybišką juodaodžių siejimą su beždžionėmis…

Ketvertą šimtmečių Kosta Rikos pakrantėmis driekėsi gėdingasis transatlantinės vergų prekybos kelias. Čiabuvius indėnus pamažu keitė iš Afrikos gabenami juodaodžiai. Afrokaribietis berniūkštis – negrito. 1980 metais pasirodžiusiame „Kokorio“ lietuviškame vertime vartojami žodžiai „negriukas“, „negrai“, „negrė“ tada neturėjo neigiamų konotacijų. Dabar tikriausiai verstume „juodukas“?

●

1980 metais nebūčiau sužinojęs, kad veiksmas vyksta Kosta Rikoje. Kūrinyje tai neminima, nėra jokios anotacijos nei reklaminių tekstų, kuriais dabar išmarginami knygų viršeliai. Gal manyta, kad J. Gutiérrezas jau gana pristatytas, puikiai žinomas „tarybiniam skaitytojui“. 1972 metais išleistas Valdo Petrausko išverstas kostarikiečio romanas „Puertas Limonas“ (tada vadintas apysaka) su išsamiu palydimuoju žodžiu. Ir kas gi pristato autorių? Ogi Juozas Grigulevičius. Vilnietis, Vytauto Didžiojo gimnazijos ugdytinis. Kaip dabar vis pabrėžia Lotynų Amerikos žiniasklaida, Lietuvos karaimas, kurio gimtoji kalba – jidiš. Enkavėdistas, sovietų agentas, veikęs įvairiose šalyse, vienas iš Levo Trockio žudikų (žudikas ne tik tas, kuris trenkia kirtikliu), vėliau „mokslininkas“, tikriau tariant, propagandistas, dargi Vatikano „specialistas“ (net keturios jo knygos sovietmečiu išverstos į lietuvių kalbą). „Kokorio“ autorius padėjo jam gauti suklastotus dokumentus Teodoro B. Castro vardu ir įgyti Kosta Rikos pilietybę. Tapęs Kosta Rikos ambasadoriumi Italijoje ir Jugoslavijoje, sovietų užsakymu J. Grigulevičius rengė pasikėsinimą į tuometį Jugoslavijos vadovą Josipą Broz-Tito. Šių metų vasario 16 dieną Kosta Rikos portale „El Observador CR“ pasirodžiusi publikacija apie J. Grigulevičių pavadinta taip: „Apsimetėlis Kosta Rikos ambasadorius, pakeitęs pasaulinio komunizmo istoriją“.

J. Grigulevičius J. Gutiérrezą pristatė kaip plantatoriaus sūnų, pasukusį „vieninteliu teisingu“, socializmo ir komunizmo idėjų, keliu.

Iš tiesų daugelis nesuprato, kaip iš to vaikinuko išaugo komunistas. Tėvas – šalies finansų ministras, motina – itin religinga, labai išgyvenusi dėl sūnaus pasirinkimų. Dar licėjuje čiliečių dėstytojų sužavėtas kairiąja ideologija, vėliau, išmestas iš universiteto už dalyvavimą streike ir ilgai nepabuvęs Niujorke, kur buvo išsiųstas tėvo, jaunuolis išvyko į Čilę. „O, Čilės vynas ir merginos…“ – atsiduso viename interviu senukas J. Gutiérrezas. Tas kraštas jam tapo antrąja tėvyne, čia jis sukūrė šeimą. Bičiuliavosi su Čilės prezidentu Salvadoru Allende. Valdžią perėmus Augusto Pinochetui, tik per plauką išvengė mirties ir buvo priverstas bėgti į gimtinę. „Kokoris“ (1947) parašytas Čilėje, autoriui nostalgiškai prisimenant vaikystę selvoje prie Karibų jūros.

● 

Penketą metų J. Gutiérrezas gyveno Maskvoje (1962–1967; vadinamasis atšilimas, bet ir pats šaltojo karo įkarštis). Dirbo Čilės komunistų partijos laikraščio „El Siglo“ korespondentu. Labai daug rašė, kaip rusams sekasi užkariauti kosmosą. 1966-aisiais drauge su kitais sovietijoje akredituotais užsienio žurnalistais buvo atvykęs į Lietuvą, dalyvavo specialiai jiems surengtuose susitikimuose su darbininkais, kolūkiečiais, partiniais veikėjais, „įgyvendinančiais nemirtingojo Lenino idėjas“, menininkais. J. Grigulevičius tvirtino, kad poliglotas J. Gutiérrezas įsiminė daug lietuviškų žodžių ir sakinių. Visiškai suprantama, kad šis vizitas, skirtingai nei Jeano-Paulio Sartre’o ir Simone de Beauvoir apsilankymas 1965-aisiais, netrukus išblėso kasdienybės istorijoje.

Maskvoje, A. Lunačiarskio teatro meno institute, studijavo abi J. Gutiérrezo dukros: Elena – choreografiją, Alejandra – dramos režisūrą. Elena – kartu su dviem lietuvėmis.

Elena Gutiérrez – labai svarbi Kosta Rikos baleto ir šokio pasaulio figūra. „Šokti, – sakė ji, – tai atsiverti visomis kūno ląstelėmis, tai suteikti neapčiuopiamoms dvasinėms idėjoms regimą išraišką.“ Maskvoje Elena susipažino su režisūros studentu irakiečiu, ir 1968 metais ten gimė jų dukra Ishtar Yasin Gutiérrez. Vėliau ji pasekė tėvų pėdomis – grįžo į gimtąjį miestą ir studijavo Kinematografijos institute (VGIK’e). Tai mūsų dar neatrasta kino režisierė, nors pirmasis jos vaidybinis filmas „El camino“ („Kelias“, 2008) įvairiuose festivaliuose laimėjo 15 apdovanojimų. Filmas „Dos Fridas“ („Dvi Fridos“, 2018) – apie režisierės senelio Joaquíno (taip pat ir J. Grigulevičiaus) bičiulę Fridą Kahlo.

Iš Čilės pabėgęs į Kosta Riką J. Gutiérrezas nemažai rašė, dėstė universitete, vertė Šekspyrą (į ispanų kalbą šis klasikas, aišku, buvo išverstas, bet J. Gutiérrezui tuose vertimuose trūko lotynoamerikietiško skambesio; dar jis yra vertęs Mao Dzedongą iš anglų kalbos), aktyviai dalyvavo politikoje, keliskart buvo kairiųjų koalicijos „Pueblo Unido“ („Vieningoji liaudis“; socialistai, komunistai ir… trockininkai) kandidatas į šalies viceprezidentus.

Apie J. Gutiérrezo mirtį Kosta Rikos žiniasklaida pranešė graudulingai – „Kokoris liko našlaitis“.

● 

„Kokorį“ leidžiant Lietuvoje, atsisakyta epigrafo – ispanų aukso amžiaus poeto Francisco de Quevedo (1580–1645) soneto eilučių, atliepiančių kūrinio koncepciją, – apie rožės trapumą. Kodėl gėlė gyvena taip neilgai, tik vieną dieną? Klausimas, išjudinantis pasaulius! Jo kamuojamas berniūkštis ryžtasi leistis į nuotykių ir išbandymų kelionę, įžengti į selvą ir ją pereiti. Rožės motyvas „Kokorį“ suartina su kita, kiek anksčiau parašyta filosofine pasaka – Antoine’o de Saint-Exupéry „Mažuoju princu“ (1943). „Kokorio“ rožė – pirmosios meilės ir pirmosios nerimasties dėl gyvenimo slėpinių simbolis.

Cocorí – indėniškos kilmės vardas; kirčiuotas paskutinis skiemuo. Vertėjas Alfonsas Zdanavičius siūlė tokią formą: Kokorys (gražiai susirimuoja svirplio dainelė: „Kri, kri, kri, / Kokory“). Redaguojant vardas adaptuotas kitaip; kirtis „atsitraukė“ į priešpaskutinį skiemenį.

„Kokorio“ parašymo aplinkybės – medžiaga rašytojų žmonų ir draugių – mūzų ir juodadarbių – indėlio į vyrų kūrybą tyrinėjimams… Jas J. Gutiérrezas atskleidė 1997 metais duodamas interviu Kosta Rikos dienraščio „La Nación“ priedui „Revista Dominical“. Beje, tada jis buvo paniręs į memuarų rašymą – darė savo margo gyvenimo apžvalgą. Taigi 1947-ieji. Jaunai Gutiérrezų šeimai verkiant reikia pinigų. Čilės leidykla „Rapa Nui“ paskelbusi kūrinio vaikams konkursą. Joaquínas, kelių poezijos knygelių autorius, ūmai apsisprendžia – dalyvaus. Sugalvoja, ko reikėtų, kad veikalas padarytų įspūdį: tai nuotykiai selvoje, dideliam žygiui pasiryžtantis mažasis herojus ir truputis romantizmo. Sutuoktiniai pasiskirsto darbus: rytais, prieš išeidamas tarnybon, vyras žmonai Elenai išdėsto sumanyto skyrelio planą, o šioji per dieną parengia teksto apmatus. Vakare ir naktį vyras redaguoja – kai ką išbraukia, šį tą prideda. Tiksi laikrodis, taukši rašomosios mašinėlės klavišai. „Kokoris“ parašomas truputį greičiau nei per savaitę. Baigiantis paskutinei rankraščių įteikimo leidyklai dienai, J. Gutiérrezo pasamdytas berniūkštis visu greičiu mina dviratį Santjago gatvėmis. Suspėja. Ir ką – pergalė. „Kokoris“ nurungia kitus kūrinius. Piniginis prizas, įspūdinga dešimties tūkstančių pesų suma, atitenka šeimai, autorystės garbė vienam Joaquínui. 

● 

„Kokoris“ – tai autoriaus gimtojo Puerto Limono vaikai ir jo paties vaikystės žygiai su tėvu į selvą, nakvynės po atviru dangumi, girdint tigrų riaumojimą, medžių lajose čiulbančių paukščių simfonijos, ryškiaspalviai žiedai, grožis, surizgęs su pavojais.

Skaičiuojama, kad įvairiose šalyse parduota apie 750 tūkstančių „Kokorio“ egzempliorių. Lietuvoje jų išleista 10 tūkstančių.

Kri, kri, Kokory.

Amerikiečių istorikas, akademikas, rašytojas STEPHENAS KOTKINAS (g. 1959), komentuojantis Rusijos ir Eurazijos geopolitinius reikalus „The New Yorker“, „The Financial Times“, „The New York Times“, „The Washington Post“ leidiniuose, BBC televizijoje ir kt., yra išleidęs du fundamentalius Stalino biografijos tomus: „Stalinas: valdžios paradoksai (1878–1928)“ (2014) ir „Stalinas: laukiant Hitlerio (1928–1941)“ (2017), o šiuo metu rašo trečiąjį. Pasirodžius pirmajam, 900 puslapių, veikalui, 2015 m. rugpjūtį istoriką pakalbino Andrew Jackas. Interviu nepraradęs aktualumo.

– Kaip susidomėjote Rusija?

– Atsitiktinai. Buvau Berklio universiteto doktorantas, rusų kalbos niekad nesimokiau. Pradėjau nuo Prancūzijos istorijos, perėjau prie Habsburgų ir ėmiau mokytis čekų kalbos. Tada mano Vidurio Europos studijų kuratorius pareiškė su absolventais dirbti nenorįs. Nebežinojau, ko griebtis. Tačiau kartą pietaujant su Berklyje vizituojančiu Micheliu Foucault šis manęs paklausė, ar nebūtų įdomu, jei kažkas pritaikytų jo galios teorijas stalinizmo fenomenui tirti. Buvau jaunas, įspūdžiui lengvai pasiduodantis aspirantas, taigi pradėjau mokytis kirilicos ir per vienus, bet ypač intensyvius metus išėjau trejų metų rusų kalbos kursą; mokydamasis 1984-ųjų vasarą apsilankiau ir Leningrade – Konstantinas Černenka tuo metu gulėjo mirties patale.

– Koks buvo pirmasis jūsų tyrimas?

– Atėjau iš analų istoriografijos mokyklos, kur vyrauja visapusiško vienos vietos istorijos nagrinėjimo idėja – pavyzdžiui, [prancūzų istorikas] Pierre’as Chaunu ją įkūnijo savo studijoje „Sevilija ir Atlanto vandenynas“ (Séville et l’Atlantique, 1954). Aš pasirinkau Magnitogorską. Parašiau knygą „Magnetinis kalnas: stalinizmas kaip civilizacija“, visišką imersiją, – visuomenė, ekonomika, politika, kultūra, – grįstą rausimusi vietinių šaltinių medžiagoje, teikiančioje galimybę į Stalino fenomeną pažvelgti iš vidaus, kasdienybės žvilgsniu. Patyriau, kaip sistema veikė ją kūrusius ir joje gyvenusius žmones. Mane domino, kaip siejasi ir sutampa režimo siekiai bei visuomenė. Jei nebūtų buvę milijonų į sistemą įsijungusių žmonių, nebūtų buvę Stalino. Stalinas visuomenės neeliminavo; jis tarsi atkerėjo jos būtį.

– Kas jus paskatino rašyti apie Staliną?

– Parašęs Magnitogorsko istoriją pradėjau svarstyti, ar sugebėčiau tokiu metodu išnagrinėti visą režimą, parašyti visapusišką istoriją iš vidaus. Tai atrodė neįmanoma dėl kariuomenės ir slaptosios policijos duomenų neprieinamumo, sąlygoto tuometinės karinės policinės diktatūros. Tada į pagalbą atėjo Dmitrijus Volkogonovas [buvęs sovietų pulkininkas generolas, vėliau Stalino ir Lenino kultą demaskuojančių istorinių knygų autorius]. Savo knygoms jis pririnko ne tik komunistų partijos, bet ir kariuomenės bei slaptosios policijos archyvinės medžiagos; vėliau šį rinkinį atidavė saugoti Jungtinėms Valstijoms. Praėjusio amžiaus pabaigoje Stanfordo Hooverio institute perskaičiau 55 dokumentų, kurie anksčiau buvo įslaptinti, mikrofilmus. Tada ir įsitikinau, kad galiu imtis knygos rašymo. Vėliau buvo paviešinta dar daugiau kariuomenės ir slaptosios policijos medžiagos. Volkogonovas sukėlė tokių rinkinių publikavimo laviną.

– Ar šiuo metu lengva prieiti prie archyvų?

– Rusija visada juda dviem kryptimis vienu metu: prieigai prie tam tikros medžiagos, – įskaitant dokumentų, kuriuos ir taip esame nusiskenavę, pakartotinį įslaptinimą, – esant vis labiau blokuojamai, vyksta ir vis sparčiau plintantis dokumentų išslaptinimas. Susiduriame ne tiek su prieigos, kiek su apimties iššūkiu: esame užtvindyti medžiaga. Mano pirmojoje knygoje apie Staliną yra apie keturis tūkstančius išnašų. Tikrasis išbandymas – sintezė.

– Ko trūko ankstesniems darbams apie Staliną?

– Nuodugnesnio santykių tarp visuomenės ir didelės valstybės kūrimo proceso supratimo. Tai nebuvo tik vadovo užgaida. Putino problema panaši: mes Rusiją personifikuojame, Putiną laikydami kiekvieno jos teiginio subjektu; taip sugestijuodami, kad Rusijoje nėra platesnės vertybių sistemos, visuomenės, išorinio pasaulio. Šito, atrodė, trūko: rafinuotesnio galios suvokimo, liaudies ir režimo, kaip ir Sovietų Sąjungos ir viso kito pasaulio, tarpusavio santykių suvokimo. Drauge būta daug cinizmo komunistinių idėjų atžvilgiu ir jų menkinimo. Tačiau slaptieji archyvai byloja, kad už uždarų durų tie vyrukai, būdami tikri, kad niekas nesiklauso, kalbėjo kaip komunistai: apie karą, buožes, globalinį imperializmą, finansinį kapitalizmą. Nebuvo viskas sutelkta tik į asmeninę galią, karjerizmą ir valdžią. Dažniausiai jie tvirtai tikėjo – vyravo stiprus intelektualinis ir emocinis atsidavimas marksizmui. Tas pats didžiąja dalimi galioja ir Stalino atveju.

– Ar tai tam tikru būdu atliepia šiandieną?

– Putino režimas panašus, o Rusija nustumta dar toliau nei tarpukario metais. Dabar nepriklausomą artimąjį užsienį sudaro Ukraina ir Baltarusija. Vakarai Rusijai visada buvo tiek išteklių šaltinis (technologijos, investicijos), tiek aiški grėsmė. Imperializmą, kurį mes siejame su šia šalimi, ji suvokia kaip gynybinį ėjimą. Rusija savo saugumą siekia palaikyti, kontroliuodama kaimynines teritorijas – ypač anksčiau valdytas, – kad kokia nors išorinė galia tų teritorijų nepanaudotų prieš ją. Tai man padėjo suprasti Stalino elgseną. Komunistinės ideologijos seniai nebėra, ir ilgai niekas jos nepakeitė. Užpildyti tuštumą dabar siekiama jausmu, kad Rusija – vėl Apvaizdos galia, drąsiai besipriešinanti klastingiems, melagingiems ir dekadentiškiems Vakarams. Taigi vėl turime gilios nuoskaudos ir perdėtų ambicijų samplaiką. Rusijos vieta pasaulyje kažkodėl lieka kertiniu klausimu.

– Ar Rusija susigyveno su savo stalinistine praeitimi?

– Naciai pralaimėjo karą, Adolfo Hitlerio išpirkti nebeįmanoma, tad vokiečiai susitaikė su pralaimėjimu ir praeitimi. Japonai – irgi, tik kitokiu laipsniu. Sovietų Sąjungoje toks procesas nevyko arba vyko tik protarpiais. Režimo baisybės netapo nacionalinio dialogo dalimi visų pirma dėl šalies pergalės Antrajame pasauliniame kare. Nepaisant Stalino žiaurumo, jis lieka iš dalies pateisinama figūra. Stulbina, kokią galią jis sutelkė, ir kelia siaubą, kaip ja naudojosi. Skaičiau tardymų dokumentus, suteptus krauju, nes po tardymų aukos dokumentus pasirašydavo. Siaubas, kitaip šito nepavadinsi. Tačiau Stalino sutelktos galios mastas ir gebėjimas mobilizuoti visuomenę gniaužia kvapą. Jis yra diktatūros etalonas.

– Ar rašymas apie Staliną evoliucionuoja?

– Rusijos knygynuose rasi ištisas sienas knygų apie Staliną. Dažnai jos bevertės: rašoma apie slaptus jo susitikimus (kurių niekada nebuvo) su Hitleriu, skelbiami jo vaikystės meilės ar slapto giminaičio (kuris su Stalinu nesusijęs) memuarai. Dar daugiau knygų apie Staliną generalisimą: kaip jis triuškino Hitlerį, priiminėjo pokario sprendimus, kovojo Šaltajame kare. Dar neseniai būta daugiau nevienareikšmiškumo. Tačiau žmonės eliminavo komunizmą ir pasiliko tik tą dalelę, kaip valstiečių šalį Stalinas pavertė branduoline supergalia. Tai daryti labai patinka Putinui. Jei pareikši, kad stalinizmo laikais žuvo begalė žmonių, Putinas bakstels pirštu į Cromwellio statulą priešais britų parlamentą. Tai pigi analogija, leidžianti Staliną išsukti.

– Kaip į jūsų knygą reagavo Rusijoje?

– Kol kas ją gana palankiai priėmė profesionalūs istorikai. Jaučiu tam tikrą pasitenkinimą, tačiau negali numatyti, kas bus po 20–30 metų. Norisi, kad istorijos knyga būtų kaip vynas rūsyje: ilgainiui išliktų tokia pat gera ar net taptų geresnė. Kad knyga sulauktų didesnio atgarsio, reikia vertimo – jis daug ką pakoreguotų. Esu beveik sutaręs dėl vertimo į rusų kalbą. Sunkumų kelia apimtis – tai viena tų knygų, kuriai užkritus ant pėdos būtina vykti į skubiosios pagalbos skyrių.

– Kokia bus kita knyga?

– Turiu antros knygos rankraštį, pavadintą „Laukiant Hitlerio“. Prieš publikavimą pirmą knygą sumažinau trimis šimtais puslapių (žinau, sunkiai suvokiama), nors tai prilygo galūnės amputavimui. Antrai daliai reikia to paties. Esu padaręs tiek atradimų, tiek detalių sudėta… Tačiau kai ko tenka atsisakyti, nes kitaip mirtinai uždaužysiu skaitytoją. Rašysiu ir trečią dalį; jei pavyks tai padaryti per penkerius ar šešerius metus, būsiu labai patenkintas. Gali būti, kad prireiks kokių metų psichologinės reabilitacijos: artumas su šiuo režimu jaudina galios analizės požiūriu, tačiau tai tragiška, kraupi istorija.

pushkinhouse.org

     Vertė Ignas Gutauskas

Dictionnaire des idées reçues, 1911

Ištraukos

A

Abrikosai. „Paskutinieji šįmet.“

Achilas. Pridėk: „greitakojis“ – žmonės manys, kad perskaitei Homerą.

Alebastras. Vartojamas norint apibūdinti pačias gražiausias moters kūno dalis.

Anglai. Visi – turčiai.

Astronomija. Nuostabus mokslas. Naudingas tik jūreiviams. Šnekėdamas apie jį, pašiepk astrologiją.

Augalas. Visuomet gydo tas žmogaus kūno dalis, į kurias panėši.

B       

Biblija. Seniausia pasaulio knyga.

Biblioteka. Būtinai įsirenk tokią namuose, ypač jei gyveni kaime.

C

Chateaubriandʼas. Geriausiai žinomas dėl kepsnio, pavadinto jo vardu.

Cholera. Ja apsikrečiama valgant melionus. Vaistas – daug arbatos su romu.

D

Dykuma. Tiekia datules.

Dokumentas. Visuomet svarbus.

Duona. Niekas nežino, kokį šlamštą į ją deda.

Džinas. Rytietiškas šokis.

E

Emalis. Šio meno paslaptis prarasta.

Ešafotas. Kopdamas ant jo, pasirūpink iškalbingais žodžiais prieš mirtį.

Etruskiškas. Visos senovinės vazos yra etruskiškos.

F

Fajansas. Prašmatniau nei porcelianas.

Fazanas. Labai prašmatnu pietums.

Fornarina. Ji buvo graži moteris. Tai viskas, ką tau reikia žinoti.

Freskos. Nebetapomos.

Frikasė. Skanu tik kaime.

G

Gordijo mazgas. Susiję su senove. (Senovinis būdas užsirišti kaklaraištį.)

H

Homeras. Niekada neegzistavo. Žymus dėl savo juoko: homeriškas juokas.

I

Įrankis. Nusikaltimo įrankis – visuomet bukas, nebent pasitaiko aštrus.

Italai. Visi – muzikantai. Visi – išdavikai.

Italija. Turėtų būti lankoma iškart po vestuvių. Labai nuvilianti – visai nėra tokia graži, kaip sakoma.

Ivto. Prieš numirdamas privalai aplankyti Ivto! (Žiūrėti: Neapolis ir Sevilija.)

J

Japonija. Viskas ten – iš porceliano.

Jaspis. Visos vazos muziejuose yra padirbtos iš jaspio.

K

Kazokai. Valgo lajines žvakes.

Keliautojas. Visuomet bebaimis.

Kiparisas. Auga tik kapinėse.

Knyga. Nesvarbu kokia – visada per ilga.

Konditeriai. Visi Ruano gyventojai – konditeriai.

Koranas. Mahometo parašyta knyga, ištisai apie moteris.

Krucifiksas. Gerai atrodo alkovoje ar virš giljotinos.

L

Lafayetteʼas. Generolas, garsus dėl savo balto žirgo.

Lakonizmas. Mirusi kalba.

Laurai. Gelbsti nuo mieguistumo.

Ledų pardavėjai. Visi neapoliečiai.

Literatūra. Dykaduonių užsiėmimas.

Lordas. Pasiturintis anglas.

M

Machiavelli. Nors jo ir neskaitei, laikyk jį niekšu.

Mackintoshas. Škotų filosofas. Kaučiuko išradėjas.

Maestro. Itališkas žodis, reiškia – „pianistas“.

Medicinos studentai. Miega prie lavonų. Kai kurie net juos valgo.

Mėnulis. Sukelia melancholiją. Galėtų būti apgyventas?

Metaforos. Jų visada per daug.

Miegamasis. Senovinėje pilyje: Henrikas IV visuomet ten praleisdavo naktį.

Mozaikos. Šio meno paslaptis prarasta.

Muzika. Priverčia susimąstyti apie daugelį dalykų. Ugdo moralę: pvz., „Marselietė“.

N

Naujadaras. Prancūzų kalbos žlugimas.

Neapolis. Kalbėdamas su mokslininkais, visuomet sakyk: Partenopė. Prieš numirdamas privalai aplankyti Neapolį! (Žiūrėti Ivto.)

O

Oazė. Smuklė dykumoje.

Omega. Antroji graikų abėcėlės raidė, nes visuomet sakoma: „Alfa ir omega…“

P

Palmyra. Egiptiečių karalienė? Įžymūs griuvėsiai? Niekas nežino.

Peru. Šalis, kurioje viskas – iš aukso.

Pianinas. Privalomas svetainėje.

Piemenys. Visi jie burtininkai. Jų specializacija – bendravimas su Mergele Marija.

Poezija. Tuščias dalykas; atgyvena.

Proza. Lengviau rašyti nei eiles.

Purpurinė. Kilnesnis žodis nei „raudona“. (Pacituok anekdotą apie šunį, kuris perkando kriauklę ir atrado purpurą.)

R

Romanai. Veda iš kelio liaudį. Ilgiau išlieka išleisti atskiromis knygomis nei publikuoti dalimis. Tik istoriniai romanai gali būti toleruojami, nes jie moko istorijos. [...]

S

Sevilija. Žymi dėl savo kirpėjo. Prieš numirdamas privalai aplankyti Seviliją! (Žiūrėti Neapolis.)

Sodai (angliški). Natūralesni nei prancūziški.

Stabmeldžiai. Žmogėdros.

T

Tapyba (ant stiklo). Šio meno paslaptis prarasta.

Troškinys (triušienos). Visuomet pagamintas iš katės.

U       

Ugnis. Viską apvalo. Kai kas nors sušunka: „Ugnis!“, pats laikas pamesti galvą.

Universitetas. Alma mater.

W

Wagneris. Kikenk, išgirdęs jo vardą, ir juokauk apie ateities muziką.

Vertė Ugnė Ražinskaitė

Richard Powers. Medžių istorija. Romanas. Iš anglų k. vertė Ieva Venskevičiūtė. V.: Alma littera, 2020. 622 p.

Skubu prisipažinti: pavadinimas iš dalies išžvejotas iš neaprėpiamų interneto platybių. Vienas apžvalgininkas Powerso romaną pavadino „niūriai optimistišku“ (darkly optimistic). Niūrumo šiame įspūdingame romane nors vežimu vežk. O štai optimizmo dar tektų paieškoti. Bet apie tai vėliau. Iš pradžių norėtųsi keliais žodžiais pristatyti autorių.

Amerikiečių rašytojas Richardas Powersas (g. 1957) iki šiol lietuvių skaitytojams nebuvo pažįstamas. Iki „Medžių istorijos“ išleista 11 jo knygų, jos pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą. Su tikra mokslininko aistra savo knygose Powersas tyrinėja įvairias sritis – dirbtinį intelektą ir virtualią tikrovę, neurologiją, genetiką, muziką. Šiame prestižine Pulitzerio premija apdovanotame romane sutelkia dėmesį į pasaulio seniausiąją, didingiausiąją gyvybės formą – medžius. Autorius prisipažino prieš rašydamas perskaitęs daugiau nei 120 knygų apie medžius. Po penkerių metų darbo, kurį rašytojas pavadino „terapijos kursu“, gimė ši plačiai it galingas medis išsišakojusi, daugiaprasmė ir giliaprasmė knyga, supinta iš galybės matomų ir nematomų sąsajų, vos aprėpiama skaitytojo žvilgsniu. Joje nestinga mokslo elementų, bet esama ir magiškojo realizmo ženklų.

Lietuviškas pavadinimas „Medžių istorija“ skamba gražiai, bet mažumėlę klaidina. Originalus pavadinimas – „The Overstory“, ir šis miglotas daugiaprasmiškumas kur kas tiksliau atskleidžia esmę, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų. Tai romanas apie dviejų gyvybės formų – medžių ir žmonių – santykius ir dar gerokai daugiau.

Kaip minėjau, romanas iš pirmo žvilgsnio šakotas ir gaivališkas kaip milžiniškas medis. Tačiau tas menamas gaivališkumas gerai suvaldytas.

Romaną sudaro keturios dalys: „Šaknys“, „Kamienas“, „Vainikas“ ir „Sėklos“. Pirmoje dalyje nelyginant atskiros novelės pateikiamos iš pirmo žvilgsnio niekuo nesusijusios devynių žmonių – šios knygos herojų – spalvingo gyvenimo istorijos. Visi veikėjai itin ryškūs. Nikolas – emigrantų iš Norvegijos palikuonis, uždaro būdo menininkas, vienišas medžių meno kūrėjas; Mimi – kino emigranto dukra, inžinierė; Adamas – vaikystėje aistringai tyrinėjęs gamtą, vėliau diplomuotas psichologas; Rėjus ir Dorotė – teisininkas ir aktorė mėgėja, skausmingai kuriantys tarpusavio ryšį; Daglas – anksti artimųjų netekęs vienišius, Vietnamo karo veteranas, amžinasis klajūnas; Nilėjus – indų emigrantų sūnus, programavimo genijus, sėdintis neįgaliojo vežimėlyje ir kuriantis alternatyvius pasaulius; Patricija – vieniša narsuolė mokslininkė, turinti įgimtų kalbos ir klausos sutrikimų, bet visą gyvenimą besiklausanti medžių; Olivija – mokesčių teisę atsainiai studijuojanti koledžo studentė, bohemiško gyvenimo mėgėja, nelaimingo atsitikimo metu patyrusi klinikinę mirtį ir tapusi nauja esybe. Pirmasis pasakojimas užsimezga dar XIX a. viduryje, kiti – XX a., bet pagaliau jie visi priartėja prie mūsų dienų.

Visų herojų istorijose medžiai suvaidina tam tikrą vaidmenį. Kai kada – tiesiogiai (Daglui, virš Tailando džiunglių pamuštam karo lakūnui, gyvybę išgelbsti milžiniškas banjanas, į kurio glėbį nelaimėlis įsipainioja). Kai kuriose žmonių santykių, aistrų, skausmų ir atradimų istorijose medžiai lyg ir kukliai glūdi fone ar epizoduose, bet viskas galų gale susijungia ir įgauna prasmę. Net ir tokį pavienių novelių romaną būtų verta skaityti.

Antroje, ilgiausioje, dalyje „Kamienas“ paskiros istorijos iš lėto ima artėti vienos prie kitų, jungtis, pintis tarpusavyje, herojai daro įtaką vieni kitų likimams. Olivija, Nikas, Daglas, Mimi ir Adamas įsilieja į taikaus pasipriešinimo judėjimą, bandantį apsaugoti valstybinėse žemėse negailestingai kertamus senuosius miškus, neišskiriant nė didingų tūkstantmečių sekvojų. Deja, šioje nelygioje kovoje skaudžiai pralaimi tiek medžiai, tiek žmonės. Sukrečia pareigūnų žiaurumas: protestuotojai apipurškiami pipirinėmis dujomis, į prisirakinusių aktyvistų akis prievarta lašinami nuodingi chemikalai, kai kurie judėjimo dalyviai tiesiog tyliai nužudomi, kaltę suverčiant patiems aktyvistams. Pastarieji netekę vilties imasi antiįstatyminių veiksmų: deginimų, sprogdinimų. Vieno sprogdinimo metu žūva Olivija, o likusį ketvertą dėl to grauš kaltė iki gyvenimo pabaigos.

Visgi labiau nei smurto scenos pribloškia žmonių rūšiai itin būdingas nesusikalbėjimas. Protestuotojus puola ne tik valdžios ar stambiųjų korporacijų atstovai, juos kaltina ir vietiniai darbininkai. Žmonėms reikia medienos, piktinasi jie. Mums reikia išmaitinti vaikus.

Sugluminti medkirčiai imasi kitokios taktikos.

– Dėl Dievo meilės. Juk čia tik medis. Ataugs! Ar matėte, kokie miškai čia driekiasi pietų pusėje?

– Vienkartinis laimėjimas, – iš viršaus šaukia Sargybinis. – Vėliau reikia tūkstančio metų, kad atsikurtų visos sistemos.

– O kas jums darbo? Kodėl nekenčiate žmonių?

– Ką čia kalbate? Čia ir esame dėl žmonių!

– Šitie medžiai vis tiek mirs ir išvirs. Reikia juos nupjauti, kol yra geri, kad nešvaistytume medienos.

– Nuostabu. Tai gal pietums sumalkime tavo senelį, kol dar bent truputis mėsos ant jo belikę.

– Jūs nesveiki. Ir ko mes čia aušiname burną.

– Turime išmokti pamilti šią vietą. Turime tapti vietiniai.

 (p. 360)

Ar bereikia sakyti, kad tokie ir panašūs apsižodžiavimai nė per plauką nepriartina net prie užuominos apie tarpusavio supratimą.

Medžių gynėjai desperatiškai klausia vieni kitų: kaip įtikinti žmones, kad mes esame teisūs? Adamas (būsimas psichologijos profesorius, mokslininkas, o dar vėliau –
įkalintasis iki gyvos galvos) atsako: „Jokie stipriausi argumentai pasaulyje nepakeis žmogaus įsitikinimų. Tai gali padaryti tik gera istorija“ (p. 419). Ką gi, gera istorija mūsų veikėjams nepadeda. Ši romano dalis baigiasi tragiška herojės mirtimi.

Neverta atpasakoti tolesnių knygos dalių. Juoba kad siužetas ne linijinis, jis šakojasi ir plėtojasi, ir vis nepalieka jausmas, kad svarbiausi dalykai pasakomi tik puse lūpų, kad turime atspėti, kas dedasi kituose šito Gyvybės medžio lygmenyse, šaknų sistemoje, giliai po žeme. Powersas užtikrintai žaidžia pagal savo paties taisykles. Siužetinės linijos nukertamos lyg medžio šakos, kai kas tyčia paliekama skendėti miglose, kai kur paberta vos pastebimų užuominų. Tarkim, Dorotės ir Rėjaus pora aiškiai apibūdinama kaip bevaikė. Ir vis dėlto labai švelniai leidžiama suprasti, kad būtent jie galėtų būti maištingosios Olivijos tėvai. O Patricijos linija nutraukiama atvirai dviprasmiškai, skaitytojui po nosim pakišant dvi paralelines tikroves. Patricija skaitydama pranešimą mokslinėje konferencijoje paima iš anksto pasiruoštą nuodingo augalų ekstrakto stiklinę ir ketina ją apstulbusios auditorijos akivaizdoje išgerti. Arba: Patricija sviedžia nuodų stiklinę tolyn. Rinkis, skaitytojau. Daugiau Patricija pasakojime nebepasirodo.

Kaip jau sakyta, šis romanas – tai kur kas daugiau nei tiesiog siužetas, o jo požeminius šaltinius sunku ir suskaičiuoti. Pavyzdžiui, tai šen, tai ten knygos puslapiuose vis suskamba mįslinga senovinio kinų eilėraščio eilutė: Žvejo daina teka giliai po upe. Nieko bendra su medžių istorija? Taip tik atrodo.

Skaitant norom nenorom galvoje sukirba neįprastas klausimas: kas mes, žmonės, per rūšis? Britų žurnalistas ir rašytojas Tomas Phillipsas savo sarkastiškoje knygoje „Žmonės: kaip mes viską su*ikom. Glausta mūsų nesėkmių istorija“, neseniai pasirodžiusioje ir lietuviškai, rašo apie Tenerės medį, augusį Sacharos dykumos vidury vienut vieną 400 km spinduliu, kol 1973 m. girtas vairuotojas sugebėjo įvažiuoti į jį sunkvežimiu. Šį faktą romane pamini ir Powersas. Bet Phillipso knygoje minėtasis epizodas gali sukelti nevaldomo juoko priepuolį, o „Medžių istorijoje“ tas pats faktas nėmaž neatrodo juokingas. Jokia Powerso romano eilutė, joks sakinys nekelia nieko panašaus į linksmą reakciją. Bet svarbu pabrėžti, kad Powersas anaiptol neskuba nurašyti žmonių padermės. Jis pasakoja apie savo herojus su atjauta ir giliu supratimu. Ypač šiltai tapo Patricijos paveikslą. Ši atskalūnė mokslininkė, savo tyrinėjimų kelio pradžioje išjuokta ir atstumta akademinės bendruomenės, nusisuka nuo žmonių pasaulio, visa galva panyra į medžių pasaulį ir galiausiai parašo stulbinančią knygą „Paslaptingasis miškas“ – akivaizdi aliuzija į vokiečių girininko Peterio Wohllebeno knygą „Paslaptingas medžių gyvenimas“ (išleistą ir lietuviškai); net jų vardai skamba panašiai: Patricija Vesterford, Peteris Wohllebenas.

Iškalbinga ir tai, kad veikėjų santykyje su visu likusiu pasauliu skaitytojas neaptiks nė krislelio priešiškumo ar neapykantos. Žmonės tokie gražūs, sako Patricija savo mylimam vyrui. Ir pasmerkti.

Ji norėtų jam paaiškinti – kaip didžiulė ir sverdėjanti aukštesnių gyvybės formų piramidė jau verčiasi žemėn, sulėtintai, gavusį stiprų ir greitą spyrį, sutrikdžiusį planetos sistemą. Didieji vandens ir oro apytakos ciklai trinka. Gyvybės medis vėl parvirs, suirs iki bestuburių, tvirtos žemės dangos ir bakterijų, jeigu žmogus… Jeigu žmogus… 

(p. 380)

Ne per daugiausia optimizmo, tiesa? Nebent šiek tiek neužtikrintos vilties.

Taip, grįžkime prie niūrumo. Iš pirmo žvilgsnio knygoje pralaimi visi – tiek medžiai, tiek žmonės. Medžių gynėjai savo tikslų nepasiekia. Žmonių istoriją žymi tragedijos, mirtys, išsiskyrimai. Olivija žūsta. Daglas ir Adamas suimami. Adamas įkalinamas iki gyvos galvos. Daglui, kaip bendradarbiavusiam su valdžios atstovais, skiriamas švelnesnis nuosprendis, bet užuominos į jo vis čiuopiamą savo kūne riešuto dydžio guzelį leidžia aiškiai suprasti, kad iš kalėjimo jis jau niekada neišeis. Patricija, nors galiausiai sulaukusi populiarumo ir palaikymo (tie dalykai jai mažai terūpi), galbūt nusižudo. Nilėjus, sunkiai ištveriantis gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje, įkalina save alternatyvioje tikrovėje. Rėjų parbloškia du sunkūs insultai, antrasis jį pribaigia; septyniasdešimtmetė Dorotė lieka viena, iš paskutiniųjų kariaudama su visu miestu dėl savo laukinio sodo („Džiunglės želia prašmatniame priemiestyje: tai beveik taip pat baisu kaip pedofilija“, p. 580). Mimi gyvena slapstydamasi svetima pavarde, jos ieško trijų valstijų policija. Nikas, rizikuodamas bet kada būti susektas ir apkaltintas, kažkur atokiuose šiaurės miškuose tebetęsia savo vienišą nebylią kovą, atkakliai kurdamas gyvąsias menines instaliacijas.

Ir kaipgi iš tų dramų raizginio išsunkti optimizmą? Galbūt tiktų toks atsakymas: pati Gyvybė knygoje pavaizduota su tokiu galios užtaisu, kad, regis, pergalė bet kokiu atveju bus jos pusėje. Ta žalioji galia (ar žalioji sąmonė), gyvastį kurianti ir palaikanti gyvybė, tiesiog negali pralaimėti. O kaipgi žmonių rūšis? Nilėjaus istorijos pabaigoje užsimenama apie galbūt mūsų padermę pakeisiantį dirbtinį intelektą, nors tai tik užuomina, viena iš daugelio galimybių. Keista, bet savotiško optimizmo teikia Dorotės ir Rėjaus istorija. Toji pora, patyrusi santykių kolapsą, vis dėlto lieka drauge. Po pirmojo insulto Rėjų paralyžiuoja, bet Dorotė, užuot išėjusi pas ją mylintį meilužį, lieka su beveik nebekalbančiu vyru ir jiedu lėtai ir skausmingai kuria naują savo istoriją. Šiedu žmonės, jaunystėje neskyrę ąžuolo nuo liepos, tampa jautriais visų žalių būtybių mylėtojais. Prie lovos prikaustytą vyrą slauganti, kasdien jam knygas skaitanti Dorotė imasi puoselėti savo sklype laukinį sodą, aplinkiniams sukeliantį kone traukulius. Patricija įsteigia nykstančių medžių rūšių sėklų banką, vildamasi, kad sėklos juk gali pramiegoti kelis tūkstančius metų ir pabusti pasodintos. Mimi, vieniša ir besislapstanti, pernakt sėdėdama miesto parke po pušimi, patiria savo mažąjį nušvitimą it koks arhatas iš jos tėvui priklausiusio senovinio kinų piešinio. Po nuošalią girią besibastantis Nikas sutinka vietinę šeimą (tiesiai nepasakoma, bet leidžiama suprasti, kad indėnų kilmės), ir šie neprašomi imasi padėti Nikui kurti. Kur visa tai turėtų nuvesti, autorius tyli. Paskutiniame puslapyje jis tiesiog leidžia prabilti medžiams atokiame miške, kuriame ką tik darbavosi Nikas: „Kažkas sukruta palei nejudrių kamienų papėdę. Niekas. Dabar viskas. Štai, šnabžda balsas iš labai arti. Štai. Kas mums duota. Ko turime nusipelnyti. Tai niekada nesibaigs“ (p. 622).