Knygų vagystė – tai specifinis, romantinio polėkio nusikaltimas. Dėl ypatingos knygos paskirties ir statuso į šitokius grobstymus susiklostė atlaidesnis požiūris nei į kitas vagystes. Slaptą potraukį savintis bibliotekos knygas daugelis glaisto eufemizmais „pamiršau grąžinti“, „pasilikau sau“. Bibliotekininkai kai kada droviai nutyli problemą, tiesioginį vagystės įvardijimą užtušuodami miglotomis formuluotėmis „dar negrąžinta knyga“, „trūkstamas leidinys“, „knygos nerasta“.

Teologas, pedagogas, rimtas kolekcininkas – ar tokie žmonės gali būti knygų vagys? Dar ir kaip gali, ir ne tik vagys, bet ir plėšikai, ir net žiaurūs žudikai. Būtent tokiu nusikaltimų „rinkiniu“ [XIX a. pr.] išgarsėjo pastorius Johannas Georgas Tinius. Jo piktadarysčių motyvas buvo ne pasipelnymas, o bibliomanija – liguista knygų aistra.

„Už pinigus“. Pradininkai

O štai knygų vagys, kurie ne „iš meilės“, o „už pinigus“ piktadariavo dažniau begėdiškai nei žiauriai. Tarkim, Rusijoje darbavęsis vokiečių filosofijos ir kalbos mokslų daktaras Christianas Friedrichas Mattei [1744–1811] pasižymėjo nepriekaištinga rimto mokslininko ir sąžiningo žmogaus reputacija, kol 1789 m. Nikolajus Karamzinas Dresdeno bibliotekoje išvydo Euripido tragedijos nuorašą ir prisiminė tokį jau matęs Maskvoje. Tačiau vagystės faktas tiksliai nustatytas tik po šimto metų, išsiaiškinus, kad Mattei iš Rusijos bibliotekų pasisavino ir pelningai pardavė apie 60 paleografinių retenybių.

Ne mažiau įžūliai veikė bibliofilų bendruomenę apmulkinęs aštuoniolikmetis dabita Jamesas Orchardas Halliwellas [1820–1889, šekspyrologas, antikvaras], prestižinio Oksfordo universiteto Švč. Trejybės koledžo absolventas. Halliwello žvaigždė patekėjo 1839 m., kai priimtas į Karališkąją antikvarų draugiją įniko iš Alma mater patyliukais tempti vertingus rankraščius ir pardavinėti juos „Sotheby’s“ aukcione. Išguitas iš mokslo draugijos ir spaudos demaskuotas, Halliwellas atkakliai neigė kaltę, ir kilęs triukšmas nurimo. Galutinai ši nemaloni istorija buvo išnarpliota tik 1948 m., kai tyrimą atlikęs žurnalistas konstatavo: „Padaręs viską, kad šį faktą apgaubčiau abejone, esu priverstas patvirtinti, kad jis vogė rankraščius iš koledžo.“

Kaip ir knygų kolekcionavimas bei klastojimas, knygų vagystės dažnai neatsiejamos nuo vandalizmo. Atskirą knygų vagių kategoriją sudaro knygų miniatiūrų vagys, taip pat – barbariški senovinių žemėlapių ir planų „plėšikai“ (angl. map rippers). Milžinišką žalą Vatikano bibliotekai padarė profesorius Rapizaras, kuris iš senovinių rankraščių išrėžė miniatiūras ir bandė jas parduoti Italijos visuomenės švietimo ministerijai.

Knygų retenybių darkymu pasižymėjo ir grafas Guglielmo Libri [1803–1869], visų Prancūzijos valstybinių bibliotekų revizorius. Šis iš pažiūros netvarkingas, keistų manierų ponas (jis dėvėdavo platų apsiaustą, kurio klostėse slėpė vogtas vertybes) surinko solidžią vertingų artefaktų kolekciją – iš knygų išplėštus vertingus lapus jis pardavinėjo arba eksponavo kaip retenybes. 1866 m. Libri susikrovė knygų grobį į 18 dėžių ir paspruko laivu į Angliją. Ir kol prancūzai sudarinėjo dingusių vertybių katalogą, grafas anglams surengė vogtų knygų aukcioną. Libri laikomas brangių leidinių vagysčių kaip atskiros nusikaltimų atšakos pradininku.

Libri pradėtą Trua bibliotekos tuštinimą po kurio laiko tęsė jos direktorius Auguste’as Armand’as. Firminis Armand’o triukas – kai kurių knygų „neįtraukti“ į pagrindinį katalogą. Triukas veikė 30 metų, kol apsukruolį demaskavo bibliotekos sargas, o paskui jau ekspertai pateikė kaltinimus pagal išlikusias korteles.

Ne ką mažesnio užmojo vagysčių pasitaikydavo ir Rusijoje. Čia ypač pasižymėjo dar vienas vokietis, teologijos daktaras Aloysius Pichleris, Peterburgo viešojoje bibliotekoje dirbęs neetatiniu bibliotekininku. Už uolų trejų metų darbą (1869–1871) jis gavo Stanislovo II laipsnio ordiną ir 4,5 tūkst. vogtų knygų magaryčių. Grobį Pichleris išsinešdavo slaptose vidinėse surduto kišenėse, o konspiracijos tikslu kiaurus metus nešiodavo plačiaskvernį paltą. Vokietį demaskavo skrupulingas bibliografas Sobolščikovas, pasinaudojęs apgaule: jis paprašė durininko brangiam svečiui pavalyti apdulkėjusį lietpaltį – šiame ir aptiko 1686 m. leidimo „Šventojo Ambrozijaus kūrinius“.

Pagal tą pačią schemą kaip ir Pichleris „darbavosi“ Žiemos rūmų bibliotekų vedėjo padėjėjas Lehmanas, kuris apšvarino patį jo didenybę imperatorių. Pradėjęs nuo senovinių monetų ir medalių vagysčių, Lehmanas nugvelbė ir bukinistams pardavė nemažai retų knygų iš rinkinio, Nikolajaus II įsigyto iš kunigaikščio Lobanovskio.

[...] 

Rožės romanas

Šiuolaikiniai knygų vagys ir juos romantizuojantys rašeivos mėgsta priminti, kad tarp knygų vagių figūruoja nemažai iškilių asmenybių: George’as Washingtonas, Samuelis Johnsonas, Jeanas Genet… Beje, dabartiniai knygų vagysčių mastai nė kiek nenusileidžia ankstesniems.

Paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pasauline įžymybe tapo amerikietis Stephenas Blumbergas pravarde Knygų Banditas (Book Bandit). Išsikėlęs tikslą surinkti 23 600 leidinių kolekciją, idant „išgelbėtų retas knygas nuo valstybės sąmokslo“, šis šizofreniškas kleptomanas apkraustė 286 universitetus, knygynus ir bibliotekas. Daug metų keliaudamas po JAV ir Kanadą Blumbergas išbandė daugybę būdų nusižiūrėtam tomeliui nugvelbti: padirbinėjo leidimus, stalčiams ir durims pritaikydavo raktus, parsisamdydavo valytoju, į knygų saugyklas įsibraudavo per liftų šachtas ir ventiliacijos liukus. [Visa Blumbergo grobio vertė – 5,3 mln. dolerių, stambiausia JAV knygų vagysčių istorijoje.]

Maždaug tuo pat metu du apsukrūs ispanai – dėstytojas ir dvasininkas – iš Samoros vyskupystės pavogė 466 retas knygas ir už gerus pinigus pradžiugino jomis Amerikos ir Europos bibliofilus.

Danielis Spiegelmanas per tris mėnesius iš Kolumbijos universiteto bibliotekos išnešė knygų, kurių vertė 1,8 mln. dolerių, dienos metu jis slėpdavosi lifto šachtoje, naktį išardydavo sieną, o paskui vėl ją užtaisydavo. Rašytojas ir scenaristas Gustavas Hasfordas iš 77 Kalifornijos bibliotekų pasisavino 800 knygų.

2002 m. po ketverių metų nepaliaujamų vagysčių iš Londono bibliotekos įkliuvo Williamas Jackas. Tais pačiais metais pričiuptas vagis, kuris į vienuolyno biblioteką patekdavo virvinėmis kopėčiomis ir kiekvieną kartą nusikaltimo vietoje palikdavo rožytę. Nenaudėlio gaudymas virto vaidmenų žaidimu: policininkams teko persirengti vienuoliais. Slapto koridoriaus, kuriuo naudojosi, aprašą romantiškasis vagis buvo atkapstęs archeologiniame žurnale.

Dar po ketverių metų autoritetingas senų žemėlapių ekspertas ir prekeivis Edwardas Forbesas Smiley III „praretino“ senovinių Yale’io universiteto žemėlapių kolekciją, nuostolis – 300 tūkst. dolerių. Šis apsukruolis sudegė visiškai paikai – netyčia numetė peiliuką ir šį pastebėjo akyli bibliotekos darbuotoja. 2012 m. Neapolio Girolamini bibliotekos direktorius Marino Massimo de Caro iš savo darbovietės išvogė pusantro tūkstančio knygų, kurių vertė keli milijonai eurų. Veikė jis neišradingai: pasibaigus darbo dienai išjungdavo vaizdo stebėjimo sistemą, į nuosavą automobilį prisikraudavo dėžių su knygomis ir išvežiodavo po kelias slaptavietes.

Ne taip pelningai, bet ne mažiau begėdiškai darbavosi knygų vagys Rusijoje. Sovietmečiu praktikuota gerai ištobulinta vogimo iš rajoninių bibliotekų technika: nemačia išmesti knygą pro langą, o tada išeiti ir ją pasiimti. Ne šiaip sau vėliau daugelyje bibliotekų įstatė langų grotas. Knygų grobikai stengdavosi gauti knygų saugyklų katalogus, kruopščiai išnarstydavo leidinių gabenimo kelius nuo knygų lentynos iki išdavimo stalo, kalkėmis kopijuodavo atspaudų išdėstymo schemas ant kontrolinių bibliotekos lapelių.

1994 m. iš Rusijos nacionalinės bibliotekos buvo pavogti 89 senoviniai rankraščiai. Kitas įsimintinas įvykis nutiko 2008 m.: mitruolis iš Krasnodaro krašto iš vieno Maskvos antikvariato išnešė knygų, kurių vertė daugiau kaip du milijonai rublių.

Vagystės apologija

Žinoma ir paradoksalių knygų vagysčių atvejų. Tarkim, vagystė kartais būdavo vienintelis būdas išgelbėti knygą nuo cenzūros sunaikinimo. Spaustuvės darbuotojai ar jų pažįstami iš po peilio ašmenų ištraukdavo ir paslėpdavo keletą maištingojo leidinio egzempliorių. Minėtinas pavyzdys – 15 Aleksandro Radiščevo knygos „Kelionė iš Peterburgo į Maskvą“ egzempliorių, vieno bukinisto ir knygnešio išvogtų iš spaustuvės ir parduotų žymiam bibliofilui Piotrui Jefremovui.

Kita atsitiktinio išgelbėjimo istorija susijusi su archimandrito Porfirijaus (Konstantino Uspenskio) [1804–1885] veikla. Darbuodamasis Atono vienuolynų bibliotekose iškilusis bizantologas iš graikiškų rankraščių, matyt, pasisavindavo lapus su autografais. Vėliau Atono Šv. Pauliaus vienuolynas sudegė, todėl apie bibliotekų kolekcijas dabar žinome tik iš Porfirijaus paimtų ir kruopščiai aprašytų lapelių. Archimandrito rinkinys šiuo metu saugomas Sankt Peterburgo viešojoje bibliotekoje.

[...] 

Nuo grandinių – prie elektromagnetų

Knygos istorija, be kita ko, neatsiejama nuo būdų, kaip ją apsaugoti, kūrimo. Viduramžiais knygas grandinėmis kaustydavo prie knygų lentynų ir skaitymo stalų, o dėl viso pikto dar pašlakstydavo ir švęstu vandeniu. Jas taip ir vadino – catenati libri (lot. „prikaustytos knygos“). Dar gyva klaidinga nuomonė, esą taip saugoti patys vertingiausi tomai. Tačiau paprastai kaustydavo skaitytojų dažniausiai prašomas knygas.

XVIII a. pr. Dubline įkurtoje Marsho bibliotekoje lankytojai būdavo uždaromi į narvą. Baigęs darbą skaitytojas signalizuodavo bibliotekininkui, kad išleistų.

Vagims atbaidyti būdavo pasitelkiama ir žodinė apsauga, tokia kaip prakeiksmas. Pavyzdžiui: „Te išėda jo vidurius Kirmgrauža besočioji, o nukeliavusį į pragarą tegu ryja pekliška liepsna amžinoji.“ Viename iš XIII a. kodeksų išrašytas ne ką mažiau kraupus įspėjimas: „Tasai, kurs šitai pavogs, tegu mirs baisiausia mirtim; tegu virs pragaro katile; te ištiks jį nuomaris, te sudegins jį karštinė; lai tokį ketvirčiuoja ir pakaria.“

Vėliau prakeikimai įgavo subtilesnę – pakaruoklius vaizduojančių ekslibrisų su išraiškingais devizais – formą. Vienas vokiškas ekslibrisas įspėja: „Tų, kas knygų negrąžina, budelis su kilpa laukia – tesižino.“ Moksleiviai pusiau juokais ant savo vadovėlių rašė: „Ši knyga priklauso (savininko vardas) ir jo teklauso. Imsi neklausęs – gausi per ausį.“

Tikrai originaliai buvo sugalvojęs bibliofilas Nikolajus Pozniakovas – jo ekslibrise buvo parašyta: „Ši knyga pavogta iš N. Pozniakovo.“ Bibliofilui mirus, surinktos kolekcijos buvo neįmanoma parduoti: bukinistus atbaidydavo šie bauginantys žodžiai. Paveldėtojams taip pat teko pasitelkti išradingumą – knygose jie sudėjo spaudus su kiek pakeista pavarde: „Po N. Pozdniakovo mirties parduota.“

Viešosiose bibliotekose taikytos prevencinės priemonės, pavyzdžiui, išviešinimo grėsmė: skaitytojus įspėdavo, kad skolininkų vardai bus skelbiami laikraščiuose. Būtent už tokią priemonę, rengdamas Hercogo bibliotekos Veimare dokumentaciją, pasisakė Goethe. Daugelyje bibliotekų buvo įvesta knygų išdavimo už užstatą tvarka, užuomaršoms siuntinėti atvirukai-priminimai, drausta skaityklose lankytis su viršutiniais rūbais ir dideliais krepšiais. Peterburgo viešoji imperatoriškoji biblioteka visam laikui užverdavo duris tiems, kas negrąžindavo bent vienos knygos.

O štai antikvarai, kuriems prekyba buvo elitinė veikla, kartais vagystes aiškindavo ne kaip baudžiamąjį nusižengimą, o kaip bibliofilinę aistrą. Pažinodami nuolatinius savo klientus jie atlaidžiai apsimesdavo nepastebį vagystės momento, bet paskui aistringajam knygų mylėtojui nusiųsdavo nemenką sąskaitą, vagystę įforminę kaip pirkinį.

Knygų prekybos organizacijos to sau negalėjo leisti, todėl kūrė masinio naudojimo apsaugos nuo vagysčių sistemas. Šiuo metu naudojamos dvi pagrindinės knygų apsaugos nuo vagysčių priemonės: elektroninės etiketės ant viršelio ir elektromagnetinės – nugarėlėje.

Jau ne tik prie išėjimų iš parduotuvių, bet ir bibliotekose montuojami elektroniniai apsaugos vartai ir stebėjimo kameros. Knygas nuo vagystės sergsti etiketės su davikliais, šios gali būti naudojamos ir bibliotekos fonde esančių leidinių indentifikavimui bei paieškai.

Vis dėlto drauge su apsaugos sistemomis tobulėja ir vogimo technologijos. Profesionalūs vagys įsigudrino knygas išnešti, kaip ir kitas prekes iš parduotuvių, specialiuose krepšiuose – išklotuose folija, blokuojančia standartinių radijo daviklių signalus (vad. žaibiškoji vagystė). Kartais folija prisiuvama prie drabužių pamušalo, taigi knygos nušvilpiamos tokiu pat būdu, kaip tai darė apsukruolis Pichleris.

Šiuolaikiniai knygų vagys skirstytini į daugybę porūšių: ekstremalai – aštrių pojūčių mėgėjai; žaidėjai, knygų vagystes suvokiantys kaip patrauklų iššūkį; lažybininkai, išnešantys knygas „sukirtus“; pagyrūnai, demonstruojantys savo laimikius socialiniuose tinkluose; eksperimentatoriai, įdomumo dėlei tyrinėjantys saugos sistemų įveikimo galimybes. Be to, esama „kovotojų su sistema“ – tai idėjiniai vagys, kuriems atrodo nepriimtina mokėti už skaitymą ir kurie pasisako už laisvą prieigą prie bet kokių leidinių. Yra dar ir „kūrybininkų“, knygų vogimą laikančių savotišku kūrybiniu aktu, saviraiškos forma. Tai – sekėjai Abbie Hoffmano, kurio knyga „Pavok šią knygą“ (Steal This Book, 1971) – vogimo veiklos instruktažas – buvo pavogta kone iš visų JAV bibliotekų.

Kaip ir knygų klastojimas, jų vagystės – tai ne tik nesąžiningas pasisavinimo būdas, bet podraug ir savotiška jų vertingumo pripažinimo forma, ir paradoksali rašytojo sėkmės formulė, ir keistuoliškos skaitytojo meilės atmaina. Nors ši meilė tik iš išskaičiavimo.

https://gorky.media

Vertė Andrius Patiomkinas

2019 m. Sankt Peterburgo leidykla „Vita Nova“ išleido knygą „Daniilas Charmsas amžininkų akimis: atsiminimai, dienoraščiai, laiškai“. Joje surinkti žymiojo rusų rašytojo avangardisto Daniilo Charmso (tikr. Juvačiov, 1905–1942) giminaičių, draugų, pažįstamų atsiminimai apie šią išskirtinę, tragiško likimo asmenybę. 560 puslapių knyga iliustruota 400 nuotraukų, paties Charmso piešiniais, kita vaizdine, dokumentine medžiaga. Su knygos sudarytojais ir komentarų autoriais filologais Valerijumi Sažinu ir Aleksejumi Dmitrenka, taip pat su rašytojo sesers anūke Marina Machortova šių metų pradžioje kalbėjosi „Radio Svoboda“ žurnalistė Tatjana Voltskaja.

Valerij Sažin: Rašyti apie Charmsą pradėjo po jo reabilitacijos – tik ironiškai, kandžiai, paskui imta sau leisti žiūrėti palankiau, globėjiškai, o vėliau jau imta rašyti džiaugsmingai ir nuodugniai. Manau, skaitytojui bus įdomu pačiam palyginti šiuos tekstus, pasekti intonacijos pokyčius. Apie Charmsą buvo kuriamos legendos – jas irgi įdomu palyginti. Pavyzdžiui, nuostabus rašytojas Leonidas Pantelejevas buvo įsitikinęs, kad prieš paskutinį areštą – 1941 m. rudenį – Charmsas išėjo iš namų su šliurėmis, ir būtent tada jį pastvėrę ir NKVD automobiliu nuvežę į Didįjį namą [NKVD pastatą Peterburge, tapusį stalininių represijų simboliu], kuris tuo metu jau buvo. Bet paskui mes patyrinėjom, ir paaiškėjo, kad tą dieną Charmsas namus paliko apsikrovęs dviem dešimtim įvairiausių daiktų, tarp kurių – taurelė, grandinėlė, kiti sidabriniai daiktai, taip pat mėgstamiausio jo rašytojo Vedenskio rankraščiai, – vargu ar žmogus su tokiu kroviniu iš namų išėjo įsispyręs į šliures. [...] Beje, jau Perestroikos metais, kai buvo galima rašyti ir apie Charmso religingumą, Pantelejevas parašė nuostabų tekstą – apie tai, kaip jiedu su Charmsu keitėsi evangelijomis. Taigi net vieno žmogaus nevienalaikiuose prisiminimuose Charmsas atrodo skirtingai. Kitą legendą paskleidė dailininkė Alisa Poret: kažkada apie Charmsą ji parašė išsamius atsiminimus, kuriuose teigė, esą Charmsas kalėjime mirė iš bado. Taip, jis mirė kalėjimo ligoninėje, bet kas galėjo paliudyti, kad iš bado? Ji remiasi vienu iš savo buvusių sutuoktinių, kuris neva matęs Charmsą kalėjime, nors žinome, kad jei vedant kalėjimo koridoriumi pasitaiko sutikti priešpriešiais vedamą kitą kalinį, vienas iš jų nugręžiamas į sieną.

– Valerijau, bet juk Charmsas mirė 1942 m. vasarį, vadinamuoju mirties laikotarpiu – vargu ar kalinius maitino geriau už kitus leningradiečius… Nuo ko gi daugiau mirti tokiu metu?

– Taip, atsakymas tarsi peršasi savaime, bet įrodymų vis dėlto nėra. Ši knyga, be abejo, yra apie Charmsą, bet drauge – ir apie jį menančius žmones.

– Prie knygos dirbote 9 metus – ar būta atradimų? Ar Charmso portretas jums kuo nors pakito?

– Ko gero, ne. O dėl atradimų – taip, perskaitę visus 4-ojo deš. vaikų laikraščius ir žurnalus, atradome naujų Charmso tekstų. Jis ne tiek vertė, kiek perpasakojo užsienio autorius, tai va, aptikome Marko Twaino perpasakojimą. Taip pat didelį humoristinių tekstų komplektą – pionieriaus nuotykius. Vis dėlto Charmso charakterį iš tikrųjų išryškina daugybė smulkių detalių, tiktai iš jų žmogus ir sudarytas. Pasistengėme šią knygą padaryti patogią tiek tyrėjui, tiek skaitytojui, sudarydami keletą rodyklių. Tai ir išsamus vardų indeksas, – ten įtraukti visi (net su adresais), kurie vienu ar kitu laikotarpiu galėjo bendrauti su Charmsu, – ir struktūruota siužetų rodyklė, – nuo Charmso dėvėtos aprangos iki požiūrio į karą, – ir kūrinių sąrašas. Patys įvairiausi siužetai – pavyzdžiui, Charmso pasirodymai. Atrodytų, jį persekiojo ir žlugdė – taip, bet, kita vertus, jis nebuvo draudžiamas rašytojas, rengė daug pasirodymų ir buvo labai populiarus. Išlikęs pasakojimas apie žymųjį OBERIU susivienijimo pasirodymą „Trys išvirkščios valandos“ 1928 m. sausį Spaudos rūmuose. Charmsas apskritai dievino viešus pasirodymus, o čia jis į sceną įvažiuodavo ant spintos ir nuo jos skaitydavo eiles, paskui skaitydavo Zabolockis ir Vedenskis; antroje dalyje – Charmso pjesė „Jelizaveta Bam“, trečioje – gana nestandartinis Minco ir Razumovskio filmas „Mėsmalė“. Tai buvo vienintelis toks stiprus OBERIU pasirodymas, bet nugriaudėjo garsiai. Paskui kūrybinius susivienijimus uždraudė, formalistą Charmsą pasiusta koneveikti, bet jie ir toliau laikė save oberiutais – tiesa, tik asmeninio bendravimo plotmėje. Charmsas keistai rengėsi, jis vadinamas infantiliu – taip, iš dalies galbūt taip yra, jis žaidė, kaip vaikas, o žaidybiška laikysena yra infantilumo sąvokos dėmuo. Yra vaikų, kurie nori atkreipti į save dėmesį, – galbūt dėl ​​dėmesio trūkumo, – ir jie atkreipia – ekstravagantiška apranga, plaukų spalva, elgesiu. Charmsas taip elgėsi visą gyvenimą. Pavyzdžiui, dvidešimtmetis jis įsilipo į medį ir ėmė iš ten pranašauti, paprašęs bičiulio, kad tas užrašinėtų, ką žmonės sako. Dailininkė Alisa Poret prisimena daugybę tokių žaidimų ir paikiojimų. Populiarus buvo, tarkim, toks žaidimas: vienas užriša kitam akis ir kur nors veda. Kartą Charmsas pastatė Alisą tarp dviejų važiuojančių tramvajų, kitąsyk nuvedė į cirką, į boksą, kurio ji nekentė. Nepaisant viso šito, jis buvo tikintis stačiatikis, to priežastis – tėtis Ivanas Pavlovičius Juvačiovas, religinis rašytojas; namuose buvo ikonų, tėtis mokė Danią melstis, mama rašė tėčiui ataskaitas, kaip Dania meldžiasi, 14 metų jis turėjo vokišką Bibliją, jo kūryboje – visa serija maldų eilėmis, jis reguliariai lankė bažnyčią, buvo linkęs į mistiką. Į knygą įtraukta nemaža dalis Charmso tėvo dienoraščių, juose gausu informacijos apie Charmso gyvenimą 4-uoju deš. (taip pat ir su antrąja žmona Marina Malič), apie jo santykius su seserimi Jelizaveta. Ivanas Pavlovičius irgi pasižymėjo labai sunkiu charakteriu, po žmonos mirties jautėsi apleistas ir nors jie gyveno tam pačiam bute, jam buvo svarbu, kai Dania jį aplankydavo, pasakydavo ką gero, atnešdavo vyno, t. y. rodydavo pagarbą. Ivaną Pavlovičių be galo jaudindavo, kai Dania užsukdavo pas jį, o kai kada net leisdavosi į pokalbius religinėmis temomis. Na, o pats Charmsas palaikė ryšius su „Detgiz“ [vaikų literatūros leidykla], pas jį ateidavo iš ten. Mums pavyko rasti labai įdomų diską su įrašais „Detgiz“ darbuotojos Goldinos, kuri nuostabiai dainavo įvairių tautų repertuarą, šis diskas pridedamas prie 100 mūsų knygos egzempliorių.

– Charmso gyvenimas baigėsi tragiškai – ar esama kokių liudijimų, susijusių su jo mirtimi?

– Labai jaudinantys jo mamos laiškai tėčiui, kuris visą laiką buvo kelionėse: kaip elgiasi Dania, su kokiais žaislais žaidžia, kaip dūksta, kaip apsipylė kvepalais ir paskui labai sielojosi. Be galo įdomūs Charmso mokyklos draugų prisiminimai, tačiau didžiausią įspūdį daro susirašinėjimai po rašytojo arešto tarp jo žmonos Marinos Malič, Lipavskajos, Druskino ir kitų jo draugų bei pažįstamų. Charmsas dingo, ir visi nerimastavo: kur jis? Šis susirašinėjimas vyko 1941, 1942 m. – ir tęsėsi toliau. Net kai Marina vasario 4 d. atnešė jam siuntinį – mažutį duonos gabalėlį, bet šį grąžino jai, sakydami, kad Charmsas mirė vasario 2 d., jie vis tiek puoselėjo viltį – galbūt žmogus nežuvo. Tuo tikėjo iki karo pabaigos.

Aleksej Dmitrenko: Aleksandras Vedenskis sakė, kad Charmsas nekuria meno – jis pats yra menas. Į mūsų knygą netilpo nedaug kas: Marinos Malič atsiminimų knyga „Mano vyras Daniilas Charmsas“, artimiausio Charmso draugo Jakovo Druskino dienoraščiai ir Vladimiro Glocerio interviu knyga „Štai toks Charmsas! Amžininkų žvilgsnis“. Tai, galima sakyti, visutėlis amžininkų liudijimų apie Charmsą rinkinys. Knygą rinkome po kruopelytę, apimti netgi savotiško sudarytojų azarto. Tarkim, radome Charmso bendramokslių atsiminimus, paskelbtus 1980 m. Puškino miesto laikraštyje „Vperiod“. Arba unikalūs vienos iš Charmso bičiulių Marijos Koniskajos atsiminimai, 1995 m. publikuoti tik Maskvos laikraštyje „Obščiaja gazeta“ ir daugiau niekur kitur. Daugel atsiminimų apskritai pirmą kartą paskelbėme iš rankraščių. Visa tai surinkome ir pateikėme su komentarais, kurie sudaro trečdalį knygos. Ypatingą vietą užima Charmso našlės Marinos Malič laiškai įvairiems žmonėms – apie Charmso mirtį. Tai unikalūs dokumentai – ne atsiminimai po 40 metų, bet sinchroninis asmeninės istorijos, juos visus vienijusios, pjūvis. Tai nutiko štai dabar, ir ji rašo savo draugei. Tokių pirmaeilės svarbos dokumentų paskelbėme gana daug. Vienas epizodas mane sukrėtė: Marina prisimena Leningrado blokados pradžią, kai visas darbingas moteris siųsdavo rausti apkasų. Ji rašo buvusi tokia išsekusi, kad vos pajėgė išeiti iš namų. Tad Daniilas Charmsas labai ilgai meldėsi, o paskui jai tarė: nueisi į surinkimo punktą ir kad išvengtumei neatšaukiamos mirties, kurios bijai, turėsi kartoti du žodžius: „raudona skara“, ir tu išsigelbėsi ne tik dabar, bet ir vėliau. Ji taip ir padarė, ir jos vienintelės iš visų moterų nepaėmė kasti tranšėjų. Marinos Malič sūnus iš antrosios santuokos nemoka rusų kalbos, paprašiau jo atsiųsti man savo motinos, mirusios 2002 m. Atense, Džordžijoje, kapo nuotrauką. Fotografijoje pamatytas antkapis mane sukrėtė – jame lotyniškomis raidėmis buvo iškalti žodžiai „raudona skara“. Sūnus apie tai nieko nenutuokė, jis tik įvykdė motinos prašymą. Mes rinkome 7-ojo deš. pabaigos–2010 m. prisiminimus – beveik pusės amžiaus – ir susidūrėme su tuo, kad skirtingi žmonės skirtingu laiku tuos pačius įvykius suvokė skirtingai, ši polifonija labai svarbi. Net to paties žmogaus požiūris laikui bėgant keičiasi. Pavyzdžiui, oberiutas Igoris Bachteriovas 1984 m. rašė: mes niekada nenorėjome palikti Rusijos, norėjome gyventi SSRS, o XX a. paskutiniame dešimtmetyje savo atsiminimuose apie Charmsą staiga jis teigia: tuo metu mes norėjome išvykti, net planus kūrėme. Ir paties Charmso kūrybos suvokimo optika visiškai skirtinga: sovietmečiu memuaristai rašė, kad pats svarbiausias dalykas – Charmso kūriniai vaikams, o 10-ajame deš. Charmso leidybos bumo fone visi staiga ėmė rašyti, kad vaikiški jo eilėraščiai – tai toks šalutinis produktas. Mūsų knygoje galima atsekti tokios optikos kitimą. Bet kai vienas žurnalistas paklausė, ar galima manyti, kad mūsų knyga užbaigia Charmso gyvenimo ir darbo tyrinėjimus, aš jam atsakiau, kad šie tik prasideda.

Marina Machortova: Vaikystėje su tėvu nebuvom labai artimi, retai jis būdavo geros nuotaikos (visa tai paveldėta iš šeimos), bet kai būdavo, kartais man pasakodavo apie savo vaikystę. Taip kartą papasakojo apie savo senelį, narodovolcą, sėdėjusį Petropavlovsko tvirtovėje. Sėdėjo jis ir Šliselburge, baisiame kalėjime, bet, užuot išprotėjęs, įtikėjo Dievą. [...] [P]askui sužinojau, kad tėvas turėjo ne tik tokį nuostabų senelį, bet ir labai įdomų dėdulę. Artimieji atminė jį, kai kada išgirsdavau: ko tu sėdi ir tirtini koją kaip Dania? Aš supratau, kad tėčiui vaikystėje jis darė didžiulį įspūdį: jie gyveno tame pačiame bute Nadeždinskajos (dabartinėje Majakovskio) gatvėje, tą butą seneliui davė kaip buvusiam narodovolcui, nukentėjusiam nuo caro režimo; tiesa, 4-ajame deš. į jį įkėlė daugiau gyventojų. Tėtis gimė ten. Kaip smalsus vaikas, jis veržėsi į dėdės kambarį, o tėvai neleisdavo, kad ko blogo neprisigaudytų. Nepastebėti dėdės buvo neįmanoma. Jis galėdavo, pavyzdžiui, atsisėsti prieškambaryje, prikrautame knygų, apibrėžti aplink save kreidos ratą ir medituoti – ir klausinėti Vladimiro Josifovičiaus (kuris buvo Charmso sesers Jelizavetos vyras), ką šis apie tai manąs. Charmso niekas nevadino Daniilu Ivanovičium – visi vadino ir vadina Dania. Įdomiausia buvo, kai pas jį ateidavo svečių: jie grodavo fisharmonija ir dainuodavo, Dania turėjo gražų balsą, tėtis paskui man atkartodavo, kokias arijas jie dainavo. Tėčio teigimu, Danios kambaryje buvo viena draudžiama vieta – siena, apklijuota rožiniu popieriumi ir apipaišyta nepadoriais paveikslėliais. Kiek supratau, ten būta jo draugų šaržų – draugai grojo savo kūno dalimis kaip skirtingais muzikos instrumentais. Na, ir buvo ten daiktas, daug kur aprašytas, – rankų darbo nuspalvintas kartoninis lempos gaubtas su užrašu „Namas vaikams naikinti“. Čia iš karto iškyla Charmso nemeilės vaikams tema, bet, mano manymu, čia dar reikia išsiaiškinti, kodėl jis taip atkakliai pabrėžė savo nemeilę vaikams.

– O ką dar tėtis pasakojo?

– Kad Daniai katastrofiškai trūko pinigų. Ir kai šie visiškai išsibaigdavo, o prašyti tėvo būdavo nesmagu, jis skambindavo draugams ir kviesdavo į gimtadienį – gimimo diena galėdavo ištikti bet kada. Savo kambaryje jis užsirakindavo, o pats žiūrėdavo pro langą: jei žmogus ką nors nešdavosi, Charmsas būdavo namie, jei nieko nesinešė – tada ne. Sykį jie pasiruošė vakarienę lėlių induose: buvo visko, bet visko tiek mažai! Išgertuvių, pasak tėčio, niekada nebūdavę – kada ne kada pasirodydavę mažų apipintų alaus butelaičių, o jei tėtis užeidavo, būdavo vaišinamas mažais marinuotais agurkėliais, kas sulaukdavo artimųjų pasmerkimo: vaikas turįs valgyti manų košę. [...] Tėtį stulbindavo tai, kad Charmsas turėjo daug, daug pypkių, pačių įvairiausių: mažų, didelių, trumpučių, ilgų. Ir jis kažkaip nepastebimai traukdavo jas iš kišenės – regis, ką tik rūkė vieną, o štai jau laiko kitą. Į vieną iš tų pypkių buvo įkištas milicininko švilpukas. Kai Charmsas išeidavo į gatvę, įkandin it uodega sekdavo berniūkščiai – jis gi rengėsi labai keistai, jį stabdydavo milicininkai, prašydavo dokumentų – tipiškas šnipas. Bet kai jis savo pypke užšvilpdavo, vaikiščiai išsilakstydavo kas kur – jam tai labai patikdavo.

[...] 

www.svoboda.org

Vertė Andrius Patiomkinas

Lietuviškai ir rusiškai rašančio Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato litvako Grigorijaus Kanovičiaus (g. 1929) romanas „Šėtono apžavai“ (Очарованье сатаны) lietuviškai išleistas 2008 m. (iš rusų k. vertė Aldona Paulauskienė). 2019 m. šią knygą pavadinimu Devilspel išleido lietuvių prozos populiarinimu anglakalbiame pasaulyje užsiimanti leidykla „Noir Press“. „Šėtono apžavus“, kaip ir 2017 m. išleistą „Miestelio romansą“ (Shtetl Love Song), iš rusų į anglų kalbą išvertė Yisraelis Elliotas Cohenas. Šių metų balandį Devilspel pelnė EBRD –
Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko – literatūrinę premiją. 2017 m. įsteigta tarptautine premija, skiriama bendradarbiaujant su Britų taryba, siekiama skatinti, remti ir populiarinti tų šalių, kuriose veikia minėtas bankas (iš viso – per 40), literatūrą, taip pat – pabrėžti literatūros vertimų svarbą (piniginė premija – 20 tūkst. eurų – po lygiai padalijama knygos autoriui ir vertėjui).

Apdovanotąjį romaną siūlome prisiminti skaitant britų kritiko, rašytojo, žurnalisto, pedagogo, portalo „European Literature Network“ etatinio knygų apžvalgininko Maxo Eastermano mini recenziją, publikuotą (be pavadinimo) pernai balandį.

[...] patys ilgaamžiškiausi paminklai – ne iš granito, marmuro ar lauko skalūno, o iš gyvųjų širdies ir alsavimo, perduodamo iš kartos į kartą.*

„Miestelio romanse“, pirmame į anglų kalbą išverstame Grigorijaus Kanovičiaus romane, autorius savo „alsavimu“ piešia meile alsuojantį ir nepamirštamą paveikslą savo gyvenimo tarpukario Jonavos štetle, viename iš miestų ir miestelių vadinamosios Sėslumo ribos teritorijoje – vienintelėje vietoje Rusijos imperijoje, kur dauguma žydų galėjo gyventi legaliai. Žydai ir ne žydai – Kanovičiaus atveju lietuviai (ir lenkai) – vėl nepriklausomoje Lietuvoje gyveno šalia vieni kitų ir, nepaisant antisemitizmo protrūkių, savotiškai taikiame sambūvyje. Dabar tai pradingęs, visiškai sunaikintas pasaulis – po to, kai 1941 m. birželį įsiveržę naciai, vietinių kolaborantų padedami, nušlavė nuo žemės paviršius 95 proc. Lietuvos žydų – litvakų; tai kruopščiausias Galutinio sprendimo įgyvendinimas Europoje.

Užėjus naciams, Kanovičius su savo šeima pabėgo iš Lietuvos, o „Šėtono apžavuose“ pasakojama apie šio siaubingo etninio valymo pradžią viename mažame miestelyje – Miškiniuose, kur, nors ir būdami mažuma, žydai padoriai vertėsi, teikdami bet kuriai bendruomenei reikalingas amatininkų – siuvėjo, laikraščių pardavėjo, mėsininko, malūnininko, gydytojo, galanterininko – paslaugas. Tai knyga apie šių žydų likimą ir fatalizmą:

Smalsumas [...] tai yda, kada nors pražudysianti žydus [...]. (57)

[...] žydukas prieš ištardamas „mama“ būtinai paklausia „kodėl?“ (60)

Todėl nuleisk galvą ir gyvenk kaip gyvenęs…

Tai – ne dokumentinė istorija apie vokiečių invaziją į Lietuvą, bet jaudinantis Europos istorijos lūžio taško ir jo poveikio tiek žydams, tiek ne žydams Miškinių gyventojams atkūrimas: grakščiai nupieštų asmeninių portretų, tarpusavy susijusių ir susipynusių gyvenimų bei patirčių rinkinys, sovietams, prieš metus aneksavusiems šalį, skubotai traukiantis naciams ateinant.

Susipažįstame su dramatis personae, kurių mintys ir poelgiai aprašomi nepaprastai įžvalgiai ir pribloškiančiai geliamai: Danuta-Hadasa, gimusi Skuibyševska, aristokratiška lenkė, ištekėjusi už žydo, nemažą dalį gyvenimo šokiais linksminusi žydų vestuvių svečius, o galiausiai tampanti Miškinių žydų kapinių prižiūrėtoja. Nepaisant viso to, ji atsisako perimti kitą tikybą: „Tikėjimas – ne drabužis. Geriau nešioti senus skarmalus, nei svetimas puošmenas“ (15). Jos vyresnysis sūnus kasa kapų duobes ir garsėja nekalbumu, davusiu vietiniams priežodį – „tyli kaip duobkasys Jokūbas“. Jaunesnysis Danutos-Hadasos sūnus Aronas persiima marksizmu, valgo kiaulieną ir išvyksta į Maskvą. Žydai ją priėmė, rusai paliko ramybėje… o vokiečiai? „Aš pati nežinau, kas esu… Užmiršau… Lenkė? Žydė? Gudė? Plaštakė, lekianti į ugnį?“ (26)

Gedaljė Bankvečeris – Miškinių siuvėjas, prie senosios savo „Singer“ siuvimo mašinos prisirišęs ne mažiau nei prie žmonos ir dviejų dukterų. Reizelė, vyresnėlė, ištekėjusi už Danutos Arono – kada šį bepamatys, rusams ką tik sprukus? Jos jaunesnė sesuo Eliševa trokšta išvykti į Palestiną, kad galėtų kurti naująją žydų tėvynę. Bet kol kas ji mergauja Česlovui Lomsargiui, lietuvių ūkininkui: tvarkosi po namus, melžia karves. Eliševos motina Pnina atmeta jos svajonę:

„[...] Žydams reikia ne savos valstybės, o tik bisele mazl – truputėlio laimės, geros šeimos, krūvos vaikaičių ir, žinoma, turtingų klientų.“ Kur, kokiame palaimintame krašte tą truputėlį paprastam mirtingajam lengviausia rasti, ne tik paiktelėjusi Eliševa – pats Viešpats Dievas nežino. (59)

Užėjus sovietams, Eliševa nerimavo, kad jos šeimininko, kaip žemvaldžio, neišvežtų į Sibirą; dabar, įsigalėjus vokiečiams, ji bijo, kad šis neatsimestų, kad neįduotų jos: „Dieve, grįždama į trobą ji atkakliai kvotė Visagalį, kas per pasaulis, kur šuo laimingesnis nei žmogus. Kodėl ir kam Tu sukūrei šį pasaulį?“ (45)

Tai nuo amžių žydų – svetimšalių, tačiau labai reikalingų žmonių, nesvetinguose kraštuose pasmerktų tiesiog susitaikyti su esama padėtimi ir tikėtis geresnių dienų, – keliami klausimai. Lomsargis turi savo atsakymą dėl Eliševos ateities, bet jai tai tik dar viena dilema vis labiau gūrančiame jos gyvenime.

Gūra ir pačių lietuvių gyvenimas: Lomsargis abejoja žydų gaudynėmis ir tuo, kad niekas nestoja jų ginti; bet paskui beda pirštu į Eliševą ir litvakus:

O tu? […] ar kas nors iš jūsų išėjo, kai mūsiškius dvi savaitės prieš karą [rusai] būriais varydavo į gyvulinius vagonus? […] visi mes drąsūs tik mintimis, o tikrovėje – tas pats mėšlas. (129)

Šių dienų Šailokas… kitoje Sėslumo ribos pusėje.

Kiti, kaip kuklusis Juozas Tomkus, siuvėjo Bankvečerio pameistrys, įsisiautėja; jis su šautuvu rankoje viršininkiškai marširuoja po Miškinių gatveles ir, nusigavęs į žydų kapines, varto antkapius, kad jais išgrįstų „naujosios“ Lietuvos gatves. Ir senasis siuvėjas Gedaljė Bankvečeris, vedamas į Zelionaja Roščia – Žalgirį, Miškinių žudynių lauką, suklupęs ant seno grindinio ir savo dukros Reizelės perspėtas, kad gali susilaužyti koją, atsako:

– O kam man, dukrele, dabar kojos? Kam? […]

Jo klausimas, kaip ir visi žydų klausimai, buvo skirtas veikiau Dievui negu dukteriai Reizelei, bet, matyt, tą keturiasdešimt pirmųjų birželį Aukščiausiojo lyg tyčia Miškiniuose nebuvo, ir senajam reb Gedaljei niekas negalėjo atsakyti. (80–81)

„Miestelio romansas“ baigėsi tam tikra optimistine gaida: Grigorijaus Kanovičiaus šeimai pabėgus į Rusiją, atrodė, pasaulyje dar likę vilties. „Šėtono apžavuose“, apžiūrinėdama sudaužytus antkapius kapinėse, išvystą vaizdą Danuta palydi desperatišku išblėsusios humaniškumo vilties šūksmu:

Viešpatie! Didysis Dieve! Nejau tu apkurtai ir apakai? Dieve, kas bus su gyvaisiais, jeigu Tu, Visagalis ir Gailestingasis, negali apginti mirusiųjų?! (124)

Tai šiurpą keliantis ir sukrečiantis priminimas apie vos per kelis 1941 m. mėnesius nacistinės Vokietijos įvykdytą litvakų, jų namų, verslų, sinagogų ir laidojimo vietų sunaikinimą. Kai Grigorijus Kanovičius po karo grįžo į Lietuvą, beveik visi joje gyvenusių žydų pėdsakai buvo dingę. „Šėtono apžavai“ yra gyvybiškai svarbus, demaskuojamasis indėlis į suvokimą to, kas įvyko. Kanovičiaus neįmantrus, dalykiškas pasakojimo stilius su nelygstamo lyrizmo intarpais, – nuo pradžios iki galo gražiai išverstas Yisraelio Coheno, – tik sustiprina baimės ir slogios nuojautos atmosferą, kurios prisodrinti šio šedevro puslapiai.

www.eurolitnetwork.com

Vertė A. P.

Kai kurios – nebeišvalomai pridulkėjusios, perdrėkusios, kiaurai pelėsio perimtos, nežinia iš kokių palėpių ir rūsių ištrauktos. Kodėl nemetamos tiesiai į popieriaus konteinerį: dalijimosi ekonomika, tvarumo idėjos? Bet šita – iškart matyti – tiesiog nuskaityta. Suskaityta. Orhano Kemalio romanas „Įstumta į bedugnę“ („Vaga“, 1967). Ir skaitė jį ne tik Antosytė (priešlapyje neįgudusia rašyti ranka išvedžiota: „Antosyt! Sveikiname su vardo diena, linkime daug laimės pasisekimo jaunystėje. Vladas, Gintukas, Verutė. 1967.VI.13“), knyga atrodo nuolat keliavusi iš rankų į rankas. Šiltai, paprastai papasakota turkų paskenduolės istorija galėjo patraukti dešimtis skaitytojų. Anuomet tokia lektūra atstojo serialus. Toks pat „serialinis“ buvo kitas turkų romanas – Reşato Nuri Güntekino „Čiauškutė“, lietuviškai pasirodęs 1960-aisiais. (Ir kaip ilgai reikėjo laukti „tikrųjų“ turkų serialų!) 1969 metais „Vaga“ romaną „Įstumta į bedugnę“ išleido antrąkart. Įdomu, turint omenyje ne itin lanksčią tuometę pakartotinių leidimų politiką.

Sovietijoje O. Kemalis laikytas kairiuoju, komunistuojančiu rašytoju. Šito nagrinėti nesiimsiu. Gana, kad anąsyk „iš širdies“ aprašiau Kosta Rikos komunistą Joaquíną Gutiérrezą ir jo „Kokorį“ (žr. „Š. A.“, 2020, Nr. 9). Nors apie turkišką kairumą ir dešinumą verta pasvarstyti. Sofijos soborą paversti mečete nusprendė dešinieji.

Kai būsiu Stambule, eisiu į O. Kemalio muziejų, įrengtą kukliame jo būste. Gal net nuvešiu šį suskaitytą eksponatą, bylosiantį apie lietuvių skaitytojų pripažinimą. Kažkodėl abejoju, ar autoriui knyga buvo nusiųsta. 1967-aisiais O. Kemaliui sukako penkiasdešimt treji. Po poros metų jis pasimirė.

Vis dėlto knygą iš dovanų lentynų iškėliau ne dėl dedikacijos, ne dėl autoriaus. Dėl vertėjos – Aldonos Baliulienės (1937–2017). Viename iš ankstesnių savo tekstų jau esu pasigėrėjęs jos verstais brazilų klasiko Joaquimo Marios Machado de Assiso „Pomirtiniais užrašais“ (žr. „Š. A.“, 2018, Nr. 23). „Įstumta į bedugnę“ – toks pat žavesys. Net jei siužetas nebūtų taip patraukliai suregztas, net jei nedomintų turkiškos realijos, skaityti romaną būtų malonumas. Tikrasis teksto malonumas. Tiesa, nereikia tikėtis, kad 1967-aisiais kas nors vertė turkų grožinę literatūrą iš originalo kalbos.

Dirbdama „Vagoje“ universali redaktorė A. Baliulienė redagavo viską: lietuvių poeziją ir prozą, verstinę poeziją ir prozą, rengė „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomus, vertė iš rusų, lenkų, vėliau – ir portugalų kalbų. Labai ją yra išgyręs Juozas Baltušis. Tik vienoje jo „Dienoraščių“ vietoje ar dėl autoriaus rikto, ar dėl parengėjų neapsižiūrėjimo ji virtusi Paliuliene. „Redaktorė Paliulienė – neregėto takto ir jautrumo moteris. Daug padėjo man. Dėkingas esu jai.“ J. Baltušis tuo metu (1971) leido apsakymų rinktinę „Nežvyruotu vieškeliu“. Pamatė, kokie dar tobulintini jau skelbtieji jo kūriniai ir sulaukė profesionalios pagalbos.

Lietuvos literatūros ir meno archyve gavęs leidimą prieiti prie „asmens duomenų“ skaitau Baliulienės Aldonos, Antano, „Vagos“ leidyklos vyresniosios mokslinės redaktorės, charakteristiką, pasirašytą direktoriaus, partinės organizacijos sekretorės ir profsąjungos komiteto pirmininko: „A. Baliulienė „Vagos“ leidykloje dirba nuo 1968 m. [...] iškart užsirekomendavo kaip kvalifikuota, reikli ir subtili poezijos redaktorė ir vertintoja, turinti meninę nuojautą ir mokanti taktiškai bendrauti su autoriais. [...] Viena stipriausių verstinės poezijos ir prozos redaktorių, aukštos kvalifikacijos specialistė, jaučianti atsakomybę už savo darbo kokybę. [...] Gera vertėja, sugebanti jautriai perteikti kūrinio savitumą gyva, grakščia lietuvių kalba. Verčia literatūros kritikos straipsnius, grožinę prozą (Ž. Amadaus „Gabrielė“, A. Grino „Žėrintis pasaulis“, J. Ivaškevičiaus „Raudoni skydai“, O. Čiladzės „Kiekvienas, kurs mane ras“ ir kt.). Geranoriškai ir dalykiškai padeda jaunesniems redaktoriams, yra jų globotoja, kolektyve turi pelnytą autoritetą.“

Charakteristika rašyta artėjant redaktorės 50-mečiui, kad LTSR valstybinis leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos reikalų komitetas drauge su LTSR respublikiniu kultūros darbuotojų profsąjungos komitetu teiktųsi apdovanoti ją… garbės raštu.

2013 m. A. Baliulienei įteiktas garbingesnis apdovanojimas – „Auksinė lupa“.

●

Radinys „Ogmios mieste“ – Dagnijos Zigmontės „Jūros vartai“ („Vaga“, 1964). Ši autorė buvo viena produktyviausių ir populiariausių vadinamosios tarybinės latvių prozos kūrėjų. „Jūros vartai“, romanas apie Ventspilio žvejus ir painius jų meilės reikalus (nūdienius moralės klausimus, kaip sakyta anuomet), sulaukė išskirtinio populiarumo (Latvijoje tapo kultinis, kaip sakytume šiandien). Po rašytojo mirties jo kūryba ir jos vertė tarsi pakinta ir dažniau priblėsta, nei sužėri.

Palyginti neseniai sužinota apie tamsiąją, baugiąją D. Zig-montės asmenybės pusę. Linkusi į bohemą ir alkoholį, ji žiauriai skriaudė ir ujo savo dukrą (neįmanoma palyginti, bet kaip paralelė brėžiasi Janinos Degutytės motina).

Atsiverčiu. Pradžia – himnas Ventspiliui, dabar taip pamėgtam lietuvių poilsiautojų: „Ventspili, mielasis mieste, gražiausias mieste, kokį tik yra žmogus matęs! Tu iškyli prieš jūreivį baltas, žėrintis, nusiprausęs sūriose putose, ir pakloji jam po kojomis savo auksinį paplūdimį. Tave supa sidabriniai ryto rūkai, o vakarais tu uždengi horizontą rausvais debesėliais.“ Žiūriu, kas gi vertė. P. Ramonas (taip, vardo tik inicialas). Nežinau tokio vertėjo iš latvių kalbos. Ką gi – proga pasiieškoti žinių.

Praną Ramoną dar ankstyvoje vaikystėje į Rygą, kur buvo darbo ir skalsesnės duonos, atsivežė tėvai. Motina svajojo, kad į bažnyčią vaikštantis, mišioms patarnaujantis sūnus bus kunigas. Įvyko atvirkštinė reakcija. Sovietmečiu P. Ramonas, kaip ir kiti garsieji ateistai Jonas Ragauskas, Petras Pečiūra ar Bronius Jauniškis, visiems pasakojo savo „praregėjimo“ istoriją, tik gal ne taip aktyviai kaip minėtieji asmenys. Nutolo nuo Bažnyčios, užtat suartėjo su kitu Rygos lietuviu Justu Paleckiu.

Mokytojavo. 1931 metų kovo mėnesio Latvijos lietuvių laikraštyje „Lietuvių balsas“ skaitome: „Š. m. vasario 24 d. I lietuvių pagrindinėje mokykloje įvyko Pr. Ramono išleistuvės karo tarnybon. [...] Ypač buvo susigriaudinę VI klasės auklėtiniai [...]. Mokyklos vedėjas pabrėžė didelį Pr. Ramono pasiaukojimą mokyklai, jo tvirtą kovojimą visad ir visur už lietuviškos mokyklos autoritetą ir nepailstantį skiepijimą ir stiprinimą tautinės dvasios auklėtinių sielose.“

Po II pasaulinio karo P. Ramonas dar kurį laiką gyveno Latvijoje, kol J. Paleckis atsikvietė jį į Lietuvą, parūpinęs „prestižinę“ tarnybą: 1953–1957 metais P. Ramonas dirbo „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos žinių“ redaktoriumi.

Vertimai prasidėjo po redaktoriavimo, galimas daiktas, irgi su protekcija iš aukščiau. 1961 metais „Vaga“ išleido P. Ramono verstą latvio Linardo Laiceno romaną „Klykiantieji korpusai“. Čia įdomiausia tai, kad carinės Rusijos kalėjimus vaizduojantis romanas palyginti ne taip seniai, 1935-aisiais, jau buvo leistas lietuviškai, o išvertė jį Džugo slapyvardžiu pasirašęs Bonaventūras Pauliukevičius, P. Ramono draugas ir bendražygis, kurį laiką gyvenęs ir Rygoje; knygą išleido Minske veikusi Baltarusijos valstybinė leidykla, spausdino Stalino vardo spaustuvė, turėjusi ne visas lietuviškas raides; revoliucionierius, komunistinės literatūros leidėjas B. Pauliukevičius vėliau buvo apkaltintas nacionalizmu ir sušaudytas Minske; tais pačiais metais to paties stalininio teroro auka Maskvoje tapo ir L. Laicenas.

1962 metais pasirodė antra P. Ramono versta knyga – užkietėjusio komunisto Žanio Gryvos apybraižos „Po albatroso sparnais“. Dar po dvejų metų – Stefos Bulkienės suredaguoti „Jūros vartai“. Graži kalba, kažkokios tikrai latviškos intonacijos. „Oi, grožio čia maža, ir kiek jo yra – ar tai gėlių lysvelė, ar namukas žaliomis langinėmis – visa sukūrė sumanios žmogaus rankos. Senuose namukuose žemomis lubomis žvejai atrodo dar aukštesni. Jie myli savo miestą, nors niekas nevadina jo Gintaro jūros perlu, Baltijos pakrantės gražuoliu. Net parkų čia nėra, yra tik laukymės, kopų pušynėlis, po gumbuotomis medžių šaknimis baltuoja tas pats negyvas smėlis.“

Gražuoliu perlu Ventspilį pavertė meras oligarchas. Į jame įkurtus tarptautinius kūrybos namus veržte veržiasi ir lietuvių rašytojai bei vertėjai. „Išdidusis mieste jūros pakrantėje! Tavo kelrodės šviesos niekada neužgęsta, jos visuomet siunčia sveikinimus plaukiantiems laivams. Toks esi tu, mieste.“

●

„Siluetų“ serijos tomai, puošę daugybės miesčionių svetaines, dovanų lentynose gana dažni. Kiek retesnė šita – Georgės Bălano „Aš, Richardas Vagneris…“ Atsivertęs išpučiu akis – vėl nieko nežinojau. Sovietmečiu kažkas vertė iš rumunų kalbos?! Taip, Eduardas Pundzevičius (1929–1983). Poliglotas, kalbų mokęsis sovietinių lagerių universitetuose – gyvai, iš kitų tautybių politinių kalinių. 1947 metais, baigęs vidurinę mokyklą Kaišiadoryse, jis buvo suimtas, nuteistas. Kalėjo, paskui gyveno tremtyje Kazachstane. Grįžęs mokytojavo Garliavoje, dėstė anglų kalbą, vadovavo esperantininkų būreliui. Labai daug dirbo, pakėlė didžiulius krūvius. Sakoma, kad mokėjo 12 ar net daugiau kalbų. Nuo 1964-ųjų bendradarbiavo su „Vaga“. Iš rusų, anglų, rumunų kalbų išvertė 11 knygų (skaičiau Spiridono Vangheli „Gugucę – laivo kapitoną“ – ne pagal savo amžių, kiek per vėlai; Viktoro Pronino „Rudens lapų šventę“ – gerokai per anksti; Mary Mapes Dodge „Sidabrines pačiūžas“ – manau, pačiu laiku). Penkiose iš jų įrašyta, kad versta iš moldavų kalbos. Čia sovietmečio grimasa. Okupuotos ir nuožmiai rusinamos Moldovos rumunams buvo primesta kirilica, taip rumunų kalbą paverčiant moldavų. Beje, tai ir dabar labai mėgstama „krymnašistų“ tema – įrodinėti, kad čia dvi visiškai skirtingos kalbos.

Ne vieną E. Pundzevičiaus vertimą „Vagoje“ redagavusi Roma Zagorskienė prisimena jį kaip kruopštų, sąžiningą vertėją ir malonų žmogų. Visada, kai tik būdavęs Vilniuje, užsukdavęs į leidyklą pasilabinti. Keletą sykių kvietė ją vykti pakeliauti po… Sibirą. Pasirodo, jis tokias tolimas išvykas organizuodavęs savo mokiniams. Į leidyklą atėjo be protekcijų, pasisiūlė kaip kalbų mokantis žmogus.

Garliavos Jonučių progimnazijos geografijos mokytojas, gidas Valentinas Padriezas – vienas tų, kuriuos E. Pundzevičius užkrėtė kelionių bacila, aistra turizmui, sudomino esperanto kalba. Kaukazas, Krymas, Maskva, Leningradas – viskas buvo apkeliauta su mylimu pedagogu.

Minėtoje progimnazijoje yra vardinis – Eduardo Pundzevičiaus – anglų kalbos kabinetas. Pagerbiant vertėjo atminimą Kauno rajono moksleiviams kasmet rengiamas Eduardo Pundzevičiaus vertimų konkursas. Dar įdomu, kad vertėjo anūkas, taip pat Eduardas, – garsus tekvondo sportininkas.

„Aš, Richardas Vagneris…“ – ir šiandien puikiausias įvadas į šio kompozitoriaus pasaulį. Jo autoriui G. Bălanui – devyniasdešimt vieni. Iš diktatūrinės Rumunijos jis buvo pasitraukęs į egzilį. Vokietijoje 1977 metais įkūrė Muzikosofijos mokyklą. Muzikosofijos! Parašė daugybę muzikologijos, filosofijos veikalų, taip pat istorinę studiją apie homofobiją. 

Yelena Moskovich (g. 1984) – angliškai rašanti prozininkė, dramaturgė, dviejų romanų autorė. Šiuo metu gyvena Paryžiuje. Esė Hunting for a Lesbian Canon publikuota 2018 m. gegužę literatūros žurnalo „The Paris Review“ internetinėje svetainėje.

Aligro sendaikčių turguje šalia paryžietiško savo buto deruosi dėl bižuterinio niekučio, kurį nutariu padovanoti braškančių santykių mylimajai. Tai akmenukas, nedidukas, bet gerai nusvidintas. Dvidešimt eurų man per brangu, dievagojuos. Aš – iš Ukrainos, sakau prekeiviui, užuojautos mano šalies politiniam klimatui kaulydama nuolaidos pavidalu. Šis atsako, kad mūsų akis traukia daiktai, kurie perskaito mus tarp eilučių. Sumoku dvidešimtinę.

Žengtelkime atgal: per Sovietų Sąjungos griūtį šeimai laukiant žalios šviesos emigruoti, mano, šešiametės ukrainietukės, leidimo į mokyklą pradžia buvo atidėta. Procesas užsitempė ilgiau kaip metus, tad kai pagaliau mums leido atvažiuoti į Amerikos vidurio vakarus kaip žydų pabėgėliams, man buvo suėję septyneri, mano raštingumas – šlubuojanti kirilica. Mane įtaisė į žydų ortodoksų mokyklą Milvokyje, Viskonsino valstijoje, kur ėmiau apgraibomis skintis kelią per dar dvi abėcėles – anglų ir hebrajų kalbų. Puslapis transformavosi į stačią sceną su murmesių uždanga.

Namie literatūra atstojo muzikinį foną. Puškinas, Sidabro amžiaus poetai, Majakovskis, Vysockis ir Okudžava – mano mama, sukinėdamasi po namus, iš atminties dainuodavo ar deklamuodavo ištisus šių autorių pasažus. Mamos šeima – intelektualai, jos tėvas – rusų literatūros mokytojas. Tėvo pusės giminė – darbininkai: mama – moldavė namų tvarkytoja, pabėgusi į Rumuniją, paskui – į Ukrainą, rusiškai šnekėjusi, kaip man atrodė, su akcentu, bet iš tikrųjų, kaip suvokiau vėliau, trijų kalbų mišiniu.

Po trejų metų žydų ortodoksų draugijos mane perkėlė į valstybinę mokyklą, kur ilgasijones Toros studijas iškeičiau į slaviško stiliaus patyčias iš amerikietiškų mokslų.

Ak, čia sužydėjau: socialiai remiama gudročė, prigalvodavau būdų, kaip išvengti nervinančių skaitinių. „Ei, mokytojau, – skundžiausi, – anglų man ne gimtoji, todėl…“ Kaip išmanydama kračiausi privalomos lektūros. Tėvai ničnieko nenutuokė: visada pervargę, jie gyveno iš pašalpų, paranojiškai bijojo prarasti darbus, kalė anglų kalbą ir lankė kursus, kad sovietinius diplomus (inžinerijos, taikomosios matematikos) pritaikytų Amerikos darbo rinkai.

Taip ir iškilo Maištininkė Moskovič su savąja nusižengėliška zabastovka. Braukdavau nuo savo stalo Dickensą ir žiūrėdavau, kaip tas tėškiasi į grindis – nė už ką neskaitysiu penkių šimtų su viršum puslapių, kai net vienas prilygo įtemptam darbui. O užklupusi lytinė branda tik sustiprino tokios lektūros atmetimo dažnį. Pasipūtusi ir rafinuota skaldžiau juokelius ir fantazavau apie mirtį.

Ir vis dėlto aš nepalioviau graibstyti knygų, slapčiomis ir egoistiškai, sakytum, savo gyvenimo tikslą būčiau stengusis įskaityti tekste, stverdamasi sakinių lyg kraujo perpylimo vienišiausiai širdžiai.

Taigi, nieko atsitiktinio, kad mano draugystė su Milvokio viešosios bibliotekos katalogu sutapo su pripažinimu pačiai sau ankstyvojoje paauglystėje, jog aš – lesbietė.

„Troškimas išgyventi ieško / Kūrinių, patvirtinančių / Kiekvieną buvimo veiksmą“, – rašo Pieras Paolo Pasolini eilėraštyje „Namų ieškojimas“.

Aš sėlinau tarp bibliotekos lentynų šio eilėraščio ritmu, paslapčia nužiūrinėdama knygas su dviem moterimis viršelyje, nuolat žvalgydamasi per petį, kol kompiuteris vykdė žodžių „lesbietiškas“ ar „homoseksualinis“ paiešką, kaupiau drąsą prisiartinti prie erotikos skyriaus knygų antikvariate (kur tuo metu buvo dedama LGBT literatūra), slampinėjau po „Barnes & Noble“ knygynus ir vartydavau vilčių teikiančias knygas plonais viršeliais – atsargiai, iš baimės, kad sulanksčius nereiktų už jas susimokėti. Ką gi, šešiolikos skaičiau daug klasikinės erotinės literatūros, nes joje, kaip atrodė, sušmėžuodavo ir lesbiečių: markizo de Sadeʼo „Žiustina“, Pauline Réage „O istorija“, Anaïs Nin „Veneros delta“…

Persikėliau į Bostoną, vėliau – į Paryžių, bet likau ta pati medžiotoja, kokia tapau lėkštojoje Amerikoje, nepaisanti programinių knygų sąrašų bei kritikos pripažintų kūrinių ir ieškanti savojo kanono. Į pagalbą atėjo internetas.

Žvelgiant retrospektyviai, visa tai, rodės, priminė sovietinę mano praeitį: knygų skaitymas dėl jose užslėptų kitų knygų. Visada linkau į tokius raštus, kurie išjudina kalbą tiek naratyviniu, tiek metafiziniu lygmeniu. Pasakojimo akte norisi justi, kaip kalba tampa, o turinys peržengia sienas (mano pačios, ląstelių, keturias kambario sienas).

Netikiu, kad cenzūra laiduoja šią patirtį nei kad ši būtinai yra. Bet suaktyvinus tarpus tarp eilučių kalba gali judėti visomis kryptimis.

Prabėgus daugiau metų metasiužetinį malonumą atradau lesbietiškoje bulvarinėje literatūroje, tuose kišeniniuose nešvankybių romanuose, spausdinamuose pigiame „geltonajame“ popieriuje. Praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmečiais jie už centus būdavo prieinami maisto prekių krautuvėlėse, geležinkelio stotyse ir spaudos kioskuose. Tų skaitalų viršelius paprastai puošdavo blondinės ir brunetės duetas: viena dūsaujanti, kita – plėšriomis akimis. Šiandien ta lektūra laikoma tiesiog pigia, prasta, pykinančiai moralistine literatūra.

[...]

Knygą „Moterų kareivinės“ (Women’s Barracks, 1950; 2005 m. „Feminist Press“ leidykla ją perleido Femmes Fatale serijoje), pirmąjį atsitiktinį lesbietiškos temos bulvarinį bestselerį, parašė prancūzų vienuolyno mokyklos auklėtinė Tereska Torrès, kurios tėvai, Lenkijos žydai, Prancūzijoje saugumo sumetimais atsivertė į katalikybę. Tai beletrizuotas autobiografinis pasakojimas apie karo meto tarnybą Londone, „Laisvosios Prancūzijos“ pajėgų moterų divizijoje, vaizduojantis sausakimšas kareivines jaunų moterų, kurios ne tik pareigingai dalyvauja Prancūzijos pasipriešinimo judėjime, bet ir gvildena tapatybės, meilės, politinius klausimus.

Romaną Torrès parašė prancūziškai, tada, padedama sutuoktinio, amerikiečių prozininko Meyerio Levino, išvertė į anglų kalbą. Levinas nusivežė jį į Ameriką, kur surado entuziastingą leidėją, bet šis, baimindamasis teismo dėl nešvankybių, paprašė Levino „pakoreguoti“ pasakotojos moralines pažiūras ir prikaišioti į tekstą bet kokius lesbietiškus veiksmus smerkiančių intarpų; Levinas už autorę šitai ir padarė. (Romane aiškiai justi gramatinė kaita, kur Levino rašalas praskiedžia meistrišką Torrès prozą.) Romanas išvengė draudimo, tačiau jį pasmerkė Atstovų Rūmų Specialioji komisija dėl šiuolaikinės pornografinės medžiagos, per oficialius svarstymus neišdrįsusi net cituoti knygos ištraukų. 1952 m. „Moterų kareivinės“ buvo uždraustos Kanadoje, bet Amerikoje vis tiek parduota per 4 mln. egzempliorių. Knyga buvo išversta į tuziną kitų kalbų, išskyrus originalo – prancūzų. Torrès tvirtino pradanginusi prancūziškąjį rankraštį ir tik po šešiasdešimties metų parašė naują knygos versiją, tik šįkart memuarų žanrine forma, pavadinimu „Laisvoji prancūzė“ (Une Française libre).

Nepaisant viso triukšmo dėl baisingojo romano turinio, tikrą sąmyšį kelia pats tekstas, jo emocinio atvirumo potroškis (primenantis Anaïs Nin) ir drąsūs žmogiškosios padėties apmąstymai asmeninės sumaišties, pasaulį sukausčiusio siaubo ir dvasinio nerimo akivaizdoje. „Man atrodė, kad dėl mūsų abejingumo, „normalaus“ pasaulio abejingumo, tokių moterų gyvenimas [kareivinėse] buvo dar tragiškesnis, – rašoma knygoje. – Nes dėl savo meilės, kaip ir visos kitos moterys, jos kankinosi, tačiau be atjautos ir supratimo balzamo.“

Dar vienas iš ankstyvųjų lesbietiškos temos skaitalų – keliasluoksniškai skaitytina „Pavasarinė kaitra“ (Spring Fire, 1952), sukurta Vin Packer (tai vienas iš produktyviosios autorės Marijane Meaker slapyvardžių). Nors iš pažiūros naivus amerikoniškas tonas nūdien skamba manieringai, romanas pasižymi savita semantine ir moraline žaisme. Šis neva „karštas, traukte pritraukiantis [...] kadaise pašnibždėtas“ pasakojimas – apie Amerikos vidurio vakarų studentę fuksę Suzaną Mičel. (Vadinamą, kaip atspėjote, vyrišku trumpiniu Mič.) Naujokę suvedžioja koledžo seserijos narė, žaliaakė viliūgė Leda, kai paprašo Mič patrinti jai nugarą, o paskui staiga „apsivertė ir prikišo pūpsančias krūtis prie pat Mič delnų“. Nors iš pradžių tokia proza be galo erzina, joje nuskamba ir sudėtingų pustonių. „Yra daugybė žmonių, kurie myli tiek vienus, tiek kitus [vyrus ir moteris], ir visiems dėl to nusišvilpt, tau tik sako, kad esi pametęs galvą dėl sekso, – Leda aiškina Mič. – Bet tuoj pat susidomi, kai įsistveri vienos lyties. Taip kaip tu, Mič. Negalėčiau tavęs mylėti, jei būtum Lesbietė.“ (Atkreipkite dėmesį į didžiąją „L“.) Romane skleidžiasi stebėtinai paini abiejų merginų elgsenos potekstė, sakytum, Meaker visame tekste skaitytojui būtų pritrupinusi užuominų, vedančių į paslėptų prasmių pasaulį. Bendro jųdviejų kambario tamsoje Leda įsirango į Mič lovą: „Kalbu aš kaip pusprotė, Mič. Bet man patinka tave liesti.“

Valerie Taylor romanas „Nepažįstamoji Lesbo saloje“ (Stranger on Lesbos, 1960) irgi žada audringas glamones ir karštus atodūsius. Pasakojama apie Francezę, kuri dėl santuokos ir sūnaus gimdymo meta mokyklą, bet paskui vėl grįžta į mokslus ir literatūros paskaitose susipažįsta su Beik (Mere Beiker). (Beik iš kitų tvarkingų merginų išsiskiria „judrumu, protu ir galbūt šiokiu tokiu niūrumu“. Tiems, kurie yra lankęsi lesbiečių bare, šis trinaris apibūdinimas yra tarsi saviems atpažįstamas lesbietiškos laikysenos kodas.) Pritrenkia ne lesbietiškas seksas (kuris banalokas), bet tai, kaip Taylor perteikia socioekonominį komplikuotumą moters troškimo ne tik gašlaus sekso, bet ir išsilavinimo, ekonominės ir kūniškos nepriklausomybės.

Francezei ir Beik po eilinio naktinėjimo lesbiečių bare miesto centre grįžus į pastarosios butą, pirmoji susimąsto apie tikrąją nepriklausomybę:

– Būtų gerai turėti savo pinigų, kad nereikėtų kiekvieno cento prašinėti Bilo. Nesakau, kad jis neduoda, tik…

– Tik tu jautiesi kekše.

– Na, taip.

Tačiau jųdviejų ryšiui stiprėjant Francezė suvokia, kad jai būtina ne tik finansinė nepriklausomybė nuo vyrų, bet ir nuo kiekvieno, su kuo dalijasi savo kūnu, įskaitant ir Beik.

Yra ir daugiau žymių bulvarinių knygų: kanadietės Jane Rule „Širdies dykynė“ (Desert of the Heart, 1964; 1986 m. režisierė Donna Deitch pagal šį romaną pastatė populiarų filmą „Dykynių širdys“ (Desert Hearts) ir, žinoma, Patricios Highsmith romanas „Druskos kaina“ (The Price of Salt, 1952), iš pradžių išleistas Claire Morgan pseudonimu (ir, ko gero, labiau žinomas dėl jo pagrindu sukurto Toddo Hayneso filmo „Kerol“ (2015).

Sumedžiojau ir kitokios lesbietiškos literatūros klasikos, sukurtos dar iki bulvarinių skaitalų eros – kad ir rusiškos (Lidijos Zinovjevos-Anibal apysaka „Trisdešimt trys išgamos“ (1906) ar Marinos Cvetajevos „Pasakojimas apie Sonečką“ (1938), ar, tarkim, Djunos Barnes šedevras Night-wood (1936).

Mažiau žinoma klasika, – vienas iš nedaugelio XX a. pirmos pusės lesbietiškų romanų kietais viršeliais, – Gale Wilhelm „Deglas Valhalon“ (Torchlight to Valhalla, 1938); jame pasakojama apie gražią motinos neturinčią dvidešimt vienų atsiskyrėlę Morgen („ilgakaklė, sodriais plaukais it baltasis vynas“), kuri po tėvo dailininko mirties lieka vienui viena, kol ją pradeda merginti ir į dienos šviesą tempti talentingas pianistas Rojalis, įtikėjęs, kad pripratusi prie jo Morgen jį pamils. Tačiau Morgen tvirtai gina savo nevaržomumo poreikį ir dienų dienomis kažkur bastosi. Kai Rojalis panūsta sužinoti, kur ji buvusi visą dieną, Morgen netikėtai ryžtingai nukerta: „Niekada neuždavinėk man šitokių klausimų. – Jos balsas šaltas it ledo lytis, skrodžianti vandenį. – Niekas, niekas šiame pasaulyje neturi teisės manęs klausinėti, kur aš buvau.“

Deja, Morgen „lesbietiškumas“ knygoje atsiskleidžia gana vėlai, kai kaimynystėn su teta atsikrausto tamsiaplaukė Toni; skaitytojų nuostabai, abi moterys abipusei traukai pasiduoda be jokių stabdžių. (Ir visa tai 1938 metais!) Ši proza skaidri ir sklandi, kartais net apgaulingai, panašiai kaip pati Morgen, kuri jos prijaukinimui priešinasi, regis, su nežemišku lengvumu. „Mano vardą tari taip, lyg pati jį man būtum davusi“, – ilgakaklei mylimajai prisipažįsta Toni.

Link šimtmečio pabaigos negatyvia semantika ir žanriniu hibridiškumu įstrigo pora eksperimentinių lesbiečių romanų.

Pripažintos australų poetės Dorothy Porter „Beždžionės kaukė“ (The Monkey’s Mask, 1988), – erotinis detektyvas, parašytas eilėmis, – tai glaustas, trūkčiojantis „Esminis instinktas“ Mėlynųjų kalnų kraštovaizdyje. Jame, kaip žadama, „fatališkoji moteris nusileis į patį pragarą“. Užsislaptinusi policininkė Džil, ieškodama dingusios „mielos devyniolikmetės“ Mikės, pati įklimpsta į pašėlusią tos merginos praeitį, neapeinant ir buvusios jos poezijos dėstytojos, visus nuginkluojančios profesorės Dianos.

Ir vis dėlto hipnotizuojančiai įtraukia ne siužetas, o kalba: „Išpampęs mėnuo / plumpteli ant telefono būdelės [...] Dianai skambinu vis tiek: /„Nužudė Mikę“ [...] / Tęsiu apie šunis / ją kasanti / baltuoja mano ranka.“

Panašiai ir Sarah Schulman „Empatija“ (Empathy, 1992), keistuoliška ir pavergianti dėl savo žanrinio daugialypiškumo. Iš dalies proza, iš dalies pjesė, iš dalies psichoanalitinis tekstas, tai knyga apie Aną O., kuri kreipiasi į postfroidistinę psichoanalitikę, žadančią tris nemokamus seansus narkomanams, kaliniams ir Žemutinio Istsaido benamiams. Drauge jos nagrinėja Anos kančios simboliką, varijuojančią nuo siurrealistiškų išpažinimų iki alegoriškos tikrovės.

ANA. Galvojau apie visas moteris, kurias kada mylėjau… Operos dainininkę, negalėdavusią baigti orgazmo, ir padavėją, nemokėjusią jo patirti. Galvojau apie moteris, kurios turėjo kovoti dėl orgazmo, ir tas, kurioms jis buvo tas pats, kas eiliniai priešpiečiai. Buvau vieniša dėl oro. Tyrinėjau visus būdus, kaip klostėsi mano gyvenimas, strateguojant moters kūno prieinamumą.

[...]

Man norisi žodžių ir istorijų, kurios ne tik padarytų lesbianizmą matomą (nors tai yra pradžia), bet ir suteiktų kalbą bei struktūrą jo daugiasluoksniam nematomumui, nevienareikšmiškumui ir miglotumui. Knygų, patvirtinančių buvimo veiksmą.

Namie Paryžiuje prieš kelis mėnesius randu suglamžytą laikraščio lapą, į kurį buvo įvyniotas bižuterinis niekutis. Orų puslapyje prognozuojamas gausus sniegas, kuris taip ir neiškris. Palyginu popieriaus raukšles, o tada metu į šiukšliadėžę.

Gali būti, tai tebuvo neadekvačios kainos akmenukas, trumpam tapęs metafora. (Su mylimąja išsiskyrėme po poros savaičių.) O gal, kai akys palietė tą akmenuką, atsiskleidė dar nematytoji mano savasties dalis. 

Vertė Andrius Patiomkinas

Rusų rašytojas Levas Tolstojus (1828–1910) į istoriją įėjo ne tik kaip pasaulinės literatūros klasikas, bet ir kaip pedagogas. 1859 m. gimtojoje Jasnaja Polianoje jis įkūrė mokyklą, kurioje savo paties novatoriška metodika nemokamai lavino valstiečių vaikus. Minėdami Pasaulinę vaikų dieną ir 110-ąsias Tolstojaus mirties metines (rašytojas mirė lapkričio 20-ąją) siūlome Marijos Solovjovos parengtą pagrindinių Tolstojaus propaguotų vaikų auklėjimo ir ugdymo principų apžvalgą.

Negadinti auklėjimu

Tolstojus sakė: vaikystė – tai harmonijos provaizdis, kuris gadinamas ir naikinamas. Pasak klasiko, bet koks auklėjimas yra bandymas įsprausti vaiką į rėmus, pajungti suaugusiųjų pasaulio taisyklėms ir dėsniams. Visų geriausia atsisakyti tikslingo auklėjimo. Tai nereiškia, kad vaikais nereikia užsiimti, tačiau dera ugdyti tai, ką jie jau turi, ir branginti „pirmapradį grožį“. „Kiekvienas žmogus gyvena tik tam, kad išreikštų savo individualumą. Auklėjimas jį ištrina“, – rašė Tolstojus.

Mes tokie tikri savimi, taip svajingai atsidavę apgaulingam suaugusiųjų tobulybės idealui, [...] taip menkai tesuprantam ir tevertinam pirmapradį vaiko grožį, kad kuo greičiau, kuo greičiausiai užpučiam, užglaistom į akis krintančius netaisyklingumus, taisome, auklėjame vaiką. Mūsų idealas užpakaly, o ne prieky. Auklėjimas gadina, o ne gerina žmones.

Iš L. Tolstojaus straipsnio „Kam iš ko mokytis rašyti: mums iš valstiečių vaikų ar valstiečių vaikams iš mūsų?“

Nebausti

Tolstojus buvo karštas prievartos priešininkas: jis kategoriškai skelbė, jog mokykloje nėra vietos rykštėms, o mokinio nevalia bausti už neišmoktas pamokas. Bet kokių bausmių atsisakymas Jasnaja Polianos mokykloje XIX a. buvo novatoriškas dalykas. Amžininkai abejojo, ar tokia metodika gali būti veiksminga, ir tvirtino: „Visa tai labai teisinga, bet sutikite, kad be rykštės kartais neįmanoma ir kad reikia kartais versti mokytis mintinai.“

Mokymas apie bausmės teisėtumą ne tik neprisidėjo ir neprisideda prie geresnio vaikų auklėjimo, neprisideda prie geresnės visuomeninės santvarkos ir doros visų žmonių, tikinčių pomirtiniu atpildu, bet ir sukėlė bei sukelia nesuskaičiuojamas nelaimes: jis niršina vaikus, silpnina visuomeninius žmonių ryšius ir tvirkina žmones pragaro pažadu, naikindamas esminį dorybės pagrindą. 

Iš L. Tolstojaus knygos „Gyvenimo kelias“

Neslėpti savo trūkumų

Klasikas buvo įsitikinęs: vaikai žymiai įžvalgesni už suaugusiuosius, todėl patarė tėvams pirmiausia išsiaiškinti savo silpnybes. Antraip vaikai prikaišios veidmainystę ir neklausys vyresniųjų nuomonės.

Pateikčiau dvi auklėjimo taisykles: pačiam ne tik gyventi gražiai, bet ir dirbti su savimi, nuolat tobulėti ir nieko savo gyvenime neslėpti nuo vaikų. Geriau, kad vaikai žinotų apie savo tėvų silpnybes, nei kad jaustų, jog esti nuo jų slepiamo tėvų gyvenimo ir parodomojo gyvenimo. Visi auklėjimo sunkumai kyla iš to, kad tėvai, ne tik neatsikratydami trūkumų, bet netgi savęs pateisinimo tikslu nelaikydami jų trūkumais, nenori jų matyti savo vaikuose. [...] O kad nebūtų baisu vaikams atskleisti visą savo gyvenimo tiesą, būtina savo gyvenimą padaryti gražų ar bent ne tokį blogą. 

Iš L. Tolstojaus laiško [rašytojui] Fiodorui Želtovui (1895 m. gruodžio 18 d.)

Mokyti naudingų dalykų

Tolstojus kritiškai vertino XIX a. Rusijos švietimo sistemą. Jis piktinosi, kad moksleiviui dėl atestato tenka kalti teoriją, kurios vėliau neįmanoma pritaikyti profesijoje. Lotynų kalba, filosofija, Bažnyčios mokslai rašytojui atrodė archajiški. Jo nuomone, daug svarbesnės žinios, kurios bus naudingos gyvenime, o mokiniai turi teisę savarankiškai pasirinkti, ką studijuoti.

Mokykla neturi nei vieno mokslo, nei viso mokslų rinkinio laikyti privalomu, o turi perduoti tas žinias, kurių turi, palikdama besimokantiems teisę priimti jas arba ne. Mokyklos sąranga ir programos turi remtis ne teorinėmis pažiūromis, ne įsitikinimu vienų ar kitų mokslų privalomumu, o vienui viena galimybe, t. y. mokytojų žiniomis.

Iš L. Tolstojaus straipsnio „Auklėjimas ir lavinimas“

Ugdyti savarankiškumą

Tolstojus teigė, kad žmonės iš liaudies – nelavinti gimnazijose ir universitetuose – yra „žvalesni, stipresni, pajėgesni, savarankiškesni, teisingesni, žmoniškesni ir – svarbiausia – reikalingesni už žmones, kad ir kaip išsilavinusius“. Štai kodėl vienas iš svarbiausių priesakų jo Jasnaja Polianos mokykloje buvo toks: ne versti vaikus laikytis griežtų taisyklių, o auklėti laisvai ir mokyti savarankiškumo.

Jeigu mokinys mokykloje nieko neišmoks kurti pats, tai ir gyvenime jis visą laiką tik mėgdžios, kopijuos, nes maža tokių, kurie, išmokę kopijuoti, mokėtų žinias savarankiškai taikyti praktikoje.

Iš L. Tolstojaus leisto pedagoginio žurnalo „Jasnaja Poliana“

Leisti nepasitenkinimą

Jasnaja Polianos mokykloje, be pamokų, dažnai vykdavo pokalbiai. Šiuose susitikimuose mokytojai ir mokiniai aptarinėdavo viską, kas jiems atrodė svarbu: mokslo klausimus, naujienas, mokymo procesą. Moksleiviai galėjo dėstyti savo požiūrį ir net kritikuoti mokytojus. Laisvas auklėjimas, kurį aukštino Tolstojus, apėmė ir sąžiningą bei atvirą pokalbį.

Besilavinančiajam turi būti valia reikšti savo nepasitenkinimą ar bent jau išvengti tokio lavinimo, kuris instinktyviai jo netenkina, taigi pedagogikos kriterijus yra tiktai vienas – laisvė.

Iš L. Tolstojaus straipsnio „Apie liaudies lavinimą“

Lavinti vaizduotę

Auklėjimas ir švietimas – tai ne vien vadovėlinis mokymasis. Rašytojas pažymėjo, kad vaiko asmenybės formavimuisi įtaką daro visa aplinka: „vaikų žaidimai, kančios, tėvų bausmės, knygos, darbai, prievartinis ir laisvas mokymas, menai, mokslai, gyvenimas – visa kas veikia“. Pažindamas pasaulį vaikas lavina vaizduotę ir kūrybiškumo galias. Didžiule klaida Tolstojus laikė mokymą pagal tikslią metodiką, užuot vien kreipus vaiką tyrinėti pasaulį ir jo įvairialypiškumą.

Visi aukštesnieji gebėjimai – vaizduotė, kūryba, nuovoka – užleidžia vietą kitiems pusgyvuliniams gebėjimams: tarti garsus, atsietus nuo įsivaizdavimo, vardyti skaičius iš eilės: 1, 2, 3, 4, 5, įsisavinti žodžius, neleidžiant vaizduotei priskirti jiems jokių vaizdinių; vienu žodžiu, gebėjimas užgniaužti savyje visus aukštesniuosius gebėjimus, idant būtų lavinami tiktai tie, kurie sutampa su mokyklos pozicija.

Iš L. Tolstojaus straipsnio „Apie liaudies lavinimą“

Mokyti suprantamai

Laisve paremtas švietimas buvo nepriimtinas XIX a. gimnazijoms ar universitetams, kur moksleivius varu, neretai gąsdinant fizinėmis bausmėmis, vertė kalti pamokas. Tolstojus diegė neprievartinį ugdymo procesą ir stengėsi mokyti taip, kad vaikas jaustų pasitenkinimą. Pagrindinius patarimus pedagogams rašytojas surinko į brošiūrą „Bendrosios pastabos mokytojui“, joje rekomendavo įdėmiai stebėti dvasinę ir fizinę mokinių būklę, o vietoj sausų terminų vaikams teikti įspūdžių.

Kad mokiniui būtų suprantama ir įdomu tai, ko jį moko, venkite dviejų kraštutinumų: nekalbėkite mokiniui apie tai, ko šis negali žinoti ir suprasti, ir nekalbėkite apie tai, ką jisai žino ne blogiau, o kai kada ir geriau už mokytoją. [...] Norėdami, kad jis patikėtų geografija ir istorija, suteikite jam geografinių ir istorinių įspūdžių. Su iškilniu išsamumu pasakokite mokiniui apie tas šalis, kurias pažįstate, ir apie tuos istorinius įvykius, kuriuos gerai išmanote.

Iš L. Tolstojaus „Bendrųjų pastabų mokytojui“

Būti žmoniškesniems

„Ir vaikai į auklėtoją žiūri ne kaip į protą, bet kaip į žmogų“, – rašė Tolstojus. Žinios, taisyklės, mokslas – tai mažiausia, ko vaiką gali išmokyti suaugęs žmogus. Stebėdami tėvus ir mokytojus, vaikai daro išvadas, ką reiškia būti geru žmogumi, kaip elgtis visuomenėje ir pagal kokius įstatymus gyventi. Vaikų įžvalgumo nenuslopinsi nei žiniomis, nei teisėmis.

Bet vaikų neapgausi, jie protingesni už mus. Norime įrodyti jiems, kad esame protingi, o jiems tai visai neįdomu, jiems rūpi, ar mes dori, ar teisingi, ar geri, gailestingi, ar turime sąžinės, ir, mūsų nelaimei, mato, kad už mūsų pastangų tik atrodyti nepriekaištingai protingiems daugiau nieko nėra.

Iš L. Tolstojaus laiško [dukrai] Aleksandrai Tolstajai

Pačiam gyventi gražiai

Anot Tolstojaus, vaikai – iš prigimties tyri, nekalti ir be nuodėmės. Augdami pasaulį jie pažįsta, orientuodamiesi pirmiausia į tėvų ir artimų žmonių elgesį. Todėl pagrindinis visos tolstojiškos pedagogikos priesakas – visų pirma rūpintis ne jaunosios kartos ugdymu, o savęs paties tobulinimu.

Man atrodo, kad auklėjimo esmė – tai pačiam gyventi gražiai, t. y. pačiam judėti, augti, tik šitaip žmonės daro įtaką kitiems, ugdo juos. Ir juo labiau vaikams, su kuriais susaistyti. Būti teisingam ir sąžiningam su vaikais, neslepiant nuo jų to, kas dedasi sieloje, – tai vienintelis auklėjimas.

Iš L. Tolstojaus „Minčių apie auklėjimą“ (1895–1902 m. laiškų ir dienoraščio)

www.culture.ru

Vertė A. P.

Fantastas Jakovas Okunevas rašė: „Bet kokia utopija numato ateities etapus bei gaires. Tačiau utopijų kūrėjas – ne pranašas. [...] Įsivaizduojamą ateitį jis kuria iš dabarties.“ Penkias tarybinių autorių ateities vizijas apžvelgia Jelizaveta Lamova.

Fantazijos šalinimo operacijos ir pietūs pagal tvarkaraštį:

Jevgenijaus Zamiatino romanas „Mes“

Tai viena iš pirmųjų Sovietų Rusijos distopijų. Jevgenijus Zamiatinas (1884–1937) parašė ją 1920 m. Petrograde, sugrįžęs iš Didžiosios Britanijos. Pagrindinis „Mes“ veikėjas – [inžinierius] D-503, ateities Vieningosios Valstybės gyventojas ir tarpplanetinės stoties „Integralas“ statytojas. Kaip ir visi XXXII amžiaus piliečiai, jis valgo „naftišką maistą“ ir gyvena stikliniame daugiaaukščiame kube, kurio užuolaidos užtraukiamos tik tam tikromis dienomis. Miestą-valstybę supa siena, neva sauganti gyventojus nuo laukinių. Visose gatvėse pareigūnai įrengę vaizdo stebėjimo kameras – „neregimus sargus, kurie tučtuojau gali nustatyti suklydusiųjų numerius ir išgelbėti juos nuo tolesnių klaidingų žingsnių“. Totalitarinę valstybę valdo Rūpintojas. Jo nurodymu kai kuriems piliečiams išoperuojama fantazija.

Daug neįtikėtinų dalykų man teko skaityti ir girdėti apie tuos laikus, kai žmonės dar gyveno laisvai, t. y. neorganizuotai, laukiniškai. [...] Kaip valstybės valdžia galėjo leisti, kad žmonės gyventų neturėdami nieko panašaus į mūsų Švieslentę, be privalomų pasivaikščiojimų, be tikslaus maitinimosi laiko reguliavimo, kad keltųsi ir eitų gult kada jiems šaus į galvą. 

Jevgenij Zamiatin, „Mes“

Pirmąkart romanas buvo išleistas 1925 m. – Jungtinėse Valstijose, anglų kalba. Tėvynėje kūrinį suprato kaip kontrrevoliucinę komunistinės visuomenės karikatūrą. Zamiatiną spyrė atsisakyti autorystės ir laikraštyje paskelbti paneigimą. Tačiau rašytojas nepakluso ir 1931 m. dėl persekiojimų emigravo į Prancūziją. Po metų interviu istorikui Georges’ui Lefebvre’ui Zamiatinas sakė: „Trumparegiai recenzentai šiame kūrinyje neįžiūrėjo nieko daugiau, tik politinį pamfletą. Romanas – tai perspėjimas dėl pavojaus, kurį žmogui kelia mašinų ir valstybės (nesvarbu, kokios) galios hipertrofija.“ SSRS veikalas išspausdintas tik 1988 m. – žurnale „Znamia“.

Minčių sekimas ir vaistai nuo emocijų:

Jakovo Okunevo „Ateinantis pasaulis. 1923–2123“

1923 m. laikraščių „Pravda“ ir „Moskovskij rabočij“ žurnalistas Jakovas Okunevas (1882–1932) išleido romaną apie tolimą ateitį Грядущий мир. 1923–2123. Jame vaizduojama, kaip profesorius Moranas specialiomis dujomis dviem šimtams metų „užšaldo“ dukterį Jevgeniją ir savo pažįstamą Vikentjevą. Šiedu pabunda Pasaulinio Miesto epochoje, kur žmonės tarpusavyje bendrauja naudodamiesi ideografu – prietaisu, perduodančiu žmogaus mintis bendrąja pasaulio kalba. Nuo ideografo neįmanoma nieko nuslėpti. Žmonės yra įveikę gėdą, tačiau išnykusi ir meilės samprata. Sovietinis kritikas Vsevolodas Revičius knygoje [po mirties išleistame straipsnių rinkinyje] „Utopijų kryžkelė“ rašė: „Pats Okunevas liko nepatenkintas savo sukurtosiomis santvarkomis, nes kai tik susiduriama su konkrečiais atvejais, meilė visada pasirodo besanti nelaiminga. Kodėl šitaip, nuspėti nesunku: ištikti nelaimės veikėjai įgyja bent šiokių tokių žmogiškų bruožų.“

Pasaulinio Miesto piliečiams nevalia puoselėti jokių jausmų, išskyrus troškimą darbuotis tėvynės labui. Specialieji medikai išgydydavo nuo pavydo, liūdesio ir sielvarto.

Mes esame viena tauta – žmonija, ir mes turime vieną įstatymą – laisvę. Mes neturime vyriausybės, nei paskirtosios, nei išrinktosios [...]. Vietoj smurto ir prievartos organų sukūrėme apskaitos ir paskirstymo organus. Pas mus nėra nelaimingų ir prislėgtų. Mes visi esame lygūs, visi laisvi, visi išvien siekiame visapusiškos brolybės. 

Jakov Okunev, „Ateinantis pasaulis. 1923–2123“

Už „Ateinantį pasaulį“ Okunevą netrukus pašalino iš partijos ir atleido iš minėtų spaudos leidinių. Naują darbą autorius rado vargais negalais – nuo 3 deš. vidurio rašė laikraščiui „Už maisto pramonę“. 1932 m. Jakovas Okunevas mirė nuo šiltinės – ja užsikrėtė per komandiruotę Karagandoje.

Valstiečių sušaudymai belaukiant proletarų ir svajonės apie naują gyvenimą:

Andrejaus Platonovo „Čevenguras“

Sovietijoje „Čevengurą“ buvo galima perskaityti tik 1988 m. Istorija apie revoliucionierius, komunizmą pastačiusius kaime, buvo uždrausta 60 metų. 1929 m. rugsėjo 18 d. Maksimas Gorkis Andrejui Platonovui (1899–1951) rašė: „Vaizduojamą tikrovę apgaubėte lyriškai satyrine šviesa, tai, suprantama, nepriimtina mūsų cenzūrai. Nepaisant prielankaus jūsų požiūrio į žmones, romane jie nuspalvinti ironiškai, skaitytojams jie atrodo ne tiek revoliucionieriai, kiek „keistuoliai“ ir „puspročiai“.“

Pagrindinis romano veikėjas Aleksandras Dvanovas keliauja po Rusiją pilietinio karo ir NEP’o metu. Jis – našlaitis: motina mirė gimdydama, tėvas nusiskandino. Vieną dieną tas jaunas vyras atvažiuoja į Čevengurą – kaimą, kuriame prieš dvejus metus į valdžią atėjo komunistai. Jame gyvena 11 bolševikų: kitus kaimiečius jie apskelbė buržujais ar buožėmis ir sušaudė. Revoliucionierių sumanymu kaimą turėjo apgyventi proletarai – nauji, geresni žmonės, bet jie nesirodė. Čevengure jų laukė kiekvieną dieną: valė namus, klojo lovas. Dėl „proletarų trūkumo“ vienas iš bolševikų į kaimą atvedė valkatų. Tačiau šie nepanoro gyventi naujojoje santvarkoje ir ilgainiui iš gyvenvietės pasišalino.

Tikriausiai jau visas pasaulis, visas buržuazinis elementas žinojo, kad Čevengure atsirado komunizmas. [...] Jis žinojo, kad Leninas dabar galvoja apie Čevengurą ir čevenguriečius bolševikus, nors jam ir nežinomos Čevenguro bendražygių pavardės. Leninas tikriausiai rašo Čepurnojui laišką, kad šis nemiegotų, saugotų komunizmą ir trauktų savęsp bevardės žemutinės liaudies jausmus ir gyvenimą. 

Andrej Platonov, „Čevenguras“

Smegenų plovimo institutas, pravardės ir begalinės eilės:

Aleksandro Zinovjevo „Žiojinčios aukštumos“

Sovietinės tikrovės satyrą Зияющие высоты Aleksandras Zinovjevas (1922–2006) pradėjo rašyti 1974 m. vasarą.

Galvojau apie ją [knygą] darbe, kelyje, svečiuose, namuose dieną ir naktį. Buvau tiesiogine šio žodžio prasme apsėstas. Būdavo, rašydavau po dvidešimt valandų iš eilės, atsitraukdamas vos keliolikai minučių… KGB sekimas sustiprėjo ir pasidarė nuolatinis. [...] Mūsų nesant namie, bute pradėjo daryti kratas. Supratau, kad [rašymo] sparta – mano išsigelbėjimas. Privalėjau aplenkti valdžios organų priemones, kurios būtų sutrukdžiusios išleisti knygą. 

Aleksandr Zinovjev, memuarai „Rusiškas likimas: atskalūno išpažintis“

Zinovjevas darbavosi nuomojamame vasarnamyje Peredelkine. Laiko redagavimui ir korektūrai nebuvo: filosofas rašė tiesiai į švarraštį, o pažįstami fragmentus iš karto gabeno į Prancūziją. Zinovjevas prisimena: „Rašymo procesą galėjo nutraukti bet kurią minutę. Todėl kiekvieną knygos gabaliuką rašiau taip, tarsi jis būtų paskutinis. Dėl to knyga išėjo tarsi savarankiškų trumpų kūrinėlių rinkinys.“ 1975 m. pradžioje „Žiojinčios aukštumos“ buvo baigtos.

Romano veiksmas vyksta išgalvotame mieste-valstybėje Ibanske, kurio visų gyventojų pavardės tokios pat. Žmonės vadino viens kitą pravardėmis. Vadovaujami galvos – ūkvedžio ir „Brolijos vado“ – jie stengėsi iš politinės sistemos „socizmo“ pereiti į „visišką socizmą“. Bet koks renginys Ibanske virsdavo „istoriniu įvykiu“. Miesto gyvenimo eskizai romane kaitaliojasi su Smegenų plovimo instituto darbuotojų istorijomis. Vienoje iš dalių Zinovjevas perteikia pokalbius eilėje prie „šurum burum“ prekių, kurių niekada nebūna.

1976 m. rugpjūtį „Žiojinčios aukštumos“ išleistos Šveicarijoje. Jų autorių už „antipatriotinius veiksmus, nesuderinamus su sovietinio mokslininko profesija“ atleido iš Filosofijos instituto ir atėmė visus laipsnius bei titulus.

Prievolė skųsti ir absoliuti specialiųjų tarnybų valdžia:

2042-ųjų Maskva Vladimiro Voinovičiaus akimis

Garsus rašytojas ir disidentas Vladimiras Voinovičius (1932–2018) trečiąjį savo romaną „2042-ųjų Maskva“ (Москва 2042) rašė emigracijoje Vokietijoje: 1980 m. iš jo atėmė pilietybę ir išsiuntė iš SSRS. Kūrinys apie komunistinę ateities Maskvą išleistas 1986 m. Romanas parašytas pirmuoju asmeniu, pagrindinio veikėjo prototipas – pats autorius. Siužetas: iš rašytojo bei žmogaus teisių aktyvisto Vitalijaus Karcevo už valdžios kritiką atimamas partinis bilietas, jis išvyksta į Vakarų Vokietiją. Užsienyje rašytojas sužino, kad vokiečiai išrado laiko mašiną ir rengia turistines keliones į ateitį. Karcevas nukeliauja į 2042-ųjų Maskvą. Herojus rašo: „Aš pasakoju tai, ką mačiau savo akimis. Arba girdėjau savo ausimis. [...] Kiekvienas, bent jau paviršutiniškai susipažinęs su reliatyvumo teorija, žino, kad niekas yra kažko atmaina, o kažkas yra tai, iš ko galime šį tą išgauti.“ Karcevą sutinka kaip nacionalinį didvyrį.

Ateities Maskvoje viešpatauja komunizmas. Šalį valdo Genialisimas – šio titulo pavadinimas sudarytas iš generalisimo, generalinio sekretoriaus ir genijaus. Jis – ir Bažnyčios galva, kai kurių piliečių laikomas Dievu. Šalyje nėra jokio valdžios pasidalijimo, vadovaujamas vaidmuo tekęs specialiosioms tarnyboms. Miestas izoliuotas nuo provincijos, o sostinės gyventojus nuo provincialų skiria minų laukai, spygliuotų vielų tvoros ir sienos. Kiekvieno piliečio pareiga – pranešinėti apie „sąmokslus ir neteisėtas mintis“. Šalis gyvena skurdžiai, o elitui išrastas nemirtingumo gėrimas, idant viršūnės galėtų ilgiau valdyti.

Vieno iš veikėjų paveikslu Voinovičius įkūnijo Aleksandrą Solženicyną. Dauguma 2042-ųjų Maskvos gyventojų nekentė komunizmo ir palaikė Simą Simyčių Karnavalovą, rašytoją disidentą ir režimo priešininką. Kūrinio pabaigoje vieną diktatūrą pakeičia kita: Karnavalovas su kardu ant balto žirgo įjoja į Rusiją ir apsiskelbia caru. Tai buvo žymaus disidento Aleksandro Solženicyno, kuris rengėsi ateityje grįžti į tėvynę ir siekti pakeisti politinį režimą, satyra. Voinovičiaus ironiją kritikavo daugelis žmogaus teisių aktyvistų. Tarkim, [rašytoja, disidentė] Lidija Čiukovskaja 1987 m. rugpjūčio 8 d. rašė: „Didžiulis liūdesys: per radiją klausiausi Voinovičiaus skyriaus apie Solženicyną. Geriau būčiau negirdėjusi! Seklu, netaktiška, net netalentinga… Satyra, virstanti paskviliu. „Skaitančioji Rusija“ [...] širdimi dar neperskaitė „Archipelago“, „Dešiniosios plaštakos“, o jai jau pateikiama satyra apie didį autorių, kuris pernelyg aukštai nešasi.“

1990 m. Voinovičiui grąžino Sovietų Sąjungos pilietybę. Vis dėlto romanas „2042-ųjų Maskva“ buvo išleistas tik 1991 m., jau subyrėjus SSRS.

www.culture.ru

Vertė A. P.

Šios knygos ir knygelės atliko savo misiją, atitarnavo pagal paskirtį – iki galo. Buvo visiškai sudėvėtos, sunaudotos, beveik neišliko. Nesu jų radęs inkiluose. Parduodamų skaitytų knygų platformose irgi niekas jų nesiūlo. O buvo išleistos 40, 50, 60, 100 tūkstančių tiražais.

„Kas čia žiūri?“, „Katinėlio mokykla“, „Burtų lazdelė“, „Sugauk mane“, „Kapšiukas su dviem skatikais“… Sudėję visų Irenos Rudokienės (Olšauskaitės) verstų leidinių ir leidinukų tiražus gausime rekordą. Milijonas 315 tūkstančių egzempliorių. Milijonierė. Skaičius negalutinis, kai kurių pakartotinių leidimų tiražai nėra nurodomi; „sudėtiniai“ leidiniai, kur daug autorių ir daug vertėjų (pvz., „Ukrainos vaikai“, 1956; „Pjesės vaikams“, 1964; „Baltasis garnys“, 1993 ir kt.), nepriskaičiuoti.

Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje, Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijoje, vadovaujamoje Aldonos Liobytės, pradėjusi dirbti Irena Olšauskaitė užsirekomendavo kaip gabi eiliuotų tekstų vertėja. Vertė iš lenkų, rusų kalbų. „Jugoslavų knygutė vaikams“ (taip įvardyta 1958-aisiais) „Kas čia žiūri?“, vėliau dukart leista pakartotinai 50 ir 100 tūkstančių tiražu, versta iš serbų kalbos. Siužetinis eilėraštis „Aušrelė ir jos lėlės“ (1959) – iš vokiečių. Aušrelės vardą Lietuvoje gavo Hannos Roth-Schaberschul kūrinio „Helga und die Puppennkinder“ veikėja. Tuometėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje išleista visa serija knygelių apie mergaitę Helgą. Gali būti, kad ją nusižiūrėjo veiklioji A. Liobytė, po trupinėlį rankiojusi žinias, kas vyksta anapus geležinės uždangos, literatūroje ir teatre, kas leidžiama svetur. Langas buvo ne tik Lenkija, jos spauda, toje šalyje gyvenantys informatoriai. Iš Prancūzijos, Paryžiaus, turiningus laiškus A. Liobytei rašė Pasaulio tautų teisuolė Ona Šimaitė, korespondentės prašymu įvertindavusi ir tenykštę vaikiškų knygų pasiūlą.

1957 metais Rumunijoje, Bukarešte, išleista vengrų kilmės autorės Júlios A. Tollas knygutė „Kikindai mese“. Tais pačiais metais ten pat ji išėjo rusų kalba. O 1958-aisiais Lietuvos vaikai jau skaitė šį I. Olšauskaitės išverstą eilėraštį apie melioną, anuomet vadintą dyniu. „Buvo kaimas Kikinda, / Ir nutiko ten bėda…“ Grakštus, sklandus eiliavimas, liudijantis vertėjos kūrybingumą. Ne visiems pripažintiems poetams paklusdavo tokio pobūdžio kūryba, ne kiekvienas ir norėdavo taip išmėginti jėgas, pasigalynėti su „lengvaisiais“ tekstais.

1959 metais pasirodė net penkios I. Olšauskaitės verstos knygos, dvi iš jų – žinomų lenkų autorių: Marios Konopnickos „Katinėlio mokykla“ ir Jano Brzechwos „Antis keistuolė“. Pastarojoje yra eilėraštis „Grybai“: grybų karalius kviečia grybus į karą. Ar ne šis kūrinys – kultinės Justino Marcinkevičiaus poemėlės „Grybų karas“ ištakos?

Versta viskas, ko reikėjo leidyklai. Įvairovė. Rusų liaudies dainelė „Šuo, katinas, katė ir vištytė“ (1971) ir Indijos poetų balsai „Tyloje ir pavėsyje“ (1976). Populiarioji Vladimiro Dalio „Snieguolė“ (1969, 1974) ir buvusi ne mažiau žinoma animatoriaus Vladimiro Sutejevo „Eglutė“ (1965, 1970). Natalijos Dolininos (veltėdyste kaltinto Josifo Brodskio užtarėjos) apysaka „Mes dvynukai“ (1964) ir „Horizontų“ serijos „Sakais kvepianti Kanada“ (1974).

Sovietinę ideologiją visiškai atitinkančios apysakos vaikams: Nikolajaus Dubovo „Berniukas prie jūros“ (1969) ir baltarusio Pavelo Misko „Tokia mūsų žemė“ (1982). Sudėtingesnė problematika – lenkų rašytojo, kino režisieriaus Jerzy Stefano Stawińskio kūrinyje „Aš ieškau Adamo“ (1966). Pagrindinis veikėjas kino režisierius, Varšuvos sukilimo dalyvis, vyksta į savo filmo premjerą Pietų Amerikoje tikėdamasis sutikti jaunystės draugus, bendražygius, kurie ir tapo jo filmo prototipais. Bet šie į Lenkiją, tokią, kokia ji tapusi, grįžti nenorėtų…

Jurijaus Olešos „Trys dručkiai“ (1958, 1985) pirmiausia primena Aleksejaus Batalovo ir Josifo Šapiro 1966 metais sukurtą ekranizaciją, kurioje Suok vaidmenį atliko iš šimtų pretendenčių pasirinkta vilnietė Lina Braknytė (Vika iš „Paskutinės atostogų dienos“). Lietuvos žiniasklaidai jos iki šiol nepavyksta prakalbinti.

Vis dėlto keli I. Rudokienės vertimai gyvuoja ir mūsų dienomis. Triskart pakartoti iš rusų kalbos išversti Astridos Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“, pirmąsyk pasirodę 1961 metais; naujausio leidimo data – 2017-ieji. Tik iš dalies pasenusios Nikolajaus Nosovo Nežiniuko trilogijos antra dalis – „Nežiniukas Saulės mieste“ – darkart pasirodė 2007-aisiais. Čia pasaka, nuotykinė literatūra susitinka su moksline fantastika, piešiami ateities pasaulio vaizdai, minimi vikšriniai dviračiai, vamzdžialėkiai, visur pilna eskalatorių, kino teatrų.

Dirbta daug, o didelis kūrybingumas turėjo atlaikyti šeimos ir buities rūpesčių, nesklandumų spaudimą.

Įsikūrus „Vyturiui“, į jį buvo perkelti vaikų knygas rengę „Vagos“ žmonės. Čia redaktorė I. Rudokienė dirbo neilgai – sulaukė pensinio amžiaus, penkiasdešimt penkerių. Kolegos prisimena, kad per išleistuves ji sunkiai tvardė emocijas, vos iškentė oficialias atsisveikinimo kalbas ir iškart po jų išvažiavo namo, sulaužė tokių renginių tradicijas. Apskritai buvo labai emocingas žmogus. Įdomi, atvirai pasidalydavusi šeimos bėdomis, kartais tiesmuka, primadoniškai maištinga. Žaliam leidyklos jaunimui – palanki.

1988 metais mirė, penkiasdešimt aštuonerių. Kalbėta, kad po operacijos. Tais metais ryškiai suspindo jos sūnaus Tomo Arūno Rudoko žvaigždė: išėjo antroji poezijos knyga „Žūtbūt“ ir romanas „Autodafė“. „Ryškiai“, „suspindo“, „žvaigždė“ – nė kiek neperdėta prisiminus anuometį kontekstą. Tolesnė jo gyvenimo eiga niekuo nebepriminė spindėjimo.

I. Rudokienės vyras poetas Vytautas Rudokas 1989-aisiais išleido rinktinę „Tiek yra meilės žodžių“, sudarytą iš devyniuose rinkiniuose skelbtų eilėraščių. Bet geriausia, ką jis parašys, – poetiniai tekstai kupiškėniškai „Kalbėti motinos tarme“ (1996). V. Rudokui mirus, jo kolega ir kraštietis Valdas Kukulas pabrėš: „[...] likimiška knyga: didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenęs Vilniuje, paskutiniuosius, pačius tragiškiausius savo metus, poetas praleido gimtinėje, Kupiškyje.“

Iš septintojo dešimtmečio mūsų dienas pasiekė gandai (tuometė nuomonė), kad jauna poetė Irena Olšauskaitė buvusi ne mažiau talentinga nei Vytautas Rudokas. Jos kūrybos paskelbta, regis, labai nedaug. Užtat dalelė taikomosios poezijos – dainų tekstų, originalių ir verstinių – išspausdinta drauge su natomis. Dalelytę girdime iš įrašų. Vėlgi margumynas: chorinės, estradinės dainos, vaikiškos dainelės. Poezija, kuriai reikėjo prisitaikyti prie muzikos.

Į I. Olšauskaitę, kitų patartas, kreipėsi kompozitorius Feliksas Bajoras – kad parašytų žodžius pirmajam jo kūriniui. Dainai, kuri ilgai pragulėjo stalčiuje, nes pateikiant ją radijo fonotekai užkliuvo tekstas (nors svinguojanti melodija irgi galėjo kliūti konservatyviai nusiteikusiems sprendimų priėmėjams). Kompozitorius prisimena tą muziką parašęs studentų bendrabutyje. Smetoninėje poezijos knygutėje, kurią mėgo skaitinėti, buvo eilėraštis, prasidedantis: „Dažnai aš vaikštau nusiminęs…“ Kurdamas jam muziką autorius stengėsi išgauti svingą, nors dar nežinojo, kaip užrašyti. Surašė triolėmis. Taigi muzika yra, orkestras ją groja – tekstas atmestas. I. Olšauskaitės F. Bajoras paprašė palikti tą „dažnai“. Ir ji parašė: „Dažnai aš vaikštau palei upę…“ Šis variantas buvo priimtas. Šiandien daina „Dažnai“ – įdomiausias retro: „Ir nieks nežino, nieks nežino, ko vaikštau neramiai, ko vakarais šioje krantinėj aš rymau taip dažnai… Ar dar ilgai aš lauksiu vienas, kada pakelsi tu blakstienas?“

Jau šaltoka, prie dovanojamų / išmestų knygų ilgai nepastypčiosi, nebe taip patogu vartinėti, spręsti, rinktis. Bet pirmasis knygos sakinys privertė čia pat perskaityti iškart du puslapius. „Tai jūs tvirtinate, misteri Mastonai, kad moterys negalinčios prisidėti prie matematikos ar tiksliųjų mokslų pažangos.“ Misteris taip ir tvirtina: „Gamta joms davė tokią smegenų sandarą, kad nėra moters, kuri galėtų tapti Archimedu, o tuo labiau Niutonu.“ Misteris triumfuoja: „Neatsirado dar moters, kurios protas mokslo srity būtų davęs kokį nors atradimą, tolygų Aristotelio, Euklido, Keplerio ar Laplaso atradimams.“ Misis Evandželina Skorbit nusileidžia, bet prieš pasiduodama teškia savo kozirį: „Argi tai įrodymas? Juk praeitis nenusako ateities.“ Ir tai knygos veikėjų diskusiją leidžia suvokti ne vien kaip seksizmo iliustraciją, bet ir kaip autoriaus įsitikinimą, kad ilgainiui daugybė parametrų keisis. Veikalas, kurio vertimas cituojamas, išėjo 1889 metais. O XXI amžiaus antrajame dešimtmetyje esame tokios realijos liudininkai – visą pasaulį apėmęs leidybinis „vakaro pasakų maištingoms mergaitėms“, bylojančių apie „kitokios smegenų sandaros“ laimėjimus, bumas.

Toliaregę įžvalgą pateikusi knyga – visai ne apie lyčių kovas. Fantastinio romano „Aukštyn kojom“ autorius – prancūzų „pranašautojas“ Jules’is Verne’as, atspėjęs, numatęs, apskaičiavęs daugybę didžių ir mažų dalykų, iš kurių labiausiai stulbinamas – skrydžiai į kosmosą.

„Drąsiųjų kelių“ serijoje 1966-aisiais „Vagos“ išleistas jo „Aukštyn kojom“ tikrai liko tais pačiais metais išėjusių Alexandre’o Dumas „Trijų muškietininkų“, o gal ir Jameso Fenimore’o Cooperio „Pionierių“, Arthuro Charleso Clarke’o „Mėnulio jūroje“, Isaaco Asimovo „Aš, robotas“ šešėlyje. Nors rašytojas buvo puikiai žinomas ir mėgstamas (jo kūryba lietuviškai leidžiama jau nuo 1917-ųjų), palankiau įvertinti kiti jo kūriniai: „Aplink Žemę per 80 dienų“, „20 000 mylių po vandeniu“, „Kapitono Granto vaikai“, „Penkiolikos metų kapitonas“, „Paslaptingoji sala“.

„Aukštyn kojom“ – trečia dalis trilogijos apie amerikiečių Patrankos klubo beprotiškus žygius. Kiti tomai „Nuo Žemės į Mėnulį“ ir „Aplink Mėnulį“ lietuviškai išleisti 1964 ir 1965 metais. Veikaluose pirmuoju smuiku griežia amerikiečiai – mokslinės minties genijai ir piniguočiai, susikūrę pavydėtinas sąlygas savo rizikingiems eksperimentams, tačiau prancūzo J. Verne’o valia jokie didieji dalykai nevyksta be dar drąsesnio, sumanesnio, talentingesnio asmens, kuris pasirodo kaip deus ex machina ir yra, aišku, prancūzas.

Skaitai romaną ir stulbsti. Taip, XIX amžiaus pabaigoje kalbos apie žmogaus – interesų grupių ir įvairių valstybių – siekius nusavinti ir įsisavinti Arktį, išeksploatuoti jos išteklius turėjo atrodyti kaip komiškai fantastinės. Šiandien tai šiurpinanti tikrovė: tokie patys ginčai, panašios pretenzijos. Ir požiūris į tikruosius šiaurės gyventojus, čiabuvių tautas, nuo J. Verne’o laikų nelabai pasikeitė: „Juk jie tik samojedai, čiukčiai, eskimai! Jų niekas net neatsiklausė. Tokia jau tvarka Žemėje!“

Dėl žmogaus godumo ir neatsakingų eksperimentų pasauliui iškyla katastrofos grėsmė. J. Verne’as aprašo, kaip kas keisis ištirpus Arkties ledynams, kas bus užlieta, kas užtrokš, kas paskęs, kai „viskas bus apversta aukštyn kojom“… Gal ir čia šis prancūzų rašytojas – pionierius: visuotinio sukrėtimo akivaizda, gelbėjimo operacija, gelbėtojai supermenai – iki šiol literatūroje ir ypač kine įsitvirtinęs siužetinis modelis.

J. Verne’o kūrinio pabaiga skamba guodžiamai: „Tegu Žemės gyventojai daugiau nesirūpina! [...] Taigi Žemės rutulio gyventojai gali miegoti ramiai. Ne žmonijos jėgomis pakeisti sąlygas, kuriose Žemė sukasi…“ Vis dėlto žmonijos jėgomis – lašas po lašo – buvo pakeista daugybė parametrų.

●

Iš prancūzų kalbos knygą išvertė Danutė Čiurlionytė (1910–1995). Vaikų rašytoja, vertėja, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės dukra. Viena tų lietuvių, kurie tarpukariu ragavo Paryžiaus.

Istoriją Vytauto Didžiojo universitete studijavusi D. Čiurlionytė, išlaikiusi valstybinius egzaminus, buvo nuvykusi į Paryžių rinkti medžiagos diplominiam darbui apie inkviziciją (vadovas – Levas Karsavinas) ir tobulinti prancūzų kalbos įgūdžių „Alliance française“ kursuose. Buvo garsių scenų liudininkė. Girdėjo, kaip Salomėja Nėris Lietuvos pasiuntinybėje perskaitė „Dvidešimt sū“. Matė Liūnės Janušytės šou: „Nuėjom būrelis lietuvių į negrų kavinę. Susėdom, geriam sau kavą. Ir štai išbėga nuogi negrai, tik su trumpučiais sijonukais iš spalvotų šiaudelių. Staiga mūsų Liūnė nusivelka rūbus, palieka tik trumputes gražias kelnaites ir ima šokti, labai vykusiai pamėgdžiodama negrų judesius. [...] Atsimenu, kad Liūnės elgesiu buvom pasipiktinę.“ Bet apskritai L. Janušytę Paryžiaus lietuviai, kurių ten susidarė visa kolonija, mėgo, nes ji, pasak D. Čiurlionytės, „buvo linksma ir krėtė visokius pokštus“.

Kaip į svarbias, privalomas pamatyti, paryžietiško gyvenimo simboliais laikomas vietas buvo einama į madingas kavines, kabaretus, bordelius. Su operos dainininke Vince Jonuškaite-Zauniene D. Čiurlionytė aplankė vieną prabangiausių tuomečių bordelių „Le Sphinx“ ir rado ten kitų smalsumo atvestų lietuvių, vyrų ir moterų (kai kas susidrovėjęs, kai kas – apsvaigęs nuo laisvės dvasios). Su atvažiavusia paviešėti motina ir kitais pažįstamais ji išsirengė į „Cabaret de L’Enfer“ („Pragaro kabaretą“) Monmartre, teminių restoranų pirmtaką, kurio įėjimas vaizdavo Leviatano burną, o fasadas buvo „išdailintas“ liepsnų ryjamais nuogais kūnais. O ten rūbininkas prabilo lietuviškai. Vienas iš patarnautojų, „velnių“, irgi nudžiugo: „O, broliai lietuviai!“

Dar – kabaretas „Folies Bergère“, garsėjęs drąsiais nuogybių numeriais. Atsiminimuose D. Čiurlionytė mini ten matytą Josephine Baker ir būsimą pasaulinę garsenybę Louis de Funèsą (o gal tai buvo kita prancūzų kino legenda – Fernandelis, anuo metu kaip tik pasirodydavęs tame kabarete?). Iš trijų paminėtų istorinių vietų šiandien gyvuoja tik „Folies Bergère“. „Pragarą“, kaip, beje, ir kitą kabaretą, „Rojų“, sunaikino jų pastatus pokariu nupirkęs ir rekonstravęs prekybcentrių tinklas „Monoprix“.

Paryžiuje tuo pačiu metu – ir Bronius Dundulis, ir Pulgis Andriušis, ir Antanas Vaičiulaitis. D. Čiurlionytei iš Kauno atsiunčiamos jos pirmosios knygos apie šuniuką Padaužą korektūros, ir A. Vaičiulaitis, „baisus originalas“, kalbantis lygiai taip pat kaip „Valentinos“ Antanas, padeda autorei jas perskaityti ir ištaisyti. Tada nuoširdžiai nusistebi, kaip galima rašyti apie šunį, o debiutuojanti rašytoja atrėžia: „Kad aš dar nesutikau Valentino, kurį būtų verta aprašyti“ (iš tikrųjų rimtas kandidatas į Valentinus jau buvo – grafas Vladimiras Zubovas).

●

Po kelerių metų, 1939-aisiais, Kaune išeis pirma D. Čiurlionytės versta knyga. Be abejo, iš prancūzų kalbos, gal ir atsivežta iš tos viešnagės Paryžiuje – Charles’io Vildraco kūrinys vaikams „Liūto akiniai“. Kiti vienuolika vertimų pasirodė jau sovietmečiu. Vertimai kaip uždarbio galimybė. Kaip kūrybinio darbo forma, originaliajai kūrybai stringant, sulaukiant kritikos dėl ideologizavimo stygiaus. Pagaliau kaip galimybė panaudoti kalbos žinias. Tiesa, iš pradžių buvo vertimai iš rusų kalbos: mokslininko Sergejaus Pokrovskio apysaka apie pirmykščių žmonių buitį „Mamutų medžiotojai“ (1955), Nisono Chodzos perpasakotos indų pasakos „Burtų taurė“ (1957), bet vėliau pasitaikė ir prancūziškų knygų: vaikų rašytojo Paulio Berna „Arklys be galvos“ (1960), „Neregys ir šuo“ (1962), paskui J. Verne’o „Kelionė į Mėnulį“ ir „Aukštyn kojom“.

Gauti vertimą tuomet irgi nebuvo paprasta. Kai kurie faktai leidžia daryti prielaidą apie Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo redakcijai vadovavusios Aldonos Liobytės palankumą D. Čiurlionytei, gal net globą. Dar 1953 metais A. Liobytė rašė laiške Juzefai Čeičytei, Klaipėdos dramos teatro dekoracijų cecho vedėjai: „Pakalbėk su savo Vyr. Režisierium. Yra tikrai gerų pjesių vaikams, parašytų D. Čiurlionytės, kurios dėl mūsų bukumo ir nenuovokos nepasiekia nei spaudos, nei rampos. Iš visų geriausia – „Pasakų šalis“. [...] Akcija gerai apdorota, gerai parinkti mūsų liaudies pasakų fragmentai. [...] Pagundyk Jasinską. Neapsigaus šią pjesę pasirinkęs.“ Kiti „agentai“ gundė kitus režisierius. 1955-aisiais ledai šiaip taip pajudėjo: „Pasakų šalį“ sėkmingai pastatė Kauno jaunojo žiūrovo teatras, todėl dar po dvejų metų kelią vis dėlto prasiskynė ir D. Čiurlionytės pjesių knyga „Miško mokykla“.

●

Kiti vertimai. Iš rusų kalbos išversta Gianni Rodari „Žydrosios strėlės kelionė“ (1958) davė impulsų ir lietuvių vaikų literatūrai. Šį nuotykių romanu vadinamą kūrinį apie žaislų pabėgimą iš Fėjos krautuvėlės pas neturtingus, užmirštus vaikus redagavo Irena Olšauskaitė (Rudokienė). Pasakojimas gyvas, smagus, sąmojingas ir jaudinantis. 2004 metais knygą apsispręsta išleisti pakartotinai.

D. Čiurlionytei, didžio lietuvių dailininko, daugialypio talento menininko M. K. Čiurlionio dukrai, buvo patikėta išversti didžio italų dailininko, vieno iš Renesanso genijų biografiją, skirtą jaunajam skaitytojui (Valentino Ditiakino „Leonardas da Vinčis“, 1961).

Savo koloritu įdomi ir kinų autoriaus Džan Tianio pasaka-apysaka „Stebuklingojo moliūgo paslaptis“ (1963).

Populiaraus rusų vaikų rašytojo Kornejaus Čiukovskio „Džekas, milžinų nugalėtojas, ir kitos pasakos vaikams“ (1968) – perpasakojimai. K. Čiukovskis išleido daug tokių knygų. Šitoje trys iš keturių kūrinių – apie daktarą Aiskaudą, bet pavadinime kažkodėl atsidūręs Džekas. Tituliniame puslapyje juodu ant balto parašyta: „Pirmoji pasaka sukurta, remiantis Valijos folkloru. Kitos trys – pagal Gju Loftingą.“ Paties autoriaus patvirtinta, kad daktaro Aiskaudos prototipas – Hugh Loftingo daktaras Dolitlis. O mes kaip tokį norime įtvirtinti Cemachą Šabadą. Ką gi, visa tai – graži, Vilnių puošianti literatūrinė legenda.

„Džekas…“ – paskutinė D. Čiurlionytės versta knyga. Vėliau dalis jos vertimų išleista pakartotinai. „Mamutų medžiotojai“ dar sovietmečiu, kiti – po vertėjos mirties. „Daktaras Aiskauda“ – net septyniskart. P. Berna „Arklys be galvos“ irgi neliko be dėmesio, pakliuvo į prestižinę „10+“ seriją.

●

Kelių kartų kosminės sankirtos: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis nutapė pasaulio sukūrimą, tapyboje užkodavo kosminių paslapčių ir paliko mums savo kūrybos kosmosą; jo dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė vertė veikalus apie skrydžių į kosmosą prototipus, visatos sąrangos dėsnius; vertėjos vaikaitis astrofizikas Kastytis Zubovas tyrinėja galaktikų evoliuciją, juodąsias skyles ir jau seniai rašo kosminių naujienų tinklaraštį, kuriame, be kita ko, prognozuojama visatos ateitis.

2020 m. Nobelio literatūros premija buvo paskirta amerikiečių poetei Louise Glück. Siūlome susipažinti su trumpu šios autorės kūrybos pristatymu, parengtu Švedijos akademijos Nobelio komiteto pirmininko Anderso Olssono.

Amerikiečių poetė Louise Glück gimė 1943 m. Niujorke ir gyvena Kembridže, Masačusetso valstijoje. Be kūrybos, ji – ir anglų kalbos profesorė Yale’io universitete Niu Heivene, Konektikute. Debiutavo 1968 m. rinkiniu „Pirmagimė“ (Firstborn) ir neilgai trukus sulaukė pripažinimo kaip viena iškiliausių poečių šiuolaikinėje amerikiečių literatūroje. Yra gavusi keliolika prestižinių apdovanojimų, tarp jų – Pulitzerio premiją (1993) ir Nacionalinę knygos premiją (National Book Award, 2014).

Louise Glück yra išleidusi dvylika poezijos rinkinių ir kelias esė knygas apie poeziją. Visiems kūriniams būdingas aiškumo siekis. Vaikystė ir šeimos gyvenimas, glaudus ryšys su tėvais, broliais ir seserimis – šios temos jai visad buvo ir yra svarbiausios. Eilėraščių „aš“ įsiklauso į tai, kas likę iš jo svajonių ir apsigavimų, ir niekas negali būti griežtesnis už šią poetę, susidūrusią su savojo „aš“ iliuzijomis. Tačiau net jei Glück niekad nebūtų neigusi autobiografiškumo svarbos, ji nelaikytina išpažintinės poezijos kūrėja. Glück siekia visuotinumo ir įkvėpimo tam semiasi iš mitų ir klasikinių motyvų, jų esama daugumoje jos kūrinių. Didonės, Persefonės ir Euridikės – paliktosios, nubaustosios, išduotosios – balsai yra perkeičiamojo „aš“ kaukės, tiek asmeniškos, kiek tų figūrų visuotinumas leidžia.

Tokie rinkiniai kaip „Achilo triumfas“ (The Triumph of Achilles, 1985) ir „Araratas“ (1990) plėtė Glück skaitytojų ratą tiek JAV, tiek užsienyje. „Ararate“ susipina trys būdingieji bruožai, atsikartosiantys ir vėlesnėje jos kūryboje: šeimos gyvenimo tematika, griežtas intelektas ir ištobulintas kompozicijos pojūtis, išskiriantis knygą kaip visumą. Be to, Glück yra nurodžiusi, kad kurdama šiuos eilėraščius ji supratusi, kaip poezijoje vartoti kasdienę kalbą. Apgaulingai natūralus tonas stulbina. Susiduriame su kone iki žiaurumo tiesmukais skaudžių šeimos santykių vaizdiniais. Poezija atvira ir bekompromisė, be lašelio poetinės ornamentikos.

Daug ką apie jos pačios poeziją atskleidžia eseistiniuose Glück tekstuose minimi primygtinis Elioto tonas, Keatso vidinio įsiklausymo menas ar savanoriška George’o Oppeno tyla. Tačiau savo aštrumu ir nenoru priimti įprastų tikėjimo dogmų ji labiau nei koks kitas poetas panėšėja į Emily Dickinson.

Louise Glück ištikima ne tik paklydimams ir besikeičiančioms gyvenimo aplinkybėms, ji ir radikalių pokyčių bei atgimimo poetė, kai šuolis pirmyn atliekamas iš gilaus praradimo jausmo. Viename iš labiausiai išgirtų rinkinių „Laukinis vilkdalgis“ (The Wild Iris, 1992), už kurį pelnė Pulitzerio premiją, ji aprašo stebuklingą gyvybės sugrįžimą po žiemos (eil. „Snieguolės“ (Snowdrops):

           Nesitikėjau išgyventi,

           žemei spaudžiant mane. Nesitikėjau

           vėl pabusti, pajusti

           šlapioje žemėje savo kūną,

           pajėgiantį vėl atsiliepti, atsimindama

           po šitiekos laiko, kaip vėl prasiskleisti

           šaltoje

           ankstyvo pavasario šviesoje…

           bijodama, taip, bet vėlei tarp jūsų

           drįsdama džiaugsmingai rėkti taip

           žvarbiame naujojo pasaulio vėjyje.

Taip pat dera pridurti, kad lemiamą pokyčio akimirką dažnai lydi humoras ir kandus sąmojis. Rinkinys „Vita Nova“ (1999) baigiamas tokiomis eilutėmis: „Maniau, mano gyvenimas baigtas, o širdis sudaužyta. / Tuomet persikėliau į Kembridžą.“ Knygos pavadinimas – tai užuomina į klasikinį Dantės kūrinį „La Vita Nuova“, aukštinantį naują gyvenimą, kurį įkūnija poeto mūza Beatričė. Glück knygoje veikiau apdainuojama išblėsusios meilės netektis.

„Avernas“ (2006) – meistriškas rinkinys, vizijiška mito apie Persefonės nužengimą į mirusiųjų buveinę dievo Hado nelaisvėn interpretacija. Pavadinimą knygai davė į vakarus nuo Neapolio esantis krateris, kurį senovės romėnai laikė įėjimu į požemio pasaulį. Dar vienas įspūdingas pasiekimas – naujausias Glück rinkinys „Ištikima ir dorybinga naktis“ (Faithful and Virtuous Night, 2014), apdovanotas Nacionaline knygos premija. Skaitytoją ir vėl stulbina balso esamybė, o pagrindinį mirties motyvą poetė nagrinėja nepaprastai grakščiai ir lengvai. Glück rašo sapnišką, pasakojamąją poeziją, kad atgaivindama prisiminimus bei keliones sudvejotų ir stabteltų dėl naujų įžvalgų. Pasaulis išlaisvinamas tam, kad dar kartą stebuklingai stotųsi mūsų akyse.

nobelprize.org

Vertė A. P.

Šis amerikiečių literatūros mokslininkės ir kritikės Leah Price (g. 1970) tekstas (Books Won’t Die) žurnale „The Atlantic“ publikuotas 2019 m. rugsėjį. Tai yra paskutinis skyrius iš jos tais pačiais metais išleistos knygos What We Talk About When We Talk about Books: The History and Future of Reading (knygoje jis kitu pavadinimu – End Papers). Čia, kaip ir žurnale, praleidžiame cituojamų tekstų bibliografinius duomenis, pateikiamus išnašose.

Vis dažniau knygos žmonės yra ir debesijos žmonės. Codex Hackathon suvažiavime, kurio dalyviai savaitgalį praleidžia karštligiškai kurdami elektronines skaitymo priemones, stebiu, kaip kūrėjai rikiuojasi eilėje prie scenos, norėdami įsiūlyti su knygomis susijusius savo projektus potencialiems bendradarbiams ir finansuotojams. „Knygų uberis“ – bibliotekos knygų pristatymas į namus tą pačią dieną. „Knygų fitbit“ – mobilioji programėlė, blokuojanti telefoninius skambučius ir aktyvuojanti priminimus, raginančius vėl griebtis knygos. Pastarasis literatūrinis žingsniamatis turi bendražygį ir realiame pasaulyje – „LitCity“ sukurtą programėlę: „Įsivaizduokite, kad eidami gatve išgirstate gerai pažįstamą telefoninio pranešimo burgztelėjimą. Bet tai ne tviterio žinutė ar restorano rekomendacija, o gražus literatūros kūrinio fragmentas, susijęs su ta vieta, kurioje esate.“ Atmintyje iškyla XIX amžiaus kelionių vadovai, kuriuose šalia Alpių žemėlapio būdavo įterpiama ištraukų iš Shelley; knyga visada siekė suartinti pasaulius.

Yra projektų, kuriais grįžtama prie dešimtmečių senumo prielaidos apie elektroninius patobulinimus ar „praturtinimus“, amžiaus pradžioje tokioms knygoms davusius negrabų „vnygų“ (vooks) pavadinimą [iš video + book, t. y. vaizdinė knyga]. Programėlė „SubText“ į suskaitmenintus literatūros kūrinius prikaišioja paaiškinimų ir vaizdų; „BookPlaylist“ tekstą sinchronizuoja su fonine muzika. Kita vertus, spausdintinės knygos galbūt neturi trūkumų, kuriuos reikėtų taisyti, nes kiti projektai atrodo kaip blankios spausdintinių knygų savybių, senų seniausiai laikomų savaime suprantamomis, elektroninės imitacijos. „Rebook“ kuria skaitmeninius „bendrystės egzempliorius“ (association copies) (prisiminkit Obamą, prisiekusį Lincolno Biblija) su skaitytojų pabraukymais ar komentarais. „Cover Design History“ kataloguoja knygų aplankus, dažnai prašampančius knygas skaitmeninant ar bibliotekų tiesiog išmetamus, o „Gavel“ knygų viršelių nuotraukas naudoja knygų apžvalgoms generuoti ir apibendrinti (kaip sakoma, „negali spręsti apie knygą pagal…“).

Viena iš sprendžiamų problemų – mirtis. Ar mirtino vėžio diagnozę sušvelnintų mobilioji programėlė, padedanti pasidalinti savo knygomis su įpėdiniais? Knyga gal ir nemiršta, bet jos naudotojai, atrodo, jautriai reaguoja į savo mirtingumą. „451° Farenheito“ baigiasi tuo, kad veikėjai gelbsti knygas nuo biblioklastinio režimo, pasirinkdami knygą, kurią „įkūnys“. Skaitymo meilę gali interpretuoti kaip pavojuje atsidūrusios praeities išsaugojimą; gali ją suvokti ir kaip akstiną įsivaizduoti, kokių naujų pavidalų knygos gali įgauti ateityje.

Robertas Cooveris 1992 m. straipsnyje „Knygų pabaiga“, kuriame pažeria daugybę ditirambų mums pažįstamai knygai, „knygą“ traktuoja kaip masiškai gaminamą spausdintų lapų rinkinį, kurį taikomasi parduoti nepažįstamam asmeniui už grynuosius. Šitokia prielaida būtų nustebinusi Viktorijos laikų knygų nuomos punkto savininką ar XVIII a. per rankas leidžiamo rankraštinio informacijos lapelio prenumeratorių. Į Cooverio sąvoką, kas knyga yra ir ką ji daro, lygiai taip pat sunkiai būtų įspraudžiamos ir Laisvosios spaudos prekės.

1992 m. saitai (hyperlinks) buvo žudikiška programa. Cooverio straipsnio pavadinimas kalambūriškai nurodė kodeksui būdingą puslapių vartymo galimybę, romanų skaitytojus nenumaldomai nunešančią nuo 1-o puslapio iki Pabaigos. (Kodeksas ritinį dar prieš tūkstantmetį iki „Bible.com“ pakeitė kaip tik dėl to, kad įgalino ankstyvuosius krikščionis hiperaktyviai vartyti savo šventraščius.) Vis dėlto dėl chronologijos sunku patikėti, kad saitas žudė knygą, mat minėtoji metafora buvo ankstesnė už internetą. 1835 m. Théophile’is Gautier romane „Mademoiselle de Maupin“ skelbė, esą „laikraštis žudo knygą taip, kaip knyga nužudė architektūrą“. Gautier pralenkė Victoro Hugo „Paryžiaus katedrą“, kurioje vaizduojamas arkidiakonas, nerimaujantis, jog knyga pražudys katedrą, ir knygų prekeivis, besiskundžiantis, kad naujoviškieji spausdinimo presai naikina perrašinėtojų amatą. Šio XIX a. sukurto istorinio romano veiksmas vyksta praėjus ketvirčiui amžiaus po pirmosios Gutenbergo knygos – Biblijos išspausdinimo, kai klestinti rankraščių perrašinėjimo pramonė buvo priversta persitvarkyti.

Pažvelgę atgalios pamatytume, kaip retai viena technologija išstumia kitą: atsiradus tinklalaidėms tapo aišku, kad vaizdas nenustelbė garso, lygiai kaip radijas neeliminavo skaitymo. Tačiau 1913 m. vienas žurnalistas, klausinėjęs Thomą Edisoną apie kino filmų ateitį, teigė išradėją užtikrintai pareiškus, neva „knygos [...] valstybinėse mokyklose greitai taps atgyvenomis“. 1927 m. vienas bibliotekininkas galėjo teigti, jog „pesimistiškai nusiteikę knygos gynėjai [...] yra pratę patį skaitymo procesą priešpriešinti tingiam bei pasyviam ekrano stebėjimui ar radijo imtuvo klausymui ir pranašauti knygos mirtį“. O 1966 m. Marshallas McLuhanas knygas įtraukė į pasenusių antikvarinių daiktų sąrašą: „Skalbinių virvės, nubėgusios kojinių siūlės, knygos ir darbai – visa tai atgyvenę.“

Visą XIX a., o paskui ir XX a. kiekviena karta perrašė knygos epitafiją. Keičiasi tik „žudikas“. Gautier kaltininkas buvo labai realus istorinis reiškinys: 1835 m. dėl augančio raštingumo atsiradę dienraščiai, apie 1800 m. išrastas ketaus presas ir – neilgai trukus – rotacinės spaudos garo aparatas. Vėliau mokslinės fantastikos autoriai vaizdavo knygos pakaitalų seką: „fonografiniai“ įrašai („Library Journal“, 1883), „telefoniniai pamokslai“ (Edward Bellamy, 1887), į vaizdo grotuvus panašios „tarškyklės“ (H. G. Wells, 1899), mikrofilmus primenančios „mašininio skaitymo ritės“ (Aldous Huxley, 1932) ir „ritės knygų projekcijoms demonstruoti“ (Ray Bradbury, 1948). 1885 m. prancūzų bibliotekininkas R. Balmeris mįslinga „šnibždykle“ ir „automatine metaline knyga“ vadino kažką panašaus į garsinę knygą. Jos naudotojas „įsidės į skrybėlę aparatą, o šio garsai ausį pasieks laidais“. Be atgaivos akims, šios „skaitymo mašinos“ „padės siekti tiek fizinio, tiek psichinio tobulėjimo“. Vertimas: užuot pakumpę virš stalų, intelektualai galės nevaržomai tursnoti. O jų žmonos, turėdamos laisvas rankas, mazgodamos indus galėsiančios skaityti: „Moterų aukštojo išsilavinimo problemą vainikuotų triumfas.“

Kuo daugiau elastaninių kombinezonų, tuo mažiau oda įrištų tomų: ateitis buvo atpažįstama iš sienų be knygų lentynų. Apšvietos vizionierius Louis Sébastienas Mercier pranašavo, kad 2440 m. Karališkosios bibliotekos knygų kaugės bus suglaudintos į vieną tomą. Panašiai kaip chemikai, ištraukiantys botanines esencijas, aiškino Mercier, taip ateities redaktoriai „iš tūkstančių tomų išgaus medžiagą, kurią sutalpins į vidutinio formato knygelę“ – tarpinio dydžio tarp išmaniojo ir planšetės.

Istorija įrodė, kad Mercier vienu aspektu buvo teisus: ateitis priklauso ne informacijos gausinimui, o glaudinimui. 1961 m. lenkų fantastas Stanisławas Lemas pavaizdavo knygų lentynas, suspraustas į tai, ką šiais laikais vadintume skaitykle, sujungta su šiuolaikiniu spausdintuvu.

Visą popietę praleidau knygyne. Jame knygų nebuvo. Jau beveik pusšimtis metų, kai jų nebespausdinama. [...] Čia knygos buvo kristalėliai su įtvirtintu turiniu. Jas galėjai skaityti optonu. Jis buvo net panašus į knygą, bet turėjo tik vieną vienintelį puslapį tarp aptaisų. Jį palietus, pasirodydavo sekantys teksto puslapiai. [...] Taigi visi mano pirkiniai sutilpo vienoje kišenėje, nors jie susidėjo beveik iš trijų šimtų pavadinimų. Kristalinių grūdų sauja – šitaip atrodė knygos. [...] Knygyne iš esmės buvo tik vieninteliai knygų „egzemplioriai“. Kam nors jų pareikalavus, pageidaujamo veikalo turinys būdavo įtvirtinamas kristalėlyje.

Originalai – kristomatricos – buvo nematomi, jie buvo padėti už emaliuotų plieninių plokščių. Taigi knyga tam tikru būdu buvo spausdinama kiekvieną kartą, kai kas nors pareikalaudavo.*

Po ketverių metų Franko Herberto plytos dydžio „Kopoje“ buvo sukurpta „Biblija, skirta kosmoso keliauninkams. Ne filmaknygė, bet iš tikrųjų atspausdinta ant šviečiančiojo popieriaus.“ Herbertas knygos dydį matavo, panašiai kaip šiuolaikinio delninuko atveju, lygindamas su žmogaus kūnu: „didinamasis stiklas ir elektrostatinio krūvio sistema“ užtikrino, kad nesutrumpintas tomas užimtų mažiau vietos nei piršto sąnarys.

Terminas „el. knyga“ paremia tokį optimizmą. Kad ir kas pakeistų kodeksą, suprask, pakaitalas bus funkciškai lygiavertis: tas pats tekstinis turinys naujoje, patobulintoje (dažniausiai sumažėjusioje) pakuotėje. Tamsesnė futurologijos pakraipa, priešingai, labiau pabrėžia politinį nuosmukį, o ne technologinę pažangą. Romane „451° Farenheito“ knygų deginimas vaizduojamas kaip savaiminis tikslas, o ne vien kaip priemonė užgniaužti maištą, kurį, kaip išaiškėja, pakurstė spausdintinis žodis. Keleriais metais anksčiau „1984-ieji“ prasidėjo „storos knygos tuščiais lapais, raudona nugarėle ir marmuro spalvos viršeliais“ įsigijimu. Tuščias bloknotas iškalbingesnis už spausdintą knygą: „Net ir būdama be jokio įrašo ji galėjo sukompromituoti“ [vertė A. Sabonis]. Paskutinis mąstymo nusikaltimo įrodymas, pasiuntęs Vinstoną Smitą į 101-ąjį kabinetą? Pas jį rasta prespapjė. Čia, kaip ir [JAV geležinkelių] „Amtrak“ tylos vagone, knygos idėja išlieka galingesnė už visas joje slypinčias idėjas.

Grožinė literatūra geriau numatė cilindrinių ar šviečiančiųjų knygų išradimą ar marmuro spalvos viršelių ir stiklinių prespapjė išlikimą nei tai, kokių skaitymo erdvių ateityje pasiūlys dar negimusios institucijos. Net ir tie rašytojai, kurių įsišėlusi fantazija piešia naujas mašinas tekstams skaityti ir saugoti, bibliotekas, knygynus ir pašto sistemą arba palieka nuošaly, arba šiuos knygų tarpininkus vaizduoja kaip savo epochos veidrodinį atvaizdą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse vienas humoristas šitaip pavaizdavo XX amžiaus pabaigos namų ūkio gyvenimo dieną:

Kažkas pabeldė į laukujes duris, ir jaunimėlis eskalatoriumi užčiuožė aukštyn, tikėdamiesi knygų siuntos, viešosios bibliotekos kas rytą pristatomos lėktuvu. Jie grįžo it musę kandę, nešini tik sterilizuotu pienu. „Jūs, jaunikliai, neišmanote, kas yra vargas, – suburbėjo pagyvenęs dėdulė. – Kai aš buvau bernas, dar 1913 metais, keldavausi devintą ryto ir pėsčiomis įveikdavau visą gatvę, kad pasiimčiau knygą iš Karnegio bibliotekos.“

Bibliotekininkas, persisotinęs „knygos mirties“, 1927 m. prognozuoja niūriau, esą ateityje „mes paspausime mygtuką ar pasuksime rankenėlę ir gausime pačių pasirinktas arba – tai daug labiau tikėtina – kokio nors tėvų komiteto parinktas knygas“. Tame dešimtmetyje, kuriame vyksta Orwello distopija, bulvariniame žurnale „Planet Stories“ pasirodė antra pagal žinomumą Ray Bradbury sakmė apie knygų deginimą „Ugnies stulpas“. Atsidūręs XXIV a. keliautojas patraukia tiesiai į biblioteką. Nes net ir siaubo literatūrą deginančioje visuomenėje vis dar stovi bibliotekininkų staliukai, o bibliotekininkai tebeklausinėja: „Kuo galėčiau padėti?“

„Norėčiau Edgaro Alano Po.“ Žodžius jis rinko kruopščiai. Jis nesakė „paskaityti“. Jis labai bijojo, kad knygos – jau praeitis, kad pats spausdinimas – jau išnykęs amatas. Gal visos „knygos“ šiandien jau įgavusios trimačių kino filmų pavidalą.

Kad ir kaip laikai keičiasi, grožinėje literatūroje vietos, kur knygos skaitomos, įgyjamos ar gaunamos, išlieka guodžiančiomis konstantomis.

Kitaip nei realiame gyvenime. Jei manote, kad infrastruktūra ilgainiui skaitymą paveikė labiau nei vienas ar kitas įrenginys, tada nagrinėtina ne tai, ar literatūrą skaitome spausdintiniu pavidalu, ar internete ar kokiame nors dar neįsivaizduojamame įrenginyje, bet labiau tai, kaip knyga patenka mums į rankas arba – dar svarbiau – kas sukelia troškimą jų imtis. Rašytojai, numatę keliones į kosmosą, keliavimą laiku ir virtualiąją realybę, nepajėgė įsivaizduoti, kad bibliotekos, nūdien teikiančios kaip niekada daug skaitmeninių ir spausdinimo paslaugų, vis dėlto gali atleisti darbuotojus ir juos pakeisti savanoriais; kad jų išlikimas priklauso nuo gydytojų išrašytų savigalbos knygų; kad Carnegie laikų patalpos parduodamos pelno siekiančioms įmonėms, skliautuotas skaityklas paverčiančioms privačiomis sporto salėmis, kuriose knygos jeigu ir „ryjamos“, tai tik per ausines ant bėgimo takelių. Kad ir kokia būtų terpė, esu tikra, kad panirimo į žodžių pasaulį potyris išliks tada ir tik tada, jei skaitytojai ir toliau ieškos vietų ir laiko, kur galėtų ginčytis tarpusavyje. O marmuro spalvos bloknotai – jie gali palaukt.

Vertė Andrius Patiomkinas

Pirmieji romanai latvių kalba buvo sukurti XIX a. antroje pusėje (po Reinio ir Matyso Kaudzyčių „Matininkų laikų“, 1879). Nuo to laiko latviai kasmet vidutiniškai sukurdavo po 17–18 romanų. O štai 2013 m. buvo paskelbta net 53 romanai arba jų fragmentai! Latvių stambiosios prozos fondą sudaro per pustrečio tūkstančio romanų.

Nepriklausomoje Latvijoje išskirtinai suklestėjo romanų serijų leidyba. Pirmaisiais Latvijos nepriklausomybės metais literatūros mėnraštis „Karogs“ ir verslininkas Raimondas Gerkenas surengė septynis romanų konkursus. Vėliau šis projektas peraugo į leidyklos „Latvijas Avīze“ knygų seriją „Lato romanas“, skaitytojai kas mėnesį sulaukdavo naujo romano. Nuo 1999 m. balandžio iki 2018 m. gruodžio leidykla išleido 234 romanus. Kultūros žmonės „Lato romaną“ pavadino laikmečio kardiograma. Šioje serijoje tarp latvių autorių kūrinių figūruoja ir lietuvių rašytojų romanai: Vytauto Bubnio „Balandžio plastėjime“, Antano Vaičiulaičio „Valentina“, Alvydo Šlepiko „Mano vardas – Marytė“, Birutės Mackonytės „Lošimas septyniais laikrodžiais“.

„Lato romanas“, tęsdamas tarpukariu pradėtą tradiciją – pasiūlyti skaitytojams gerą lektūrą už prieinamą kainą, gyvavo 20 metų. 2020 m. „Lato romaną“ pakeitė „Vakaro romanas“, kurį leidžia leidykla „Latvijas Mediji“. Leidėjas reikalauja, kad šios serijos romanų tęsinius būtų priimtina spausdinti laikraštyje. Kaip ir anksčiau, kas mėnesį skaitytojai gauna po vieną kišeninio formato romaną minkštais viršeliais, kuriame gyva latviškoji kasdienybė – meilė, aistra, pyktis, pinklūs žmonių santykiai, nusikaltimai.

2018 m. leidykla „Dienas Grāmata“ baigė leisti 13 istorinių romanų seriją „Mes. Latvija, XX amžius“, kurią kaip patriotinį gestą visuomenės sąmonei ir atminčiai gyvinti sumanė rašytoja Gundega Repšė. Literatūros specialistų ji labiau vertinama kaip romanų serija apie Latvijos valstybės nepriklausomybės šimtmečio istoriją. Trylikos romanų kūrėjai sugrąžino iš užmaršties istorijos faktus, asmenybes; kiekvienas autorius stengėsi kuo įtikinamiau, subtiliau atskleisti pasirinkto laikotarpio politinę ir socialinę būklę.

Rezultatas pranoko serijos sumanytojų lūkesčius. Skaitytojai labai aktyviai priėmė šią praeities refleksiją. Didžiausio populiarumo Latvijoje ir svetur sulaukė Noros Ikstenos „Motinos pienas“ (jau išverstas į nemažai kalbų) bei Mario Bėrzinio „Švino skonis“, Latvijos atminties erdvėje aktualizavęs Holokausto problemą (romano pagrindu gimė teatro spektaklis, ko gero, bus kuriamas filmas). Į lietuvių kalbą išversti šios serijos kūriniai: N. Ikstenos „Motinos pienas“ (vertė Laura Laurušaitė) ir Arno Jundzės „Raudonasis gyvsidabris“ (vertė Jurgis Banevičius). Daugelis romanų buvo pasiekę perkamiausių knygų viršūnes, sulaukė europinio lygio apdovanojimų. Literatūros mokslininkai šią seriją vertina kaip unikalų projektą ne tik Latvijos, bet ir pasaulio kontekste, kai vienos valstybės autoriai rašo apie savo šalies istorijos šimtmetį.

2019–2023 m. vykdomas naujas projektas „Aš esu…“ (ir vėl G. Repšės iniciatyva), pratęsiantis seriją „Mes. Latvija, XX amžius“. „Aš esu…“ kuria 13 rašytojų ir 13 literatūros mokslininkų apie 13 žymiausių Latvijos asmenybių. Joms skirta 13 romanų ir 13 monografijų. Rašantieji įamžins žymiausius latvių meninio žodžio meistrus: Aspaziją, Aną Brigaderę, Anšlavą Eglytį, Janį Ezerinį, Gunarą Janovskį, Ivandę Kaiją, Vilį Lacį, Janį Puoruką, Karlį Skalbę, Ilzę Škipsną, Andrejį Upytį, Eduardą Veidenbaumą. Romanus rašo kūrybingiausi rašytojai Inga Abelė, Andris Akmentinis, Paulas Bankovskis, Guntis Berelis, Maris Bėrzinis, Inga Gailė, Ilzė Jansonė, Arno Jundzė, Laima Kota, Gundega Repšė, Osvaldas Zebris, Inga Žuoludė. Serija pradėta Andrio Zeibuoto romanu „Varnas“ apie XX a. 3–4 deš. populiarų poetą, „konsekventišką romantiką“ Janį Ziemelnieką.

Kai žvelgi į kaimynų daržą, tampa apmaudu, kad Lietuvoje kol kas panašių nacionalinio kultūrinio lygmens tęstinių projektų nėra, o jiems atsirasti, manding, kol kas nėra galimybių dėl Kultūros tarybos dabartinės finansavimo politikos tvarkos ribotumo. Šiuos ilgalaikius kaimynų literatūros ir leidybos projektus finansuoja Valstybės kultūros kapitalo fondas.

Poetas, rašytojas, vertėjas Leonas Briedis (1949–2020) – latvių kultūros milžinas, intelektualas. Jo kūrybinį kelią ženklina trys dešimtys autorinių ir daugiau kaip penkios dešimtys verstinių knygų iš rumunų, anglų, ispanų, lenkų, rusų, albanų ir kitų kalbų. Jo literatūriniame palikime yra kukli kūrybinių reminiscencijų knyga „Nidos“ (Nidas, 1982). Pasak autoriaus, „nidos nėra bandymas išreikšti arba sukurti naują literatūros žanrą; tai yra tik poetinė metafora“. Arba tokia daugiaprasmio, jausmingo žodžio skambesio ir jį įprasminančio kūrėjo kasdienybė.

Išeidamas užtrenkiu duris

Galėčiau ką nors sukurti, bet viskas eina niekais. Nieko nesuprantu, nieko negaliu, nieko nepajėgiu. Pykstu, sviedžiu pieštuką, suplėšau popieriaus lapą – viskas veltui. Nors pirma atrodė: kas čia tokio ypatingo – atsisėdi ir pirmyn!

Išeidamas garsiai užtrenkiau duris. Į veidą tvokstelėjo gaivus vėjo gūsis, akimirką atimdamas kvapą.

Kur jūs, dieviškieji apsireiškimai, virpinantys širdį per pakilią, prakilnią eiseną sidabriniu beržynu?

O tu, Įkvėpime, kur tu?

Flaubert’as per trisdešimt penkias valandas suraitydavo vos pusantros frazės. Zola, prirakintas prie kėdės, kaip tikras pirmaklasis kaligrafiškai aprašinėja lapus – nesirašo… nesirašo… nesirašo… O šalia viršum židinio įrėžtas lotyniškas posakis: Nulla dies sine linea.

O kaip kitaip? Mano įkvėpimas plunksnos galiuke, mano rašalinėje, įmerk ir tu savo pirštelį į rašalinę – jeigu tau tai per maža, įkiški visą ranką, pagaliau įlįski pats… Ar tada metas laukti „dieviškojo įkvėpimo“, kai jau turi ryšius su leidykla, kiekvienos dienos „įdirbio normą“? Atėjo laikas išbraukti įkvėpimą iš mūsų kūrybos žodyno. Profesionalaus rašytojo darbas prilyginamas staliaus darbui – stalas po stalo, komoda po komodos… O kaip kitaip?

Mosteliu ranka. Šį kartą man nepadės jokia žinoma sentencija, net poetikos knygos formuluotė, kad įkvėpimas yra kūrybinių jėgų įtampa ir pakilimas, gimstąs esant maksimaliai minčių ir jausmų koncentracijai.

Tuonelos gulbė nuskrido. Man, kaip ir Swifto aprašytam Laputos išminčiui, telieka įkišti žalią agurką į stiklainį ir laukti, kas gi nutiks.

Įvyks paprasčiausia fotosintezės reakcija – H₂O ir CO₂ skaidys riebalus ir angliavandenius, ir aš su chlorofilu galėsiu susikurti saulės energiją gyvenimo (skaityk – ir poezijos) energijai ir pagaliau priartėti prie tiesiog būtino, labai reikšmingo įkvėpimo deguonies.

Dažniausiai imu į rankas medžio lapą, žolės stiebą arba samanų saujelę. Tai mano tikriausia ir iki šiolei geriausiai išbandyta priemonė atgauti kvėpavimą. Po to – žmonės. Ir pagaliau – knygos.

Jeigu ir tada neatsiranda Voltos lankas, tada…

Išeidamas garsiai užtrenkiu duris.

DOR

Langas – knyga į niekur. Norėjau pasakyti – į kasdienybę, bet susitvardžiau, nes tai tik mano svaja.

Jaučiuosi, tarsi visą laiką būčiau kažkokioje dimensijoje, kurią vadinu – svajoti. Tai galėčiau suformuluoti ir kaip – tobulinti, patikslinti, pabaigti, jau nutapytam paveikslui teptuku kai ką paryškinti, iš neryškaus, kontūrus praradusio pasaulio „susikurti“ patrauklią geometrinę figūrą ir neskambančiam žodžiui surasti rimą.

Svajoti. Prie lango. Žvaigždėtą naktį. Trivialus trikampis.

Rumunai šiam atvejui turi nuostabų žodį – DOR. Jis tarsi ledkalnis, kurio devyni dešimtadaliai esti po vandeniu – kažkur pasąmonėje, užprogramuotuose genuose, todėl reikia gimti rumunu, kad pajaustum šias penkias reikšmes, kurias pateikia rumunų–rusų kalbų žodynas:

1. karšti troškimai ir susitikimai,

2. liūdesys ir lūkesčiai,

3. kančia ir skausmas,

4. meilė,

5. polinkis ir siekiai.

Šiuo atveju mažai kuo gali padėti rumunų literatūrinės kalbos aiškinamasis žodynas, net ir ilgas šios temos apibūdinimas.

Kažkas panašaus nutinka ir su žodžiu „svajoti“. Svajoti apie Ją, apie laimę, apie duonos riekę, apie pinigus ir šlovę… Bet gali pasvajoti apie artimojo mirtį ir, apsaugok Viešpatie, net apie pasaulinį karą.

Koks talpus žodis! Ištisa reikšmių paletė ir gama! Pabandyki išsiversti vienu atspalviu (konkretus atvejis ir būtinybė priverčia) ir kažkas bus ne taip, atsiras net nevisavertiškumo ir klastojimo jausmas, bet DOR dėl to nekaltas.

Į ką atsigręžti? Į ką apeliuoti, kad aš vėl atgaučiau sielos pusiausvyrą ir ramybę?

Tada žvelgiu pro langą ir matau skrendantį paukštį, ir tai yra DOR. Girdžiu čiulbantį paukštį, ir tai yra DOR. Jaučiu jo tylėjimą, ir tai yra DOR.

Keista, tačiau šiuo vienu žodžiu galiu išvardyti visus ir viską; net tai, kas yra ir ko nėra, net tai, kas gyva ir kas jau mirę ar dar gims.

Ypatingas pojūčio sinkretizmas, o iš tikrųjų priežastis, pažadinusi jausmingą aistrą po antro, trečio, dešimto, šimtojo ir tūkstantojo žodžio, po pilnos burnos frazių ir sakinių, po begalybės foliantų kalnų, kad vėl viskas tęstųsi, tęstųsi.

Motina kviečia pietauti, bet aš žiūriu pro langą ir sakau:

– Netrukdyki man! Ar nematai, kad aš skaitau?

Ji supyksta ir išeina garsiai trinktelėdama durimis.

Vaikas

Iš kur ateina poetas?

„Iš namų. Iš talento. Iš – būti vaiku. Visi poetai yra kaip vaikai. Kažkas yra pasakęs, kad „žmoguje gyvena vaikas, kuris visad yra teisus“. Dažniausiai girdi ne savo, o šio vaiko balsą; kovoji ne dėl savo laikinų reikmių, bet dėl šio vaiko teisingo žodžio, kuris atsiskleidžia mene“, – sako moldavų poetas Grigorė Vieru.

Tą patį pažodžiui atkartoja ir Paulis Gauguinas: „Kur link mes einame? Kas mes esame? Kasdienybė. Iš kur mes atėjome? Šaltinis. Vaikas. Bendras gyvenimas.“

Toks pat kategoriškas ir nepalenkiamas buvo Paulis Éluard’as: „Poetai turi būti vaikai, net jeigu jie yra pražilę ir kamuojami organų sklerozės.“

Axelis Munthė jau visiškai neabejoja: „Tu visada būsi vaikas, tu niekada nepasensi, tu niekada nemirsi.“

Iš tiesų tai didelis talentas, tai gamtos suteikta didelė išmintis, nes vaikai niekada nepasensta ir niekada savęs neišduoda. Kiekviena diena jiems prasideda kaip visiškai nauja, išaušta kaip pirmapradė ir nepakartojama. Tada kiekvieno debesies pakraštys esti paauksuotas, zylės gerklėje skamba šimtai sidabrinių varpelių, verdama košė (trys pirštai vandens, trys pirštai druskos, trys pirštai miltų), dar tas rasos lašelis, kuris saulėtą rytą spindi kaip auksas, tinkąs vaistams nuo visų ligų.

Poezija yra amžina, nes ji visada prasideda iš naujo. Iš nieko. Ji nepriklausoma nuo bibliotekose sukauptų foliantų, nuo džokondų ir gernikų paveikslų galerijose, nuo protingiausių filosofų, nuo ledinio šulinio vandens vasaros vidurdienį, nuo gracingo stirnos bėgimo pieva, nuo mėnulio tako jūros užtakyje.

Pati poezija yra vaikas – visada atviromis akimis, į jas pažvelgęs gali išvysti tolimiausių žvaigždžių šviesą ir slėpingiausius Visatos procesų kontūrus.

Poezija neatsako nė į vieną klausimą ir niekada nesistengia ką nors paaiškinti, nes tokiu atveju ji per mirksnį sustingtų ir virstų pelenais, nebeliktų to, kas buvo tikrovėje. Tai visad amžinas klausimas, amžinas klausimo džiaugsmas ir begalinis proto smalsumas.

Jeigu norite, poezija yra religija. Tiksliau sakant, šis tik vaiko sielai būdingas gėlių ir paukščių religingumas, apie kurį aistringai kalbėjo Aleksandras Grinas „Raudonose burėse“ ir Rayus Bradbury „Pienių vyne“.

Ar tu gali kaip Asol prisiekti broliams Grimmams, Ezopui ir Andersenui?

Ak, kas dabar! Pasakos, pasakos…

„Dabar vaikai nebežaidžia, o mokosi. Jie tik mokosi, mokosi ir niekada nepradės gyventi“, – atsidūsta Aleksandras Grinas.

O ar tada poezija savo esme nėra lošimas ir žaidimas, pagaliau, ar ji netampa net didinga mūsų įvairuojančio ir nepakartojamo gyvenimo misterija? Ar ji nėra veržlus, niekieno nenustelbtas ir nė su kuo nesusietas, tiesiog neapskaičiuotas sielos pliūpsnis, kai toli už jo lieka matematinės formulės ir teoremos, poetikos teorijų knygos, kai vaizduotei ir įkvėpimui atsiveria milžiniškų galimybių akiračiai, žinoma, žodžiui, vaizdui – tam, ką mes kasdienybėje vadiname poezija?

Rumunų poetas Tudoras Arghezi labai raiškiai paaiškino, kad ir žaidimai turi savo vidinę, mums nežinomą mistiką ir slėpiningą vienuolišką gyvenimą, savo dramą. Ir jis pats iki žilagalvės senatvės išsaugojo švarią ir nesuterštą vaiko sielą, suskubo išgerti tamsos gurkšnį, kad visa būtis skrietų šimtmečiais, t. y. kad žiemos speige viskas žydėtų, lapotų, o mirties išdeginta dykra brandintų vaisius.

Pavyzdžiui, Čechovas mėgo sėdėti ant suolelio ir kepure gaudyti saulės zuikučius. Vítězslavas Nezvalas visą gyvenimą sudarinėjo horoskopus. Lorca su draugais įnikdavo į keistą kalambūrą – anaglifų kūrimą. Babelis slėpėsi nuo visų – ne todėl, kad bijojo žmonių, o todėl, kad mėgo slėpynes. Griego mėgstamiausia veikla buvo saulės spindulių remiksas, kuriam nebaisūs nei debesys, nei rūkas; jis saulės spindulius, paverstus į garsus, dosniai dovanodavo kiekvienam, aplankiusiam jį rudenį.

Negalima šių teiginių išversti klaidingai kaip apgailėtiną vaiko protą arba marazmą. Patikslinsime, kalba ne apie vaikišką naivumą, o, sakysime, apie vieversio, ramunės ir vasaros lietaus naivumą. Apie tokį itin reikšmingą ir menui esminį, būtiną rimties ritmo suvokimą. Apie juodvarnio širdies gabalėlį, į pieną įlašintą juodvarnio kraujo lašą arba ant kaklo pakabintą vilko dantį. Apie keistas briedžių ir šiaurinių elnių akis, kurios atrodo visad žvelgiančios tiesiai, nesvarbu, iš kurios pusės mes žiūrėtume. Apie nepaprastą kauko galią užuosti vaiką, ir, kaip žinome, tik vaikai jį gali išvysti.

Pagaliau – kalba apie galią matyti, girdėti, jausti (užuosti) poeziją, kuri kuo arčiau mūsų, tuo sunkiau pastebima ir regima.

Vaikystė – ši šagrenės oda, talismanas, leidžiąs savininkui išpildyti bet kurį norą, be to, ji turi galią nesusilpnėti ir nedingti. Todėl jauno žmogaus siela „Tūkstančio ir vienos nakties pasakose“ yra pati brangiausia.

Pavyzdžiui, Kanados eskimai tiki, kad mirusiojo siela persikelia į vaikus ir juose būna tol, kol paties vaiko siela sustiprėja, todėl tėvai niekada nebaudžia vaikų, nes mano, kad juose yra arba senelio, arba prosenelio dvasia.

Taip pat ugningai savo vaikus myli rumunai. Jeigu namuose yra vienas vaikas, jį vadina unicelul (vienintelis vaikas), jeigu du, juos vadina ochii capului (galvos akys), o jeigu kuris nors miršta, tėvai raudodami sako, kad jį pamylėjo Dievas (l-a îndrăgit Dumnezeu).

Senovės romėnų panteone buvo ištisa plejada vadinamųjų „akimirkos dievybių“, susietų su vaikų kultu. Pirmojo vaiko riksmo globėjas buvo dievas Vaticanus, artikuliuotos kalbos mokė Fabulinus, Farinus ir Locutius, valgyti ir gerti – deivės Educa ir Potina. Kai vaikas pradeda vaikščioti, Abeona už parankės išsiveda jį iš namų, o Adeona parveda namop. Ossipago prižiūri vaiko fizinį vystymąsi, sustiprina kaulus, Statanus ištiesina liemenį, o deivė Carna padeda auginti raumenis. Interduca kasdien veda į mokyklą, o Domiduca parveda namo.

Senovėje kalbėjo: namai be vaiko, šuns arba katino – namai be meilės ir džiaugsmo.

Kaskart, kai Jis pasirodo mums su durklu makštyje, užkištu už diržo, ir trumpu kardu prie šono, odine liemene ant kupros, kurioje ginklai įspaudę gilias rieves, mes iš nuostabos sulaikome kvėpavimą ir pagarbiai nulenkiame galvas.

Jis mus nugalės, kaip daugelį jau nugalėjo, nes Jis yra stipresnis už bet kokį posakį, dėsningumą šiurpinantį giliamintiškumą bei ciniškai pasitikinčią, sukrečiančią realybę.

Jis ištars tik vieną žodį „Borram!“ – ir nendrė pavirs žirgu, su kuriuo nušuoliuos penkių šimtų mylių per minutę greičiu.

 Juodraščio juodraštis

Poezijos knygos gali suklaidinti daugelį. Išskyrus leidybinio pobūdžio „broką“, t. y. įvairiausias spaudos klaidas ir kitus akiai skausmingus, nemalonius krislus.

Prakaito kvapo neužuosi. Beviltiška ieškoti eilutės, kuri būtų prisisunkusi rašytojo širdies kraujo, jo sūrių ašarų, būtų nuospauduota ir raukšlėta.

„Kūryboje paslapčių nebūna, – prisipažįsta Hemingwayus. – Būna tik nežmoniškas darbas. Tai ir yra kūrybos paslaptis.“

Lidija Seifulina bando apeliuoti į skaitytojų sąžinę sakydama, kad „literatūra yra sveikatai kenksmingas cechas“. Kai kaskart skaitau Dantę arba Šekspyrą, aš kaip su vandens pačiūžomis čiuožiu nuo tercinos link tercinos, nuo soneto link soneto, ir ši išorinė nepriekaištinga elegancija, tobulas kilmingumas ir žaismingas poetinis plastiškumas mane taip sujaudina ir užvaldo, jog net nedrįstu pagalvoti, kad kiekviena eilutė yra savitas „Šeiloko svaras“, išplėštas iš kūrėjo gyvo kūno, kančių ratas, sunešioti ispaniški batai keliaujant link „tikėjimo tikrovės“, t. y. poezijos…

Gal todėl taip dažnai išgirstame panieką: kas čia tokio ypatinga… brūkštelėjai plunksna ir viskas… jokių pastangų, jokios ypatingos kančios…

Jeigu visa tai sugretintume (tikiu, kad skaitytojas nesupyks ant manęs arba bent stengsis suprasti mano kategoriškumą), tada poeto gyvenimas pasirodytų kur kas įtemptesnis ir turtingesnis už eilinio žmogaus gyvenimą. Jis kur kas negailestingesnis, todėl ir trumpesnis. Vaizdingai kalbant, tai nuolatinis ir nenuobodus kopimas į kalną; visiems aišku, kad dviejų trijų kilometrų kopimas į kalną stačiais, kampuotais uolų skardžiais prilygsta dvidešimties trisdešimties kilometrų kelionei lygumos keliu.

Net fiziniu požiūriu poeto darbas reikalauja milžiniškos raumenų energijos ir prakaito. Kasdieninio, sąmoningo nuovargio. Joks stebuklas, jei poetas, kalbant sporto terminologija, „palūžta“, greitai praranda savo formą ir prieš startą sudega. Taip, taip! Tas, dar nieko neparašęs, ne mažiau talentingas ir gal talentingesnis už kažkurį kitą, nepakeldamas perkrovos ir iki galo neapskaičiavęs savo galimybių, neištveria ilgo, sudėtingo bėgimo per kliūtis ir yra priverstas pasitraukti į nuošalę, užleisti kelią kitiems.

Daugelis pradėjo anksti ir įspūdingai. Pavyzdžiui, septyniolikmetis Rimbaud jau buvo viską parašęs, tapo Rimbaud ir poezijoje numirė, nors gyveno gana ilgai. Rumunų poetas dvidešimtmetis Nicolae Labișas pateko po tramvajumi, palikęs tiek daug kokybiškų eilėraščių, kiek vidutinis poetas sukuria per visą savo gyvenimą. Šiuo atveju lemtinga nelaimė nutraukė jo poezijos kelią, bet niekur nėra pasakyta, kad tas lemtingas įvykis kartais neateina laiku. Dažnai po ryškios pradžios eina vienodas ir nuobodus tęsinys.

Rečiau, bet yra poetų, kurie pradeda vėlai – antroje gyvenimo pusėje. Prisiminkime kad ir Rainį, kuris savo pirmą rinkinį paskelbė būdamas trisdešimt septynerių. Prie jo galima priskirti ir rumunų poetą Tudorą Arghezi. Jis pirmą eilėraštį paskelbė būdamas šešiolikmetis, bet po to ilgam laikui „išėjo“ iš poezijos, nors ir intensyviai rašė, ir tiktai 1927 metais, sulaukęs keturiasdešimt septynerių, išleido pirmąją knygą „Tikrieji žodžiai“. Reto aukšto profesionalumo ir reiklumo pavyzdys. Bet dar fantastiškesnis yra „antrasis“ Tudoro Arghezi debiutas gyvenimo pabaigoje – aštuoniasdešimtmetis vos ne kasmet leido vieną po kito poezijos rinkinius, liudijančius nepaprastą dvasinį intensyvumą ir būties pojūčių svaigumą; kas žino, gal šie žiloje senatvėje parašyti Arghezi eilėraščiai yra patys geriausi…

Labai retai – pirštais gali suskaičiuoti tuos, kurie visą gyvenimą nugyveno harmoningai ir kūrybingai su savimi, gamta ir visuomene, nė akimirkos netapo apsunkinančia ir gėdinga našta nei sau, nei kitiems poetams, nei savo poezijos skaitytojams, nei pačiai poezijai. Sakykime, Homeras, Goethė, Levas Tolstojus.

Tačiau ne vien amžius svarbiausia. „Dešimties metų, dvidešimties metų, šimto metų menininkas yra visada menininkas, – tvirtino Paulis Gauguinas. – Iš pradžių mažas, po to didesnis, vėliau visiškai didelis.“ Panaši ir kita mintis: „Rafaelis, Mikelandželas, da Vinci ir dar daugelis kitų jau piešė motinų įsčiose.“

Bet iki to vadinamojo išėjimo į žodį, spalvą, garsą, iki to kliedesingojo, beprotiškojo savęs laukia neįsivaizduojamas titaniškas Sizifo darbas. Darbas, darbas ir dar kartą darbas. Šimtai tūkstančių eskizų ir apmatų, subraukytų penklinių, marmuro ir granito atskalų, juodraščių.

Tegul jūsų neklaidina gražus Rilkės stotas, kai jis, prisėdęs prie balto popieriaus lapo, kaligrafiškai, be jokių pataisymų ir braukymų vienu atodūsiu užrašo Orfėjo sonetą! Iki šios išraiškos akimirkos – šios kūniškiausios sielos akimirkos – praėjo šimtai ir tūkstančiai metų juodo, nešvaraus ir net grasaus darbo.

Ar vienas eilėraštis, viena eilutė, vienas žodis nėra pakankamai didelis atlygis?

Vertė Arvydas Valionis

I

Romanas „Pasakojimas apie du miestus“ (A Tale of Two Cities, 1859) gimė savotišku chaoso ir taikos susipynimo laikotarpiu, kai Senasis žemynas kurį laiką jau džiaugėsi sustabdęs nepaliaujamų karų virtinę, o jo gyventojai taikstėsi su įvairiomis transformacijomis ir pokyčiais, kurių negalėjo sustabdyti. Į šį traukinį pateko ir tie besidomintieji praeitimi, kurie XIX a. pirmoje pusėje gavo progą kurti istorijos discipliną¹. Tada istorija dar nebuvo laikoma pozityvistiniu mokslu, apie ją kalbėta įvairiai, dalis istoriją matė kaip moksliškumo ir meno sąjungą – istorikas turėjo mokėti žvelgti į praeitį moksliškai, tačiau skaitytojui ją pateikti menine forma. Vis dėlto tokios idėjos nesuvešėjo, nes XIX a. viduryje įsigalėjo daug dėmesio sulaukęs Auguste’o Comte’o pozityvizmas, tad visi tokių laisvos minties mokslininkų kaip Jules’is Michelet mokymų metodai buvo atmesti². Visu šiuo laiku istorija buvo ne tik mokslininkų romantikų objektas, bet ir rašytojų romantikų, – visų pirma anglų literatūros atstovų, pradedant Walteriu Scottu, – mokykla. Kai istorijos disciplina suartėjo su pozityvizmu ir istorikams reikėjo nusisukti nuo romantinio vaizdavimo bei pasitempus kiek atsakingiau žiūrėti į praeities faktų pateikimą, literatūros pasaulyje taip pat iškilo nauja banga ir atnešė kur kas visapusiškesnį požiūrį į istoriją³. Kartu su ta banga į literatūrą atėjo ir Charlesas Dickensas, savo istoriniuose romanuose praeities naratyvą naudojęs jau kitokiems, galima sakyti, kilnesniems tikslams, nei iki tol darė Scottas.

Dickensas mokėsi iš įvairiausių kūrėjų ir istorikų, tačiau pagrindiniai jo mokytojai buvo istorinio romano pradininkas Walteris Scottas ir škotų istorikas, romantikas Thomas Carlyle’is. Paradoksalu, kad abu jo įkvėpėjai buvo susipriešinę, labiau Carlyle’io iniciatyva – šis tapo bene pagrindiniu Scotto kūrybos kritiku. Carlyle’is Scottą ypač peikė dėl nerimtumo, siekio linksminti liaudį, o ne ją šviesti. Jo akimis, Scottas nieko vertingo nesukūrė, nevertino praeities įvykių svarbos ir potencialo šiandienai⁴. Carlyle’is manė, kad istoriko tikslas yra dabarties žmogų įkvėpti ir motyvuoti, pasiremiant praeitimi. Visai galimas daiktas, kad tokia jo pozicija privertė ir patį Dickensą surimtėti, kur kas atsakingiau pažvelgti į kūrybai pasitelkiamą istorinį lauką. Kita vertus, Dickensas ir jo amžininkai priklausė jau kitokiai, vėlesnei Viktorijos epochos rašytojų grupei. Naujieji kūrėjai į praeitį nebežvelgė taip nostalgiškai kaip Scottas, jie veikiau mėgino praeities įvykius įprasminti, prakalbinti juos dabarčiai. Tad „Pasakojimas apie du miestus“ yra iš tokių prozos kūrinių, kuriuo autorius siekia atmerkti akis savo dabarties visuomenei – tuometinei Anglijai. Pasitelkęs praeities įvykių, o konkrečiau – Didžiosios Prancūzijos revoliucijos pavyzdį, Dickensas siekė pakeisti savojo meto šalies poziciją, kėlusią grėsmę jai pačiai.

Norėčiau dar stabtelti prie Carlyle’io kritikos Scotto atžvilgiu. Svarbu paminėti, kad Carlyle’is, nors atstovaujantis romantizmo epochai, vis dėlto buvo istorikas, o štai Scottas – rašytojas. Toks jųdviejų susidūrimas, mano akimis, galėtų iliustruoti tą amžiną istorijos ir literatūros sąlytį, nuo kurio istorikai taip įnirtingai, bet nesėkmingai norėjo pabėgti. Istorija buvo ir liko lyg literatūra, dokumentinis pasakojimas, pasak Dominicko LaCapros⁵, išlaikęs konkretų – kronikos – tipą. Literatūra savo ruožtu taip pat priartėjo prie istorijos, išleisdama į pasaulį atskirą – istorinio romano – žanrą. Šių dviejų jungiamųjų elementų pakanka, kad vienos srities atstovai ypač jautriai reaguotų į kitos srities atstovų sukurtą rezultatą. Deja, jautresniais vis dėlto laikyčiau istorikus. Istorinis objektas ir tai, kas jį tiesiogiai įkūnija, istorikui yra viskas – pamatinis jo įrankis, į kurį privaloma žvelgti su ypatinga pagarba, nes be šio instrumento apskritai neegzistuotų istorijos disciplina. Literatūroje objektu tampa autoriaus pasirinktas vertybinis laukas, perteiktas konkrečia tema, siužetu, veikėjais ar bet kuo kitu, o pati literatūra yra tik meninė forma, kurioje telpa dar daugiau subformų – žanrų. Tad rašytojui tikrai nėra taip svarbu, kaip istorikas žaidžia su pasirinkta rašymo forma; priešingai nei istorikams, kuriems ypač svarbu, kaip istorinio romano kūrėjas naudojasi istoriniu lauku. Dėl tos pačios priežasties XIX a. Carlyle’is pažėrė nemažai kritikos Scottui, dėl to dar ir šiandien dažnam tradicinio požiūrio istorikui piktoka dėl Mariaus Ivaškevičiaus romano „Žali“.

Tačiau grįžus prie esmės – sunku paneigti faktą, kad istoriniai romanai daro nemažą įtaką istorinei savivokai, todėl norėčiau traktuoti Dickenso „Pasakojimą apie du miestus“ kaip veikalą, dariusį didelį poveikį to meto istoriniam laukui, o konkrečiau – diskusijoms apie Prancūzijos revoliucijos platesnę reikšmę ir jos padarinius. Būtent Prancūzijos tema tuo metu, apie XIX a. vidurį, ypač suklestėjo anglų ir pačių prancūzų istoriografijoje⁶, tad turint omenyje šį veikalą ir kitus amžininkų darbus darosi akivaizdu, jog tokia tendencija padarė poveikį ir rašytojų pasirinkimams. Nors ir prasilenkdamas su objektyvumu ar preciziškumu (o tai rašytojui yra leidžiama ir atleistina), Dickensas ypač pagarbiai žvelgė į minėtą istorinį lauką. Į jo naratyvą įtraukti istoriniai įvykiai ir bendras to laiko istorinis peizažas yra visiškai tikslūs, nors to, mano supratimu, tikrai nereikalaujama iš menininko, o yra daugiau jo asmeninio apsisprendimo reikalas.

II

Dickenso romano naratyvas yra mišrus. Jame pinasi fikcija ir faktais paremtas istorinis pasakojimas. Žemesniame naratyvo sluoksnyje vyrauja fikcija – veikėjų vardai, pašnekesiai, asmeniniai gyvenimo įvykiai yra Dickenso vaizduotės kūriniai. Tačiau aukštesnis naratyvo sluoksnis – minėtasis istorinis laukas, stambaus masto politiniai įvykiai, visuomenėje vykstantys socialiniai procesai – yra paremtas istoriniais faktais ir liudijimais. Dickensas fikcija užpildo istorinio pasakojimo ertmes. Jis suteikia praėjusiems įvykiams individo patyrimą, taip priartindamas istorinį naratyvą prie asmeninio supratimo lygmens. Jam nereikia tikrovės vaizduoti preciziškai, nes rašo skaitytojui, kuris jau gana išsamiai susipažinęs su tuometine situacija. Jo tikslas visai kitoks – perduoti žinią. Tad norėdamas iš tiesų skaitytoją įtikinti jis ima kurti savo idėjai palankų vaizdinį, atsispirdamas nuo to, ką jo skaitytojas jau žino.

Jeigu reikėtų sutalpinti Dickenso esminę ištarmę į vieną sakinį, tai jis skambėtų maždaug taip: Anglija turi daryti viską, kad jos neištiktų toks pats likimas, koks ištiko kaimynę Prancūziją. Dekonstruodami šį teiginį galime išskirti dvi pamatines mintis, kurias sau į galvą buvo įsikalęs ir pats autorius: 1) Prancūzijos revoliucija buvo ne kas kita, kaip neišvengiamas reiškinys; 2) Anglijai būtini pokyčiai, kad išvengtų tokios visa griaunančios revoliucijos.

Romantizmo reakcinės krypties atstovai laikėsi nuomonės, kad Prancūzijos revoliucija buvo klaida, jie idealizavo senąją tvarką ir priešinosi pokyčiams. Būta nemažai teorijų, kuriose dominavo religinis naratyvas ir kaltųjų paieškos. Pavyzdžiui, Charles’is Maurrasas kaltais laikė šveicarus, tokius kaip Jonas Kalvinas (atnešęs reformatų idėjas); Rousseau kalbėjo apie respubliką⁷; de Maistre’as kreivai žiūrėjo į Apšvietos epochą ir kaltino krikščionybės iškeitimą į racionalumą⁸. Nors Dickensas buvo krikščioniškų pažiūrų (tai labai ryškiai matoma jo kūryboje), jo požiūrį pavadinčiau kur kas brandesniu. Daryčiau prielaidą, kad tam įtakos turėjo jo ne itin glaudus ryšys su Prancūzija ir katalikiška jos praeitimi, nes Anglija, nors ir patyrusi įvairiausių tragedijų religijos atžvilgiu, neturėjo tokių krikščioniškų šaknų kaip Prancūzija. Be to, istorikas Carlyle’is laikytinas priešingos – pažangiosios – krypties, teigusios, jog revoliucija buvo neišvengiama⁹, atstovu, tad ir jo sekėją Dickensą tai, matyt, įtikino. Dickensas jokios nostalgijos praeičiai nejautė, jo įžvelgtos revoliucijos priežastys buvo ekonominės, politinės ir galų gale dorovinės, dėl jų jis kaltino senąją aristokratiją.

Romano protagonisto Čarlzo Darnėjaus lūpomis kalba ir pats Dickensas (ne veltui sutampa ne tik inicialai, bet ir vardas), tad, sekdami šio veikėjo požiūrio kaitą, įvairias vidines transformacijas, galime atsekti ir autoriaus nuostatas. Ne paslaptis, kad Dickensas buvo reformatorius, ypač žinomas dėl savo kovos su socialine neteisybe, tad Čarlzas Darnėjus tampa šių minčių įkūnytoju knygos naratyviniame lauke – jis mėgina keisti aristokratijos supratimą, pats atsisakydamas savo turtų. Knygos pirmojoje pusėje nuolat vaizduojamas užguitos valstietijos gyvenimas, jų kančia ir skurdas, pabrėžiamos už minimalius prasižengimus aristokratų jiems taikomos žvėriškos bausmės. Dickensas piešia ne tik trečiojo luomo kasdienybę, bet ir aristokrato, kaip abejingo, žiauraus asmens, kuriam visai neįdomu, kas dedasi toliau jo nosies, portretą. Ne veltui Bastilijos šturmas buvo visa ko pradžia. Ne veltui ir Dickensas pradeda savo istoriją nuo daktaro Maneto, 18 metų kalėjusio Bastilijoje. Šio personažo likimu autorius perteikia prancūzų tautos užguitį – Manetas vaizduojamas kaip daug kentėjęs žmogus, su kuriuo buvo pasielgta nepagrįstai žiauriai. Kalėjime jam aptemo protas, o psichika visiškai pakriko. Daktaro likimas, galima sakyti, yra prancūzų liaudies, o dar tiksliau – didikų santykio su savo tauta atspindys. O Bastilija buvo šito santykio materialus simbolis, kurio, idant neliktų paties santykio, pirmiausia turėjo taip pat nelikti.

Tačiau po Bastilijos šturmo autorius nusveria svarstykles priešingon pusėn – daugiausia kritikos strėlių sulaukia jau nebe aristokratija. Dabar kritikos epicentre atsiduria minia. Kaip ir Carlyle’iui¹⁰, Dickensui atrodo, jog minia yra visiškai nekontroliuojama stichinė jėga. Carlyle’is net yra teigęs, kad Prancūzijos revoliucija buvo išsigimęs reiškinys, neturintis savo herojų ir sklidinas daugybės įvairiausių asamblėjų¹¹. Dickensas vaizduoja tą patį chaosą – jis mėgina parodyti, kad minia elgiasi brutaliai, nežmoniškai, žiauriai. Knygoje ji yra nenuspėjama, vieną akimirką galinti krykštauti, o jau kitą pjauti priešininkams gerkles.

Po tokio autoriaus perėjimo iš vienos barikadų pusės į kitą savaime kyla klausimas: o kurią pusę galėtume pateisinti labiau? Prieš revoliuciją dominavę aristokratai buvo lygiai tokie patys antžmogiai, nejaučiantys empatijos ir pagarbos žemesnio sluoksnio atstovams. Jeigu reikėtų palyginti ikirevoliucinę ir revoliucinę Prancūziją, iš pažiūros sunku būtų rasti skirtumų. Nors vieną pagrindinį skirtumą galbūt ir įžvelgčiau – senoji aristokratija buvo arogantiška ir antipatiška, o tai lėmė žvėrišką elgesį su žemesniaisiais; giljotinos atsiradimas natūraliai yra sietinas su tuometine liaudimi ir jos būdu, tačiau toks jos elgesys turi visai kitokias priežastis – aristokratų arogancija augo kartu su jų asmeniniais turtais ir privilegijomis, o liaudies žvėriškumas vešėjo kartu su aristokratijos priespauda. Kitaip sakant, liaudis nebūtinai norėjo būti žvėriška, tačiau, mano supratimu, ji buvo priversta tokia būti. Dickensas knygoje nepalaiko nei vienos, nei kitos pusės, jis veikiau yra linkęs ieškoti vidurio tarp dviejų polių – pirma, pabrėždamas būtinumą aristokratijai pasikeisti, antra, įspėdamas apie liaudies inertiškumą, galintį atsisukti prieš jos engėjus.

Nors iš pažiūros atrodo, kad autorius priešpriešina minią ir aristokratiją, vis dėlto jo pasakojime galima užčiuopti ir trečią dalyvį, besinaudojantį minios inertiškumu. Tas trečias dalyvis yra kiek blankesnis, tiesą pasakius, autorius jo tiesiogiai neaptaria. Panašų reiškinį galime aptikti ir istoriografijoje – dažnai kalbant apie Prancūzijos revoliuciją piešiamas vaizdas, jog pagrindinės veikiančiosios jėgos buvo užguitos visuomenės apačios ir privilegijuota senoji aristokratija. Tačiau ne valstietija puolė kurti Prancūzijos respubliką – naujuosius įstatymus ėmė leisti buržuazija, siekusi panaikinti feodalinius ekonominės veiklos ribojimus ir įgyti politinių teisių. Panašiai ir romane – skaitydamas paviršinį teksto lygmenį tikrai nesuprasi, jog viską kuruoja ir liaudimi disponuoja buržuazija, tačiau žinodamas imi pastebėti tai liudijančias tam tikras siužetines linijas.

Akivaizdu, kad Dickenso požiūris į revoliuciją buvo subjektyvus, jis nesistengė pateikti kelių požiūrių, o veikiau mėgino įbrukti savo mąstyseną, kuriai įtaką darė jau ne kartą minėtas Carlyle’is. Nedrįsčiau kritikuoti autoriaus pasirinkimo, bet vis dėlto pritarčiau Karlo Popperio minčiai¹², kad bandymai pabėgti nuo savo požiūrio niekada nebūna sėkmingi, o virsta savęs apgaudinėjimu, nes nesąmoningas vertinimas vis tiek išlieka. Tačiau darkart reiktų pabrėžti, jog „Pasakojimas apie du miestus“ yra istorinis romanas, ne akademinis istorijos veikalas, apie kurį kalba Popperis, tad subjektyvumas tokiu atveju yra dar labiau pateisinamas.

III

Revoliucijai įsismarkavus Prancūzijoje, anglai ėmė baimintis, kad šioji nepersimestų į jų salą. Anglija prisidėjo prie visų antiprancūziškų koalicijų, ėmėsi visų priemonių tai bangai sustabdyti. Pradžioje minėjau, jog „Pasakojimas apie du miestus“ gimė transformacijų laikotarpiu – šie pokyčiai, nors iki galo ir neįvykę, neaplenkė ir Vestminsterio rūmų. XIX a. 3–4 deš. didesnę reikšmę įgyja profesinės sąjungos, čartistų judėjimo pradininkės¹³. Šiandien čartistų iškelti šeši reformų punktai atrodo savaime suprantamas dalykas, prigijęs daugumoje brandžių valstybių, tačiau tada jie sulaukė nemažai kritikos ir netgi pradžioje buvo atmesti. Dickensas buvo vienas iš kritikų (galbūt dėl to, kad Carlyle’is prisidėjo prie bene aršiausių čartistų oponentų)¹⁴. Jis apskritai nepritarė tokiam reiškiniui kaip revoliucija, jam tai buvo ne kurianti, o žlugdanti jėga. Kai pasirodė „Pasakojimas apie du miestus“, čartistai jau buvo primiršti, tačiau turint omenyje romane gvildenamą temą, galima suprasti, jog problemos, kurias akcentavo judėjimas, niekur nedingo. Anglijos ydos dar badė akis, rašytojas nenorėjo, kad jo gimtoji šalis sulauktų tokio paties likimo kaip ir kaimynė. Dickensas gal net baiminosi dar vieno čartistų išėjimo į politinę areną. Čartistai buvo savotiškas įspėjimas, privertęs valdžios atstovus sureaguoti, tačiau tai buvo labiau staigi reakcija, nulemta būtinybės apmalšinti esamą situaciją, o ne kilusi iš sąmoningo pokyčių svarbos supratimo.

Dickenso kūrinyje savotišku tuometės Anglijos simboliu tampa Telsono bankas – senamadiška įstaiga, bijanti bent kiek keistis, kad tik neprarastų respektabilumo. Drįsčiau daryti išvadą, kad Dickensas savo žinią siuntė ne visai visuomenei, o veikiau senosios kartos atstovams, senajai Anglijai, kuri privalėjo pati kažką daryti ir neleisti įsisiautėti revoliuciniam chaosui. Galima sakyti, Dickensas realizavo Cicerono historia magistra vitae, pasirinkęs kalbėti apie prieš daugiau kaip pusę amžiaus įvykusią ir jau istorija tapusią revoliuciją. Šiandien jau žinome, kad Didžioji Britanija išvengė tokios revoliucijos. Sunku pasverti, kokią įtaką tam turėjo humanitarinės disciplinos ir susirūpinę jų atstovai, tačiau akivaizdu, kad didžiausios Dickenso baimės neišsipildė.

Johnas Maxwellas Coetzee (g. 1940) – Pietų Afrikos Respublikos rašytojas (šiuo metu gyvenantis Australijoje), keliolikos romanų autorius, Nobelio literatūros premijos laureatas, pirmasis rašytojas, „Man Booker“ premija apdovanotas du kartus.

„Jaunystė“ (2002) – vienas iš trijų beletrizuotų autobiografinių J. M. Coetzee romanų, parašytų trečiuoju asmeniu (kiti du: „Vaikystė: iš gyvenimo provincijoje“ (Boyhood: Scenes from Provincial Life, 1997) ir „Vasara“ (Summertime, 2009).

Romano herojus, kaip ir autorius, vardu Džonas. Keiptauno universitete baigęs matematikos studijas 1962 m. jis persikrausto gyventi į Londoną sekdamas mėgstamų poetų pėdomis, svajodamas patirti tai, ką patyrė jie, susiformuoti, subręsti kaip poetas ir praleidžia čia trejus metus dirbdamas programuotoju. Tuo pat metu tęsia studijas Keiptauno universitete in absentia – laisvu nuo darbo metu rašydamas magistro darbą apie anglų rašytojo, kritiko, redaktoriaus Fordo Madoxo Fordo (1873–1939) kūrybą. Coetzee šiame prisiminimų romane nuosekliai fiksuoja atsivėrusią bedugnę tarp savo – ir savo herojaus – lūkesčių bei rūškanos Londono tikrovės, taip pat – kaip pamažu iš poeto ima formuotis prozininkas. Siūlome susipažinti su „Jaunystės“ 7 skyriumi.

Trečia valanda, šeštadienio popietė. Jis išbuvo skaitykloje nuo pat jos atidarymo skaitydamas Fordo „Poną Kliunkį Pliumpį“, romaną, parašytą taip smulkmeniškai, kad jam tenka grumtis su snauduliu.

Netrukus skaitykla užsidarys likusiai dienos daliai, visas didysis muziejus užsidarys. Sekmadieniais skaitykla nedirba; nuo dabar iki kito šeštadienio skaitymui teks viena valanda, šen ten nugvelbta vakarais. Ar turėtų likti poste iki pat uždarymo, nors ir plėšomas žiovulio? Kokia apskritai šito sumanymo prasmė? Kokia kompiuterių programuotojui nauda, jei kompiuterių programavimas bus jo gyvenimas, turėti anglų literatūros magistro laipsnį? Ir kur tie nepripažinti šedevrai, kuriuos jis ketino atskleisti? „Ponas Kliunkis Pliumpis“ tikrai nėra vienas jų. Jis su trenksmu užverčia knygą, susideda daiktus.

Lauke dienos šviesa jau blėsta. Raselo Didžiąja gatve jis kėblina į Totnamo Rūmų kelią, o tada į pietus link Čaringo Kryžkelės. Šaligatvio spūstyje – daugiausia jauni žmonės. Tiksliau kalbant, jis jų bendraamžis, tačiau toks nesijaučia. Jaučiasi senstelėjęs, per anksti senstelėjęs: vienas tų bekraujų, plačiakakčių, išsekusių mokslininkų, kurių oda pleiskanoja nuo menkiausio prisilietimo. Gilumoje jis tebėra vaikas, nesuvokiantis savo vietos pasaulyje, išsigandęs, neryžtingas. Ką jis veikia šiame milžiniškame, šaltame mieste, kur vien tik tam, kad išgyventum, reikia visą laiką tvirtai laikytis stengiantis nenukristi?

Knygynas Čaringo Kryžkelės kelyje būna atidarytas iki šeštos. Iki šeštos jis turi kur nueiti. Po to įsimaišys į šeštadieninę naktinių linksmybių ieškotojų minią. Kurį laiką plauks pasroviui, apsimesdamas taip pat ieškąs linksmybių, dėdamasis, kad taip pat turi kažkur nukakti, su kažkuo susitikti; tačiau galiausiai jam teks pasiduoti ir grįžti traukiniu atgal į Arkos kelio stotį bei į savo kambario vienatvę.

„Foyles“ – knygynas, apie kurį gandas siekia net tolimąjį Keiptauną, – pasirodo esąs vienas nusivylimas. Puikavimasis, kad „Foyles“ turi kiekvieną išleistą knygą, akivaizdžiai melas, o be to, padėjėjai, daugelis jaunesni už jį patį, nežino, kur rasti leidinius. Jam mielesnis „Dillons“, kad ir kaip atsitiktinai surikiuotos knygos jo lentynose. Jis stengiasi kartą per savaitę ten užsukti, pažiūrėti, kas naujo.

Tarp žurnalų, pakliuvusių jam „Dillons“ po ranka, yra „Afrikos komunistas“. Apie „Afrikos komunistą“ jam teko girdėti, tačiau lig šiol nebuvo jo matęs, nes Pietų Afrikoje jis uždraustas. Kai kurie straipsnių autoriai, jo nuostabai, pasirodo besą jo bendraamžiai iš Keiptauno – to paties universiteto studentai, iš tų, kur visą dieną miegodavo ir vakarais eidavo į vakarėlius, prisigerdavo, veltėdžiavo tėvų sąskaita, neišlaikydavo egzaminų ir užtruko penkerius metus užbaigti trejų metų studijas. Nepaisant to, štai jie rašo autoritetingai skambančius straipsnius apie migruojančios darbo jėgos ekonomiką arba sukilimus Transkėjaus užkampiuose. Kaip per visus tuos šokius, girtavimus ir lėbavimus jie rado laiko išsiaiškinti visus šiuos dalykus?

Labiausiai į „Dillons“ jis užsuka, šiaip ar taip, dėl poezijos žurnalų. Ten, už priekinių durų, ant grindų atsainiai sukrauta jų stirta: „Ambit“, „Agenda“ ir „Pawn“. Giliaspaude kopijavimo mašina atspausdintos skrajutės iš atokių vietovių, tokių kaip Kilis; neįprasti pasenusių apžvalgų iš Amerikos kiekiai. Jis nusiperka visų po vieną ir parsineša tą krūvą į savo kambarį, ten atidžiai tyrinėja, bandydamas suprasti, kas ką rašo, kur jis pritaptų, jei ir pats pamėgintų publikuotis.

Britų žurnaluose vyrauja apmaudžiai kuklūs trumpi eilėraščiai apie kasdienes mintis ir patirtis, eilėraščiai, kurie nebūtų privertę kilstelėti antakio ir prieš pusšimtį metų. Kas nutiko poetų čia, Britanijoje, ambicijoms? Ar jie dar nesuvirškino naujienų, kad Edvardas Tomas, kaip ir jo pasaulis, seniai išnyko? Ar jie dar nepasimokė iš Paundo ir Elioto, ką jau kalbėti apie Bodlerą ir Rembo, iš graikų epigramų poetų, kinų?

Bet galbūt jis smerkia britus pernelyg skubotai. Galbūt skaito ne tuos žurnalus; galbūt esama kitų, labiau rizikuoti linkusių leidinių, kurie aplenkia „Dillons“. O galbūt esama kūrybiškų sielų, taip pesimistiškai nusiteikusių vyraujančios nuotaikos atžvilgiu, kad nesivargina siųsti tokiam knygynui kaip „Dillons“ žurnalų, kuriuose jie publikuojasi. „Botthege Oscure“, pavyzdžiui: kur „Botthege Oscure“ nusipirkti? Jei tokios šviesuolių grupės egzistuoja, kaip jis apie juos kada nors sužinos, kaip jis kada nors į juos prasibraus?

Kalbant apie jo paties rašymą, jis viliasi, jei tektų rytoj mirti, palikti pluoštą eilėraščių, kurie, suredaguoti kokio nesavanaudžio kalbininko ir nuosavomis lėšomis išleisti kuklia dvylikalape brošiūra, verstų žmones linguoti galvas murmant panosėje: „Koks perspektyvus! Kokia netektis!“ Tokia jo viltis. Tiesa, šiaip ar taip, ta, kad jo rašomi eilėraščiai darosi ne tik trumpesni ir trumpesni, bet – jis neišvengiamai tai jaučia – ir mažiau prasmingi. Atrodo, jis daugiau nebeturi savyje to, kas vertė jį kurti tokią poeziją, kokią rašė būdamas septyniolikos ar aštuoniolikos metų, kartais kelių puslapių ilgumo gabalus, padrikus, vietomis dramblotus, bet, nepaisant nieko, kupinus naujumo. Tie eilėraščiai, bent dauguma jų, atsirado iš skausmingos įsimylėjimo patirties, taip pat ir iš skaitomų knygų srauto. Dabar, po ketverių metų, jis vis dar kenčia, bet jo kančia tapo nuolatinė, netgi lėtinė, kaip nesibaigiantis galvos skausmas. Jo rašomi eilėraščiai – ironiški, trumpi kūriniai, menki visomis prasmėmis. Kad ir koks būtų jų lyrinis subjektas, tai vis jis pats – nerandantis išeities, vienišas, apgailėtinas – jų centre; vis dėlto – to negali nepastebėti – šiems naujiems eilėraščiams stinga energijos ar bent aistros gilintis į savo sielos aklavietę rimtai.

Iš tikrųjų jis visą laiką jaučiasi išsekęs. Prie pilko stalo dideliame IBM biure jam užeina žiovulio priepuoliai, kuriuos sunku nuslėpti; Britų muziejuje žodžiai plūduriuoja prieš akis. Jis tenori padėti galvą ant rankų ir miegoti.

Visgi nedrįsta prisipažinti, kad jo gyvenimui čia, Londone, stinga plano, prasmės. Prieš šimtmetį poetai kvaišinosi opijumi bei alkoholiu tam, kad galėtų nuo beprotybės bedugnės krašto pateikti savo regėjimų patirčių ataskaitas. Tokiomis priemonėmis jie pasivertė ateities aiškiaregiais, pranašais. Opijus ir alkoholis – ne jam, jis pernelyg baiminasi dėl jų poveikio sveikatai. Tačiau išsekimas ir kančia ar negali paveikti taip pat? Ar gyvenimas ant psichologinio išsekimo ribos prastesnis už gyvenimą ant beprotybės ribos? Kodėl didesnė auka, didesnis asmenybės sunaikinimas pasislėpti palėpės kambaryje kairiajame upės krante, už kurį nesumokėjai nuomos, ar slankioti iš kavinės į kavinę, apžėlus barzda, nesiprausus, dvokiant, kaulyti, kad draugai nupirktų išgerti, nei vilkėti juodą kostiumą ir dirbti sielą naikinantį darbą biure, pasmerkiant save mirtinai vienatvei arba seksui be aistros? Be abejo, absentas ir nudriskę rūbai dabar jau išėję iš mados. Ir kodėl, šiaip ar taip, herojiška nusukinėti nuomą nuo šeimininko?

T. S. Eliotas dirbo banke. Volisas Stivensas ir Francas Kafka dirbo draudimo bendrovėse. Eliotas, Stivensas ir Kafka kiekvienas savotiškai kentėjo ne mažiau nei Po ar Rembo. Nėra nieko negarbingo pasirinkime sekti Elioto, Stivenso ir Kafkos pėdomis. Jis renkasi dėvėti juodą kostiumą, taip kaip dėvėjo jie, dėvėti jį lyg degančius marškinius, nieko neišnaudoti, nieko nemulkinti, sumokėti savo kainą. Romantizmo laikotarpiu menininkų kraustymasis iš proto buvo ekstravagantiško masto. Beprotybė liejosi iš jų šūsnimis eilių kliedesių arba dažų taškelių gausa. Tas laikotarpis baigėsi: jo paties beprotybė, jei jam lemta beprotybę kęsti, bus kitokia – tyli, diskretiška. Jis sėdės kampe, įsitempęs ir gunktelėjęs, kaip vyras su mantija Diurerio oforte, kantriai laukdamas, kol jo laikas pragare baigsis. O kai baigsis, jis bus tuo stipresnis, nes jį ištvėrė.

Tokį pasakojimą sau dėsto sulaukęs geresnių dienų. Kitomis dienomis, blogomis, jis svarsto, ar monotoniški jausmai, kaip jo, apskritai gali įkvėpti didingą poeziją. Muzikinis akstinas jame, kadaise stiprus, jau nunyko. Ar dabar pamažu praranda ir poetinį akstiną? Ar nuo poezijos persikels prie prozos? Ar tai slaptoji prozos paskirtis: antroji pagal gerumą išeitis, susimovusių kūrybinių sielų užuovėja?

Vienintelis eilėraštis, per pastaruosius metus jo parašytas ir jam patinkantis, – vos penkių eilučių ilgumo.

Uolinių omarų žvejų žmonos

Įprato nubusti vienui vienos,

Jų vyrai šimtmečius žvejojo auštant;

Nė vienos jų miegas nėra toks neramus kaip mano.

Jei išėjai, tai eik pas portugalų uolinių omarų žvejus.

„Portugalų uolinių omarų žvejai“: jis paslapčia džiaugiasi, kad rado, kaip įterpti tokią kasdienišką frazę į eilėraštį, net jei pats eilėraštis, įdėmiau panagrinėjus, atrodo vis mažiau prasmingas. Jis turi sukaupęs žodžių ir posakių sąrašą, kasdieniškų arba mažai žinomų, kurį saugo laukdamas, kol galės rasti jiems namus. „Aistrus“, pavyzdžiui: ateis diena, kai jis įkurdins „aistrų“ epigramoje, o šios slaptoji atsiradimo istorija bus kaip tik tokia, kad ji buvo sukurta lyg apvalkalas tam vieninteliam žodžiui, lyg segė kad būna įsodu vienam brangakmeniui. Eilėraštis greičiausiai būtų apie meilę arba neviltį ir visas spindėtų dėl vieno maloniai skambančio žodžio, dėl kurio reikšmės jis nevisiškai tikras.

Ar epigramų pakaks poetinei karjerai susikurti? Formos atžvilgiu epigramai nėra ką prikišti. Jausmų pasaulis gali tilpti vienoje eilutėje, tai ne kartą įrodė graikai. Tik jo epigramos ne visada pasiekia graikišką talpumą. Pernelyg dažnai joms stinga jausmo, pernelyg dažnai jos tiesiog knyginės.

„Poezija – tai ne jausmų išlaisvinimas, bet išsilaisvinimas iš jausmų“, – teigia Eliotas. Jo žodžius jis persirašė į savo dienoraštį. „Poezija – tai ne asmenybės išraiška, bet išsivadavimas iš asmenybės.“ Tada Eliotas karčiai priduria paaiškinimą: „Tačiau tik tie, kurie turi asmenybę bei jausmus, supranta, kodėl norisi išsivaduoti iš šių dalykų.“

Jis siaubingai baiminasi tiesiog išlieti jausmą ant popieriaus lapo. Šiam ėmus lietis, jis nežinotų, kaip jį sustabdyti. Tai būtų panašu į arterijos pažeidimą, o paskui stebėjimą, kaip gyvybė blėsta kartu su plūstančiu krauju. Proza, laimei, jausmų nereikalauja – reikia tai paminėti. Proza – lyg lygus, ramus vandens paviršius, kurį laisvalaikiu galima smaigstyti, kuriant jo paviršiuje įvairius raštus.

Vieną savaitgalį jis paskiria išmėginti prozą pirmą kartą. Istorija, kuri bandymo metu atsiranda, – jei ją galima pavadinti istorija, – tikro siužeto neturi. Visa, kas svarbiausia, vyksta pasakotojo – neįvardinto jauno vyro, pernelyg panašaus į jį patį, – galvoje, jis nusiveda neįvardintą merginą į nuošalų paplūdimį ir stebi, kaip ji plaukioja. Dėl kai kurių nežymių jos veiksmų, nesąmoningų gestų jį staiga persmelkia įsitikinimas ją buvus jam neištikimą; negana to, jis suvokia, jog ji perprato jį supratus, tačiau jai vis vien. Tai viskas. Taip kūrinys baigiasi. Tiek jo susumavus.

Užrašęs šį pasakojimą, jis neįsivaizduoja, ką su juo daryti. Nejaučia poreikio kam nors parodyti, išskyrus neįvardintos merginos pirmtakę. Bet jis prarado ryšį su ja, be to, ji vis vien savęs neatpažintų, jai reikėtų paaiškinti.

Pasakojimo vieta – Pietų Afrika. Jam neramu dėl to, kad teberašo apie Pietų Afriką. Verčiau jau paliktų pietų afrikietišką save praeityje, kaip praeityje paliko pačią Pietų Afriką. Pietų Afrika buvo prasta pradžia, kliuvinys. Niekuo nepasižyminti, kaimiška šeima, niekam tikusi mokykla, afrikanų kalba: iš kiekvienos šių sudedamųjų dalių sąlygojamų sunkumų jis daugiau ar mažiau išsivadavo. Jis plačiajame pasaulyje, pats užsidirba sau pragyvenimui ir verčiasi visai neblogai; ar bent jau nesusimauna, ne akivaizdžiai. Jam nereikia sau Pietų Afrikos priminti. Jei potvynio banga, atplūdusi nuo Atlanto vandenyno, rytoj nušluotų pietinį Afrikos žemyno smaigalį, jis neišspaustų nė vienos ašaros. Jis būtų vienas iš išsigelbėjusių.

Nors jo parašytas pasakojimas menkas (dėl to nėra jokių abejonių), bet nėra prastas. Šiaip ar taip, išspausdinti jį prasmės jis nemato. Anglai jo nesupras. Tam, kad įsivaizduotų pasakojimo paplūdimį, jie pasitelks angliško paplūdimio vaizdinį – keletą bangelių pliuškenamų akmenukų. Jie neregės akinančios smėlio erdvės uolėto skardžio papėdėje, daužomos bangų mūšos, žuvėdroms ir kormoranams, besirungiantiems su vėju, klykiant virš galvų.

Taip pat paaiškėja kitų aspektų, kuriais proza skiriasi nuo poezijos. Poezijoje veiksmas gali vykti visur ir niekur: nesvarbu, ar vienišos žvejų žmonos gyvena Kalk Bėjuje ar Portugalijoje, ar Meine. Proza, kita vertus, įkyriai reikalauja tikslios aplinkos.

Jis dar nepakankamai gerai pažįsta Angliją, kad apie Angliją rašytų prozą. Netgi abejoja, ar pavyktų aprašyti jam pažįstamas Londono vietas, Londoną, pilną minių, slenkančių į darbą, šalčio bei lietaus, ankštų butų su langais be užuolaidų ir keturiasdešimties vatų lemputėmis. Jei jis ir pamėgintų, tai, ką pavaizduotų, niekuo nesiskirtų, nujaučia jis, nuo bet kurio kito viengungio tarnautojo Londono. Galbūt jis ir turi savo Londono viziją, tačiau ničnieko savito toje vizijoje nėra. Jei joje ir būtų tam tikros įtampos, tai tik dėl to, kad ji ribota, o ribota dėl to, kad neturi sąsajų su tuo, kas už jos ribų. Jis Londono neįsisavino. Jei čia ir vyksta koks įsisavinimas, tai Londonas įsisavina jį.

Iš: J. M. Coetzee. Youth. London: Vintage, 2003

Vertė Valda Urbelytė

Senovės ir helenistinis Egiptas

Senovės Egipte raštininkai priklausė privilegijuotajai žynių kastos klasei. Atleisti nuo mokesčių ir sunkaus fizinio darbo, jie užsiėmė protine veikla: perrašinėjo knygų tekstus ir įrenginėjo bibliotekas, tvarkė valstybinę dokumentaciją ir mokesčių apskaitą, surašinėjo gyventojus, dalyvavo pasiuntinybių misijose. Jų darbas laikytas garbingu ir prestižiniu.

Raštininko įrankių rinkinį sudarė rašymui skirtas nendrės kotelis skeltu galu – kalamas, taisymo grandiklis, medinis ar kaulinis penalas-dėklas rašymo reikmenims laikyti ir dirželiu prie jo pririštas maišelis su milteliais tušui gaminti. Graikiškas senovės egiptiečių raštvedžių pavadinimas – harpedonaptai („tempiantieji virvelę“) – prilygino juos žemės matininkams ir, aišku, nurodė techninę darbo specifiką. Didžiulis perrašinėtojų korpusas dirbo Aleksandrijos bibliotekoje. Faraono Ptolemajo III įsakymu ši buvo komplektuojama neįprastu būdu – į Aleksandrijos uostą įplaukę laivai visas atsiplukdytas knygas privalėjo atiduoti ir mainais atgaudavo tik jų kopijas. Originalai atsidurdavo bibliotekos saugykloje.

Knygų perrašinėtojai senovės Graikijoje ir Romoje

Antikos laikais tekstų kopijavimu daugiausia užsiimdavo vergai. Romoje juos vadino librarijais. Gaminti ranka perrašytas knygas jiems padėdavo klijuotojai (glutinatores), kurie ritinėlių galus poliruodavo pemza, tvirtindavo juos prie apvalių lazdelių (umbilica), darė ritinių dėklus. Atleistiniai librarijai dažnai patys atsidarydavo knygų dirbtuves – skriptoriumus (lot. scriptor – perrašinėtojas, raštininkas), kur drauge galėjo ritiniais prekiauti.

Rankraštinių knygų gamyba klestėjo, kiekvienam leidėjui ar bibliotekos savininkui triūsė ištisos librarijų pajėgos. Sunkiai lenkdami nugaras jie tvarkingai liejo eilutę po eilutės rašalu, pagamintu iš gumiarabiko ir vabzdžių ar mineralų miltelių, sumaišytų su kiaušinio baltymu. Reta graikų ir romėnų rašalo rūšis buvo išgaunama iš sepijos, „rašalinės žuvies“.

Perrašinėtojai ne tik rengė knygas, bet ir tarnavo valstybės veikėjų sekretoriais, buvo paklausūs recitacijose – viešuosiuose literatūros skaitymuose: ten užrašinėjo prakalbas, o paskui pagal užsakymą jas daugino.

Dar helenizmo laikotarpiu susiformavo tokia knygų gamybos tvarka: autorius pats ar savo vadovaujamų perrašinėtojų rankomis parengdavo teksto originalą – archetipą (kiti pavadinimai – autografas, idiografas, protografas), o tada būdavo daromos jo kopijos – antigrafai, arba apografai. Originalo taisymo procesas, graikiškai vadintas diorthosis (artimiausias lotyniškas atitikmuo – recensio), atitiko šiuolaikinę redagavimo ir leidybos sampratą.

Su knygų perrašinėtojais buvo elgiamasi griežtai. Skubiems ir stambiems užsakymams atlikti juos uždarydavo dirbtuvėse su nedaug maisto ir vandens. Už klaidas ir savivalę galėjo nukirsti nykštį ir smilių, perpjauti sausgysles.

Vis dėlto antikiniai skriptoriumai laikomi vos ne pirmosiomis darbą normavusiomis įstaigomis. Plačios ritinių paraštės buvo naudojamos eilutėms skaičiuoti, taikant stichometrinę sistemą. Kas 50-oji ar šimtoji eilutė būdavo numeruojamos, jų suma lemdavo perrašinėtojo atlygį. Siekiant paspartinti komercinės apimties užsakymus kopijuota diktuojant. Apie darbo produktyvumą galima spręsti iš Marcialio epigramos, kurioje užsimenama, jog perrašinėtojas išleidžiąs 93 epigramas per valandą.

Antikos skriptoriumuose formavosi ir tekstų atgaminimo taisyklės – pavyzdžiui, tikslaus originalo ir kopijos eilučių ir puslapių skaičiaus sutapimas. Kolofone – rankraščio pabaigos tekste – galima rasti dėkingumo ir susižavėjimo etiketo formulių, susijusių su darbo užbaiga. „Lygiai kaip džiaugiasi jūreivis, grįžęs į uostą, tokį pat džiaugsmą patiria ir perrašinėtojas, matydamas savo darbą užbaigtą.“

Librarijai brangino savo darbą, pasitaiko, kad kolofonuose jie prašo neteisti dėl galimų klaidų. Aulo Gelijaus „Atikos naktyse“ esama iliustratyvios Fabijaus Piktoro „Analų“ pirkimo scenos romėniškame knygyne: „Kažin koks gramatikas, iš pačių garsiausiųjų, pareiškė knygoje aptikęs vieną klaidą. Librarijus savo ruožtu buvo gatavas lažintis iš bet kokios sumos, kad knygoje nerasi nė vienos klaidos, net supainiotos raidės.“

Nepaisant profesinio pavydo ir darbo kodifikavimo, kartais apografus taip siaubingai iškraipydavo, kad būdavo neįmanoma pažinti originalų. Su pirminiais šaltiniais elgtasi labai laisvai, o pradingę fragmentai būdavo atkuriami vadovaujantis ne tiek tikslumo, kiek paklausumo tarp skaitytojų principais. Pasiturintys piliečiai, pavyzdžiui, Ciceronas, namuose laikė savo skriptoriumus ir asmeniškai prižiūrėjo perrašinėtojus.

Viduramžių skriptoriai

Plintant krikščionybei, knygų perrašinėjimo amatas plėtojasi dviem kryptimis – religine ir pasaulietine. Vieni kopijavimo specialistai dirbo vienuolynuose, kiti aptarnavo universitetus.

Vienuolynų skriptoriumai drauge buvo ir knygų dirbtuvės, ir knygų saugyklos. Čia praktikuotas šventasis rašymas – tobulai sustyguotas, pertraukiamas tik maldai, išreiškiančiai skriptoriaus teisumą ir dievobaimingumą. Knygų perrašinėjimas buvo ypatingas kartūzų vienuolių ordino religinis įžadas, tarnavimo Dievui būdas. Kartūzų abato Gigo statutas skelbė: „Kiekviena mūsų perrašyta knyga – tai naujas tiesos pagarsinimas, ir nurašinėjame jas su atpildo viltimi visiems, kurie per jas bus suturėti nuo paklydimo ar sustiprinti tiesoje.“

Kristus vaistininkas šaiposi iš Adomo ir Ievos, išrašydamas ne tą rytinės tabletės receptą. Apie 1537. Nacionalinė Prancūzijos biblioteka

Vienuoliai skriptoriai plušo prie piupitrų – stalo stovų, kuriuos, vienu metu kopijuojant du rankraščius, buvo galima pakreipti į bet kurią pusę. Darbas vyko lėtai: vieno manuskripto parengimas galėjo užtrukti ir kelis mėnesius; perrašinėtojas per dieną nukopijuodavo apie keturis in folio lapus [keturis knygos puslapius]. Pagrindinis darbo įrankis – žąsies plunksna, nudrožiama pagal reikiamo rašto tipą. Pagal raidžių jungimo būdą – vadinamąjį ductus, priklausiusį nuo plunksnos smailumo, – šiuolaikiniai specialistai nustato, kuris iš perrašinėtojų buvo kairiarankis.

Atsiradus specializacijai procesas paspartėjo: kaligrafai perrašinėjo pagrindinį tekstą, rubrikatoriai – inicialų meistrai – išvedžiodavo ir ornamentuodavo didžiąsias raides, miniatiūrininkai piešė paveikslėlius, iliuminatoriai spalvino ornamentus. Plačiausio užmojo tekstų sutvarkymo ir redagavimo darbas atliktas vadovaujant Karoliui Didžiajam, kuris užsakė kruopščiai patikrintus pirminių Evangelijos šaltinių nuorašus – dabar jie vadinami autentiškaisiais Karolingų manuskriptais.

Erškėčiuotas plunksnos kelias

Perrašyto teksto gale skriptoriai neretai palikdavo į šį panašių autografų: „Kunigą Gugoną savo maldose atminkite, kad Kristaus garbei šį kodeksą užrašė.“ Žinoma ir juokaujamųjų įrašų: „Gražuolė geriausias apdovanojimas šiam rašytojui bus“; „Atlyginkite raštininkui geru vynu“; „Išleiskite rašėją paulioti!“

Darbo sunkumas atsispindi marginalijose rankraščių paraštėse. „Jūs nežinote, ką reiškia rašyti. Tai labai varginantis darbas, jis kenkia nugarai, apniaukia regėjimą, susuka skrandį ir rietus. Melskis tad, brolau, skaitantis šią knygą, melskis už vargšą Raulį, Dievo tarną, kurs visą šį veikalą nurašė rankomis savo…“

Pasitaikydavo, kad erškėčiuotas plunksnos kelias įgaudavo išpažinties ar asmeninio perrašinėtojo dienoraščio formą – štai, pavyzdžiui, 1374 metų įrašai, „Heksamerone“ palikti Pskovo popo Savos. „Nueiti į vakarines… Išsimaudyti. O, šventasis Mikalojau, susimildamas, prašalinki tuos šašus… Viešpatie, padėki, prajukink, mieguistumas netikęs, visoj eilėj susimaišiau… Ta ranka mano nelaboji. Ir taip tu nemoki rašyti ir tu ne rašytojas…“

Knygų perrašinėjimo istorijoje išlikę daug legendų su ženklų ir stebuklų aprašymais. Vienoje iš garsiausių pasakojama apie vienuolį, kuris pažeidinėjo regulą, tačiau buvo „atsidavęs rašymo žygdarbiui“ ir perrašė milžiniškos apimties rankraštį. Po mirties „Aukščiausiojo Sūdžios tribunole“ velniai įnirtingai pliekę vienuolio sielą, bet angelai jo nuodėmėms priešpriešinę perrašytąją knygą ir suskaičiavę joje esančias raides. Galiausiai paaiškėjo, kad raidžių viena daugiau nei nuodėmių, ir Sūdžia grąžino sielą į kūną, suteikdamas vienuoliui galimybę išpirkti nuodėmes. Plačiai žinomas ir padavimas apie vienuolį Marianą Škotą. Esą darbo metu užgesus lempelei puslapį apšviesdavę imdavę švytėti kairės jo rankos pirštai.

Korporacijų era

XII amžiuje pagarbią vienuolynų skriptoriumų tylą keičia miesto dirbtuvių šurmulys. Vienuolynų perrašinėtojus „pagal įžadą“ išstūmė raštininkai amatininkai. Knygų perrašinėjimas kaip pasišventimas išgyvena saulėlydį, užtat pagreitį įgauna srautinė gamyba. Nuo XIII amžiaus pabaigos jau ir vienuolynuose darbuojasi sutartiniu pagrindu samdomi raštininkai – scriptores conducti.

Pasaulietiniai kopijuotojai būrėsi į profesionalius susivienijimus bei korporacijas ir visų pirma aptarnaudavo universitetus. Prie Sorbonos susiformavo didelė Prisiekusiųjų universiteto knygų perrašinėtojų korporacija, vienijusi knygų kopijuotojus ir knygų prekeivius. 1404 metais oficialiai įsteigta Londono perrašinėtojų ir knygų pardavėjų gildija.

Pasibaigus maždaug septynerius metus trukusiam mokymui, kopijavimo specialistas turėdavo sukurti pavyzdinį tekstą ir pateikti jį meistrui vertinti. Deramų darbų autoriai pelnydavo nepriklausomų perrašinėtojų vardą ir teisę atsidaryti savo dirbtuves. Universitetų skriptoriumų vadovai buvo vadinami stacionarijais arba (po senovei) librarijais. Jie būdavo atsakingi už manuskriptų saugojimą, savalaikį jų grąžinimą po kopijavimo, taip pat rinko mokesčius už naudojimąsi jais. Patvirtintų originalų, vadintų „egzemplioriais“, ir atskirų neįrištų knygų dalių – „pecijų“ išdavimas už mokestį universitetuose buvo naujas dalykas.

Didžiųjų miestų gyventojai naudojosi raštininkų įmonėlėmis, kuriose taikyti jau manufaktūriniai, srautinės gamybos metodai, siūlytos tiek kopijavimo paslaugos, tiek jau parengtos knygos įvairiausiomis temomis – nuo kulinarinių vadovų iki aštraus siužeto romanų. Klientas rinkdavosi kaligrafinį stilių, įrišimo tipą, iliustracijas.

[...]

gorky.media

Vertė A. P.

Šiais metais minimas žymiojo prancūzų literatūros klasiko Gustaveʼo Flaubertʼo 200 metų jubiliejus. Rašytojas gimė 1821 m. gruodžio 12 d. Normandijos mieste Ruane, mirė 1880 m. gegužės 8 d. Kruasė kaimelyje šalia Ruano (šiuo metu jis jau tapęs šio miesto dalimi), kur gyveno ir rašė po nebaigtų dėl ligos teisės studijų Paryžiuje. Flaubertʼas laikomas prancūzų realistinės prozos pradininku ir etalonu, neretai – apskritai modernistinės epikos pionieriumi pasaulyje. Apie šio išskirtinio stilisto gyvenimą ir kūrybą rimtas studijas ar esė yra paskelbę tokie XX a. korifėjai kaip Michelis Foucault, Rolandʼas Barthesʼas, Pierreʼas Bourdieu, Jeanas-Paulis Sartreʼas, Vladimiras Nabokovas ar Mario Vargasas Llosa.

Čia siūlome susipažinti su škotų literatūros kritiko, rašytojo Stuarto Kelly knygos „Pražuvusių knygų knyga“ fragmentu – skyreliu (be pavadinimo), skirtu Flaubertʼo iki galo nerealizuotiems kūrybiniams sumanymams.

Jei kadainykštis Gustaveʼo Flaubertʼo noras prasmegti užmarštin būtų išsipildęs, labai mažai ką turėtume apie jį pasakyti. 1851 m. jam buvo trisdešimt, gyveno jis su vaidinga motina ir spintele, prigrūsta užrašų užrašėlių, rašliavos ir jaunystės kūrinių. Vienintelis rimtesnis ir atkaklesnis literatūrinis bandymas buvo perdėm romantizuota fantasmagorija „Šventojo Antano gundymas“ (La Tentation de Saint-Antoine), kūrinys, įkvėptas Bruegelio paveikslo, kurį prieš keletą metų buvo matęs Genujoje. Sielvartingas eilėraštis proza barokiškai driekėsi it vijoklis iš ankstesnės jo pastabos apie paveikslą: „Gulinti nuoga moteris, Meilė vienam kampe.“

Flaubertʼas perskaitė jį bičiuliui Louis Bouilhet, ir šio atsiliepimas buvo trumpas ir aiškus: „Manau, turėtumei jį sudeginti ir daugiau niekada nebeminėti.“ Flaubertʼas eilėraščio nesudegino.

Nusiminęs išvyko ir be ūpo bastėsi po Šiaurės Afriką, spoksojo į Sfingės miną ir bambą striptizo šokėjos, kurios rankas puošė Korano tatuiruotės. Atgal į Prancūziją parsiblaškė žinodamas turįs ko nors imtis, nors nežinodamas ko. Derėtų pradėti nuo to, ką siūlė Louis: „Nuo žemiško dalyko, kokio nutikimėlio iš buržua gyvenimo.“ Louis net pasufleravo siužetą – Delphine Delamare, vietinės svetimautojos, privestos iki savižudybės, „istorija“. Ši idėja akivaizdžiai buvo įleidusi šaknis į Gustaveʼo sąmonę: Džebel Abusiro viršūnėje viršum kunkuliuojančio Nilo jisai sušukęs: „Eureka! Pavadinsiu ją Ema Bovari!“

Bet grįžus į motinos namus sekėsi ne taip gerai. Pradžios Flaubertʼui visada ėjosi sunkiai; sumanymas užsimegzdavo greitai, bet plunksna išgimdyti jį popieriuje tekdavo per kraujus. Pilvotasis autorius drybsodavo išsikėtojęs savo krėsle bergždžių lapų pajuokai. Atsiduodavo žliumbimo ir masturbacijos priepuoliams. Rašymas jį pykino, tai lyg „išgert vandenyną ir visą jį išmyžt“, leidyba – siaubingas faux pas, „tarsi užpakalio rodymas“. Didžiausio įsikarščiavimo akimirkomis fantazuodavo, jog idealiausia – „būti palaidotam milžiniškam kape su visais niekada neskelbtais rankraščiais, lyg laukiniui su žirgu pašonėje“. Jei būtų pasirinkęs tokį kelią, visi Flaubertʼo veikalai būtų pražuvę kokiam nuošaliam kapo rūsy.

Galų gale po penkerių metų rašymo ir taisymo „Ponia Bovari“ 1856 m. [tęstine publikacija] pasirodė žurnale „La Revue de Paris“, iš pradžių reklamuota kaip vieno tokio mesjė G. Faubertʼo kūrinys*. Redaktorius, jaunystės laikų draugas Maximeʼas Du Campʼas, buvo išsireikalavęs papildomų teksto kupiūrų. Nepaisant to, publikuota versija vis tiek buvo išmarginta santūriais brūkšneliais, lengvai sudirginamas akis saugančiais nuo gatvinių žodžių. Šie praleidimai tapo daiktiniais įrodymais už kūrinį galiausiai iškeltoje byloje [„dėl viešosios ir religinės moralės įžeidimo“] – gudriai autorių gynęs advokatas Sénardʼas tvirtino, esą atsakingai sudėti brūkšniai įaistrino tik nešvankėlius kaltintojus, akivaizdžiai žinančius kur kas nepadoresnių žodžių už brūkšniais pridengtuosius.

Skandalas smarkiai išaugino [1857 m. dviem tomais išleistos] knygos pardavimą. Sunkiasvoris atsiskyrėlis, karštas de Sadeʼo gerbėjas pradėjo karjerą, kuri nuves jį net iki svetingų priėmimų imperatoriškosios šeimos namuose. Po „Ponios Bovari“ ėjo kartaginiška orgija „Salambo“ (1862), „moralinė… mano kartos istorija“; „Jausmų ugdymas“ (1867), kurį, paslaugiojo Du Campʼo nuomone, iš tikrųjų derėjo pavadinti „Vidutinybėmis“; tris kartus taisytas „Šventojo Antano gundymas“ (1874) ir vėlyvieji žėrintieji „Trys apsakymai“ (1877). Ne itin stambus palikimas vadinusiojo save begemotu. Tačiau būta ir kitų raštų, suplanuotų romanų, nutrauktų projektų, nebaigtų epų…

Flaubertʼas rašė nuo vaikystės. Buvo nuspalvinęs iliustruotąjį „Don Kichoto“ leidimą. Reikalaudavo, kad auklė užrašinėtų, ką diktuojąs. Dar besimokant mokykloje šeimos draugai surinko ir įrišo jo jaunatviškų kūrinių tomelį – jį sudarė komedija „Šykštuolis“, elegija apie vietinį šunį ir vaikiškas šelmiškas traktatas „Įstabus žymiojo vidurių užkietėjimo išaiškinimas“. Studijuodamas mokytojui rašė, kad dirbąs prie trijų istorijų, begalė laiko iki „Trijų apsakymų“ pasirodymo. Tuo metu, kai Flaubertʼą supurtė košmariška Bruegelio paveikslo vizija, jis rengė savos Don Žuano versijos apmatus.

Flaubertʼas liūdnai garsėjo savo rankraščių kaupimu, negalėjimu išmesti nė menkiausios rašaluotos skiautelės. Žinome, kad 1871 m., Prūsijos kariuomenei žygiuojant per Prancūziją, apdairusis Flaubertʼas savo sode užkasė dėžę, pilną laiškų, o gal ir – kas žino? – kitokių raštų. Ar joje nebūta ir ketintos rašyti satyros apie socializmą arba juodraštinio Harel-Bey, romano apie tų laikų Rytus, kuriuose europiečiams išsigimstant arabai tobulėja? Praėjus metams po mirties rašytojo namas Kruasė buvo nugriautas. Toji dėžė, kiek žinoma, taip ir liko po žeme. Vieno biografo spėjimu, neatrastasis Flaubertʼo raštų lobis greičiausiai vis dar guli po išsiplėtusio Ruano dokų rajono betonu.

Dar apmaudžiau tai, kad rašytojas kaupė išsamius užrašus romanui apie Antrosios Prancūzijos imperijos [1852–1870 m.] visuomenę, kurios aukščiausieji sluoksniai jį taip širdingai priėmė. Kūrinys buvo apmestas po politinės 1870–1871 m. suirutės, o išlikusios pastabos atskleidžia iškreiptą retrospektyvaus žvilgsnio perspektyvą: ant degraduojančio Paryžiaus užbrėžtas Babilono planas. Planuotasis veikalas būtų papildęs ne mažiau slogios nuotaikos „Jausmų ugdymą“, pasakojimas, kuris būtų demaskavęs „didįjį melą, kuriuo gyvenome“, romanas, knibždėte knibždantis „apgaulingos armijos, apgaulingos politikos, apgaulingos literatūros, apgaulingos garbės ir netgi apgaulingų kekšių“. Beasmenė „Ponios Bovari“ psichologija pranašavo modernizmą, o ar neparašytasis, iliuzijų ir apsigavimų kupinas romanas apie Antrąją Prancūzijos imperiją būtų skelbęs tai, kas dėjosi vėliau? Iš kito veikalo, be abejo, šito ir būtų reikalauta.

Romanas „Buvaras ir Pekiušė“ atėmė didžiąją Flaubertʼui likusio gyvenimo dalį: karčiai saldi, enciklopedinė, galiausiai nebaigta ir potencialiai neįmanoma užbaigti knyga. Du tarnautojai, užsitikrinę padorias pajamas, nutaria revizuoti visą žmonijos žiniją. „Nuvalkiotų tiesų žodyne“ Flaubertʼas katalogavo pačių įvairiausių formų miesčioniškosios opinijos kvailybę. Knygoje „Buvaras ir Pekiušė“ triumfališkai šventė maniakišką potraukį stebėti pasaulį.

Du išgalvoti atviraširdžiai keistuoliai it apsėsti bando klasifikuoti ir sisteminti visatą – lygiai kaip XVIII a. filosofai. Tačiau kiekviename žingsnyje atsiskleidžia kaip komediantų pora, nesugebanti išmintimi besidedančių bobučių pasakų atskirti nuo patarlių perlų.

Pats Flaubert’as šį kūrinį nuolat mesdavo ir vėl pradėdavo iš naujo, o kaupdamas medžiagą perskaitė per 1,5 tūkst. knygų. Darbas, jo teigimu, prilygo „mėginimui sutalpinti vandenyną butelyje“. Ar donkichotiškos avantiūros būta nuo pat pradžių? Galbūt, nors Flaubertʼui būdinga kiekvieną naują sumanymą pradėti be saiko įsigąsdinus dėl pabaigos: kapanojimąsi pradiniuose „Jausmų ugdymo“ skyriuose jis niurzgaudamas lygino su pastanga „supilti į grafiną jūrą“. Užrašuose Flaubertʼas vaizdavosi tik vieną galimą „Buvaro ir Pekiušė“ finalą: ištyrę visas iki vienos žmonijos žinijos sritis, abu buvę raštininkai su džiaugsmu perkasi „registracijos žurnalą ir rašymo priemonių, trintukų, dervos etc.“, užsako pagaminti dvipusį rašomąjį stalą. Juodu vėl imasi tarnautojų darbo, atsikratę baisaus „troškimo reziumuoti“. Užuolankomis net bando sumokėti kompensaciją Melijai, jaunai moteriai, įpainiotai į nerealistiškas jų užmačias.

Flaubertʼas galėjo pareikšti: „Madame Bovary, c’est moi“**, bet niekada taip ir nesiėmė romano, kuris būtų nušvietęs tamsiąją jo paties gyvenimo paslaptį. „Spiralę“ (La Spirale) jis apibūdino kaip „didelį fantastinį, metafizinį, rėksmingą romaną“, teigiantį, jog „laimė slypi vaizduotėje“ – keista minčių samplaika: ar jis turėjo omenyje, kad tikroji laimė pasiekiama poetų romantikų stiliumi – tik per vaizduotę? Ar kad visa laimė tėra paprasčiausia fantazija? Nors pradinį postūmį romanui davė Dantės „Pragaro“ skaitymas 1852 m. ir Flaubertʼo santykių su įnoringa ir ne itin ištikima Louise Colet bangavimai, jo šaltinis sroveno giliau ir anksčiau pačiame autoriuje.

Dvidešimt kelerių keliaudamas namo su respektabilesniu broliu Achilleʼu, Flaubert’as patyrė nepaaiškinamą silpnumo priepuolį. Jį, rodės, sukėlė sudėtingas nejudančio tolimos užeigos žiburio ir švytruojančio artėjančios karietos žibinto žaismas. Tiedu šviesos taškai sukūrė neaiškią trianguliaciją su Flaubertʼo sąmone. Nutikimas sukėlė psichinę „dislokaciją“, sakytum, stengdamasis sutelkti dėmesį į formas, pasitemptum savotišką smegenų „raumenį“. Vaikystėje pasitaikydavo, kad Flaubertʼas „išplaukęs“ iškrisdavo iš pokalbių; čia buvo rimčiau: „auksinė ugnis“, „atsiminimų proveržis“, „geltonas debesis“, „tūkstantis fejerverkų“, „bengališkosios ugnys“. Susmukęs, putota burna, jis kažką vapėjo. Retrospektyviai žvelgiant, Flaubertʼą, ko gero, ištiko kažin kokia epilepsijos forma.

„Spiralė“ turėjo būti „romanas apie beprotybę, tiksliau, apie tai, kaip išprotėji“. Achilleʼas Cléophasʼas Flaubertʼas, romanisto tėvas, buvo Ruano ligoninės steigėjas, taigi jaunasis Gustave’as savo akimis matė skrodimų ir operacijų, trynėsi tarp silpnapročių ir bepročių. Jis, kaip niekas kitas, turėjo autentiškos mokslinės medžiagos grožiniam kūriniui apie ligą rašyti. Bet, kaip pats teigė, „tai yra tema, kuri mane gąsdina“.

„Spiralė“ liko užrakinta Flaubertʼo kūne, taip ir neapsireiškusi popieriaus lape. Ištvirkimas, beprotybė ir nuojauta, kad šie trūkumai ir defektai ne tik glūdi savasties branduolyje, bet ir yra išsikeroję visuomenėje, plačiai išvešėjusios traumos: Flaubertʼas nedrįso imtis tokio tyrimo. Kaip būtų pajėgęs? Kai jo paties autoriaus beasmeniškumo kultas reikalavo, kad autorius mylėtų, kovotų ir girtautų, nebūdamas meilužis, kareivis ar girtuoklis, – kaip šitaip suvaržytas kankinys būtų galėjęs nušviesti kančią? Neapkenčiamuose protarpiuose tarp kiekvieno užbaigto ir bauginančio kito veikalo pradėjimo ši idėja švysčiojo, erzino ir vis būdavo atidedama. „Turėsiu palaukti, kol tie patyrimai ganėtinai atitols“, – rašė jis. Tokia distancija niekada neatsirado.

Iš: Stuart Kelly. The Book Of Lost Books:

An Incomplete Guide To All The Books You’ll Never Read. Random House, 2005

Vertė Andrius Patiomkinas

Amerikiečių rašytojai, eseistei, redaktorei, literatūros dėstytojai Toni Morrison (1931–2019) šiemet būtų sukakę 90 metų. Istorinės ir šiuolaikinės tematikos romanuose Morrison vaizduoja Amerikos juodaodžių gyvenimą, rasinius konfliktus ir diskriminaciją, afroamerikiečių kultūrinės tapatybės paieškas. Į lietuvių kalbą yra išverstas garsiausias jos romanas „Mylima“ (1987, liet. 2000, vertė L. Vanagienė), taip pat – „Sula“ (1973, liet. 2009, vertė I. Rosenaitė).

Amerikiečių rašytoja, redaktorė Elissa Schappell autorę kalbino 1993 m. vasarą, taigi neilgai trukus iki Morrison paskelbimo Nobelio premijos laureate. Interviu (be pavadinimo) tais pačiais metais publikuotas žurnalo „The Paris Review“ rudens numeryje, garsiojoje rašytojų interviu serijoje „Literatūros menas“ (The Art of Fiction). Iš 134 numeriu pažymėto interviu čia atrinkti tie fragmentai (sudarantys tik apie penktadalį viso pokalbio), kurie galbūt savaip aktualūs pastaraisiais metais Jungtinėse Valstijose vykstančių juodaodžių socialinių ir politinių protestų kontekste.

[...]

– Užsiminėte apie leidimo rašyti gavimą. Kas jums jį suteikė?

– Niekas. Aš niekada nepasirašydavau sutarties, kol knyga nebūdavo baigta, nes nenorėjau, kad rašymas prilygtų namų darbui. Sutartis reiškė, jog kažkas knygos laukia, kad aš privalau ją parašyti, ir manęs gali apie tai klausinėti. Jie galėtų lįsti man į akis, o man tai nepatinka. Nepasirašydamas sutarties, aš tai darau, o jei noriu, kad pamatytumėte, leisiu jums tai pamatyti. Tai susiję su savigarba. Esu tikra, kad daugelį metų jūs girdėjote rašytojus, kuriančius laisvės iliuzijas, bet ką, kad turėtumėte iliuziją, kad visa tai yra mano ir aš tai galiu padaryti. Pamenu, kaip susipažindama su Eudora Welty pasakiau, jog niekas kitas, o tik ji tegalėjo parašyti tokias istorijas, turėdama omeny, kad daugelį knygų, mano nuomone, kas nors kada nors vis tiek būtų parašęs. Bet yra rašytojų, be kurių tam tikros istorijos niekada nebūtų sukurtos. Turiu omenyje ne temą ar pasakojimą, o tiesiog rašymo manierą – jų požiūris yra tikrai išskirtinis.

– Kas tie rašytojai?

– Tai kategorijai priskirtinas Hemingwayus, Flannery O’Connor, Faulkneris, Fitzgeraldas…

– Argi jūs nekritikavote, kaip šie autoriai vaizdavo juodaodžius?

– Ne! Kritikavau, aš? Aš iškėliau aikštėn, kaip baltieji rašytojai vaizduojasi juodaodžius, ir kai kurie jų šiuo požiūriu nuostabūs. Faulkneris nuostabus. Hemingwayus – kai kada pasirodo nekaip, kitur – puikiai.

– Kokiu būdu?

– Ne vaizduodamas juodaodžius veikėjus, bet pasitelkdamas juodaodžių estetiką, tarkim, anarchiją, seksualinį palaidumą, nukrypimus. Paskutinėje Hemingwayaus knygoje „Rojaus sodas“ (The Garden of Eden) pagrindinė veikėja vis stipriau „juodėja“. Proto netenkanti moteris savo vyrui sako norinti būti jo mažąja Afrikos karaliene. Romanas šitaip įkraunamas: jos baltut baltutėliai plaukai ir juodut juodutėlė oda… beveik kaip Man Rayaus fotografijoje. Markas Twainas apie rasinę ideologiją kalbėjo išraiškingiausiai, iškalbingiausiai ir labiausiai pamokomai, kiek tik yra tekę skaityti. Edgaras Allanas Poe – ne. Jam labai prie širdies baltųjų viršenybė ir plantatorių klasė, jis norėjo būti džentelmenas ir visam tam pritarė. Rasinės ideologijos Poe neginčijo ir nekritikavo. Amerikiečių literatūroje intriguoja tai, kaip rašytojai pasakodami savo istorijas kalba netiesiogiai, užuolankomis. Prisiminkite Pudd’nhead Wilson¹ ir visas tas rasės inversijas, kaip kartais jos neįmanoma identifikuoti, ar netikėto atradimo jaudulį.

Faulkneris visoje savo knygoje „Absalomai, Absalomai!“ fiksuoja rasės pėdsakus, bet tu jos nerandi. Niekas jos nemato, net juodaodis veikėjas. Savo studentams aš parengiau begalės laiko pareikalavusią paskaitą, skirtą susekti visus tuos užslaptintus, dalinius ar dezinformacinius momentus, kai rasiniai faktai ar užuominos tarsi išlenda, bet iki galo nepasirodo. Tiesiog norėjau juos sužymėti. Suregistravau jų pasirodymą, maskavimąsi ar pradingimą kiekviename puslapyje – tiksliau, kiekvienoje frazėje! Ir viską viską pristačiau auditorijai. Studentai užmigo! Bet, žvelgiant techniškai, aš buvau sužavėta. Ar žinote, kaip sunku tokio pobūdžio informaciją slėpti, bet drauge visą laiką užuominomis apie ją signalizuoti? O tada visa tai iškelti aikštėn, kad pasakytum, jog vis dėlto tai ne esminis dalykas? Techniniu atžvilgiu tai tiesiog stulbina. Kaip skaitytojas buvai priverstas vaikytis juodo kraujo lašelio, kuris reiškia viską ir nieko. Rasizmo beprotybė. Taigi, struktūra yra turinys. Ne tai, ką vienas ar kitas sako… o knygos struktūra, ir tu ieškai šito juodojo elemento, kurio niekur nerasi, tačiau kuris viską lemia. Niekas niekada nieko panašaus nedarė. Taigi, ką noriu pasakyti: kai kritiškai analizuoju, man nerūpi, ar Faulkneris rasistas, ar ne; asmeniškai man tai nerūpi, bet žavi, ką reiškia va šitaip rašyti.

– O juodaodžiai rašytojai… kaip jie rašo pasaulyje, kuriame yra veikiami santykio su vyraujančia baltųjų kultūra?

– Bandydami pertvarkyti kalbą, tiesiog ją išlaisvinti, ne gniaužti ar varžyti, bet atverti. Erzinti. Suplėšyti jos rasistinius tramdomuosius marškinius. Esu parašiusi apsakymą pavadinimu „Rečitatyvas“ (Recitatif) apie dvi mažas mergaites vaikų namuose – baltąją ir juodąją. Bet skaitytojas nežino, kuri iš jų kuri. Aš pasitelkiu klasinius, o ne rasinius kodus.

– Siekdama sukelti skaitytojo sumaištį?

– Na taip. Bet ir provokuoti bei apšviesti. Aš išdykavau. Kaip rašytojai man buvo įdomu prisiversti netingėti ir nesikliauti akivaizdžiais kodais. Vos parašiusi „juodaodė“… aš galiu tikėtis ar sukelti nuspėjamų reakcijų, o apėjusi tokį įvardijimą jau turiu kalbėti apie ją sudėtingiau – kaip apie asmenį.

– Kodėl nenorėtumėte sakyti: „Iš krautuvės išėjo juodaodė“?

– Na, tu gali, bet tada turi būti svarbu, kad ji juodaodė.

– O kaip „Neto Ternerio išpažintys“²?

– Na, čia mes turime labai aiškios savimonės personažą, sakantį, tarkim, „pažvelgiau į savo juodą ranką“ arba „pabudau ir pasijutau juodas“. Šitai neapleidžia Billo Styrono sąmonės. Jis spirga Neto Ternerio kailyje… vietoje, kuri jam atrodo egzotiška. Todėl ir mums tai skamba egzotiškai, ir tiek.

– Tuo metu kilo didžiulis pasipiktinimas – žmonių, manančių, jog Styronas neturi teisės rašyti apie Netą Ternerį.

– Jis turi teisę rašyti apie ką tiktai nori. Teigimas priešingai piktintų. Ką derėjo kritikuoti, ir kai kas tai darė, tai Styrono įtaigavimą, neva Netas Terneris nekentęs juodaodžių žmonių. Knygoje Terneris nepaliauja reikšti savo pasidygėjimo… jis atitolęs nuo juodaodžių, daug pranašesnis. Todėl esminis klausimas yra: kodėl juo turėtų sekti? Kas tai per vedlys, jeigu jis jaučia rasistinę panieką, kuri romaną skaitančiam juodaodžiui atrodo netikroviška? Bet kuris baltasis lyderis būtų bent kiek domėjęsis ir tapatinęsis su žmonėmis, kurių prašė mirti. Būtent tai turėjo omenyje tie kritikai, kai sakė, kad Netas Terneris kalba kaip baltasis. Rasinė distancija tame romane didelė ir ryški.

– Rašydama romaną „Mylima“ tikriausiai perskaitėte daug vergų pasakojimų.

– Nebūčiau tų pasakojimų skaičiusi dėl informacijos, nes žinojau, kad juos turėdavo patvirtinti baltieji globėjai, kad vergai negalėjo sakyti visko, ką norėjo, nes negalėjo atstumti auditorijos; tam tikrus dalykus jie turėjo nutylėti. Tie pasakojimai naudingi ir demaskuojantys tiek, kiek galėjo būti tokiomis aplinkybėmis, taigi viso siaubo niekad neatskleidžia. Juose sakoma: na, žinote, buvo tikrai baisu, bet panaikinkime vergiją, ir gyvenimas tęsis. Vergų pasakojimai turėjo būti stipriai nuglaistyti. Taigi, gilindamasi į dokumentus, pažindindamasi su vergove ir jos sukrėsta, panorau, kad ji būtų iš tikrųjų pajausta. Istorinę plotmę panorau išversti į asmeninę. Aš ilgai bandžiau perprasti, kuo vergija buvo tokia atstumianti, tokia asmeniška, tokia abejinga, tokia intymi ir vis dėlto tokia vieša.

Skaitydama dokumentus atkreipiau dėmesį į kai kuriuose jų dažnai minimą daiktą, niekad išsamiau neapibūdinamą, – žaboklę (angl. bit). Ja „užkišdavo“ baudžiamo vergo burną, kad nekalbėtų, bet dirbti ji netrukdydavo. Ilgai aiškinausi, kaip tas daiktas atrodė. Skaitydavau tokius pasakymus kaip „uždėjau žaboklę Dženei“, arba, tarkim, Equianas³ rašo: įėjau į virtuvę ir pamačiau moterį prie viryklės, burnoje ji turėjo „stabdį“, paklausiau, kas gi tai, ir kažkas man paaiškino, o aš pasakiau, kad nieko siaubingesnio gyvenime nesu matęs. Bet neįsivaizdavau to daikto – ar jis panašus į tikrą arklio žaboklę (žąslus) ar kaip?

Galiausiai aš aptikau kelis eskizus vienoje šios šalies knygoje – ten buvo aprašas, kaip vienas vyras kankino žmoną. Pietų Amerikoje, Brazilijoje ir panašiose šalyse, tokius „atminus“ saugodavo. Bet kol ieškojau, man toptelėjo kitas dalykas: o būtent, kad ta žaboklė, tas daiktas, tas asmeniškai pritaikytas kankinimo įrankis buvo tiesioginis inkvizicijos palikimas. Ir suvokiau, kad tokio dalyko, be abejo, negali nusipirkti. Negali per paštą atsisiųsti žaboklės savo vergui. Prekybos tinklai jo netiekia. Vadinasi, žaboklę turi pasidaryti. Turi išeiti į kiemą, iš paskirų dalių ją sumeistrauti ir pažaboti žmogų. Taigi visas procesas buvo labai asmeniško pobūdžio – tiek žaboklę padirbusiajam, tiek ją nešiojančiajam. Tada supratau, kad iš jos aprašymo maža naudos; kad skaitytojui žaboklę reikia ne tiek pamatyti, kiek pajusti, ką reiškia ją nešioti. Supratau, kad svarbu ją įsivaizduoti kaip veikiantį įrankį, o ne kaip intriguojančią senieną ar istorinį faktą, ir tiek. Lygiai taip pat skaitytojui labiau norėjau atskleisti vergystės pojūtį, o ne pavaizduoti ją.

Knygoje yra vieta, kur Polas D prisipažįsta Sitei, kad niekam apie žaboklę nėra pasakojęs, nebent kartais padainuodavęs. Jis bando jai apibūdinti, kaip jautėsi su žabokle, bet ima pasakoti apie gaidį, kuris, galįs prisiekti, tada šaipęsis iš jo: jautęsis pažemintas ir sumenkintas ir kad niekad nebesijaus vertas daugiau už gaidį, tupintį ant geldos saulėkaitoje. Aš duodu ir kitų užuominų – apie norą spjaudytis, čiulpti geležį ir pan.; bet man atrodė, kad žaboklės išvaizdos apibūdinimas atitrauks skaitytojų dėmesį nuo mano tikslo – kad jie patirtų ir pajaustų, ką tai reiškia. Tai, ką gali aptikti tarp istorijos eilučių. Kas tarsi išslysta iš puslapio, tik šmėsteli ar užsimena. Institucinės ir asmeninės plotmės susikirtimo taškas, kur istorija tampa vardus turinčiais žmonėmis.

[...]

– Ar [romane „Džiazas“] buvo kitų… sudedamųjų dalių, struktūrinių darinių?

– Na, man atrodo, kad migracija buvo itin svarbus įvykis šios šalies kultūros istorijoje. Svarstau labai spekuliatyviai, – manau, kaip tik dėl to rašau romanus, – bet man atrodo, kad po Pilietinio karo įvyko kažkas modernaus ir naujo. Žinoma, pasikeitė daugybė dalykų, tačiau ryškiausiai tą epochą ženklina vergų atsisakymas ir iškėlimas. Buvę vergai kartais būdavo priimami į vietines darbo rinkas, tačiau dažnai problemų jie bandė išvengti migruodami į didmiestį. Mane masino mąstyti apie tai, ką miestas jiems turėjo reikšti, šiems antrosios trečiosios kartos buvusiems vergams, tiems gausiai mieste gyvenusiems kaimiečiams. Miestas turėjo atrodyti toks jaudinantis ir nuostabus, tinkamiausia vieta gyventi.

Domėjausi, kaip miestas funkcionavo. Kaip klasės, grupės ir tautybės turėdavo saugų skaitlinį pranašumą savo gyvenamuose rajonuose ir teritorijose, bet vis tiek jaudulį žadindavo žinojimas, kad esama kitų panašių rajonų bei teritorijų, ir žavėdavo ir jaudindavo bendras buvimas tame žmonių katile. Domėjausi, kaip šioje šalyje keitėsi muzika. Spiričiueliai, gospelas ir bliuzas buvo vienas iš atsakų į vergiją – išreiškė koduotą troškimą ištrūkti vadinamuoju „požeminiu geležinkeliu“⁴.

Man taip pat rūpėjo asmeninis gyvenimas. Kaip žmonės mylėjo vienas kitą? Kas, jų manymu, buvo laisvė? Tuo metu, kai buvę vergai kėlėsi į miestą, bėgdami nuo to, kas juos varžė ir kamavo, ir vertė vėl ir vėl kraustytis, jų aplinka buvo itin ribota. Bet kai paklausai jų muzikos – džiazo užuomazgų, – supranti, kad jie byloja apie ką kitką. Jie kalba apie meilę, apie netektį. Bet tuose dainų tekstuose tokia didybė, toks pasitenkinimas… jie niekada nėra laimingi – kažkas visąlaik palieka, bet niekas neverkšlena. Tarytum visa ta tragedija – mylimojo pasirinkimo, rizikavimo meile, rizikavimo jausmais, rizikavimo geidulingumu ir visų šių dalykų praradimo – nieko nereiškė, nes tai buvo jų pačių pasirinkimas. Pasirinkimas, ką mylėti, buvo visų esmingiausias dalykas. Ir muzika stiprino meilės kaip erdvės, kurioje galima sutarti dėl laisvės, idėją.

Akivaizdu, kad džiazas – kaip ir bet kokia nauja muzika – buvo laikoma velnio muzika; per daug jusliška ir provokuojanti, ir t.  t. Bet kai kuriems juodaodžiams džiazas reiškė savo kūno susigrąžinimą. Galite įsivaizduoti, ką tai turėjo reikšti žmonėms, kurių kūnai kažkada jiems nepriklausė, kurie vaikystėje buvo vergai ir kurie prisiminė savo tėvų vergiją. Bliuzas ir džiazas reprezentavo savo jausmų nuosavybę. Dėl to, žinoma, ši muzika perdėta ir pertempta: džiaze tragedija mėgaujamasi, tarsi laiminga pabaiga atimtų dalį jo žavesio, jo cinkelio. Šiais laikais televizinėse reklamose džiazas naudojamas autentiškumui ir modernumui perteikti; pasakyti „tikėk manim“ ir „aš tau sakau“.

[...]

– Vadinasi, miestas išlaisvino buvusius vergus nuo jų istorijos?

– Iš dalies taip. Miestas viliojo, nes žadėjo užmarštį. Jis siūlė laisvės galimybę – laisvės, kaip jūs sakote, nuo istorijos. Bet nors istorija neturėtų tapti tramdomaisiais marškiniais, visa apimančiais ir supančiojančiais, jos nedera pamiršti. Ją reikia kritikuoti, tikrinti, konfrontuoti su ja ir suprasti, idant įgytum laisvę, kuri yra daugiau nei leidimas, įgytum tikrą, suaugusių žmonių veiksnumą. Kai perpranti miesto gundymą, tampa įmanoma stoti akistaton su savo istorija – pamiršti tai, kas turi būti pamiršta, ir pasinaudoti tuo, kas naudinga, – tada tikrasis veiksnumas įmanomas.

[...]

– Nenorėtumėte būti labiau žinoma kaip didi literatūros meistrė, o ne kaip afroamerikiečių rašytoja?

– Man labai svarbu, kad mano kūryba būtų afroamerikietiška; jeigu ji įsilieja į kitą ar kažkokį didesnį telkinį, tuo geriau. Tačiau manęs nereikėtų to prašyti. Joyceʼo šito neprašo. Tolstojaus irgi. Kitaip tariant, jie visi gali būti rusai, prancūzai, airiai ar katalikai, jų kūryba suaugusi su jų kilme, maniškė irgi. Taip jau nutiko, kad manoji erdvė – afroamerikietiška; ji gali būti ir katalikiška, ir Amerikos Vidurio Vakarų. Aš sudėta ir šių dėmenų, ir jie visi yra svarbūs.

[...]

Vertė Andrius Patiomkinas

Rusų ir amerikiečių poetas bei eseistas Josifas Brodskis (1940–1996) šį tekstą anglų kalba parašė 1980 m. 100-ųjų Fiodoro Dostojevskio mirties metinių proga. Pavadinimu „Dostojevskis: rašytojas miesčionis“ (Dostoevsky: A Petit-Bourgeous Writer) esė pirmiausia išspausdinta amerikiečių žurnale „Stand“ 1981 m., o Brodskio esė rinkinyje „Mažesnis už vienetą“ (Less Than One, 1986) ji publikuota būtent šiuo pavadinimu – The Power of the Elements. Verčiant šį tekstą sudėtingesnėms, abstraktesnėms vietoms tikslinti naudotasi ir autorizuotu vertimu į rusų kalbą (vertėjo Aleksandro Sumerkino teigimu, jo verstą Власть стихий autorius tiesiog perrašęs).

Šiais metais minimas didžiojo pasaulio literatūros klasiko Fiodoro Dostojevskio (1821–1881) 200 metų jubiliejus.

Marianne von Werefkin. Raudonas miestas. 1909

Podraug su žeme, vandeniu, oru ir ugnimi pinigai yra penktoji stichija, su kuria žmogui tenka skaitytis dažniausiai. Tai viena iš priežasčių, – galbūt net pagrindinė, – kodėl šiandien, praėjus šimtui metų po Dostojevskio mirties, jo veikalai išlieka aktualūs. Turint omeny šiuolaikinio pasaulio ekonomikos kryptį, t. y. visuotinį skurdinimą ir gyvenimo lygio vienodėjimą, šį rašytoją galima laikyti pranašišku reiškiniu. Nes geriausias būdas išvengti klaidų prognozuojant ateitį – tai žvelgti į ją per skurdo ir kaltės prizmę. Būtent šia optika ir naudojosi Dostojevskis.

Aistringa rašytojo gerbėja Jelizaveta Štakenšneider – Sankt Peterburgo aukštuomenės dama, kurios namai praėjusio amžiaus 8–9 deš. buvo kuo tikriausias literatų, sufražiščių, politikų, menininkų etc. salonas, – 1880-aisiais, taigi metai iki Dostojevskio mirties, savo dienoraštyje rašė:

[...] bet jis miesčionis. Taip, miesčionis. Ne bajoras, ne seminaristas, ne pirklys, ne atsitiktinis žmogus, kaip dailininkas ar mokslininkas, o būtent miesčionis. Ir štai šis miesčionis – giliausias mąstytojas ir genialus rašytojas. [...] Dabar jis dažnai lankosi aristokratų ir net didžiųjų kunigaikščių namuose ir, žinoma, visur laikosi oriai, o vis dėlto jame prasimuša miesčioniškumas. Prasimuša tam tikruose bruožuose, kurie pastebimi intymiame pokalbyje, o užvis labiausiai jo kūriniuose. [...] vaizduojant didelį kapitalą milžiniška suma jam visąlaik bus šeši tūkstančiai rublių.

Tai, žinoma, ne visai tikslu: į Nastasjos Filipovnos židinį „Idiote“ skrieja kur kas didesnė suma nei 6 tūkstančiai rublių. Kita vertus, vienoje iš labiausiai širdį veriančių pasaulio literatūros scenų, įsirėžiančių į skaitytojo sąmonę, kapitonas Snegiriovas iš „Brolių Karamazovų“ į sniegą sutrypia ne daugiau kaip du šimtus rublių. Vis dėlto esmė ta, kad anais laikais su tais 6 tūkstančiais rublių (nūdien atitinkančiais 20 tūkstančių dolerių) galėjai metus padoriai pragyventi.

Socialinė grupė, kurią ponia Štakenšneider – savojo laiko visuomeninio susisluoksniavimo produktas – vadina miesčionija, dabar įvardijama kaip „vidurinė klasė“, tad šią grupę apibrėžia ne luominė kilmė, o metinių pajamų dydis. Kitaip tariant, minėtoji suma nereiškia nei beprotiško turto, nei akis badančio skurdo, o tik žmoniškas gyvenimo sąlygas, t.   y. sąlygas, kurios ir daro žmogų žmogumi. 6 tūkstančiai rublių – tai piniginė vidutinio, normalaus pragyvenimo išraiška, ir jeigu tam suprasti reikia būti miesčioniu, tada valio miesčioniui.

Nes normali, žmogiška egzistencija yra būtent tai, ko siekia didžiuma žmonijos. Rašytojas, kuriam šeši tūkstančiai yra didžiulė suma, vadinasi, funkcionuoja toje pačioje fizinėje ir psichologinėje plotmėje, kaip ir visuomenės dauguma. Kitaip tariant, gyvenimą jis aprašo bendrosiomis paties gyvenimo kategorijomis, nes žmogiškoji egzistencija, kaip bet kuris natūralus procesas, linksta į saiką. Ir atvirkščiai – rašytojas, priklausantis aukštuomenei arba žemesniems visuomenės sluoksniams, neišvengiamai pateikia kiek iškreiptą gyvenimo vaizdą, nes abiem atvejais į gyvenimą žvelgia iš pernelyg nutolusių taškų. Visuomenės kritika (o tai – gyvenimo pravardė) tiek iš viršaus, tiek iš apačios kūriniui gali suteikti patrauklumo, tačiau tik aprašant ją iš vidaus gali gimti moraliniai imperatyvai.

Negana to, pati vidurinės klasės rašytojo padėtis gana nesaugi, todėl verčia jį įtemptai sekti, kas dedasi žemesniuose sluoksniuose. Kita vertus, tai, kas vyksta aukščiau, dėl fizinio savo artumo jam neturi dangiško žavesio. Bent jau kiekybiniu atžvilgiu vidurinės klasės rašytojas susiduria su didele problemų įvairove, o tai išplečia jo auditoriją. Šiaip ar taip, ir šia priežastimi paaiškintinas Dostojevskio, lygiai kaip ir Melville’io, Balzaco, Hardy, Kafkos, Joyce’o, Faulknerio, skaitytojų rato platumas. Atrodo, kad 6 tūkstančius rublių atitinkanti suma yra didžios literatūros laidas.

Tačiau problema ta, kad gauti šią sumą daug sunkiau nei „pasidaryti“ milijonus ar likti neturtėliu, mat dėl normos konkuruojama labiau nei dėl kraštutinumų. Minėtosios sumos, lygiai kaip ir pusės ar net dešimtosios dalies, įgijimas atsieina gerokai daugiau dvasinių pastangų nei kokia lengvo praturtėjimo schema ar, kita vertus, bet kokio pavidalo asketizmas. Tiesą sakant, kuo kuklesnė geidžiama suma, tuo daugiau emocinių sąnaudų ji pareikalauja. Todėl suprantama, kodėl Dostojevskis, kurio veikaluose žmogaus psichikos vingrybės vaidina tokį esminį vaidmenį, 6 tūkstančius rublių laikė kolosalia suma. Jam ji reiškė kolosalių žmogiškųjų sąnaudų, kolosalios niuansų įvairovės, kolosalios literatūros atitikmenį. Trumpai tariant, jam tai buvo ne tiek tikri, kiek metafiziniai pinigai.

Visuose jo romanuose, beveik be išimties, vaizduojami sunkioje padėtyje atsidūrę žmonės. Tokia medžiaga jau savaime laiduoja įtraukiantį skaitymą. Tačiau didžiu rašytoju Dostojevskį padarė ne neišvengiamos siužeto vingrybės ar išskirtinis giliamintiškumas ir gebėjimas atjausti; tokiu Dostojevskį padarė jo naudojamas instrumentas, o tiksliau, fizinė naudojamos medžiagos sandara, t. y. rusų kalba. Kuri pati, – kaip, beje, bet kuri kita kalba, – labai primena pinigus.

Kalbant apie vingrybes, rusų kalba, kur veiksnys dažnai lyg niekur nieko įsitaiso pačiam sakinio gale, o esmė glūdi ne pagrindiniame, o šalutiniame sakinio dėmenyje, joms yra nepaprastai paranki. Tai ne analitinė anglų su alternatyviuoju „arba / arba“, tai – šalutinės nuolaidos ir žodelyčio „nors“ kalba. Tarsi keičiamas banknotas, bet kuri šia kalba pareikšta mintis tuoj pat virsta savo priešybe, ir nėra rusų sintaksei mielesnio užsiėmimo už abejonės ir saviplakos formulavimą. Rusų kalbos daugiaskiemeniškumas (rusiškas žodis sudarytas vidutiniškai iš trijų keturių skiemenų) pirmapradę, stichišką žodžio atspindimų reiškinių prasmę atskleidžia žymiai geriau už bet kokį racionalų paaiškinimą, todėl rašytojas, užuot plėtojęs savo mintį, kartais visa galva panyra į netikėtai užklupto žodžio eufoniją, o tai jo samprotavimus nukreipia nenuspėjama linkme. Dostojevskio raštuose juntame nepaprastą, kone sadistinio intensyvumo trintį tarp temos ir kalbos metafizikos.

Iš rusų kalbos gramatikos netaisyklingumo jis išspaudė maksimumą. Dostojevskio sakiniai pasižymi karštligišku, isterišku, savitu tempu, o leksinis jų turinys – tai iš proto varantis beletristikos, šnekamosios kalbos ir biurokratizmų susiliejimas. Tiesa, jis visada rašė skubėdamas. Kaip ir jo herojai, Dostojevskis dirbo, kad sudurtų galą su galu: prieš akis visą laiką šmėžavo kreditoriai ir galutiniai leidėjų terminai. Vis dėlto kaip terminų spaudžiamas rašytojas jis itin dažnai nukrypdavo nuo temos, ir tuos nukrypimus, drįsčiau teigti, labiau diktavo pati kalba, o ne siužetas. Skaitydamas Dostojevskį supranti, kad sąmonės srautas liejasi ne iš sąmonės, o iš žodžio, kuris keičia sąmonę arba nukreipia ją kita vaga.

Ne, jis nebuvo kalbos auka; tačiau knaisiojimasis po žmogaus sielą gerokai peržengė rusų stačiatikybės, kuriai save priskyrė, ribas: sintaksė, daug labiau nei tikėjimas, nulėmė tokio intereso pobūdį. Bet kokia kūryba prasideda asmeninio tobulinimosi, šventumo siekiu. Anksčiau ar vėliau, – o paprastai gana anksti, – rašytojas atranda, kad jo plunksna pasiekia daug geresnių rezultatų nei siela. Šis atradimas labai dažnai sukelia nepakeliamą vidinį susidvejinimą ir iš dalies jam tenka atsakomybė už tam tikruose nenuovokiuose sluoksniuose literatūrai priskiriamą demonišką reputaciją. Iš esmės tai į naudą, nes serafimų nuostoliai beveik visada reiškia mirtingųjų laimėjimą. Be to, bet koks kraštutinumas jau savaime nuobodokas, tad gero rašytojo kūrinyje visada girdime dangiškųjų sferų dialogą su pragarmėmis. Jei tas susidvejinimas nesunaikina žmogaus ar jo rankraščio (kaip Gogolio „Mirusių sielų“ 2-osios dalies atveju), būtent iš jo gimsta rašytojas, užsibrėžęs tikslą mažinti atstumą tarp savo plunksnos ir sielos.

Šičia visa Dostojevskio esmė; nors plunksna nuolat stūmė jo sielą už išpažįstamo tikėjimo – stačiatikybės – ribų. Nes būti rašytoju neišvengiamai reiškia būti protestantu arba bent naudotis protestantiškąja žmogaus samprata. Tiek rusų stačiatikybėje, tiek Romos katalikybėje žmogų teisia Visagalis ar Jo Bažnyčia, o protestantizme žmogus pasmerkia save asmeniniam Paskutiniam teismui, kuriame pats sau jis daug negailestingesnis už Viešpatį ar net Bažnyčią – jau vien dėl to, kad (jo įsitikinimu) pažįsta save geriau nei tiedu ir nenori, o tiksliau, negali sau atleisti. Kadangi joks autorius nerašo vien tik savo parapijiečiams, literatūriniai herojai ir jų poelgiai nusipelno teisingo teismo. Kuo nuodugnesnis tyrimas, tuo įtikinamesnis kūrinys, o juk rašytojas visų pirma ir siekia būtent įtikinamumo. Literatūroje Šventumas ne itin vertinamas: štai kodėl nuo Dostojevskio vienuolio atsiskyrėlio sklinda dvokas.

Žinoma, Dostojevskis buvo nenuilstantis Gėrio, t. y. krikščionybės, gynėjas. Bet, geriau pagalvojus, vargu ar kada būta geresnio velnio advokato. Iš klasicizmo jis buvo išmokęs nepaprastai svarbaus principo: prieš pateikdamas savo įrodymus, kad ir koks teisus ar doras jaustumeisi, turi išvardyti visus priešingos pusės argumentus. Nėra taip, kad vardydamas priešininko argumentus gali persimesti į kitą pusę; tiesiog pats jų išskaičiavimas itin įtraukia. Pagaliau galima neatsitraukti nuo pirminės savo pozicijos, tačiau, išdėstęs visus blogio argumentus, Tikėjimo postulatus išpažinsi labiau nostalgiškai nei uoliai. Tai savo ruožtu irgi didina įtikinamumą.

Bet ne vien dėl įtikinamumo šio rašytojo herojai su kone kalvinistiniu atkaklumu apnuogina savo sielą skaitytojui. Kažin kas dar spaudžia Dostojevskį išversti jų gyvenimą į kitą pusę ir išnaršyti kiekvieną vidinę nešvarių sielos baltinių raukšlelę ir klostę; tai nėra ir tiesos paieškos. Mat jo inkvizicijos rezultatai atskleidžia daugiau nei Tiesą; jie parodo patį gyvenimo audinį, ir tas audinys nėra gražus. Jėga, verčianti Dostojevskį tai daryti, tai jo kalbos besotystė, kuri galiausiai pasiekia tokį tašką, kai nebepasitenkina Dievu, žmogumi, tikrove, kalte, mirtimi, begalybe, išganymu, oru, žeme, vandeniu, ugnimi, pinigais; tada ji stveriasi savęs.

Vertė Andrius Patiomkinas

Stanisławas Janas Borkowskis (1782–1850) – lenkų mineralogas, literatas, bibliotekininkas ir leidėjas.

Siūlome ištraukų iš 1827 m. parašyto jo veikalo O obowiązkach bibliotekarza (išleisto 1829 m.), skirto tais pačiais metais įvykusiam grafo J. M. Ossolińskio Lvove įsteigtos bibliotekos atidarymui (šiandien ji – garsiojo Nacionalinio  Ossolińskių instituto, arba Osolineumo, veikiančio Vroclave, pagrindas).

Vertėja

Je nʼenseigne point, je raconte.¹ 

Montaigne

Prieš atverdamas viešąją biblioteką, bibliotekininkas privalo atlikti dvi pagrindines užduotis. Pirmoji – techninė: surasti tinkamą vietą saugoti knygas ir rūpintis jų laikymu. Antroji – mokslinė: sistemingas knygų tvarkymas ir bibliotekos katalogų pildymas.

Kiekvienoje patalpoje, jei tik ji sausa ir šviesi, galima laikyti knygas. Vengiant drėgmės, knygas visuomet geriau yra sudėti viršutiniame aukšte. Vitruvijus teigia, kad biblioteka turėtų būti orientuota į rytus, nes į vakarus atsukti langai traukia drėgmę, o į pietus – pernelyg daug šilumos. Toks rūpestingumas man atrodo perdėtas, svarbu tik, kad patalpa būtų sausa, o ar atgręžta į rytus, ar į vakarus, visai neturi reikšmės. Dažnai bibliotekininkas, negalėdamas pats parinkti vietos bibliotekai, turi knygas sudėti ten, kur paliepta. Tokiu atveju svarbiausia pasirūpinti, kad mūrai nedrėktų: neseniai atrastu mūro džiovinimo būdu arba kelissyk ištepant mūrą verdančia alyva. Norint išvengti žalingų drėgmės padarinių, reikia erdvių knygų lentynų ir jas atitraukti toli nuo sienos, kad visur laisvai praeitų oras. Giedromis dienomis langai turi būti atviri, bet vakarėjant užveriami, kad nepriskristų drugių ir šie nelizdentų.

Kenkėjai – taip pat pavojingas knygų priešas, nuo kurio visokiais būdais reikia gintis. Spintos ar bent jau lentynos turi būti padirbtos iš ąžuolo, kurį ne taip lengvai įninka graužti kirminai, arba iš kedro medienos, kurios kvapo nepakenčia kenkėjai. Tinkamiausios knygų spintos man atrodo tos, kuriose įtaisytos vielinės grotelės, nes ir laisvai praleidžia orą, ir galima įskaityti visus knygų pavadinimus, grotelių neatveriant. Nuo knygų kelissyk per metus reikia nupūsti dulkes, palikti jas vėdintis ir ištrinti alūno milteliais. Jeigu knygose pasirodo kenkėjų pėdsakų, reikia jas pritrinti siera, ir būtent kovo mėnesį, kai iš jų pradeda lįsti kenkėjai. Kai kurie dar pataria, jog norėdami apsaugoti knygas nuo kenkėjų knygrišiai vietoj miltų kleistro gamybai naudotų krakmolą; dar kiti pataria į kleistrą įmaišyti potašo, pelynų, o lentynas pabarstyti pipirais, pelynais ir kitomis karčiomis žolėmis.

Prie nepalankių literatūrai sutvėrimų dar priskiriamos pelės ir žiurkės. Esama būdų tais neprašytais svečiais atsikratyti. Be to, pastebėta, kad tos bibliomanės nesiima graužti knygų ten, kur randa užtektinai vandens. Tad nėra nieko lengvesnio, kaip apsaugoti knygas nuo sugadinimo.

[...]

Kai bibliotekininkas jau surado tinkamą vietą saugoti knygų rinkinį, jo laukia nepalyginamai sunkesnis, mokslinis darbas, kurį tobuliau atlikti turi stengtis visą savo gyvenimą. Knygų registravimas ir sutvarkymas pagal tinkamiausią mokslinę sistemą yra svarbiausias ir sunkiausias bibliotekininko darbas. [...] Katalogai, drįstu teigti, yra visos bibliotekos šerdis, be jų ši būtų negyvas, nereikalingas kūnas. Nes kas gi sugebėtų tarp chaotiškos šimto ar daugiau tūkstančių tomų krūvos surasti tą knygą, kurią arba iš pašaukimo, arba iš pamėgimo trokšta skaityti, jeigu jam nepagelbėtų katalogai? [...] Kaip ypatingai senovės žmonės brangino knygų ir knygų rinkinių tvarkymą, mums liudija didis šios srities žinovas Ciceronas, kai, rašydamas Atikui, teigia, jog sutvarkius biblioteką nauja dvasia apgaubė ir atgaivino visą jo būstą. [...] Ne mažiau knygų rūšiavimą vertino ir Cezaris, paskyręs naujai atvertų graikiškų ir lotyniškų knygų rinkinių bibliotekininku mokyčiausią iš romėnų Marką Varoną [...]. Kur tokius žmones išrinkdavo bibliotekininkais, ten, be abejo, knygų rinkiniai bei jų sąrašai klestėjo. Nelaimei, laikas sunaikino tuos katalogus, kurie mums iš dalies būtų atlyginę pačių knygų praradimą, nes tiksliai atspindėtų visos senovės literatūros vaizdą. Matytume, kaip jau anais laikais mokslai buvo išsišakoję ir susigiminiavę, o taisyklės, pagal kurias tvarkytos bibliotekos, būtų pavyzdys, nes neabejotinai buvo praktiškos, kaip ir visa jų literatūra. [...] Net jų lyrinėje poezijoje esama praktinių pamokų, reikalingų gyvenime, tai įrodo Horacijaus odės. [...]

Sudarinėjant knygų sąrašus, didelių sunkumų kelia veikalai, kurie priklauso dviem mokslo sritims [...]. [Jacquesʼo] Delilleʼio „Sodai“ ir Vergilijaus „Georgikos“ priklauso tiek poezijos, tiek žemdirbystės sričiai. Kur juos padėti? Be abejonės, tarp poetų, nes tie veikalai šlovę pelnė poezijos tobulumu. [Michaelis] Denisas² panašiais atvejais pataria vadovautis posakiu A potiori fit denominatio³, tačiau ne visuomet taip lengva nuspręsti, kas yra potius. Vienaip mato teologas, o kitaip filosofas, ir tai, kas yra potius vienam, mažai ką reiškia kitam. Tad nepakanka bibliotekininkui visapusiškai išmanyti dalykus, dar reikia turėti skonį ir, pavadinčiau, tvirtą bibliografinę nuojautą, kad visuomet sėkmingai surastų knygai vietą. [...]

Tvarkos pomėgis taip pat yra reikalinga bibliotekininko savybė. Jis kuo atidžiausiai prižiūrės, kad knygas valytų, per naktį nepaliktų ant stalų, bet kiekvieną vakarą padėtų į vietą. [Naujai] nupirktus veikalus privalo įrašyti į katalogą ir pas save po pusmetį nelaikyti.

Galiausiai, mandagumas ir meilumas, kaip ir visus žmones, taip ypač turėtų puošti bibliotekininką, nes jo pareiga yra pritraukti visus į biblioteką, o ne atbaidyti. Bibliotekos garbė turi būti jo asmeninė garbė, jai liudyti ir didinti privaloma paskirti visus veiksmus, visą laiką, visus vargus ir nemalonumus, viso gyvenimo darbą, ir tik taip tampama vertu savo kilnaus pašaukimo.

Vertė Ugnė Ražinskaitė